Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjas) Vytauto Norkūno, teisėjų Evaldo Vanago, Arnoldo Šukaičio,

teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo T. O. apeliacinį skundą dėl 2008 m. vasario 8 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo T. O. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir nubaustas laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant iki 2008-07-01 neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. O. nuteistas už tai, kad 2008 m. sausio 31 d. apie 11.30 val., viešoje vietoje-Panevėžio M. R. technologijos mokykloje esančioje adresu Aldonos 4, Panevėžio m., informatikos kabinete, pamokos metu, tyčia, įžūliais veiksmais, pasireiškusiais smūgių sudavimu ir sveikatos sutrikdymu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: kumščiu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam J. M. į veidą, padarydamas jam minkštųjų audinių sumušimą veide, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis T. O. prašo apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas. Teik įtarime, tiek ginčijamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje kuo jis kaltinamas, yra akivaizdūs prieštaravimai, nes nurodoma neva buvus keletą veiksmų, t.y. įžūliais veiksmais pasireiškusiais smūgių sudavimu, o juos konkretizuojant telieka vienas, t.y sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent kumščiu sudavė vieną smūgį. BPK 187 str. 1 d., 305 str. 1 d. 1 p. nustato imperatyvius reikalavimus apibrėžiant įvykdytą veiką, kadangi jam inkriminuojama veika, numatyta BK 284 str. 1 d., mano, kad tiek pranešime apie įtarimą, tiek nuosprendyje, visi įvykdytos veikos požymiai turėjo būti konkrečiai išvardinti, o to nesant buvo pažeistos BPK normų nuostatos, pažeista jo teisė į gynybą. Jis pripažįsta, kad sudavė J. M., tačiau nesutinka su jo veiksmų vertinimu, kurie vertinti kaip viešosios tvarkos pažeidimas, kad tyčia norėjo demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką. Jo parodymus patvirtina liudytojai J. K., L. G., T. S., o suduoto smūgio J. M. nėra pagrindo vertinti kaip veikos, tyčia nukreiptos į visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą, nepagarbos aplinkai, aplinkiniams demonstravimą. Tokie jo veiksmai J. M. atžvilgiu, turėtų būti pripažinti ir vertinti kaip gynimasis. Teismas nukentėjusiojo veiksmų aplinkinių ir jo atžvilgiu nuosprendyje nevertino, todėl neteisingai nustatė įvykio ir jo įvykdytos veikos aplinkybes. Taip pat nuosprendžio motyvuose nurodyta, kad viešoji rimtis buvo sutrikdyta tuo, kad mokiniai buvo atitraukti nuo mokymosi užduočių, buvo sutrikdytas jų vykdymas, girdėjosi šurmulys. Tačiau byloje apklausti liudytojai to neparodo, net pamoką vedusi mokytoja nepastebėjo įvykusio konflikto ir pamoka tęsėsi toliau, nes pačioje klasėje buvo šurmulys, todėl, kad pamokos metu vaikščiojo mokiniai, kalbėjosi. Nesant pagrindo jam buvo inkriminuota veika numatyta BK 284 str. 1 d., bei buvo pripažintas kaltu ją įvykdęs ir nuteistas.

Nuteistasis ir jo gynėjas teismo posėdyje prašo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis ir

prokuroras – atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

BPK 301 str., 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, jog teismas savo išvadas pagrindžia tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje ir teismas turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. BPK 20 str. numato, kas gali būti įrodymais ir kaip jie įvertinami. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas išsamiai bei nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, patikrino ir išanalizavo byloje surinktus įrodymus ir jų viseto pagrindu, pagrįstai pripažino T. O. kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais ir visuotinės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šio nusikaltimo objektas yra viešoji tvarka. Viešąja tvarka laikoma padėtis ar veikimo būdas, atitinkantys visuomenės reikalavimus, atsirandantys įvairių socialinių normų įtakoje, turintys tikslą užtikrinti žmonių suderintus ir jiems naudingus tarpusavio santykius. Nagrinėjamo nusikaltimo sudėtis priskiriama prie materialiųjų sudėčių, t.y. būtina nustatyti, kad nepagarbos demonstravimas aplinkiniams ir aplinkai sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Apie visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, surikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla ir pan.

Apelianto teigimu, jo veika buvo nukreipta konkrečiai į nukentėjusįjį J. M., ja nesikėsinta į viešąją tvarką, todėl joje nėra BK 284 straipsnio 1 daliai būdingų nusikaltimo sudėties požymių. Kolegijos nuomone, toks teiginys nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad T. O. viešoje vietoje, t.y. informatikos kabinete, pamokos metu, tyčia, įžūliais veiksmais, pasireiškusiais smūgio sudavimu ir sveikatos sutrikdymu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t.y. matant kitiems žmonėms (klasiokams), kumščiu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam J. M. į veidą, tuo padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą ir taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Ši teismo išvada pagrįsta byloje surinktais įrodymais: nukentėjusiojo J. M., liudytojų J. K., L. G., E. P., T. S. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvada, kitais bylos įrodymais. Jų visetas leido teismui padaryti išvadą dėl T. O. kaltės įrodytumo. Įrodomoji bylos medžiaga patvirtina, kad T. O. elgėsi įžūliai: jis dėl menkavertės dingsties, t.y. dėl kažkieno pasakyto Juozo vardo, pasakytų žodžių „kas tau yra“ panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Tokiu savo elgesiu T. O. siekė save priešpastatyti aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį aplinkai, nukentėjusiajam J. M.. Minėti T. O. veiksmai buvo įvykdyti viešoje vietoje – klasėje, pamokos metu, nors nuteistasis skunde ir teigia, kad klasėje buvo šurmulys, t.y. pamokos metu mokiniai vaikščiojo, kalbėjosi, tačiau, kaip matyti iš teisiamojo posėdžio metu duotų liudytojų J. K., L. G., E. P., T. S. parodymų, kad vis dėl to pamokos tvarka buvo sutrikdyta, nes tie kurie matė konfliktą tarp T. O. ir J. M., jų dėmesys buvo nukreiptas į juos, ir tuo metu trumpam buvo atitraukti nuo tuo metu vykusios pamokos, bei L. G. savo parodymuose konkrečiai nurodė, kad kai įvyko konfliktas, atitraukė juos nuo pamokos (b.l. 68).

T. O. nurodė, kad jo veiksmus nukentėjusiojo J. M. atžvilgiu yra pagrindo pripažinti ir vertinti, kaip ginamuosius.

BK 28 str. numato asmens teisę į būtinąją gintį ir tai, jei neperžengiamas ginties ribos, yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti atsakomybė. Tačiau gintis galima tik nuo akivaizdaus ir realaus pavojingo kėsinimosi. Akivaizdžiu laikomas kėsinimasis, kai žala jau daroma arba yra labai aiški jo grėsmė. Realiu kėsinimasis laikomas, kai jis yra iš tikrųjų, t.y. egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad gintis negalima, kai nėra pakankamo pagrindo tikėtis kėsinimosi ir ginamasi iš baimės ar nepagrįsto įtarumo. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo išvadai, kad T. O. buvo J. M. užpultas ir pastarajam nuo tokio užpuolimo buvo būtina gintis. Tiek nukentėjusysis J. M., tiek aukščiau nurodyti liudytojai, bei pats nuteistasis parodė, kad prieš T. O. smogiant J. M., šis tik pastūmęs T. O. ir jam kažką pasakęs, tačiau kitų jokių aktyvių veiksmų nedarė. Taigi akivaizdu, kad minimo konflikto pradžia buvo kažkieno ištartas žodis “Juozas” bei T. O. pastūmimas, tačiau jokia akivaizdi grėsmė T. O. iškilusi nebuvo, tuo pačiu nebuvo ir realaus kėsinimosi į T. O. sveikatą. Tokiu būdu nėra pagrindo išvadai, kad T. O., sužalodamas J. M., veikė būtinosios ginties sąlygomis.

Tokiu būdu iš byloje surinktų ir teisme patikrintų įrodymų viseto darytina išvada, kad T. O. veiksmai atitiko BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius ir jis pagrįstai nuteistas už viešosios tvarkos pažeidimą.

Teismas bausmę nuteistajam paskyrė motyvuotai, laikydamasis bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų. Apylinkės teismas, skirdamas bausmę bei nustatydamas bausmės dydį atsižvelgė į T. O. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – jis padarė tyčinį nesunkų ir baigtą nusikaltimą, į tai, kad nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t.y. prisipažino ir galisi padaręs nusikalstamą veiką, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę, tai pagrindė faktiniais bylos duomenimis ir paskirdamas pagal BK 284 str. 1 d. laisvės apribojimo bausmę, kuri savo dydžiu yra artima, šios bausmės vidurkiui, BK 54 str. nuostatų nepažeidė. Paskirta bausmė nei rūšimi, nei trukme nėra aiškiai per griežta, todėl švelninti jos nėra pagrindo. Ši bausmė atitinka bausmės paskirties nuostatas, ja nepažeidžiamas asmenų lygybės prieš įstatymą principas ir užtikrinamas teisingumo įgyvendinimas.

Rezoliucinė dalis

nuta r ė:

Nuteistojo T. O. apeliacinį skundą atmesti.