- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-12-08
- Bylos Nr.
- 1A-423/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rūta Mickevičienė, Svajūnas Knizleris, Linas Šiukšta (pran.)
- Nuteistasis
- A. M., G. M.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. ir nuteistosios G. M. gynėjo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo
A. M. (A. M.) nuteistas pagal BK 24 str. 4 d. ir 260 str. 3 d. laisvės atėmimu 14 metų. Vadovaujantis 64 str. 1 d., 3 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2009 m. birželio 23 d. nuosprendžiu paskirta neatlikta 8 metų ir 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 16 (šešiolikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Vadovaujantis LR BK 27 str., A. M. pripažintas pavojingu recidyvistu.
G. M. nuteista pagal BK 260 str. 3 d. laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. M. nuteista už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, o A. M. už tai, kad šią nusikalstamą veiką organizavo. Šias nusikalstamas veikas jie padarė tokiomis aplinkybėmis.
G. M., iš anksto susitarusi ir bendrai veikdama grupe su nusikalstamos veikos organizatoriumi - Alytaus pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančiu savo sūnumi A. M., davusiu jai nurodymus paimti kito asmens jai į sutartą vietą pristatytas narkotines bei psichotropines medžiagas, jas atgabenti A. M. į Alytaus pataisos namus bei pasimatymo metu jam perduoti, vykdydama A. M. nurodymus, neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, o būtent:
2010 m. rugpjūčio 10 d., apie 20 val., prie savo namų (duomenys neskelbtini), tiksliau nenustatytomis aplinkybėmis iš nenustatyto asmens G. M. neteisėtai įgijo narkotines ir psichotropines medžiagas - paketą su 4,0452 g medžiagos, kurios sudėtyje buvo 1,5129 g narkotinės medžiagos heroino (diacetilmorfino), nenustatytas kiekis narkotinės medžiagos kokaino ir psichotropinės medžiagos mefedrono (4-metilmetkatinono); du paketus su 18,6783 g bendro svorio medžiagos, kurios sudėtyje buvo 9,0216 g narkotinės medžiagos heroino (diacetilmorfino); paketą su 4,6570 g narkotinės medžiagos - kanapių ir jų dalių; du paketus su 24,9843 g bendro svorio medžiagos, kurios sudėtyje buvo 5,2966 g psichotropinės medžiagos metamfetamino. Šias narkotines ir psichotropines medžiagas ji laikė savo gyvenamojoje vietoje Vilniaus m., Skroblų g. 8-3 esančiame bute iki 2010 m. rugpjūčio 11 d., 9 val., o nuo šio laiko šias narkotines ir psichotropines medžiagas atgabeno į Alytaus pataisos namus, kur 2010 m. rugpjūčio 11 d., apie 11.30 val., pasimatymų biuro daiktų ir asmenų patikros patalpoje patikrinimo metu jos kūno ertmėse – išeinamojoje angoje ir lytiniuose organuose paslėptos narkotinės ir psichotropinės medžiagos buvo paimtos pataisos namų pareigūnų.
A. M., iš anksto susitaręs ir bendrai veikdamas grupe su nusikalstamos veikos vykdytojais – motina G. M. ir nenustatytu asmeniu, duodamas jiems nurodymus ir tokiu būdu vadovaudamas nusikalstamos veikos padarymui, organizavo neteisėtą labai didelio kiekio narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimą, laikymą ir gabenimą, o būtent:
atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose Alytaus m., Ulonų g. 8a, laikotarpiu iki 2010 m. rugpjūčio 10 d. A. M. nenustatytam asmeniui nenustatytomis aplinkybėmis nurodė perduoti jo motinai G. M. labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, kad ji atgabentų jas į pataisos namus. Laikotarpiu iki 2010 m. rugpjūčio 10 d. savo motinai G. M. jis nurodė paimti iš kito asmens sutartu laiku į sutartą vietą jai pristatytas narkotines ir psichotropines medžiagas, paslėpti jas savo kūno ertmėse ir 2010 m. rugpjūčio 11 d. atgabenti į Alytaus pataisos namus bei pasimatymo metu jam perduoti.
Nenustatytas asmuo, vykdydamas A. M. nurodymus, 2010 m. rugpjūčio 10 d., apie 20 val., narkotines bei psichotropines medžiagas atgabeno ir prie (duomenys neskelbtini) esančio namo tiksliau nenustatytomis aplinkybėmis perdavė G. M.: paketą su 4,0452 g medžiagos, kurios sudėtyje buvo 1,5129 g narkotinės medžiagos heroino (diacetilmorfino), nenustatytas kiekis narkotinės medžiagos kokaino ir psichotropinės medžiagos mefedrono (4-metilmetkatinono); du paketus su 18,6783 g bendro svorio medžiagos, kurios sudėtyje buvo 9,0216 g narkotinės medžiagos heroino (diacetilmorfino); paketą su 4,6570 g narkotinės medžiagos - kanapių ir jų dalių; du paketus su 24,9843 g bendro svorio medžiagos, kurios sudėtyje buvo 5,2966 g psichotropinės medžiagos metamfetamino. G. M., vykdydama A. M. nurodymus, 2010 m. rugpjūčio 10 d., apie 20 val., prie savo namų, esančių Vilniaus m. Skroblų g. 8, tiksliau nenustatytomis aplinkybėmis iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo nurodytas narkotines bei psichotropines medžiagas, laikė jas savo gyvenamojoje vietoje Vilniaus m. Skroblų g. 8-3 esančiame bute iki 2010 m. rugpjūčio 11 d., 9 val., o nuo šio laiko narkotines ir psichotropines medžiagas gabeno į Alytaus pataisos namus, kur 2010 m. rugpjūčio 11 d., apie 11.30 val., pasimatymų biuro daiktų ir asmenų patikros patalpoje patikrinimo metu jos kūno ertmėse – išeinamojoje angoje ir lytiniuose organuose paslėptos išvardintos narkotinės ir psichotropinės medžiagos buvo paimtos pataisos namų pareigūnų.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes, motyvuotai nepasisakė dėl ikiteisminio tyrimo metu padarytų šiurkščių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, klaidingai nustatė atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, netinkamai parinko bausmės rūšį ir nustatė jos dydį. Teismas tik formaliai patikrino bylos duomenis ir padarė išvadą, kad yra duomenų, leidžiančių manyti, kad jo motina G. M. padarė kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiant G. M., pareigūnai jai uždavinėjo atsakymą menančius klausimus ir tokiu būdu buvo pasunkinta jos teisinė padėtis. Teismas, neištyręs ir nepašalinęs jo ir jo motinos parodymuose esančių prieštaravimų, padarė neteisingą išvadą, kad jis stengiasi palengvinti savo motinos G. M. teisinę padėtį. Nusikalstamą veiką padarė tik jis, jo motina nežinojo, kad tuose paketuose bus narkotinės medžiagos, jei ji būtų tai žinojusi, nebūtų vežusi jam į pataisos namus. Jis motinai buvo pasakęs, kad tai medžiaga sportininkams – anaboliniai steroidai, kurie pataisos namuose yra draudžiami, o už tai gresia tik administracinė atsakomybė. Motina juo patikėjo ir sutiko atvykdama į pasimatymą jam pristatyti tuos paketus. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį G. M. atžvilgiu grindė jos ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotais parodymais, kurie buvo išgauti užduodant jai menamus klausimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyje (kasacinė nutartis Nr. 2K-554/2006) yra nurodęs, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo ar liudytojo parodymai gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi kitiems įrodymams patikrinti, tačiau jie neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas šio nurodymo nepaisė ir apkaltinamąjį nuosprendį grindė G. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir tokiu būdu pasunkino ir jos, ir jo paties teisinę padėtį. Jis pilnai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau teismas nuosprendyje nurodė, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. BK 59 str. 1 d. 2 p. nurodyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką. Apie savo padarytą nusikalstamą veiką jis nuosekliai papasakojo ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme. Nenustatydamas jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2007 m. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgos 13 p. išaiškinimu apie tai, kad kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, o dalį kitų neesminių neigia, teismai vertina, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką. Jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi teismas turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 2 p. Tai nebuvo padaryta, o toks teismo sprendimas lėmė ir bausmės rūšį bei jos dydį. Tuo tarpu jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe, teismas pripažino nepagrįstai, nes jo motina į nusikalstamą veiką buvo įtraukta jai to nežinant. Bendrininkavimo šioje byloje iš viso nebuvo, o teismo išvados grindžiamos tik prielaidomis. Todėl apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą šioje byloje, pašalinti visus prieštaravimus, išsklaidyti visas abejones, teisingai išspręsti jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių klausimą ir pakeisti nuosprendį. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas turi ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Kadangi jo parodymai ir jo motinos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra prieštaringi, tuos prieštaravimus reikia pašalinti. Teismas, atsižvelgęs į jo asmenybę, dalyvavimo nusikaltime pobūdį bei kitas svarbias aplinkybes, padarė išvadą, kad jį būtina pripažinti pavojingu recidyvistu. Su tokia teismo išvada jis nesutinka ir mano, kad šioje dalyje baudžiamasis įstatymas (BK 27 str. 2 d. 1 p.) jam pritaikytas netinkamai, nes teismo išvada nepakankamai motyvuota. Taip pat teismas turėjo įvertinti tai, kad jis yra priklausomas nuo narkotikų. Teismas neteisingai paskyrė jam ir galutinę subendrintą bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas turi ištaisyti ir šias klaidas, paskirtas bausmes tinkamai subendrinti. Jo motinai G. M. turi būti pritaikytos BK 62 str. nuostatos, nes jos, kaip bendrininkės, vaidmuo buvo antraeilis. Teismo prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti. Pripažinti jo atsakomybę lengvinančią ir pašalinti sunkinančią aplinkybę; panaikinti nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas pavojingu recidyvistu; pakeisti jam bausmės rūšį į alternatyvią sankcijoje numatytą arba sumažinti bausmės dydį, kadangi bausmės blogai subendrintos ir bausmė paskirta per griežta. Jo motinai G. M. taikyti BK 62 str. 2 d. 3 p. nuostatas, sušvelninti jai paskirtą bausmę ir atidėti bausmės vykdymą.
Nuteistosios G. M. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir todėl neteisingai paskirta bausmė. Nusikalstama veika, už kurią nuteista G. M., yra padaroma tiesiogine tyčia, t. y. kai asmuo suvokia, kad įsigyja narkotines ar psichotropines medžiagas, siekia tokio tikslo tikėdamasis kažkokio rezultato. Šiuo atveju G. M. nežinojo, kad disponuoja narkotinėmis medžiagomis, nes pataisos namuose esantis jos sūnus A. M. jai pasakė, kad tai yra sportininkų vartojami vaistai – anaboliniai steroidai, kuriuos jai atneš jo draugas, o ji turės atvežti jam į pataisos namus. Pati G. M. narkotinių medžiagų nevartoja, niekada jų nebuvo mačiusi ir nežino kaip jos atrodo, nematė ir jai atneštos medžiagos, nes ji buvo supakuota. Nuosprendyje nurodyta, kad G. M. iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo narkotines ir psichotropines medžiagas, jas laikė savo namuose ir atgabeno į Alytaus pataisos namus, tačiau G. M. veiksmuose nėra šios nusikalstamos veikos sudėties, o būtent subjektyviosios nusikaltimo pusės požymių. Kad G. M. žinojo ir suprato, jog ji perduoda savo sūnui narkotines medžiagas, neįrodyta, šios aplinkybės išsamiai nebuvo tiriamos nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Teismas nuosprendyje nurodė, kad netiki G. M. parodymais apie tai, kad ji nežinojo, kokia tai yra medžiaga, ir įvertino juos siekimu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokiu būdu teismas svarbias bylai aplinkybes vertino nuteistosios nenaudai taip pažeisdamas BPK 1 str. įtvirtintą principą išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, o dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Taip pat buvo pažeistos ir BPK 20 str. 3 ir 5 dalių nuostatos, nes nebuvo vertinami įrodymai, paneigiantys G. M. kaltę, o taip pat nebuvo išsamiai išnagrinėtos visos bylos aplinkybės. Teismas nuosprendį grindė tik prielaidomis, nepateikė išsamios įrodymų analizės. Nuosprendyje nurodyta, kad sprendžiant G. M. veikos kvalifikavimo klausimą teismas vadovaujasi teismų praktika ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 37 17 punkto išaiškinimais apie tai, kad už narkotinių medžiagų ar pirmos kategorijos jų pirmtakų (prekursorių) gaminimą, įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, pardavimą ar kitokį platinimą asmuo atsako, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės arba pirmos kategorijos šių medžiagų pirmtakai (prekursoriai), taip pat suvokė, koks yra jų kiekis, tačiau iš tikrųjų šiomis nuostatomis teismas nesivadovavo. Remiantis išdėstytais argumentais, G. M. dalyvavimas nusikalstamoje veikoje neįrodytas, o jos veiksmai neatitinka BK 260 str. 3 d. dispozicijos. Nepaisant to, kad G. M. veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, jai buvo paskirta bausmė pažeidžiant BK 54 str. 2 ir 3 dalių nuostatas, o paskirtos bausmės dydis prieštarauja teisingumo principui. Taip pat teismas nepagrįstai konstatavo, kad taikyti G. M. BK 62 str. 1 ir 2 d. nuostatas nėra būtinų sąlygų, nors tokių sąlygų ir pagrindų yra ir dalį jų skundžiamame nuosprendyje nurodė pats teismas. Prašo nuosprendį panaikinti ir bylą G. M. nutraukti.
Teismo posėdyje nuteistasis A. M. ir jo gynėja prašo patenkinti nuteistojo A. M. apeliacinį skundą. Nuteistosios G. M. gynėjas ir pati nuteistoji G. M. prašo patenkinti gynėjo apeliacinį skundą. Prokurorė prašo apeliacinius skundus patenkinti iš dalies ir nuosprendį pakeisti. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. M. ir G. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie nusikalstamas veikas padarė veikdami bendrininkų grupe. Nuteistąjį A. M. pripažinti pavojingu recidyvistu vadovaujantis ne BK 27 str. 2 d. 1 p., o BK 27 str. 2 d. 2 p., galutinę subendrintą bausmę jam skirti prie pagal BK 24 str. 4 d. ir BK 260 str. 3 d. paskirtos bausmės pridedant dalį pagal ankstesniu nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalies. Taip pat pakeisti nuosprendžio dalį, kuria bausmės laiką nuteistajai G. M. nuspręsta pradėti skaičiuoti nuo skundžiamo nuosprendžio paskelbimo dienos. Nuteistiesiems paskirtų bausmių ir kitos nuosprendžio dalies prokurorė prašo nekeisti.
Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir dėl neteisingai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 1 p., 2 p., 4 p.).
Apeliacinių skundų argumentus apie tai, kad nuteistasis A. M., kaip nusikalstamos veikos organizatorius, nenurodė savo motinai atgabenti į pataisos namus labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir kad nuteistoji G. M. tariamai nežinojo, kokias medžiagas ji įgijo, laikė ir gabeno, kolegija atmeta. Iš bylos matosi, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas jos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir abiems kaltinamiesiems pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kvalifikuojant nuteistųjų nusikalstamas veikas teismas baudžiamuosius įstatymus irgi pritaikė tinkamai.
Kad G. M. nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, o A. M. šią nusikalstamą veiką organizavo, patvirtina abiejų nuteistųjų ir liudytojos R. Z. parodymai, patalpos apžiūros, daiktų pateikimo ir jų apžiūrų protokolai, specialistų išvados, telefoninių pokalbių išklotinės, taip pat ir pačios Alytaus pataisos namuose, pasimatymų biuro daiktų ir asmenų patikros patalpoje pas nuteistąją G. M. surastos ir paimtos narkotinės bei psichotropinės medžiagos.
Nuteistasis A. M. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad kaltu prisipažįsta pilnai, tačiau neprisipažino, kad savo motinai G. M. buvo nurodęs atgabenti jam į pataisos namus būtent narkotines ir psichotropines medžiagas. Teisme jis parodė, kad iki paskutinio nuosprendžio priėmimo, dar būdamas laisvėje, platino narkotines bei psichotropines medžiagas, o kad jų nesurastų policija, turėtą heroiną, metamfetaminą ir kanapes buvo užkasęs žemėje šalia netoli namų esančių garažų. Pataisos namuose jau atlikdamas laisvės atėmimo bausmę panoro, kad tos narkotinės ir psichotropinės medžiagos būtų jam atgabentos į bausmės atlikimo vietą. Iš pataisos namų mobilaus ryšio telefonu paskambino iš matymo pažįstamam narkomanui vardu Darius, kurio paprašė nurodytoje vietoje narkotines bei psichotropines medžiagas surasti ir perduoti jo motinai. Po to paskambino telefonu savo motinai G. M., tačiau jai apie jokias narkotines ir psichotropines medžiagas nieko nepasakė. Jai pasakė, kad pas jį atvažiuos žmogus ir atveš ,,vaistų sportui“, iš tikrųjų motinai ketino sakyti, kad jai atneš anaboilinius steroidus, bet tokių žodžių ji nebūtų supratusi. Kitą kartą vėl paskambinęs motinai, paklausė, ar ji jau gavo paketus. Sakė jai, kad tai uždrausti vaistai, todėl atnešdama į pataisos namus ji turės juos paslėpti. Kad paketus motina slėptų lytiniuose organuose, pats jai nesakė. Telefonu apie tai sakė tik tam pačiam jau nurodytam Dariui. Mano, kad Darius paprašė kažkokios merginos ir ši jo motinai paaiškino kaip reikia tuos paketus paslėpti. Nuteistoji G. M. pirmosios instancijos teisme irgi pareiškė, kad kalta prisipažįsta pilnai, tačiau apklausos metu savo kaltės faktiškai nepripažino. Teisme ji parodė, kad su laisvės atėmimo bausmę atliekančiu savo sūnumi A. M. kartais kalbėdavosi telefonu, tačiau kaltinime nurodytą dieną ir prieš tai sūnus jai telefonu neskambino ir jam į pataisos namus nieko atnešti neprašė. Įvykio išvakarėse (2010 m. rugpjūčio 10 d.), maždaug 19³⁰ val., jai paskambino vyriškis, kuris pasakė, kad yra jos sūnaus draugas ir kad turi jam kažką perduoti. Jie susitarė tą patį vakarą susitikti ir apie 20 val. pas ją atėjo vyriškis, kurio išvaizdos ji neįsidėmėjo. Jis padavė jai du paketėlius, pasakė, kad juos reikia perduoti Sašai (A. M.) ir nubėgo. Parsinešusi į namus paketėlius padėjo ant stalo, kadangi jie buvo gražiai supakuoti, tai jų išvynioti nenorėjo ir kas juose yra nežiūrėjo. Pagalvojo, kad ten gali būti nuodai, po to pagalvojo, kad tai vitaminai ir nuspendė paketėlius nunešti sūnui. Kitą dieną nuvyko į pataisos namus į pasimatymą su sūnumi. Paketus vežėsi krepšyje, o nuvykusi į pataisos namus, tualete tuos paketus paslėpė savo lytiniuose organuose. Anksčiau ji sūnui nešdavo vitaminus, juos perduodavo oficialiai ir neslėpdama. Tačiau šį kartą paslėpė juos lytiniuose organuose, nes taip padaryti jai patarė kažkokia telefonu paskambinusi moteris. Pataisos namų patikros patalpoje paslėptus paketus surado ir paėmė pataisos namų pareigūnai. Iš teismo posėdžio protokolo matosi, kad tos pačios apklausos metu G. M. savo parodymus keitė. Iš pradžių, kaip jau buvo paminėta, aiškinusi, jog galvojo, kad savo kūno ertmėse slėpė vitaminus, teisme perskaičius jos ankstesnius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, G. M. parodė, kad suprato slėpusi ne vitaminus, o narkotikus tada, kai pareigūnai juos surado ir pasakė, kad ,,kažkas ne taip“. Dar po to, atsakydama į papildomai užduotus klausimus, ji jau parodė, jog suprato, kad paketėliuose yra būtent narkotikai dar tada, kai laikė juos savo namuose ir kai jai paskambinusi moteris patarė, kaip reikia paketus paslėpti. Ji nežinojo tik kokie tie narkotikai, anksčiau narkotikų iš viso nebuvo mačiusi. Teisme apklausus kaltinamąjį A. M., G. M. to paties teismo posėdžio metu parodymus pakeitė dar kartą. Ji parodė, kad tiksliai visko neprisimena ir kad sūnus jai iš pataisos namų galbūt skambino ir sakė, kad kažką reikės jam atnešti ir tai reikės paslėpti. Sūnus telefonu sakė, kad kažkas atneš jai sportui reikalingus vitaminus, o paskui paskambinusi moteris jai pasakė, kur tuos paketus ji turi paslėpti. Iš to, kad buvo nurodyta paketus slėpti, ji suprato, kad ,,kažkas ne tas“, galvojo, kad paketuose yra vitaminai arba narkotikai.
Teisme ištirtos telefoninių pokalbių išklotinės patvirtina, kad 2010 m. rugpjūčio 9, 10 ir 11 dienomis mobiliojo ryšio telefonais A. M. tris kartus skambino savo motinai G. M., o pati G. M. devynis kartus (dalis išeinančių skambučių praleisti) skambino savo sūnui A. M.. Patalpos apžiūros, daiktų pateikimo ir jų apžiūrų protokolai patvirtina, kad 2010 m. rugpjūčio 11 d. Alytaus pataisos namų pasimatymų biuro daiktų ir asmenų patikros patalpoje G. M. asmens apžiūros metu jos kūno ertmėse buvo surasti ir paimti du paketėliai, kuriuos apžiūrą atlikusi pareigūnė pateikė pataisos namų Vidaus tyrimo skyriui. Liudytoja R. Z. teisme parodė, kad dirbo Alytaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriuje prižiūrėtoja. 2010 m. rugpjūčio 11 d. patikrino į pasimatymą su nuteistuoju A. M. atvykusią G. M.. Ji paklausė G. M., ar ši turi draudžiamų perduoti daiktų, o G. M. atsakė, kad tokių daiktų neturi, pasirašė nustatytos formos perspėjime. Tačiau patikrinus G. M. apžiūros kambaryje, maunantis kelnaites jai iškrito paketas. Paklausus, ar turi dar kokių nors draudžiamų perduoti daiktų, G. M. pati iš išeinamosios angos ištraukė ir padavė dar vieną paketėlį. Apie tai, kas yra tuose paketėliuose, ji su G. M. nekalbėjo, tuos paketėlius perdavė pataisos namų Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnams. Specialisto išvada patvirtina, kad pas G. M. patikrinimo metu surastuose ir paimtuose paketuose buvo kaltinime išvardintos narkotinės ir psichotropinės medžiagos heroinas, metamfetaminas, nenustatytas kiekis mefedrono ir kokaino, taip pat kanapės ir jų dalys. Heroino atskirai, o taip pat šios ir kitų rastų narkotinių ir psichotropinių medžiagų bendras kiekis pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas rekomendacijas laikomas labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu. Iš prie bylos pridėto policijos tarnybinio pranešimo matosi, kad asmens, perdavusio G. M. paketėlius su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, nustatyti nepavyko.
Pačių nuteistųjų parodymai ir jau aptarti kiti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis A. M., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 9 d. iki rugpjūčio 11 d. mobiliojo ryšio telefonu keletą kartų kalbėjosi su savo motina G. M., taip pat nurodė tyrimo metu nenustatytam asmeniui narkotines ir psichotropines medžiagas perduoti jo motinai. Nenustatytas asmuo šias medžiagas 2010 m. rugpjūčio 10 d. perdavė G. M., ši tas medžiagas iš pradžių laikė savo namuose, o rugpjūčio 11 d. nugabeno į Alytaus pataisos namus, ketindama jas perduoti savo sūnui A. M.. Į du paketus suvyniotą labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų G. M. paslėpė savo kūno ertmėse (lytiniuose organuose ir išeinamojoje angoje), tačiau tas medžiagas patikrinimo metu pas ją surado ir paėmė pataisos namų pareigūnai.
Visas šias nustatytas bylos aplinkybes pripažįsta ir jų net neginčija abu nuteistieji. Apeliaciniuose skunduose nesutinkama tik su teismo išvada apie tai, jog G. M. žinojo apie tikrąjį jos kūno ertmėse slėptų paketėlių turinį, apie tai, kad tuose paketėliuose buvo narkotinės ir psichotropinės medžiagos, taip pat su teismo išvada apie tai, kad A. M. telefoninių pokalbių metu pats nurodė savo motinai atgabenti jam į pataisos namus būtent narkotines ir psichotropines medžiagas, prieš tai jas paslėpus savo kūno ertmėse. Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad nusikaltimą suplanavo tik jis vienas, jo motina apie tai, kad paketuose yra narkotinės ir psichotropinės medžiagos, nežinojo, nes jeigu būtų žinojusi, tai nebūtų jų gabenusi. Jis motinai sakė, kad paketuose bus tik anaboliniai steroidai, kurie nors ir draudžiami, bet dėl jų perdavimo būtų galima tik administracinė atsakomybė. Tuo jo įtikinta motina ir sutiko paketus atnešti jam į pataisos namus. Apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai įvertino išnagrinėtus įrodymus, savo išvadas pagrindė tik prielaidomis, jo parodymus nepagrįstai įvertino mėginimu palengvinti savo motinos padėtį. Taip pat nurodo, kad nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp jo ir motinos parodymų, jo motinos G. M. kaltę teismas pagrindė tik jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie buvo duoti pareigūnams jo motinai uždavinėjant atsakymus menančius klausimus. Tuo tarpu nuteistosios G. M. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendyje teismas neteisingai įvertino nustatytas bylos aplinkybes. G. M. nežinojo, kad į pataisos namus nugabeno narkotines ir psichotropines medžiagas, nes jai atneštos medžiagos buvo supakuotos, pati nuteistoji tų medžiagų nematė, be to, ji narkotinių medžiagų nebuvo mačiusi iš viso ir net nežinojo, kaip jos atrodo. Sūnus A. M. telefonu jai pasakė, kad tai sportininkų naudojami anaboliniai steroidai. Nuosprendyje teismas G. M. parodymus įvertino tik jos mėginimu išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau jos veikoje nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių nebuvo ir tai nebuvo įrodyta. Gynėjo nuomone, teismas neįvertino ir įrodymų, paneigiančių G. M. kaltę.
Visus išdėstytus apeliacinių skundų argumentus kolegija atmeta, nes jie nepagrįsti, paneigti visuma teisme išnagrinėtų įrodymų, o dalis tų argumentų iš viso neatitinka bylos aplinkybių ir netgi pačių nuteistųjų parodymų.
Iš skundžiamo nuosprendžio ir teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad teismas išnagrinėjo abiejų nuteistųjų parodymus ne tik teisminio nagrinėjimo metu, bet ir perskaitytus A. M. ir G. M. parodymus, kuriuos jie davė ikiteisminio tyrimo metu. Pirmą kartą apklaustas įtariamuoju 2010 rugpjūčio 27 d. d, (1 t., 101 b.l.) A. M. parodė, kad 2010 m. rugpjūčio 10 d. iš pataisos namų paskambino savo pažįstamam Dariui, papasakojo, kur yra užkasęs narkotikus, paprašė juos surasti ir nunešti jo motinai. Paskui paskambino savo motinai ir įkalbėjo ją, kad ji Dariaus atneštus paketus atvežtų jam. Kad tai narkotikai, jis motinai nesakė, o ar ji tai suprato, jis nežino. Pokalbio metu leido motinai suprasti, kad narkotines medžiagas reikia paslėpti, užsiminė, kad geriausia paslėpti savo kūne. Motina iš pradžių vežti jam narkotikų nenorėjo, bet jis ją įkalbėjo. 2010 m. spalio 29 d. apklaustas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo teisėjo (1 t.,103-104 b.l.) A. M. parodė, kad dar būdamas laisvėje pats vartojo narkotikus ir juos pardavinėjo, tai žinojo visi. Telefonu paprašė pažįstamo Dariaus surasti jo užkastus narkotikus ir nunešti jo motinai. Motinos jis paprašė Dariaus atneštus narkotikus atvežti jam į pataisos namus. Jai sakė, kad tai ne narkotikai, o uždrausti vaistai, motina sutiko ne iš karto ir jam teko ją įkalbinėti. Tačiau A. M. taip pat parodė, kad su motina gyveno kartu viename bute ir ji kartais matydavo, kaip jis narkotikus pardavinėja kitiems asmenims. Skambindamas iš pataisos namų jis leido suprasti, kur galima paslėpti narkotikus, sakė, kad juos slėptų kūno ertmėse. Dar kartą apklaustas įtariamuoju 2011 m. sausio 4 d. (1 t., 108 b.l.) A. M. vėl parodė, kad paskambino motinai 2010 m. rugpjūčio 10 d. vakare, pasakė, kad vaikinas atneš jai du paketėlius, o ji juos turi atvežti jam į pasimatymą. Kad paketėliuose narkotinės medžiagos, nesakė, tik užsiminė, kad paketėlius reikia paslėpti, geriausia kūno ertmėse. Ar motina suprato, kad tuose paketėliuose yra narkotinės medžiagos, jis nežino. Tuo tarpu G. M., pirmą kartą apklausta įtariamąja 2010 m. rugpjūčio 11 d. (1 t., 68 b. l.) savo kaltę pripažino visiškai. Parodė, kad jai paskambino nepažįstamas vyriškis, kuris pasakė, kad jiems reikia susitikti ir kad jis turi kažką perduoti pataisos namuose bausmę atliekančiam jos sūnui A. M.. Su tuo vyriškiu jie susitiko prie jos namo ir jis jai perdavė mažą maišelį. Namuose apžiūrėjusi, jame rado vieną mažesnį paketėlį, apvyniotą polietilenu, ir didesnį paketėlį, kuris buvo įmautas į prezervatyvą. G. M. parodė, kad ji suprato, jog tai yra narkotikai ir iš to, kaip jie buvo supakuoti, ir iš to, kad jos sūnus buvo nuteistas už narkotikų platinimą. Kitą dieną ji didesnį paketėlį įsidėjo į savo lytinius organus, o mažesnį – į išeinamąją angą. Į Alytaus pataisos namus ją nuvežė sūnaus draugas vardu Igoris. Paslėpusi narkotikus savo kūno ertmėse, ji tikėjosi, kad tose vietose jų niekas nesuras. Dėl to, kad savo sūnui vežė narkotikus, ji labai gailisi. Antrą kartą apklausta įtariamąja 2010 m. rugsėjo 1 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo (1 t., 70-72 b.l.) G. M. pirmiausia nurodė, kad ankstesnės apklausos metu ji davė teisingus parodymus. Ikiteisminio tyrimo teisėjai ji vėl parodė, kad dar savo namuose ji suprato, kad nepažįstamo vyriškio atneštuose paketėliuose yra narkotikai. Jos sūnus buvo nuteistas ir atlikinėjo bausmę už narkotikų platinimą. Be to, namuose du jai perduotus paketėlius ji pati pirmiausia apžiūrėjo, suprato, kad juose yra milteliai ir kad tai yra narkotikai. Po to jai paskambino kažkokia moteris ir pasakė, kur tuos paketėlius reikia paslėpti. Kitą rytą vieną paketėlį ji įsikišo sau į lytinius organus, o kitą – į išeinamąją angą. Kai nuvažiavo į pataisos namus, apžiūros metu paketėlis iš jos lytinių organų iškrito, o kai pareigūnė paklausė, ar ji turi dar draudžiamų daiktų, pati prisipažino, kad dar vieną paketėlį yra įsikišusi į išeinamąją angą. Jos sūnus tikriausiai irgi žinojo, kad pasimatymo metu ji jam atveš narkotinių medžiagų. Galėjo būti, kad pats sūnus jai pasakė ir apie tai, kur ji turi tas narkotines medžiagas slėpti, t. y. savo kūne. Tos pačios apklausos pabaigoje G. M. jau aiškiai parodė, kad jos sūnus tikrai žinojo, kad ji turi atvežti jam narkotikus, o ji pati irgi žinojo, kad veža narkotines medžiagas, bet tikėjosi, kad pareigūnai jų pas ją nesuras. Dėl to, ką padarė, labai gailisi. Dar kartą apklausta įtariamąja 2011 m. sausio 13 d. (1 t, 75 b. l.) G. M. vėl visiškai prisipažino kalta. Parodė, kad slėpti savo kūne paketėlius jai patarė iš vakaro paskambinęs sūnus. Vieną paketėlį ji paslėpė savo lytiniuose organuose, o kitą išeinamojoje angoje. Pagal tai, kur turėjo paketėlius paslėpti, ji suprato, kad tai narkotinės medžiagos.
Pagal BPK 20 str. 1-4 d. nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, nuteistojo, kaltinamojo, o kai kuriais atvejais ir įtariamojo asmens parodymai gali būti pripažinti įrodymais ir tai teismas pagrįstai padarė šioje byloje. Nuteistojo A. M. apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad teismas išvadas dėl jo motinos G. M. kaltės pagrindė tik jos pačios ikiteisminio tyrimo metu ir dar tariamai pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką duotais parodymais, yra nepagrįsti ir neatitinkantys bylos aplinkybių. BPK 276 str. 1 d. yra nurodyta, kad kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi. Be kitų įstatyme numatytų atvejų, tai gali būti padaryta tada, kai kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas atsisako arba vengia duoti parodymus, taip pat kai pareiškia, kad neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus. Taip pat tais atvejais, kai asmuo teisiamajame posėdyje duoda parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme. Tuo tarpu BPK 276 str. 4 d. nurodyta, kad byloje esantiems parodymams patikrinti gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, ikiteisminio tyrimo metu duoti ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui. Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad tokie parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, įrodymais nepripažįstami, tačiau perskaityti kitiems įrodymams patikrinti ir šie parodymai turi svarbią reikšmę teismo vidiniam įsitikinimui, kuris grindžiamas kitais įrodymais nustatytų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tuo tarpu perskaityti ankstesni parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba teismui, pagal BPK 20 ir 276 straipsnių nuostatas gali būti pripažinti įrodymais ir jais teismas gali pagrįsti priimtą nuosprendį.
Iš šios bylos matosi, kad dėl kai kurių nusikalstamos veikos aplinkybių abu nuteistieji parodymus keitė, todėl teismas pagrįstai perskaitė ir A. M., ir G. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat pažymėtina, kad buvo perskaityti parodymai, kuriuos nuteistieji buvo davę ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūnams, bet ir ikiteisminio tyrimo teisėjui. Visi šie A. M. ir G. M. parodymai jau buvo išdėstyti ir šiame nuosprendyje. A. M. apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad teismas tariamai nepašalino jo ir jo motinos G. M. parodymų prieštaravimų, irgi nepagrįsti. Iš bylos matosi, kad abu nuteistieji kai kurias įvykių aplinkybes iš tikrųjų nurodė skirtingai, tačiau teismas nuosprendyje išdėstė išsamią jų parodymų analizę ir įtikinančius motyvus, dėl kurių vienus parodymus atmetė, o kuriuos pripažino įrodymais. Teismas rėmėsi tais nuteistųjų parodymais, kurie atitiko kitais įrodymais nustatytas abejonių nekeliančias bylos aplinkybes, ir tais parodymais pagrįstai pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Iš perskaitytų ikiteisminio tyrimo metu duotų A. M. parodymų matosi, kad nors nuteistasis ir ankstesnių apklausų metu neigė aiškiai nurodęs savo motinai atgabenti jam į pataisos namus būtent narkotines ir psichotropines medžiagas, tačiau jis neneigė, kad tai jo motina turėjo žinoti ir suprasti. A. M. parodė, kad būdamas laisvėje platino narkotikus, dėl to „visas rajonas“ žinojo, kur jis gyvena, o tuo metu jis gyveno kartu su savo motina. A. M. taip pat parodė, jog pats užsiminė savo motinai, kad narkotines medžiagas jis turi paslėpti savo kūne. Tokius pačius parodymus A. M. davė ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, be to, ir šios apklausos metu nieko neparodė apie tariamus prašymus atvežti jam į pataisos namus kokių nors vitaminų arba anabolinių steroidų. Apie tai A. M. pirmą kartą parodė tik teisiamajame posėdyje. Į klausimą, kodėl apie šias aplinkybes jis nieko neparodė ankstesnių apklausų metu, A. M. ką nors įtikinančio paaiškinti negalėjo, nurodė, kad nežino, kodėl tai nebuvo užrašyta protokoluose. Taip pat negalėjo paaiškinti ir to, kodėl apie jo teisme nurodytus anabolinius steroidus ankstesnių apklausų metu neparodė ir jo motina G. M.. Kaip jau buvo nurodyta, nuteistųjų tarpusavio telefoninius pokalbius, vykusius 2010 m. rugpjūčio 9-11 dienomis, patvirtina šioje byloje išnagrinėti rašytiniai įrodymai. Konkretus tų pokalbių turinys nenustatytas, be to, nėra pagrindo teigti, kad tų pokalbių metu A. M., tuo metu būdamas pataisos namuose, telefonu savo motinai atvirai būtų nurodęs, kiek ir kokių konkrečių narkotinių ar psichotropinių medžiagų motina turi atgabenti jam į pataisos namus. Tai galėjo būti padaryta užuominomis, panaudojant kitokius žodžius ir pan. Vis dėlto A. M. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, patvirtina, kad nurodytu laikotarpiu jis su savo motina G. M. tikrai kalbėjo telefonu, jeigu ne tiesiogiai, tai bent netiesiogiai jai nurodė atgabenti narkotines ar psichotropines medžiagas į pataisos namus ir netgi pats nurodė savo motinai, kad ši tas medžiagas paslėptų savo kūno ertmėse. Dalį šių aplinkybių patvirtina ir A. M. parodymai teisme. Taigi paties A. M. parodymai paneigia jo motinos G. M. parodymus apie tai, kad su savo sūnumi ji nurodytu laikotarpiu nekalbėjo telefonu (tai paneigia ir jau aptarti duomenys, patvirtinantys tokių pokalbių faktus), taip pat paneigia jos parodymus apie tai, kad paketus į pataisos namus ji gabeno prašoma ne savo sūnaus, o tik nenustatyto jo draugu prisistačiusio asmens, taip pat ir jos parodymus apie tai, kad paketus intymiose kūno vietose paslėpti jai nurodė ne jos sūnus, o kažkokia jai telefonu paskambinusi nepažįstama moteris. Tuo tarpu iš perskaitytų ankstesnių G. M. parodymų matosi, kad ji savo kaltę pripažino visiškai ir parodė, kad suprato, jog sūnui į pataisos namus gabena būtent narkotines medžiagas. Iš G. M. apklausų protokolų matosi, kad visų apklausų metu dalyvavo G. M. gynėjas. Nuteistasis A. M. savo skunde nurodo, kad tų apklausų metu pareigūnai tariamai uždavinėjo G. M. atsakymus menančius klausimus, tačiau tokie apelianto argumentai niekuo nepagrįsti. Pirmiausia, apie tai, kaip vyko G. M. apklausos, A. M. iš viso nieko negalėjo žinoti, nes pats tose apklausose nedalyvavo. Be to, šiuos A. M. skundo argumentus paneigė pati G. M., kuri nei apie jai uždavinėtus menančius klausimus, nei apie jokius kitus jos teisių pažeidimus apklausų metu nieko neparodė. Jau buvo nurodyta apie tai, kad pirmą kartą savo parodymus G. M. iš esmės pakeitė teisme, parodžiusi, jog manė, kad paketuose, kuriuos gabeno sūnui, galėjo būti nuodai arba vitaminai. Tačiau perskaičius jos ankstesnius parodymus G. M. patvirtino, kad jie yra teisingi ir pati teisme jau parodė, kad dar vykimo į pataisos namus išvakarėse, savo namuose ji suprato, kad paketėliuose yra narkotikai, nors ir nežinojo kokie. Po to teisme apklausus jos sūnų A. M., G. M. tik iš dalies pakeitė parodymus, patvirtino A. M. ką tik duotus parodymus, jog jis telefonu prašė atnešti vitaminų sportui ir sakė, kad juos reikia paslėpti. Iš to, kad paketus reikia slėpti, ji suprato, kad tai vitaminai arba narkotikai.
Šalies argumentai
Nuteistosios G. M. gynėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad teismas neišnagrinėjo G. M. kaltę paneigiančių įrodymų, nes tokių įrodymų savo skunde nenurodo pats apeliantas, o iš bylos ir nuosprendžio matosi, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Iš to, ką įvairių apklausų metu parodė abu nuteistieji, akivaizdžiai matosi, kad jie bandė palengvinti ne tik savo pačių padėtį, bet ir bandė padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės vienas kitam. Tik tuo paaiškinami ankstesni G. M. parodymai apie tai, kad paketėlius į pataisos namus ji gabeno prašoma ne jos sūnaus, o kito, nenustatyto asmens. Tuo tarpu nuteistasis A. M., visų apklausų metu pripažinęs, kad narkotinių ir psichotropinių medžiagų atgabenimą į pataisos namus suplanavo tik jis pats, savo parodymais akivaizdžiai bando padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės savo motinai, nors tie A. M. parodymai didžiąja dalimi prieštarauja netgi pačios G. M. parodymams. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir padarė išvadas, kurios atitinka faktines bylos aplinkybes. Nors byloje tikrai nėra duomenų, kad G. M. pati būtų vartojusi narkotikus, tačiau ji tikrai žinojo, kad savo sūnui gabentuose paketuose yra būtent narkotinės ir psichotropinės medžiagos. Tai patvirtina ne tik jau aptarti pačios G. M., o iš dalies ir nuteistojo A. M. parodymai, pats narkotinių ir psichotropinių medžiagų suradimo ir paėmimo pas G. M. faktas, bet ir kitos šios bylos aplinkybės. Byloje nustatyta, kad iki A. M. nuteisimo ankstesniu nuosprendžiu jis su savo motina gyveno viename bute. A. M. pripažįsta, jog apie tai, kad jis prekiauja narkotikais, galėjo žinoti ir jo motina. Be to, A. M. 2005 m. kovo 25 d. nuosprendžiu jau buvo nuteistas pagal BK 259 str. 2 d. už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, o 2009 m. birželio 23 d. nuosprendžiu buvo nuteistas ilgalaike laisvės atėmimo bausme pagal BK 260 str. 1 d. ir 260 str. 2 d. už narkotinių ir psichotropinių medžiagų, tarp jų ir heroino, neteisėtą įgijimą, laikymą ir platinimą. Nėra jokių abejonių, kad apie tai žinojo jo motina. Tai žinodama, G. M. gabeno į pataisos namus paketus ketindama juos pasimatymo metu perduoti sūnui ir slėpdama juos savo lytiniuose organuose ir išeinamojoje angoje. Visų šių aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina, kad G. M. suprato, kad neteisėtai disponuoja narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, taigi ji nusikalstamą veiką padarė veikdama tiesiogine tyčia (BK 15 str. 2 d. 1 p.). Priešingai, negu nurodoma jos gynėjo apeliaciniame skunde, G. M. veikoje yra visi ir objektyvieji, ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai.
Pagal įtvirtintą ir galiojančią teisminę praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 37 išaiškinimus) už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis asmuo atsako, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės arba pirmos kategorijos šių medžiagų pirmtakai (prekursoriai), taip pat suvokė, koks yra jų kiekis ir kt. Nuteistasis A. M. teisme pats parodė, kad savo pažįstamo Dariaus prašė motinai perduoti visas jo paslėptas narkotines ir psichotropines medžiagas, tų medžiagų kiekis jam buvo žinomas. Tuo tarpu nuteistoji G. M. parodė, kad narkotikų, kuriuos ji gabeno savo sūnui, rūšis jai nebuvo žinoma. Galima sutikti, kad šių aplinkybių nuteistoji galėjo tiksliai ir nežinoti. Tačiau ji žinojo, už kokių narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymą ir platinimą jos sūnus buvo nuteistas ankstesniais teismo nuosprendžiais. Be to, paketus su tomis medžiagomis ji pakankamai ilgai laikė savo namuose, juos apžiūrinėjo, o po to juos slėpė savo lytiniuose organuose ir išeinamojoje angoje. Iš surastų paketų su tomis medžiagomis apžiūros protokolo matosi, kad jie buvo pakankamai didelių matmenų ir svorio. Visa tai patvirtina, kad G. M. bent bendrais bruožais tikrai suvokė ir tai, kokias narkotines bei psichotropines medžiagas ji gabena savo sūnui, ir koks buvo tų medžiagų kiekis.
Kvalifikuojant nuteistųjų nusikalstamas veikas teismas baudžiamuosius įstatymus irgi pritaikė tinkamai. Nuteistoji G. M. betarpiškai pati padarė baudžiamojo įstatymo dispozicijoje numatytas nusikalstamas veikas, ji neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, todėl jos, kaip nusikaltimo vykdytojos, nusikalstamą veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 260 str. 3 d. Tuo tarpu nuteistasis A. M. pats nusikaltimo vykdytojo veiksmų neatliko. Tačiau įrodyta, kad jis tą pačią nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai, suplanavo, ją parengė ir jai vadovavo duodamas nurodymus tyrimo metu nenustatytam asmeniui ir savo motinai G. M.. Todėl teismas pagrįstai pripažino A. M. šios nusikalstamos veikos organizatoriumi ir jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 24 str. 4 d. ir 260 str. 3 d.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas ir pats padarė, ir neištaisė ikiteisminio tyrimo metu padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų. Tuo tarpu nuteistosios G. M. gynėjas skunde nurodo, kad teismas pažeidė BPK 1 str. ir 20 str. 3 d., 5 d. nuostatas. Šie apeliantų argumentai nepagrįsti ir kolegija juos atmeta. Nuteistasis A. M. jokių konkrečių ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu padarytų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nenurodė. Teisiamajame posėdyje perskaitęs ikiteisminio tyrimo metu duotus nuteistųjų parodymus teismas BPK 276 str. reikalavimų nepažeidė ir tai šiame nuosprendyje jau buvo aptarta. Taip pat jau buvo aptarti ir atmesti ir A. M. argumentai apie apklausų metu G. M. tariamai užduotus atsakymus menančius klausimus. Šiame nuosprendyje kolegija taip pat jau konstatavo, kad teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Taigi BPK 1 str. ir BPK 20 str. 3 d. ir 5 d. reikalavimai nebuvo pažeisti. Jokių kitų, juo labiau esminių, baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų kolegija šioje byloje taip pat nenustatė.
Be tų apeliantų argumentų, kurie šiame nuosprendyje jau buvo išnagrinėti ir atmesti, nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde dar nurodo, kad teismas neteisingai išsprendė jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių klausimą, nesutinka su jam paskirtos bausmės rūšimi ir dydžiu, nurodo, kad teismas padarė klaidų paskiriant jam galutinę subendrintą bausmę, taip pat nepagrįstai pripažino jį pavojingu recidyvistu. Nuteistosios G. M. gynėjas apeliaciniame skunde dar nurodo, kad G. M. paskirtos bausmės dydis prieštarauja teisingumo principui, bausmė jai paskirta nesilaikant BK 54 str. 2 d., 3 d., 62 str. 1 d., 2 d. reikalavimų. Kolegijos nuomone, šie apeliantų argumentai iš dalies yra pagrįsti, todėl apeliaciniai skundai iš dalies tenkinami ir skundžiamas nuosprendis keičiamas.
Iš nuosprendžio matosi, kad teismas nenustatė jokių A. M. ir G. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jų abiejų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Nuteistojo A. M. argumentus dėl to, kad jis tariamai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, dėl to nuoširdžiai gailisi ir teismas tai turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kolegija atmeta. Pagal galiojančią teisminę praktiką, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, o dalį kitų neesminių neigia, teismai tokiais atvejais vertina, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką. Tačiau pagal tą pačią teisminę praktiką nelaikoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu kaltininko nusikalstama veika buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir dėl to jis duoda teisingus arba iš dalies teisingus parodymus apie ją, siekdamas padėti išvengti atsakomybės kitam kaltinamajam ir kartu sušvelninti savo atsakomybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1-129-373/2005). Iš jau išdėstytų ir aptartų A. M. parodymų šioje byloje matosi, kad visų apklausų metu nuteistasis neneigė savo kaltės, netgi pripažino, kad nusikalstamą veiką suplanavo būtent jis ir ta nusikalstama veika buvo padaryta jo iniciatyva. Kita vertus, A. M. parodymus keitė, pvz. apie tai, kad jo motina jam į pataisos namus turėjo atvežti ne narkotines ir psichotropines medžiagas, o anaboilinius steroidus, jis ėmė aiškinti tik teisme. Šie jo parodymai buvo paneigti. Be to, neigdamas bet kokį bendrininkavimą ir visą kaltę bandydamas prisiimti sau, A. M. visų apklausų metu siekė padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės savo motinai G. M.. Tai matosi ir iš jo paduoto apeliacinio skundo. Tai patvirtina, kad A. M. nepripažino ir esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, o bandydamas padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės savo motinai, siekė ir tebesiekia tokiu būdu palengvinti ir savo paties padėtį. Nuteistoji G. M. parodymus irgi keitė, ikiteisminio tyrimo metu bandė padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės savo sūnui, o pakeitusi parodymus teisme jau ėmė neigti ir savo pačios kaltę. Todėl abiejų nuteistųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p., teismas nenustatė pagrįstai. Jokių kitų abiejų nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių irgi nenustatyta pagrįstai.
Nuteistasis A. M. skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe. Apeliantas tai motyvuoja tuo, kad bendrininkavimo nebuvo, nes jo motina G. M. apie gabentuose paketuose esančias narkotines ir psichotropines medžiagas tariamai nežinojo. Tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti, šiame nuosprendyje jie jau buvo išnagrinėti ir atmesti. Tačiau nurodytą abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę teismas iš tikrųjų nustatė nepagrįstai dėl kitų priežasčių. Šioje dalyje teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o taip pat pažeidė ir BPK reikalavimus. A. M. ir G. M. iš tikrųjų bendrininkavo atitinkamai kaip nusikaltimo organizatorius ir nusikaltimo vykdytoja padarant tą pačią nusikalstamą veiką. Tačiau vien dėl to daryti išvadą, kad jie nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe ir pripažinti tai jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas neturėjo pagrindo. BK 60 str. 1 d. 1 p. numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė gali būti nustatyta tada, kai nusikalstamą veiką padaro bendrininkų grupė. Tuo tarpu BK 25 str. 2 d. nurodyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Be to, BK 24 str. 1 d. nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad nusikalstama veika gali būti pripažįstama padaryta bendrininkų grupės tik tada, kai ją padarant dalyvauja keli asmenys, iš kurių bent du yra nusikalstamos veikos vykdytojai, be to, jeigu nustatoma, kad bent du bendrininkų grupės nariai vykdytojai atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, keliamus padarytos nusikalstamos veikos subjektui. Šioje byloje teismas pripažino įrodytu, kad A. M. nusikalstamą veiką padarė iš anksto susitaręs ir bendrai veikdamas grupe su nusikalstamos veikos vykdytojais – savo motina G. M. ir dar vienu nenustatytu asmeniu. Apie tą nenustatytą asmenį parodė abu nuteistieji, tačiau jo asmenybės nustatyti nepavyko, byloje apie jį nėra jokių duomenų, taip pat ir duomenų, ar šis asmuo yra sulaukęs BK 13 str. nustatyto amžiaus ir ar šis asmuo yra pakaltinamas. Tai reiškia, kad nuosprendyje nurodytas nenustatytas asmuo negalėjo būti pripažintas nusikalstamos veikos bendrininku, o tuo pačiu ir nusikaltimo vykdytoju. Pats nuteistasis A. M. nusikaltimo vykdytojo veiksmų neatliko, jį teismas pripažino kaltu tik dėl nusikalstamos veikos organizavimo, o nusikaltimo vykdytoja buvo tik nuteistoji G. M.. Esant tik vienam nusikaltimo vykdytojui, teismas padarė nepagrįstą išvadą apie tai, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupė, o taip pat nepagrįstai nustatė A. M. ir G. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 1 p. Pažymėtina dar ir tai, kad ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė nebuvo nurodyta ir prokuroro surašytame kaltinamajame akte, jame nurodyta, kad A. M. ir G. M. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką A. M. ir G. M. veikimas bendrininkų grupe irgi iš viso nenurodytas. BPK 255 str. 1 d. yra nurodyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 255 str. 2 d. nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Tuo tarpu kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme tvarką nustato BPK 256 str. Tų pačių nuostatų teismas turi laikytis ir pripažįstant atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Pagal įtvirtintą teisminę praktiką atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kuri nenurodyta kaltinamajame akte, teisme nepripažįstama išskyrus tik tuos atvejus, kai tą atsakomybę sunkinančią aplinkybę sudarantys faktai yra bent nurodyti kaltinamajame akte, nors ir nekvalifikuoti kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Šiuo gi atveju nusikalstamos veikos padarymas bendrininkų grupe kaltinamajame akte ir nebuvo nurodytas kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir tai iš viso nebuvo paminėta aprašant nusikalstamą veiką, jokių prašymų pakeisti kaltinimus teisme nebuvo pareikšta. Todėl pripažindamas nurodytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę teismas dar ir peržengė BPK 255 str. numatytas bylos nagrinėjimo teisme ribas ir tokiu būdu nepagrįstai pasunkino nuteistųjų padėtį. Dėl išvardintų priežasčių nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 60 str. 1 d. 1 p.), nuosprendžio dalis, kuria abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe, naikinama. Dėl tų pačių priežasčių keičiama ir nuosprendžio aprašomoji dalis, iš jos pašalinamos nuorodos apie tai, kad A. M. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su nusikalstamos veikos vykdytojais G. M. ir nenustatytu asmeniu ir kad G. M. nusikalstamą veiką padarė veikdama bendrininkų grupe su nusikalstamos veikos organizatoriumi A. M..
Nuteistasis A. M. taip pat prašo ištaisyti klaidas, padarytas paskiriant jam galutinę subendrintą bausmę. Apeliantas skunde aiškių šį prašymą pagrindžiančių argumentų neišdėstė, o nurodo tik apie tai, kad teismas į galutinę subendrintą bausmę neįskaitė jo jau atliktos bausmės, taip pat nurodo, kad jam šioje byloje nebuvo paskirta kardomoji priemonė. Dėl šių jo nurodytų aplinkybių nuosprendį keisti pagrindo nėra. Į galutinės subendrintos bausmės laiką bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį, įskaitoma tik tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikalstamą veiką ir galutinė subendrinta bausmė skiriama pagal BK 63 str. taisykles. Tuo tarpu šiuo atveju A. M. naują nusikalstamą veiką padarė atlikdamas ankstesniu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir teismas jam paskirtas bausmes bendrino ne pagal BK 63 str., o pagal BK 64 str. numatytas taisykles. Tai, kad nuteistajam atliekant laisvės atėmimo bausmę pagal ankstesnį nuosprendį jam nebuvo paskirta kardomoji priemonė šioje byloje, irgi nėra įstatymų pažeidimas. Tais atvejais, kai bausmės bendrinamos pagal BK 64 str. taisykles, bausmės atlikimo pradžia pradedama skaičiuoti nuo nuosprendžio priėmimo dienos. Nuteistajam, kuris atlieka laisvės atėmimo bausmę pagal ankstesnį nuosprendį, nepaskyrus suėmimo kitoje byloje, sutrumpėja pagal ankstesnį nuosprendį paskirtos neatliktos bausmės dalis, todėl skiriant galutinę subendrintą bausmę tokiu atveju nuteistojo padėtis nepasunkinama. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad skiriant galutinę subendrintą bausmę teismas padarė kitokią klaidą negu nurodo apeliantas, ir iš tikrųjų netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 64 str.). Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad, vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., šiuo nuosprendžiu pagal BK 24 str. 4 d. ir 260 str. 3 d. paskirta 14 metų laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinama su Vilniaus m. 2 apylinkės teismo paskirta ir neatlikta 8 metų ir 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridėjus švelnesniąją, ir nuteistajam A. M. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 16 metų. Tai reiškia, kad teismas A. M. bausmes subendrino faktiškai ne pagal BK 64 str., o pagal BK 63 str. taisykles, o po to į subendrintos bausmės laiką dar ir neįskaitė pagal ankstesnį nuosprendį jau atliktos bausmės dalies. Vadovaujantis BK 64 str. bausmė skiriama tada, kai neatlikus bausmės padaroma nauja nusikalstama veika. BK 64 str. 1 d. nurodyta, kad tokiais atvejais teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. BK 64 str. 2 d. nurodyta, kad kai bausmės visiškai sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama visa neatliktos bausmės dalis. To paties straipsnio 3 d. nurodyta, kad kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis. Tai reiškia, kad abiem atvejais prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės teismas turi pridėti ne visą ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, o tik tos bausmės visą arba ne visą neatliktą dalį. Pagal BK 64 str. 2 d. bausmes visiškai sudedant tokiu atveju pridedama visa neatlikta bausmės dalis, o pagal BK 64 str. 3 d. bausmes sudedant iš dalies, pridedama tik dalis neatliktos bausmės dalies. A. M. Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2009 m. birželio 23 d. nuosprendžiu buvo paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 8 metams ir 9 mėnesiams. Šios bausmės laikas pradėtas skaičiuoti nuo 2009 m. sausio 6 d., todėl akivaizdu, kad iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienos nuteistasis dalį ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės jau buvo atlikęs. Tuo tarpu teismas, kaip jau buvo nurodyta, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjo dalį ne neatliktos bausmės dalies, o dalį visos ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės. Akivaizdu, kad tai nepagrįstai pablogino nuteistojo padėtį, todėl nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 64 str. 3 d.), o nuteistajam A. M. bausmės turi būti iš naujo subendrintos įstatymų nustatyta tvarka.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad neteisingas jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių klausimo išsprendimas nulėmė ir neteisingos bausmės paskyrimą. Prašo paskirti jam sankcijoje numatytą švelnesnės rūšies bausmę arba sumažinti paskirtos bausmės dydį, dėl klaidų, padarytų skiriant subendrintą bausmę, prašo sušvelninti ir šią bausmę. Šie apelianto argumentai irgi iš dalies pagrįsti. Iš nuosprendžio matosi, kad skiriant bausmę A. M. teismas vadovavosi BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, taip pat ir į kaltininko asmenybę. Buvo atsižvelgta į tai, kad A. M. praeityje jau 6 kartus teistas, jo teistumai neišnykę, taip pat baustas už administracinius teisės pažeidimus. Paskutinį, šį kartą labai sunkų nusikaltimą, nuteistasis padarė pataisos namuose atlikdamas ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę. Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad A. M. yra recidyvistas, bausmės atlikimo vietoje charakterizuojamas neigiamai, yra įrašytas į narkotikus vartojančių asmenų įskaitą. Teismas padarė išvadą, kad A. M. antivisuomeninės nuostatos jau susiformavusios, nuteistasis nusikaltimus daro reguliariai ir tai jau yra nuoseklus jo gyvenimo būdo padarinys. Todėl BK 41 str. numatytus tikslus gali užtikrinti tik ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės paskyrimas. Kolegijos nuomone, išdėstyti bausmės skyrimo A. M. motyvai yra išsamūs ir atitinkantys bylos aplinkybes, todėl teismo sprendimas paskirti A. M. BK 260 str. 3 d. sankcijos vidurkį viršijančią bausmę yra pagrįstas. Tačiau kolegija atsižvelgia į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu teismas nepagrįstai pripažino A. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 . 1 p., ir ši nuosprendžio dalis yra naikinama. Skiriant bausmę teismas turi vadovautis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, BK 54 str. 2 d. 7 p. nurodyta, kad teismas turi atsižvelgti į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, todėl teisingas šių aplinkybių nustatymas turi tiesioginę ir svarbią reikšmę teisingos bausmės paskyrimui. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad skiriant bausmę A. M., be kitų motyvų, kaip tik ir buvo atsižvelgta į tai, kad buvo nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. A. M. prašymas skirti jam sankcijoje numatytą švelnesnės rūšies bausmę yra nepagrįstas, nes BK 260 str. 3 d. sankcija nenumato kitų rūšių bausmių, o numato tik terminuoto laisvės atėmimo bausmę, tuo tarpu skirti nuteistajam švelnesnę, negu sankcijoje numatyta, bausmę nėra jokio pagrindo ir sąlygų. Vis dėlto kolegija pripažįsta, kad neteisingas baudžiamojo įstatymo pritaikymas nepagrįstai nustatant nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę šiuo atveju nulėmė ir neteisingos bausmės paskyrimą, todėl bausmę yra pagrindas švelninti. Kolegija atsižvelgia į tai, kad griežtos bausmės A. M. paskyrimą nulėmė ir daugelis kitų jau aptartų aplinkybių, rodančių ir A. M. padarytos nusikalstamos veikos, ir paties kaltininko asmenybės padidintą pavojingumo laipsnį. Todėl panaikinant nuosprendžio dalį dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymo, ženkliai švelninti paskirtą bausmę nėra pagrindo, bausmė A. M. skiriama nors ir švelnesnė, tačiau vis tiek viršijanti baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkį. Nuosprendis dėl jau nurodytų priežasčių keičiamas ir dėl netinkamai pritaikyto BK 64 str. skiriant A. M. galutinę subendrintą bausmę. Prie pagal BK 24 str. 4 d. ir 260 str. 3 d. paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., pridedama dalis ne visos ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, o tik tos bausmės neatliktos dalies. Todėl, nors ir neženkliai, A. M. atitinkamai skiriama ir švelnesnė galutinė subendrinta bausmė.
Nuteistasis A. M. skunde taip pat prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria jis buvo pripažintas pavojingu recidyvistu, šį prašymą argumentuoja tuo, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir šio sprendimo pakankamai nemotyvavo. Šioje dalyje nuteistojo apeliacinis skundas yra pagrįstas, nes pripažindamas A. M. pavojingu recidyvistu teismas šio sprendimo ne tik tinkamai nemotyvavo, bet ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BK 27 str. 2 d. nurodyta, kad nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu nustatomos šio BK straipsnio 2 dalies 1-4 punktuose numatytos sąlygos. Kai tokios sąlygos nustatomos, teismas, vadovaudamasis dar ir BK 27 str. 3 d. nuostatomis, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį už paskutinį nusikaltimą, atsižvelgęs į kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, į dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes, asmenį gali pripažinti pavojingu recidyvistu. BK 27 str. 2 d. 1-4 punktuose yra išvardinti nusikaltimų, už kuriuos asmuo jau yra nuteistas, bei naujai jo padarytų nusikaltimų (nusikaltimo) deriniai, sukuriantys pavojingo nusikaltimų recidyvo situaciją. Tik esant tokioms situacijoms nusikalstamos veikos sudaro pavojingą nusikaltimų recidyvą. Nusikalstamų veikų, kurios vertinamos kaip pavojingas nusikaltimų recidyvas, pagrindai kartu yra ir veiką padariusio asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu pagrindai. Tai reiškia, kad sprendžiant asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu klausimą, teismas pirmiausia turi tiksliai nustatyti, ar yra BK 27 str. 2 d. numatytos sąlygos, o jas nustačius išdėstyti motyvus, kuriais vadovaujantis asmuo pripažįstamas arba nepripažįstamas pavojingu recidyvistu. Nuosprendyje turi būti aiškiai ir konkrečiai nurodytas pripažinimo pavojingu recidyvistu pagrindas ir tuo pagrindu asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu motyvai. Apie tai išaiškinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.11 p. Tuo tarpu iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas nurodytų reikalavimų nesilaikė. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad A. M. pripažįstamas pavojingu recidyvistu vadovaujantis BK 27 str. nenurodant nei šio straipsnio dalies, nei punkto, t. y. iš viso nenurodant konkretaus įstatyme numatyto pripažinimo pavojingu recidyvistu pagrindo. Tuo tarpu nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad atsižvelgęs į kaltininko asmenybę, dalyvavimo nusikaltimuose pobūdį bei kitas svarbias aplinkybes, teismas daro išvadą, kad A. M. būtina pripažinti pavojingu recidyvistu BK 27 str. 2 d. 1 p. numatytu pagrindu. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje prieš tai buvo išdėstyti gana išsamūs bausmės A. M. skyrimo motyvai, tačiau su sprendimu pripažinti nuteistąjį pavojingu recidyvistu jie nesusieti. Todėl galima sutikti su A. M. apeliacinio skundo argumentais, kad teismo sprendimas pripažinti šį nuteistąjį pavojingu recidyvistu iš esmės nemotyvuotas. Teismas tik paminėjo, kad atsižvelgia į kaltininko asmenybę, jo dalyvavimo nusikaltimuose pobūdį ir į kitas svarbias aplinkybes, tačiau kokios yra tos svarbios aplinkybės, iš nuosprendžio neaišku, nes jos neišdėstytos. Vis dėlto pagrindinė teismo klaida šioje dalyje yra ta, kad teismas iš viso neteisingai nustatė pripažinimo pavojingu recidyvistu pagrindą, numatytą BK 27 str. 2 d. 1 p. Šiuo pagrindu asmuo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują labai sunkų nusikaltimą. Tuo tarpu iš bylos matosi, kad nors A. M. anksčiau teistas net 6 kartus ir jo teistumai neišnykę, už jokį labai sunkų nusikaltimą jis nebuvo teistas ir teistumų už labai sunkius nusikaltimus neturėjo. Laikyti tai tik technine klaida nėra pagrindo, nes joks kitas BK 27 str. 2 d. numatytas pripažinimo pavojingu recidyvistu pagrindas nuosprendyje daugiau nepaminėtas, be to, nėra ir jokių kitą pagrindą pagrindžiančių teismo motyvų. Iš bylos matosi, kad A. M., būdamas recidyvistas, padarė naują labai sunkų nusikaltimą, už kurį jis pagal BK 24 str. 4 d. ir 260 str. 3 d. nuteistas šioje byloje. Todėl teismas galėjo ir turėjo svarstyti klausimą dėl A. M. pripažinimo pavojingu recidyvistu BK 27 str. 2 d. 2 p. numatytu pagrindu, tačiau tai nebuvo padaryta. Kolegijos nuomone, keisti šioje dalyje nuosprendį ir pripažinti A. M. pavojingu recidyvistu remiantis visai kitu įstatyme numatytu pagrindu, nėra galimybės. BPK 320 str. 3 d. nurodyta, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. To paties straipsnio 4 d. nurodyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Šioje byloje yra paduoti tik nuteistojo A. M. ir nuteistosios G. M. gynėjo apeliaciniai skundai, tuo tarpu prokuroras nuosprendžio (tame tarpe ir dėl BK 27 str. 2 d. taikymo) apeliacine tvarka neapskundė. Nesant tokio skundo kolegija nustatyti kitą A. M. pripažinimo pavojingu recidyvistu pagrindą, o taip pat dar ir išdėstyti naujus asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu motyvus neturi teisinės galimybės, nes tokiu atveju būtų pažeistos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, būtų be įstatyminio pagrindo pabloginta nuteistojo padėtis, pažeistos įstatymo garantuotos jo teisės ir tai reikštų esminį baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimą. Dėl išdėstytų aplinkybių nesant galimybės nustatyti kitą pripažinimo pavojingu recidyvistu pagrindą, nuosprendžio dalis, kuria nuteistasis A. M., vadovaujantis BK 27 str., pripažintas pavojingu recidyvistu, naikinama, nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamai pritaikyti baudžiamojo įstatymo (BK 27 str. 2 d.).
Nuteistosios G. M. gynėjo prašymas nuosprendį panaikinti ir bylą prieš G. M. nutraukti yra nepagrįstas. G. M. pagrįstai pripažinta kalta, jos nusikalstama veika kvalifikuota teisingai ir tai šiame nuosprendyje jau buvo aptarta. Tačiau apeliaciniame skunde gynėjas nurodo ir apie tai, kad G. M. paskirtos bausmės dydis aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Apeliantas nurodo, kad buvo sąlygos G. M. skirti bausmę taikant BK 62 str. 1 d., 2 d. arba BK 54 str. 3 d. nuostatas. Šie apeliacinio skundo argumentai iš dalies pagrįsti.
Vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, pagal BK 54 str. 1 d. reikalavimus teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Aplinkybės, į kurias atsižvelgiama skiriant bausmę, išvardintos to paties straipsnio 2 dalyje. Tačiau BK 54 str. 3 d. nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal galiojančią teisminę praktiką pagal BK 54 str. 3 d. kitokia bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 str., o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas ir neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principo įgyvendinimui ir teisingos bausmės paskyrimui. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 str. 3 d. numatytu pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-7-45/2007, 2K-230/2010, 2K-476/2010, 2K-102/2011, 2K-128/2011 ir kt.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-420/2006).
Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad skirdamas bausmę nuteistajai G. M., teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgiant į BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes. Teismas nenustatė jokių G. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nepagrįstai nustatė jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 1 p. Dėl šiame nuosprendyje jau aptartų priežasčių ši skundžiamo nuosprendžio dalis dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymo naikinama. Nuosprendyje nurodyta, kad skirdamas bausmę G. M., teismas atsižvelgia į tai, kad ji padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą, tačiau nuteistoji yra garbaus amžiaus senatvės pensininkė, anksčiau neteista. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad G. M. nusikaltimą padarė siekdama padėti savo sūnui, buvo jo sukurstyta ir nusikalto jam nusikaltimą organizuojant, taip pat į tai, kad nuteistoji dėl padarytos veikos gailisi. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad G. M. turi būti skiriama minimali BK 260 str. 3 d. sankcijoje numatyta 10 metų laisvės atėmimo bausmė.
Iš nuosprendžio matosi, kad pirmosios instancijos teismas svarstė ir švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimą, tačiau tokią galimybę atmetė. Pirmiausia teismas padarė išvadą, kad byloje nėra nustatytos būtinos sąlygos skirti G. M. švelnesnę bausmę taikant BK 62 str. 1 d. ir 2 d. nuostatas. Nors nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad sąlygos taikyti BK 62 str. buvo, šioje dalyje apelianto argumentai yra nepagrįsti. Teismas nenustatė jokių G. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o taip pat ir kitų aplinkybių, kurių visumos nustatymas būtinas taikant tiek BK 62 str. pirmą, tiek ir to paties straipsnio antrą dalį. Todėl teismo išvada, kad skirti G. M. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, taikant BK 62 str. 1 d., 2 d. nuostatas, nėra galimybės, yra pagrįsta. Tačiau po to teismas atmetė galimybę G. M. švelninti bausmę ir BK 54 str. 3 d. numatytu pagrindu. Nuosprendyje nurodyta, kad nuteistosios nusikalstama veika yra susijusi su disponavimu narkotinėmis medžiagomis ir tai kelia didelį pavojų visuomenei. Nors nuteistoji anksčiau neteista, yra senyvo amžiaus ir charakterizuojama teigiamai, tačiau tai, teismo nuomone, nėra tos aplinkybės, kurios galėtų būti laikomos išimtinėmis. Teismas padarė išvadą, kad paskyrus G. M. sankcijoje numatytą minimalią bausmę, ji bus adekvati padarytai nusikalstamai veikai ir neprieštaraus teisingumo principui.
Kolegijos nuomone, su tokia teismo išvada negalima sutikti, nes ji prieštarauja ir šiame nuosprendyje jau išdėstytai teisminei praktikai taikant BK 54 str. 3 d., ir netgi pačiame skundžiamame nuosprendyje išvardytoms aplinkybėms, į kurias buvo atsižvelgta skiriant G. M. bausmę. Kolegijos nuomone, šioje byloje yra nustatytos aplinkybės, apibūdinančios ir nusikalstamos veikos pavojingumą, ir tą veiką padariusios nuteistosios asmenybę, kurios yra išimtinės ir rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
Nuteistoji G. M. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai, reikia sutikti su teismo argumentu, kad neteisėtas disponavimas narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, ypač labai dideliu jų kiekiu, tikrai kelia didelį pavojų visuomenei. Tačiau vertinant G. M. padaryto nusikaltimo pavojingumą teismas, kolegijos nuomone, neatsižvelgė į kitas aplinkybes arba jų tinkamai neįvertino. BK 260 str. 3 d. numatyta nusikalstama veika yra formali, todėl jos padarymo motyvai ir tikslai veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Vis dėlto teisminė praktika rodo, kad dažniausiai šių nusikaltimų motyvas yra kaltininko savanaudiškos paskatos, o tikslas dažniausiai yra turtinės naudos gavimas narkotines ir psichotropines medžiagas parduodant arba jas kitaip platinant. Tuo tarpu išimtine G. M. padaryto nusikaltimo aplinkybe, kolegijos nuomone, galėtų būti laikoma jau vien tai, kad nuteistoji BK 260 str. 3 d. numatytą nusikaltimą padarė iš motiniškų jausmų, pastūmėta savo sūnaus, kutris atlieka laisvės atėmimo bausmę ir yra priklausomas nuo narkotikų. Būtina atsižvelgti ir į kitas aplinkybes. Nors G. M. buvo nusikaltimo vykdytoja ir jos vaidmuo nusikaltimo padaryme nėra antraeilis, tačiau nustatytos bylos aplinkybės rodo, kad ši nuteistoji nebuvo nusikaltimo iniciatorė. Nusikalstamos veikos organizatoriumi pripažintas jos sūnus A. M., kuris pats parodė, kad atgabenti į pataisos namus paketus su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis jis pats prašė savo motinos, ši iš pradžių nesutiko ir jam netgi teko motiną įkalbinėti. Byloje nustatyta, kad nuteistasis A. M. dėl nusikalstamos veikos buvo susitaręs ir su laisvėje esančiu nenustatytu asmeniu. Tas nenustatytas asmuo narkotines ir psichotropines medžiagas atgabeno ir perdavė G. M., dar kitas jos sūnaus pažįstamas asmuo nuteistąją nuvežė iš Vilniaus į Alytaus pataisos namus, o pati G. M. pataisos namuose buvo sulaikyta paslėpusi, beje, irgi jos sūnaus nurodymu, narkotines bei psichotropines medžiagas intymiose savo kūno vietose. Šios aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad G. M. darydama nusikaltimą veikė ne savarankiškai, bet vykdydama savo sūnaus nurodymus ir iš esmės atliko tik tarpininkės funkciją. Nuteistoji neturėjo tikslo narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinti jokiems pašaliniams asmenims, iš nusikalstamos veikos neturėjo jokios naudos ir netgi neturėjo tokio tikslo. Atsižvelgtina ir į tai, kad jos slėptos ir gabentos narkotinės bei psichotropinės medžiagos adresato nepasiekė, nes pareigūnams G. M. patikrinus, tos medžiagos buvo surastos ir paimtos. Kolegijos nuomone, aptartos aplinkybės turi būti laikomos išimtinėmis, nes jos rodo, kad G. M. padaryto nusikaltimo pavojingumas yra mažesnis nei rūšinis nusikaltimo, numatyto BK 260 str. 3 d., pavojingumas.
Sprendžiant BK 54 str. 3 d. nuostatų taikymo klausimą, labai svarbus ir nuteistosios asmenybės įvertinimas. O šioje dalyje pažymėtina, kad ir pats pirmosios instancijos teismas G. M. asmenybę apibūdino tik išimtinai teigiamai. Iš bylos matosi, kad G. M. niekada anksčiau ne tik nebuvo teista, bet ir nebuvo padariusi jokių kitų teisės pažeidimų, visą gyvenimą dirbo, o šiuo metu yra senatvės pensininkė. Pats teismas nuosprendyje pažymėjo, kad 1951 m. gimusi nuteistoji yra garbaus amžiaus senatvės pensininkė ir tai turi reikšmės skiriant bausmę. Jau buvo nurodyta apie tai, kad G. M. parodymus keitė, tačiau iš jos parodymų ikiteisminio tyrimo metu matosi, kad prisipažindama kalta pati, savo parodymais ji bandė palengvinti pirmiausia ne savo, o sūnaus A. M. padėtį. Nors nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, pats teismas nuosprendyje vis tiek pažymėjo, kad nuteistoji dėl padarytos veikos gailisi. Kolegijos nuomone, su tokia teismo išvada reikia sutikti, be to, kolegijos nuomone, bylos aplinkybės šiuo atveju netgi leidžia padaryti išvadą, kad nuteistosios pasirinktas gynybos būdas ir bandymas neigti savo kaltę iš tikrųjų jos tikrosios asmeninės valios neatspindi. Įvertinus jau aptartas aplinkybes, apibūdinančias G. M. asmenybę, taip pat yra pagrindas padaryti išvadą, kad nuteistosios padarytas nusikaltimas tikrai nebuvo dėsninga jos ankstesnio elgesio pasekmė, taip pat nėra pagrindo manyti, kad atlikusi bausmę už šį nusikaltimą G. M. darys kitas nusikalstamas veikas.
Visas jau aptartas aplinkybes kolegija vertina išimtinėmis ir daro išvadą, kad senyvo amžiaus G. M. paskyrus net ir minimalią BK 260 str. 3 d. sankcijoje numatytą 10 metų laisvės atėmimo bausmę, tai prieštarautų ir teisingumo principui, ir BK 41 str. 2 d. numatytai bausmės paskirčiai. Visuma išdėstytų aplinkybių taip pat leidžia padaryti išvadą, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti, o teisingumas įgyvendintas taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskiriant G. M. švelnesnę negu BK 260 str. 3 d. sankcijoje numatytą bausmę. Darydama tokią išvadą kolegija remiasi ne tik šiame nuosprendyje jau išdėstytomis aplinkybėmis, tačiau vadovaujasi ir teismine praktika, konkrečiai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-390/2011, kurioje irgi buvo išspręstas BK 54 str. 3 d. taikymo klausimas pagal aplinkybes panašioje baudžiamojoje byloje.
Dėl jau aptartų aplinkybių nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 54 str. 3 d.) ir dėl nuteistajai G. M. neteisingai paskirtos bausmės. Skiriant G. M. bausmę pagal BK 260 str. 3 d., taikant BK 54 str. 3 d., kolegija vis dėlto atsižvelgia į tai, kad nuteistoji padarė labai sunkų nusikaltimą, už kurį įstatymas numato labai griežtą terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Todėl ir taikant BK 54 str. 3 d., G. M. skiriama realaus laisvės atėmimo bausmė. Nustatant jos dydį kolegija dar kartą atsižvelgia į jau aptartas bylos aplinkybes ir ypač į nuteistosios amžių. G. M. skiriama tokio dydžio bausmė, kuri, kolegijos nuomone, būtų proporcinga baudžiamojo įstatymo pažeidimui, nuteistosios asmenybei ir užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą.
Skundžiamas nuosprendis keičiamas dar ir dėl kito netinkamai išspręsto nuosprendžio klausimo (BPK 328 str. 4 p.). Iš nuosprendžio rezoliucinės dalies matosi, kad teismas nusprendė bausmės pradžią G. M. pradėti skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos, tačiau iki nuosprendžio įsiteisėjimo nuteistajai buvo paliktos galioti kardomosios priemonės rašytinis pasižadėjimas neišvykti bei įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Tarp šių teismo sprendimų yra akivaizdus prieštaravimas, kurį būtina ištaisyti. Bausmės laikas G. M. turi būti pradėtas skaičiuoti nuo jos sulaikymo vykdant šį nuosprendį momento.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 4 p., teisėjų kolegija
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. nuosprendį pakeisti.
Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti nuorodas apie tai, kad nuteistasis A. M. nusikalstamą veiką padarė veikdamas grupe su nusikalstamos veikos vykdytojais G. M. ir nenustatytu asmeniu, ir kad nuteistoji G. M. nusikalstamą veiką padarė veikdama grupe su nusikalstamos veikos organizatoriumi A. M..
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistųjų A. M. ir G. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistasis A. M., vadovaujantis BK 27 str., pripažintas pavojingu recidyvistu.
Nuteistajam A. M. pagal BK 24 str. 4 d. ir 260 str. 3 d. paskirti bausmę laisvės atėmimą 13 metų. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., prie šios bausmės pridėti dalį Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2009 m. birželio 23 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės neatliktos dalies ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam A. M. paskirti laisvės atėmimą 14 (keturiolikai) metų ir 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose. Bausmės laiką pradėti skaičiuoti nuo 2011 m. gegužės 18 d.
Nuteistajai G. M. pagal BK 260 str. 3 d., taikant BK 54 str. 3 d., paskirti bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose. Bausmės laiką pradėti skaičiuoti nuo nuteistosios sulaikymo vykdant šį nuosprendį momento.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.