Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-22-1-01154-2013-3

2015 m. sausio 29 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, Tomui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Linai Gudonienei, nuteistajam A. Š., jo gynėjui advokatui Ruslanui Mazurov, nuteistajam R. K., jo gynėjai advokatei Loretai Daukšienei bei atstovui pagal įstatymą V. V., nukentėjusiajam E. G., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. nuteistas pagal BK 180 str. 2 d. – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, pagal BK 302 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 10 mėnesių. Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2013-04-26 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant neatliktos bausmės dalį ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 4 mėnesiams, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

Taip pat priteista iš A. Š. valstybės naudai 260 Lt proceso išlaidų už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą pirmos instancijos teisme.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir R. K., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nuteistas pagal BK 180 str. 2 d. už tai, kad jis ir R. K. apiplėšė panaudodami kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, t. y. jie 2013-11-03, apie 21.12 val., prie namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), panaudodami dujinį balionėlį bei fizinį smurtą, tai yra A. Š. ir R. K. užstojus nukentėjusiajam E. G. kelią, A. Š. paklausus nukentėjusiojo E. G. „ar turi rūkyti?“ ir papurškus nukentėjusiajam į akis dujų, dėl ko šis ėmė bėgti, R. K. pradėjus jį vytis, o A. Š. pakišus jam koją, nukentėjusiajam E. G. nukritus ant žemės, A. Š. ir R. K. bendrais veiksmais spyrus nukentėjusiajam ne mažiau kaip 8 kartus į įvairias kūno vietas, po ko A. Š. nuo nukentėjusiojo E. G. peties nuėmė juodos spalvos medžiaginę rankinę – 30 litų vertės, kurioje buvo rudos spalvos dirbtinės odos piniginė – 20 litų vertės, mobilaus ryšio telefonas S. G. A. B., IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) – 500 litų vertės, su Tele 2 SIM kortele bei 100 litų, tokiais bendrais veiksmais pagrobė nukentėjusiajam E. G. priklausantį turtą bendros 650 litų vertės.

Be to, A. Š. nuteistas pagal BK 302 str. 1 d. už tai, kad neturėdamas teisėto pagrindo įgijo ir panaudojo, o R. K. neturėdamas teisėto pagrindo panaudojo fizinio asmens dokumentą, t. y. R. K. 2013 m. vasarą, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu ir vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, įgijęs Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą M. J. vardu, kurį 2013-11-04, apie 12 val., neturėdamas teisėto pagrindo jį panaudojo perduodamas A. Š., o pastarasis neturėdamas teisėto pagrindo tokiu būdu įgijo ir panaudojo svetimą, M. J. vardu išduotą Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), kurį pateikdamas lombarde „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojui, užstatė nusikalstamu būdu įgytą mobilaus ryšio telefoną „S. G. A. B.“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), bei pasirašė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) M. J. vardu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. Š. bei jo gynėjas R. M. prašė skundą tenkinti, prokuroras skundą siūlė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.). Apeliaciniu nuteistojo skundu nėra ginčijama nuteistojo A. Š. kaltė pagal BK 302 str. 1 d., šios veikos kvalifikacija, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Iš nuteistojo apeliacinio skundo matyti, kad jis neigia savo kaltę dėl veikos numatytos BK 180 str. 2 d. padarymo bei nesutinka su bausme, paskirta už nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 str. 1 d., tačiau su A. Š. apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais ir juos pagrindžiančiais motyvais sutikti pagrindo nėra.

Nors nuteistasis neigia savo kaltę dėl jam skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotos veikos pagal BK 180 str. 2 d., tačiau toks kaltės neigimas laikytas jo gynybine taktika ir siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi nuteistojo nurodomas aplinkybes paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma: A. Š. kaltę neabejotinai (priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde) patvirtina nuoseklūs nuteistojo R. K., nukentėjusiojo E. G. parodymai, kurie tarpusavyje sudaro nuoseklią visumą. Apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą ir apklausus nuteistąjį A. Š., jis jokių esminių ir objektyviai pagrįstų aplinkybių, duodančių pagrindą suabejoti jo kalte nenurodė. Nors nuteistasis nurodė, jog nusikalstamą veiką padarė ne jis, o R. K. kartu su kitu jo (nuteistojo A. Š.) įvardijamu asmeniu, tačiau tokius jo teiginius vėlgi paneigė nuteistasis R. K., patvirtinęs, jog nusikalstamą veiką jis padarė būtent su A. Š.. Tokiais nuteistojo R. K. parodymais teismas neturi pagrindo netikėti, kadangi tai, kad nusikaltimą padarė kartu su A. Š. jis nurodė nuo pat pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu, be to, jo parodymus iš esmės patvirtina ir nukentėjusiojo E. G. parodymai. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmos instancijos teismas galimai buvo šališkas ir turėjo išankstinį nusistatymą, nes perskaitė ikiteisminio tyrimo metu duotus nukentėjusiojo parodymus, tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu duotus nukentėjusiojo parodymus teismas perskaitė nukentėjusiajam neprisimenant visų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, parodymai buvo perskaityti vadovaujantis BPK 276 str. 4 d. pagrindu, juos perskaičius nukentėjusysis juos patvirtino ir papildė. Šio procesinio veiksmo atlikimas teisme priešingai nei teigiama skunde nerodo teismo šališkumo ir išankstinio nusistatymo, o leidžia teigti, kad teismas ėmėsi įstatyme numatytų priemonių, kad visi įrodymai būtų ištirti objektyviai ir visapusiškai. Be to, parodymo atpažinti metu, nukentėjusysis atpažino būtent A. Š., kaip asmenį įvykdžiusį nusikalstamą veiką jo atžvilgiu (b. l. 42-43, t. 1). Kaip matyti iš parodymo atpažinti protokolo, parodymas atpažinti atliktas 2013-11-12, tai yra pareigūnams dar nesulaikius nusikalstamą veiką padariusių asmenų. R. K. A. Š., kaip asmenį kartu su juo įvykdžiusį nusikalstamą veiką apklausiamas įtariamuoju įvardijo tik 2013-12-12 (b. l. 65, t. 1). Nurodytos aplinkybės rodo, jog parodymo atpažinti metu, galimybės šį veiksmą atlikti parodant atpažinti asmenį, o ne nuotraukas nebuvo. Kaip matyti iš 2013-11-05 nukentėjusiojo apklausos protokolo nukentėjusysis nurodė, kad jį užpuolusius asmenis galėtų atpažinti iš veido bruožų, drabužių. Nurodė kaip buvo apsirengę jį užpuolę asmenys (b. l. 41, t. 1). Tai, jog nukentėjusysis atpažinimo metu papildomai nurodė iš kokių konkrečiai bruožų atpažino nusikaltimą padariusį asmenį bei detalizavo kokius veiksmus šis atliko, tik patvirtina jo parodymų objektyvumą, todėl apeliacinio skundo argumentai susiję su šio veiksmo galimu neteisėtumu atmetami. Atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis E. G. patvirtino savo anksčiau duotus parodymus pirmos instancijos teisme bei papildomai nurodė, kad kai vyko atpažinimas jis asmenį atpažino pagal tai, kad buvo labiausiai panašus, ką reikia atpažinti jam niekas neparodė. Apibūdinimą nurodė taip kaip atsiminė. Jį užpuolė 2 asmenys. Ar A. Š. dalyvavo plėšime dabar negali pasakyti, kadangi praėjo daug laiko ir užpuolimą pamiršo. Šie nukentėjusiojo parodymai niekaip nepaneigia, o tik papildo jo pirmos instancijos teisme duotus parodymus, kuriuose jis buvo nurodęs, kad jį užpuolė 2 asmenys, kad jis ikiteisminio tyrimo metu kaltinamąjį atpažino pagal nuotrauką. Šie parodymai atitinka ir pirmos instancijos teisme apklausto tyrimą vykdžiusio pareigūno S. P. parodymus, kuriais teismas taip pat neturi pagrindo netikėti, priešingai nei nuteistojo A. Š., kuris yra neabejotinai suinteresuotas neigti savo kaltę siekiant išvengti atsakomybės. Pažymėtina, kad versiją apie tai, jog nusikalstamos veikos padaryme dalyvavo kitas asmuo, kuris neva jam kartu su nuteistuoju R. K. grasino ir todėl šios aplinkybės jis anksčiau nenurodė, nuteistasis A. Š. iškėlė tik apeliacinės instancijos teisme, tačiau ją paneigia jau anksčiau išdėstyti įrodymai. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis R. K. A. Š. įskundė dėl priešiškų santykių bei siekdamas sušvelninti savo padėtį, tačiau kaip jau minėta, A. Š. kaip nusikaltimą padaręs asmuo visų pirma buvo nustatytas atpažinimo metu ir tik vėliau įvardintas nuteistojo R. K., todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad R. K. A. Š. apkalba ar taip parodė būdamas įtakotas policijos pareigūnų, kaip kad nurodoma apeliaciniame skunde. Apie tai, kad jų santykiai būtų priešiški A. Š. nenurodė nei apklausiamas įtariamuoju, nei akistatos metu 2014-03-24 (b. l. 69, t. 1). Iš įtariamųjų parodymų akivaizdu, jog tuo metu kai buvo daroma nusikalstama veika – plėšimas nukentėjusiojo E. G. atžvilgiu, A. Š. ir R. K. santykiai priešiški nebuvo, kadangi nusikalstama veika padaryta 2013-11-03 vakare apie 21.15 val. tuo tarpu iš nukentėjusiojo pagrobtas telefonas paties A. Š. į lombardą priduotas jau sekančią dieną, t.y. 2013-11-04 (b. l. 28, t. 1), kai dar nebuvo nustatytas nei vienas iš nusikalstamą veiką padariusių asmenų, tai yra nesant jokio pagrindo priešiškiems santykiams atsirasti, apie ką kaip jau minėta, nebuvo nurodyta ir akistatos metu, apie tai nėra nurodoma ir įtariamųjų apklausos protokoluose. Tai, jog pagrobtasis telefonas jau sekančią dieną buvo priduotas į lombardą būtent A. Š., panaudojant kito asmens dokumentą, kartu su jau aptartais įrodymais tik patvirtina, kad A. Š., bendrininkaudamas su R. K. įvykdė ir šią jam inkriminuotą veiką. Neesminiai nukentėjusiojo ir nuteistojo R. K. parodymų neatitikimai, nurodomi apeliaciniame skunde, įvertinus laiko įtaką parodymams, nėra pakankamu pagrindu abejoti jų parodymais ir padaryti kitokią išvadą dėl nuteistojo kaltės. Nėra pagrindo abejoti nuteistojo R. K. parodymais ir dėl to, kad jam buvo paskirta švelnesnė bausmė, kadangi skiriant bausmę ir nustatant jos dydį vertinama ne tik kiekvieno iš kaltininkų vaidmuo padarant nusikaltimą, tačiau ir kiekvieną nuteistąjį charakterizuojančių aplinkybių visuma, o ne kitam nuteistajam paskirtos bausmės dydis. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai dėl tariamo apklausų neišsamumo, neturi esminės reikšmės vertinant paminėtų įrodymų visumą bei sprendžiant kaltės klausimą, juolab, kad galimybė šias aplinkybes akcentuoti ir išsiaiškinti nuteistajam buvo sudaryta tiek bylą nagrinėjant apylinkės, tiek apeliacinės instancijos teisme.

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. Š. kaltės. Nuteistojo skundo motyvai, kad šio nusikaltimo jis nepadarė, yra argumentuotai paneigti jau minėtais nuteistojo R. K., nukentėjusiojo E. G. parodymais bei apylinkės teismo nuosprendyje išvardintais kitais įrodymais. Pripažindamas A. Š. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Nuosprendyje išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, tinkamai įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Nuosprendyje nurodyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl A. Š. kaltumo ir motyvuotai atmesta kaltinamojo versija, kad jis nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. 2 d. padaryme nedalyvavo. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi kaltinamasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, dalį jų grindė prielaidomis, tuo pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymą, kas yra esminis pažeidimas, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

Dėl bausmės

Individualizuodamas bausmę teismas yra saistomas bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 str.), bausmės paskirtimi (BK 41 str. 2 d.), kitomis baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis bausmių skyrimo nuostatomis. Šių imperatyvų taikymui taip pat turi įtakos konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės, teisės į teisingą teismą, proporcingumo bei kiti principai. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

Skirdamas bausmę A. Š. apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną apysunkį ir vieną sunkų nusikaltimus (BK 11 str. 4, 5 d.), nusikaltimai baigti, padaryti tiesiogine tyčia. Jis nusikalto būdamas pilnametis, praeityje teistas 2 kartus už panašaus pobūdžio ir analogiškų nusikaltimų padarymą, nusikaltimai padaryti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu (b. l. 113-114), į tai, kad jis nusikaltimus padarė neišnykus teistumui už tyčinių nusikaltimų padarymą, t.y. būdamas recidyvistu (BK 27 str. 1d.). Atsižvelgė ir į tai, kad jis dirba (b. l. 189-194), Kauno apskrities priklausomybių ligų centre neužregistruotas (b. l. 128), VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės padalinio Psichiatrijos ligoninės stacionare nesigydė, konsultacijų kabinete nesilankė (b. l. 126). Įvertino, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažino tai, kad nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Šios nustatytos aplinkybės suponavo pagrįstą išvadą, kuriai pritaria ir apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, kad bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam A. Š., kaip recidyvistui, už abi nusikalstamas veikas paskyrus būtent laisvės atėmimo bausmę.

Nors skunde nurodoma, kad A. Š. atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino ir gailisi dėl veikos, numatytos BK 302 str. 1 d., tačiau skundžiamu nuosprendžiu kaip jau minėta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos lengvinančios atsakomybę aplinkybės esmė – prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pripažįstant šią aplinkybę atsakomybę lengvinančia, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas nurodė esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo laisva valia, o ne dėl surinktų įrodymų prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi pašalinti ar sušvelninti nusikaltimo padarinius. Pažymėtina, kad nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi, o turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą.

Kaip matyti iš A. Š. parodymų, jo gailėjimasis išreikštas formaliai ir nėra pagrindo teigti, jog jis gailisi nuoširdžiai, kadangi iš bylos medžiagos akivaizdu, jog jo prisipažinimas sąlygotas objektyvių, jo nusikalstamą veiką įrodančių aplinkybių, tuo tarpu jo parodymų nenuoširdumas akivaizdus, todėl pagrindo tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nėra.

A. Š. nuteistas pagal BK 180 str. 2 d. – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, pagal BK 302 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 10 mėnesių, t.y. bausmės netgi žemesnės nei už šias nusikalstamas veikas numatytas laisvės atėmimo bausmių vidurkis. Baudžiamoji byla nebuvo baigta pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, ar baudžiamuoju įsakymu, todėl pagrindų taikyti BK 64¹ str. nėra. Kadangi nusikalstamas veikas nuteistasis padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, todėl apylinkės teismas pagrįstai ir teisingai vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d., šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrino su 2013-04-26 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėdamas dalį neatliktos bausmės ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 metams 4 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bendrindamas bausmes teismas prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos subendrintos 2 metų 10 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmės pridėjo tik dalį – 6 mėnesius ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, todėl paskirtą subendrintą galutinę bausmę vertinti, kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo jau ir taip švelnias bausmes dar labiau švelninti, nes skunde iš esmės akcentuojamos tos pačios aplinkybės, į kurias individualizuodamas bausmę jau atsižvelgė pirmos instancijos teismas. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytų veikų pobūdžiu ar nuteistojo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl švelninti bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio juridinio pagrindo, juolab kad apeliantas ne pirmą kartą pažeidžia įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio bei bendrabūvio taisyklių.

Nors nuteistojo apeliaciniame skunde tiesiogiai ir nėra nurodyta, kad jis prašo taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau skunde minima, kad jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė pagal BK 302 str. 1 d. yra per griežta, prašoma skirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu, ir tokį reikalavimą teismas traktuoja ir kaip prašymą, išnagrinėti klausimą dėl galimumo bausmės vykdymą atidėti, todėl kolegija pasisako dėl galimybės atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuteistajam.

Bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Vadovaujantis teismų praktika, sprendžiant, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan.; iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu - paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet bendrąją prevenciją (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-549/2007).

Skundžiamu nuosprendžiu A. Š. nuteistas ne tik pagal BK 302 str. 1 d., bet ir pagal BK 180 str. 2 d.. Kaip jau buvo aptarta, pagal BK 180 str. 2 d. nuteistasis A. Š. nuteistas pagrįstai. Nusikalstama veika, numatyta BK 180 str. 2 d. yra priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, todėl bausmės vykdymo atidėjimas nėra galimas (BK 75 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantui paskirtos bausmės lyginimas su bendrininkui paskirta bausme nėra pagrįstas, kadangi skiriant bausmę ir nustatant jos dydį vertinama ne tik kiekvieno iš kaltininkų vaidmuo padarant nusikaltimą, tačiau ir kiekvieną nuteistąjį charakterizuojančių aplinkybių visuma, o ne kitam nuteistajam paskirtos bausmės dydis. Nuteistasis R. K. buvo teisiamas, priešingai nei apeliantas, neturint teistumo. Be to, skiriasi ir asmenų charakteristikos, todėl logiška, kad ne vienodos apimties yra ir jų teisių varžymas bei ribojimas.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas bausmes A. Š. individualizavo tinkamai, paskirtoji bausmė tiek už kiekvieną nusikalstamą veiką, tiek jas subendrinus yra adekvati jo padarytai nusikalstamai veikai, ji yra teisinga ir ne per griežta, neprieš­­ta­rau­ja teisingumo principui, bausmės pas­kir­čiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 str. ir 54 str.).

Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistųjų teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl išlaidų už antrinę teisinę pagalbą priteisimo

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. Š. iki 2014-11-25 sudaro 23,17 Eur (t. 2, b. l. 38). Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas (BPK 322 str. 1 d.) ir tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Nors nuteistajam ir nėra apribota teisė savo iniciatyva pasirinkti gynėją, tačiau būtina pažymėti, kad BPK 51 str. 3 d. numato pareigą, jog tokiu atveju kai gynėjo nėra pasikvietęs pats nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu nėra pakvietę kiti asmenys, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo išaiškinti įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, kad paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, gali būti išieškotos į valstybės biudžetą šio Kodekso nustatyta tvarka. Taigi įstatyme įtvirtinta, kad tokios išlaidos gali būti išieškotos atsižvelgiant į turtinę padėtį, išskyrus nurodytas išimtis, be to, apie tai nuteistajam turi būti išaiškinta iš anksto. (duomenys neskelbtini) str. 2 d. numatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 21 str. 6 d., kurioje be kita ko pasisakyta, kad grąžintinų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis nustatomas atsižvelgiant į šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 12 straipsnio 3 ir 5 punktus ir 14 straipsnio 5 dalį. Šiuo metu mechanizmas, kaip bylą nagrinėjantis teismas galėtų įgyvendinti minėtą įstatymo nuostatą įtvirtintas nėra. Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. c p. numatyta, kad „Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi mažiausiai šias teises: gintis pats arba padedamas savo paties pasirinkto gynėjo arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir, kai tai reikalinga teisingumo interesams, nemokamai gauti advokato pagalbą“, todėl įvertinus visumą išdėstytų įstatyminių nuostatų, atsižvelgiant į tai, kad pagal bylos medžiagą nuteistasis galimai atitinka reikalavimus dėl turtinės padėties, kuriai esant teisinė pagalba galėtų būti teikiama nemokamai, išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nepriteisti iš nuteistojo A. Š. antrinės teisinės pagalbos tarnybos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.