Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, kolegijos teisėjų Rūtos Burdulienės ir Vido Stankevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų V. J. ir B. J., ieškovių A. M. ir Violetos J. J. bei trečiojo asmens J. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių A. M. ir V. J. J. ieškinį atsakovams B. J., V. J., VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, dėl pažeistų teisių gynimo ir neteisėtos statybos padarinių pašalinimo, trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, J. J. ieškinį atsakovams B. J. ir V. J. dėl neteisėtomis statybomis pažeistų teisių gynimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, pagal šiuos ieškinius – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, taip pat ieškovų V. J. ir B. J. ieškinį atsakovui J. J. dėl teisės į statybą gynimo, trečiasis asmuo pagal šį ieškinį – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, bei trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovei V. J. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, pagal šį ieškinį, ieškovo pusėje – J. J., atsakovės pusėje – B. J.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovės A. M. ir V. J. J. kreipėsi į teismą, prašydamos įpareigoti atsakovus V. J. ir B. J. nugriauti savavališkai pastatytus gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priestatus 5a2/p ir 4a 1/p (terasa); įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centro Vilniaus filialą panaikinti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priestatų 5a2/p ir 4al/p teisinę registraciją; panaikinti Vilniaus miesto Rasų seniūnijos valdybos 1993 m. vasario 10 d. potvarkį Nr. 6; pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento V. J. ir M. J. 1994 m. gruodžio 16 d. sudarytą sutartį dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdomų dalių perskaičiavimo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Dėl ieškinio senaties negatoriniam ieškovių reikalavimui teismas pažymėjo, kad ieškinio senatis negatoriniam reikalavimui pareikšti nepraleista, tačiau šioje byloje ieškovių pareikštas reikalavimas atmestinas, nes, teismo nuomone, prašomas taikyti pažeistų teisių gynimo būdas, atsižvelgiant į aptartas konkrečias šalių ginčo aplinkybes, neatitinka proporcingumo principo.

Dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinio teismas nurodė, kad, atmetus ieškovų ieškinį dėl jų teisės į statybą be bendraturčio sutikimo gynimo, yra pagrindas tenkinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 22 d. papildomu sprendimu priteisė iš ieškovės A. M. atsakovams V. J. ir B. J. solidariai 4 619,50 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti; priteisė iš trečiojo asmens J. J. atsakovams V. J. ir B. J. solidariai 1 901,75 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti; priteisė iš ieškovės A. M. 124,50 Lt, trečiojo asmens J. J. – 62,50 Lt, atsakovės V. J. – 101 Lt ir solidariai iš atsakovų V. J. bei B. J. – 62,25 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą; grąžino iš Vilniaus miesto apylinkės teismo depozitinės sąskaitos ieškovei A. M. ir trečiajam asmeniui J. J. po 43 Lt permokos už ekspertizę.

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai V. J. ir B. J. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas J. J. ieškinys; atmestas V. J. ir B. J. ieškinys atsakovui J. J. dėl teisės į statybą be bendraturčio sutikimo; patenkintas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinys atsakovei V. J. ir nutarta įpareigoti atsakovę V. J. per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis išardyti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), išorinių atitvarų, pažymėtų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyr. specialisto 2012 m. spalio 3 d. sudarytame situacijos plane, savavališkai įrengtą apšiltinimą ir sutvarkyti statybvietę, taip pat išardyti šio gyvenamojo namo dalių, 1999 m. rugsėjo 16 d. Statinio kadastrinių matavimų byloje pažymėtų indeksais 2a2/b ir 5a2/p. savavališkai pakeistą stogo dangą ir sutvarkyti statybvietę; panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – J. J. ieškinį ir šioje dalyje atmesti; tenkinti V. J. ir B. J. ieškinį atsakovui J. J. dėl teisės į statybą gynimo ir pripažinti ieškovams V. J. ir B. J. teisę atlikti gyvenamojo, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos darbus pagal architektės J. S. gyvenamojo namo fasado apšiltinimo ir stogo dangos pakeitimo (šiferio) projektą, atsižvelgiant į atliktą projekto korektūrą be atsakovo J. J. sutikimo; Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovei V. J. atmesti; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. papildomą sprendimą pakeisti, priteisint visas V. J. ir B. J. patirtas bylinėjimosi išlaidas; priteisti apeliantams V. J. ir B. J. išlaidas advokato pagalbai apmokėti, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nors ir nurodė atskirų ginčo priestatų teisėtumo įvertinimui taikytinų teisės aktų galiojimo laikotarpį, tačiau nekonkretizavo, kokiems būtent statybų rezultatams koks teisės aktas turi būti taikomas, nenustatė, kokie statybos darbai ir kada buvo atlikti. Sprendime pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatuoja, kad net tuo atveju, jeigu Vilniaus miesto savivaldybės Rasų seniūnijos 1993 m. vasario 10 d. potvarkis Nr. 6 būtų tinkamas teisinis pagrindas duomenims viešajame registre pakeisti, tai, atsižvelgiant į šio potvarkio turinį, statiniai 4al/p ir 5a2/p, esantys (duomenys neskelbtini), negalėjo būti įregistruoti, padidinant gyvenamojo namo bendrą naudingą plotą nuo 160 kv. m iki 356,35 kv. m., o bendrą namo plotą kartu su garažu – iki 507,97 kv. m. Tokia išvada prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Pirmosios instancijos teismas rašytinius įrodymus (jų dalis) vertino atskirai, nebuvo vertinamas įrodymų visetas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo statinių teisinė registracija 1993 m. birželio 9 d. atlikta neteisėtai, t. y. nesant tam teisinio pagrindo.

4) Spręsdamas klausimą dėl trečiojo asmens J. J. ieškinio dalinio tenkinimo, pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nevertino įvykių chronologijos. Apeliantų ginčo priestatai buvo pradėti statyti 1989 m., faktiškai pastatyti 1990 m., pripažinti tinkamais naudoti 1993 m., tuo tarpu J. J. savo ūkinį pastatą pastatė 1997 m., įteisino 2011 m. Tai reiškia, kad būtent J. J. neapdairiai pasistatė pastatą mažiau nei metro atstumu iki ginčo priestato.

7) Pirmosios instancijos teismas be jokių motyvų konstatavo, kad dviejų aukštų gyvenamojo namo dalies stogo dalis, esanti įprasto tokiems statiniams aukščio (iki trijų metrų), gali sutrukdyti J. J. tinkamai naudoti ūkinį statinį. Teismas nepagrįstai pripažino J. J. atsisakymą duoti sutikimą atlikti paprastojo remonto darbus pagrįstu. Teismas, nustatęs pažeidimų mastą, nusprendė pašalinti 2010 m. atliktų paprastojo remonto darbų rezultatą ne tik virš 1997 m. J. J. pastatyto ūkinio pastato, bet visoje ieškovų gyvenamojo namo dalyje, netgi ten, kur statybų rezultatai išeina į pačių J. būsimo žemės sklypo dalį ir yra priešingoje, nei ginčo ūkinis pastatas, pusėje. Liko neaišku, kaip gyvenamojo namo pietinės ir rytinės dalies apšiltinimas gali įtakoti J. J. teises. Iš esmės reikalavimas dėl teisių į statybą gynimo susideda iš dviejų prašymų: leisti įteisinti jau atliktus ir ateityje atlikti likusios sienos apšiltinimo darbus. Priimdamas sprendimą teismas šių dviejų prašymų atskirai net nevertino, nepagrįstai ir abstrakčiai konstatuodamas J. J. teisių pažeidimą ir jau atliktais darbais, ir būsimais, ir priėmė sprendimą neleisti ne tik ateityje atlikti vienos sienos apšiltinimą, bet ir išardyti jau atliktą.

8) Pirmosios instancijos teismas nepagristai įpareigoja esamą apšiltinimą pašalinti. Šiai dienai jau atliktiems darbams įteisinti trūksta vienintelio statybą leidžiančio dokumento – gyvenamojo namo bendraturčio sutikimo. Atmesdamas apeliantų ieškinį dalyje dėl jau atliktų apšiltinimo darbų įteisinimo galimybės be bendraturčio sutikimo, pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neproporcingą sprendimą pasirinkdamas griovimo, o ne įteisinimo nelegalių statybų padarinių pašalinimo būdą. Išardžius gyvenamojo namo dalies apšiltinimą, pablogės gyvenamojo namo šiluminės varžos rodikliai, pabrangs šildymas, teks atlikti fasadinius darbus, kuriems taip pat reikalingas gyvenamojo namo bendraturčio sutikimas, kas vietoje ginčo išsprendimo tik užprogramuotų naujus ginčus ateityje – dėl teisių į statybą gynimo bei dėl žalos atlyginimo.

9) Vykdant nepagrįstą sprendimo dalį, pašalinus 1999 m. rugsėjo 16 d. statinio kadastrinių matavimų byloje pažymėtų indeksais 2a2/b ir 5a2/p, savavališkai pakeistą stogo dangą ir sutvarkius statybvietę, minėtos gyvenamojo namo dalys liktų be stogo dangos. Gyvenamojo namo dalies eksploatavimas pagal paskirtį nesant stogo dangos yra neįmanomas, senosios stogo dangos uždėjimas neįmanomas ir faktiškai (ji jau utilizuota), ir teisiškai (tokio šiferio uždėjimas šiai dienai yra draudžiamas STR 1.05.06:2010). Šiuolaikinės medžiagos uždėjimas negalimas neturint statybą leidžiančio dokumento. Sprendimas šioje dalyje yra ne tik nepagrįstas, prieštaraujantis formuojamai teisminei praktikai, bet ir neišsprendžia ginčo, o užprogramuoja naują.

10) Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad J. gyvenamojo namo dalis, kuri pripažinta tinkama naudoti 1993 m. pagal I. V. projektą, pastatyta neturint galiojančio statybos leidimo, tačiau, dėl nesuprantamų priežasčių, trečiojo asmens J. J. 1997 m. pastatytam ūkiniam pastatui šis leidimas galioja, taip pat nėra ir ūkinio pastato statybos metų privalomo projekto. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pasirinktinai vertino atskirus rašytinius įrodymus, dėjo pastangas, padėdamas ieškovėms ir trečiajam asmeniui tokius įrodymus gauti, ką įrodo šios civilinės bylos eiga.

11) Nors pirmosios instancijos teismas sprendime ir nurodė, kad savavališkų statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma, nesant teisinės galimybės kitaip spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą, tačiau šiuo principų visiškai nesivadovavo. Galimybė įteisinti nelegalių statybų padarinius – gyvenamojo namo apšiltinimą ir stogo dangos pakeitimą, yra gavus apeliantams teigiamą sprendimą šioje byloje, nes J. J. sutikimo nebuvimas yra vienintelė kliūtis juos įteisinti, ir taip įteisinimo, o ne nugriovimo būdu pašalinti nelegalių statybų padarinius. Tai yra protingiausias ir ekonomiškiausias būdas.

12) Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinys pareikštas formaliais pagrindais – remonto rezultatų įteisinimui trūksta vien tik J. J. sutikimo kaip statybą leidžiančio dokumento, visi kiti reikalavimai yra išlaikyti. Apeliantų ieškinį dėl teisių į statybą gynimo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo nagrinėti teismo nuožiūra, kas patvirtina, kad visa kita dokumentacija yra sutvarkyta, kad darbai atitinka teisės normų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas, tenkindamas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį, visiškai nevertino, kad apeliantams tektų šalinti apšiltinimą su apdailą bei stogo dangą ir toje gyvenamojo namo dalyje, kuri yra priešingoje nei J. J. ūkinis pastatas, pusėje. Sprendimas dalyje dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinio priklauso nuo sprendimo dalyje dėl V. ir B. J. ieškinio dėl teisių į statybą patenkinus vieną kito patenkinimas negalimas, todėl sprendžiant bylą šioje dalyje turi būti taikomi proporcingumo ir interesų pusiausvyros principai, įvertintos teismo nustatytų „pažeidimų“ atsiradimo aplinkybės, ko pirmosios instancijos teismas nepadarė.

14) Apeliantai savo apeliaciniame skunde pateikė pakankamai įrodymų, sudarančių pagrindą konstatuoti pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumą: tendencingas įrodymų rinkimas ir vertinimas, skirtingas teisės normų taikymas apeliantų ir kitų asmenų pareikštiems reikalavimams, prieštaringas to paties statybos leidimo pagrindu apeliantų ir trečiojo asmens pastatytų statinių teisėtumo vertinimas, pats proceso vedimas, kuris buvo nepagrįstai užvilkintas, siekiant padėti ieškovei ir trečiajam asmeniui suformuluoti reikalavimus bei surinkti įrodymus, sprendimo dalies priėmimas išeinant už trečiojo asmens J. J. reikalavimo ribų, be to, teismas priėmė nepagrįstą ir neproporcingą sprendimo dalį, reiškiančia viso apeliantų turto sunaikinimą ir naujus ginčus.

Ieškovės A. M. ir V. J. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovių A. M. ir V. J. J. ieškinio reikalavimai, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – nurodytus ieškinio reikalavimus tenkinant visa apimtimi; priteisti iš atsakovų ieškovių bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2) Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškovių, kaip žemės sklypo savininkių, teisių gynimo, padarė išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo pažeistas ieškovių teises ginti jų prašomu ultima ratio teisių gynimo būdu t. y. nugriaunant ginčo statinius, pastatytus ir eksploatuojamus daugiau kaip dvidešimt metų. Minėta išvada yra neadekvati atsakovų padarytiems pažeidimams, nustatytiems ekspertizės ir papildomos ekspertizės metu – statinių 5a2/p ir 4al/p pastatymas arčiau sklypo ribos pablogina gretimo žemės sklypo naudojimo sąlygas: sumažėja sklypo insoliacija (apšviestumas), pabloginamas kraštovaizdžio matomumas, mažinamas privatumas. Papildomos ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad priešgaisrinio atstumo nuo atsakovų statinio 5a2/p iki ieškovių gyvenamojo namo neišlaikymas daro neigiamą poveikį ieškovių sklype, (duomenys neskelbtini), esantiems statiniams, jų naudojimui. Papildomos ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad statiniai 5a2/p ir 4al/p užima didesnį plotą negu buvo nustatytas projekte, statinys 5a2/p yra didesnio aukščio ir tai daro neigiamą poveikį sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), bei jame esantiems statiniams, jų naudojimui. Papildomos ekspertizės akte padaryta išvada, kad ginčo statiniams 5a2/p ir 4al/p, esantiems (duomenys neskelbtini), tinkamai eksploatuoti reikia naudotis apie 57,4 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).

Trečiasis asmuo J. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimo dalį dėl J. J. ieškinio dalies „įpareigoti atsakovus V. J. ir B. J. nugriauti virš J. J. naudojamos sklypo dalies ir virš J. J. ūkio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), plane pažymėto 5a2/p, balkoną“ netenkinimo; grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Atsakovai V. ir B. J., pasisavinę sklypo privatizavimo bylą, nuo 1992 m. iki dabar vilkina sklypo įregistravimą. Tik 2010 m. gruodžio 27 d. dėl šventinio periodo, J. J. pavyko Vilniaus miestų Rasų seniūnijoje gauti ten esančių dokumentų, neįtrauktų į saugomų dokumentų apyrašus, kopijas, įrodančias apie jo tėvo padarytas įmokas už išperkamą žemės sklypo dalį. Iki to laiko J. J. buvo teigiama, kad jokie dokumentai dėl žemės sklypų privatizavimo Vilniaus miesto Rasų seniūnijoje nėra saugomi. Nurodytų aplinkybių teismas iš esmės neišnagrinėjo, į jas neatsižvelgė sprendime.

2) J. J. naudojamos žemės sklypo dalies riba sutampa su savarankiško statinio 5a2/p siena. Atsakovai V. ir B. J. kiekvieną dieną pažeidžia J. J. teises, kadangi savo statinio 5a2/p eksploatavimui naudoja dalį J. J. skirtos naudoti ir jo naudojamos sklypo dalies, apie 50 kv. m. Faktinės bylos aplinkybės, kad atsakovas B. J. tam, kad vykdytų statinio 5a2/p apšiltinimo darbus, J. J. prieštaraujant, montavo pastolius ant J. J. ūkio pastato stogo bei smurtu veržėsi montuoti pastolius kitoje J. J. sklypo dalyje, įrodo, jog savarankiško statinio 5a2/p eksploatavimui nuolat naudojama ir J. J. sklypo dalis.

3) Nėra jokio kito būdo sumažinti J. J. teisių pažeidimo mąstą dėl statinio 5a2/p nuolat daromo neigiamo poveikio į J. J. žemės sklypo dalį, kaip tik nugriauti statinio 5a2/p balkoną, kadangi tik taip galima pašalinti pašalinių asmenų fizinį buvimą J. J. valdomoje sklypo dalyje (balkone virš J. J. sklypo dalies), kuris vyksta nuolat, šį balkoną eksploatuojant pagal paskirtį.

4) Sprendime visai nenagrinėjami ir nevertinami byloje esantys įrodymai: 2010 m. lapkričio 30 d. ir 2011 m. kovo 3 d. vaizdo – garso įrašai, įrodantys B. J. grasinimus, psichologinį smurtą. Sprendime neaptariami ir nevertinami byloje apklaustų liudytojų parodymai, kad B. J. visada grasino. Minėtomis aplinkybėmis buvo grindžiami prašymai atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, kadangi saugiai kreiptis į teismą (tiek fizinio, tiek psichologinio smurto prasme) iki buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas atsakovo B. J. atžvilgiu buvo neįmanoma.

5) Teismas savo sprendime išnagrinėjo, ne visus J. J. ieškinio motyvus, J. J. teisių pažeidimą siejančius su statinio 5a2/p ir jo dalies (balkono) poveikiu ne tik į J. J. statinius, bet ir į J. J. žemės sklypo dalį. Teismas nenurodė motyvų, aplinkybių, neleidžiančių patenkinti J. J. reikalavimo nugriauti statinio 5a2/p balkoną dėl šio statinio5a2/p ir jo balkono daromo neigiamo poveikio į J. J. naudojamą žemės sklypo dalį, neatsižvelgė, kad tik dėl nuo atsakovų V. ir B. J. priklausančių sąlygų, J. J. iki šiol negali įgyti sklypo dalies savo nuosavybėn.

6) Teismas neįvertino atsakovų V. ir B. J. nesąžiningo elgesio teismo proceso metu, melagingų liudijimų prisiekus, paneigtų dokumentais, bei jų pastangų paveikti liudytojus, taip pat neįvertino byloje esančių duomenų dėl atsakovų V. ir B. J. nesąžiningumo ir šantažo.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą toje dalyje, kurioje nusprendė atmesti ieškovių ieškinio reikalavimą dėl Rasų seniūnijos valdybos 1993 m. vasario 10 d. potvarkio Nr. 6 panaikinimo dėl praleisto ieškinio senaties termino, todėl prašė teismo minėtoje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-3406-910/2014, palikti nepakeistą, o ieškovių A. M. ir V. J. J. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą; dėl kitų apeliacinių skundų prašė spręsti, atsižvelgiant į faktines aplinkybes bei teisės aktų nuostatas. Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas šiais argumentais:

1) Apeliantės galėjo pasidomėti ir sužinoti, kokiu administraciniu aktu statybos yra pripažintos baigtomis, priimtos eksploatuoti bei ginčyti šį aktą, ypač, kai Nekilnojamojo turto registro duomenys yra vieši. Ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 1993 m., kai buvo pastatyti ginčo statiniai. Dėl to pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad ieškovės praleido 1964 m. CK 84 straipsnyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą 1993 m. potvarkio ginčijimui.

2) Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovių nurodytos priežastys nesudaro pagrindo atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino. Ieškovės nenurodė priežasčių, kurios daugybę metų objektyviai trukdė ar realiai atėmė joms galimybę kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo. Ieškovės į teismą kreipėsi tik 2012 m. sausio 26 d., t. y. praėjus daugiau nei aštuoniolikai metų nuo sužinojimo/turėjimo sužinoti apie potvarkį dienos. Atsakovo B. J. veiksmuose niekada nebuvo nustatyta nusikalstamos veikos požymių, o ieškovės turėjo galimybę pačios ginti tariamai pažeistas savo teises civilinio proceso tvarka, tačiau ja nesinaudojo. Ieškovės, manydamos, kad jų teisės yra pažeidžiamos, elgėsi nepakankamai rūpestingai ir apdairiai, daugiau nei 18 metų nesikreipė į teismą dėl potvarkio nuginčijimo, o minimi atsakovo grasinimai nelaikytini objektyviomis aplinkybėmis, objektyviai trukdžiusiomis ieškovėms kreiptis teisminės gynybos. Visiškai teisėta ir pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovės ieškinio senaties terminą praleido itin daug ir be svarbių priežasčių, todėl nėra pagrindo jo atnaujinti.

3) Jeigu būtų buvęs atnaujintas apeliančių praleistas ieškinio senaties terminas, jų reikalavimui dėl potvarkio panaikinimo taikytinas ABTĮ nustatytas terminas. Pagal ABTĮ 33 straipsnį skundas administraciniam teismui gali būti paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai. Vieno mėnesio terminas ieškinio reikalavimui dėl 1993 m. Rasų seniūnijos potvarkio nuginčijimo paduoti būtų skaičiuotinas nuo ieškovių nurodytos datos, kai, jų teigimu, išnyko aplinkybės, trukdžiusios joms kreiptis į teismą, t. y. 2010 m. rugsėjo 29 d. Ieškinys, kuriuo ginčijamas potvarkis, teismui pateiktas tik 2012 m. sausio 26 d., t. y. praėjus daugiau nei metams. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad yra praleistas ir šiuo metu galiojantis ABTĮ 33 straipsnyje numatytas terminas ginčyti potvarkį, o ieškovių elgesys laikytinas aplaidžiu.

4) Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad ieškovės nenurodė ir neįrodė tokių priežasčių, kurios galėtų pagrįsti, jog beveik dvidešimt metų neturėjo galimybių sužinoti apie Rasų seniūnijos valdybos 1993 m. vasario 10 d. potvarkį Nr. 6 ir, manydamos, kad jis pažeidžia jų teises, įstatymo nustatyta tvarka kreiptis dėl jo panaikinimo.

Atsakovai V. J. ir B. J. atsiliepimu į A. M. ir V. J. J. bei J. J. apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti, jų ginčijamojoje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3406-910/2014 palikti nepakeistą; tenkinti V. ir B. J. apeliacinį skundą bei priteisti visas V. ir B. J. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas šiai argumentais:

1) Lenino rajono Vyriausiojo architekto 1989 m. kovo 24 d. V. J. ir M. J. išduotame leidime Nr. 77/89 vykdyti individualią statybą jo galiojimo terminas nėra nurodytas, duomenų apie tai, kad jo galiojimas galėtų būti pasibaigęs ir kad jį reikėtų pratęsti, byloje nėra. Taip pat byloje nėra duomenų ir apie tai, kad V. ir B. J. būtų įpareigoti pratęsti minėto leidimo galiojimą arba kad būtų atlikę tokius veiksmus ir būtų gavę neigiamą rezultatą, todėl motyvas, kad statybos darbai buvo atlikti neturint statybą leidžiančio dokumento yra atmestinas.

2) Pradėjus statybas, paaiškėjo, kad, statant pagal architekto V. L. projektą, gyvenamojo namo dalis nebūtų pakankamai patogi ir racionali, todėl buvo pasirinktas kitas, architekto I. V., projektas, pagal kurį ir buvo užbaigtos bei priimtos statybos. Duomenų apie tai, kad architekto I. V. projektas būtų netinkamas, byloje nėra, taip pat nėra ir duomenų, kad šio projekto nepakaktų gyvenamojo namo dalį pripažinti tinkama naudoti. Priimant statybos rezultatą nebuvo nustatyta, kad ginčo priestatai būtų pastatyti ne pagal architekto I. V. projektą. Ginčo priestatai buvo pastatyti teisėtai. Net ir nustačius neesminius procedūrinius trūkumus, konstatuotina, kad jie neturi įtakos galutiniam procedūriniam sprendimui – ginčo priestatų pripažinimui tinkamais naudoti ir jų teisinei registracijai.

3) Apeliančių motyvas, kad joms tapo žinoma apie jų galimą teisių pažeidimą tik 2010 m., yra atmestinas, kadangi jų žemės sklypo naudojimo sąlygos pablogėjo 1990 m., kai ginčo priestatai buvo pastatyti, būtent tada pakito ir insoliacija, taip pat ir kraštovaizdžio matomumas. Todėl, kad iki ieškinio senaties termino pabaigos apeliantės nemanė, kad jų teisės yra pažeistos ir nesiėmė jų teisminės (arba kitokios) gynybos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį. Apeliaciniame skundė yra dėstomi motyvai dėl faktinių bylos aplinkybių, tačiau nėra pateikta pagrindų sprendimą šioje dalyje panaikinti.

4) Patikslintu ieškiniu J. J. jau nereiškė reikalavimų dėl ginčo priestatų statybos teisėtumo, reikalavimai yra tik dėl 2010 m. atliktų paprastojo remonto darbų, todėl motyvai dėl 1989-1992 m.atliktų statybos darbų teisėtumo vertinimo nepatenka į J. J. pareikšto ieškinio ribas, o byloje nėra pateikta jo įgalinimų atstovauti A. M. ir V. J. J. interesams. J. J. galutinai sutikslintame ieškinyje nepareiškė reikalavimo dėl termino atnaujinimo reikalavimui dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priestate, plane pažymėtame 5a2/p, esančio balkono nugriovimo.

5) J. J. ūkinis pastatas, virš kurio ir yra prašomas nugriauti balkonas, buvo pastatytas po V. ir B. J. ginčo priestato statybos pabaigos ir įteisinimo 1993 m., šio ūkinio statinio statybos darbai pradėti apie 1995 m., užbaigti 1997 m., pats jis įteisintas 2011 m., pateikus deklaraciją (neturint statybą leidžiančių dokumentų pastatyto nesudėtingo statinio įteisinimo būdas), todėl reikalavimas nugriauti teisėtai pastatyto gyvenamojo namo dalį neprotingai arti nuo jo pastačius pagalbinį pastatą negalėjo būti patenkintas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį atmetė.

6) Nepareiškęs reikalavimo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, J. J., pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 straipsnio, 178 straipsnio reikalavimus, nepateikia įrodymų pagrįsti aplinkybę, kad iš pradžių jo tėvas, po to jis pats 20 metų bijojo reikšti reikalavimus V. ir B. J.. Tai, kad 2000 m. (parėjus ieškinio senaties terminams), o vėliau – 2010 m. buvo nepagrįsti pareiškimai teisėsaugos institucijoms neįrodo J. J. dėstomų aplinkybių. 2000 m. buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, o pagal 2010 m. pareiškimus pradėtas ikiteisminis tyrimas B. J. atžvilgiu buvo nutrauktas nesant jo veiksmuose jam inkriminuojamų nusikalstomų veikų požymių. Be to, pati ikiteisminio tyrimo medžiaga iš esmės susideda iš paties J. J. ir kitų proceso dalyvių skundų, pareiškimų, prašymų ir paaiškinimų, o dėl jo paties filmuotos medžiagos minėtoje medžiagoje pasisakė apklausti Rasų seniūnijos darbuotojai, todėl nėra pagrindo tenkinti J. J. nepareikštą reikalavimą dėl termino reikalavimui dėl balkono nugriovimo atnaujinimo.

Trečiasis asmuo J. J. atsiliepimu į V. ir B. J. apeliacinį skundą prašo V. ir B. J. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1) Apeliantai savo ieškinyje dėl teisės į statybą gynimo turi pareigą pateikti tikslius duomenis, kokie darbai buvo atlikti keičiant stogo dangą, kurių įteisinimo trečiojo asmens sutikimo jie reikalauja. Apeliantai turi pareigą įrodyti savo teiginį, kad stogo danga buvo pakeista nekeičiant stogo matmenų. Apeliantai į bylą taip ir nepateikė teismo posėdyje žadėtų pateikti namo fotonuotraukų, darytų iki namo stogo dangos pakeitimo. Apeliantai, neigdami įrodymų visuma pirmos instancijos teismo konstatuotą faktą, apeliacinės instancijos neprašo bylą nagrinėti iš naujo, bet prašo panaikinti jiems nepalankią sprendimo dalį ir priimti jiems dar palankesnį sprendimą be pakartotinio faktinių aplinkybių nagrinėjimo.

2) Ekspertizės duomenys įrodo daromą esminę neigiamą įtaką J. J. turtui, esmingai padidėjusią po apeliantų atliktų sienų apšiltinimo ir stogo dangos pakeitimo darbų. Apeliantų statinio 5a2/p dalių atsiradimas ar padidinimas virš J. J. ūkio pastato 5Jl/p J. J. turtui daro didelę žalą, kadangi jam atimama galimybę rekonstruoti šį pastatą įrengiant papildomą aukštą ir jo plokščią stogą pilnavertiškai panaudoti. Apeliantų statinių 5a2/p ir 4al/p dalys (siena, stogas) po atliktų darbų yra ant kitiems savininkams – ieškovėms A. M. ir V. J. J., priklausančio žemės sklypo, esančio, (duomenys neskelbtini).

3) Patys apeliantai V. ir B. J. yra atsakingi dėl susidariusios padėties, kadangi jie be statybą leidžiančių dokumentų ir be su bendraturčiu suderinto projekto pasistatė neprotingai didelius statinius 5a2/p ir 4al/p, viršijančius leistiną sklypo užstatymo plotą, nesilaikė nei architekto V. L., nei V. V. projektuose numatytų sprendinių ir statybos normų reikalavimų. Apeliantai nenumatė savo statiniams prižiūrėti, remontuoti ar apdailinti būtinų plotų ir atstumų nei nuo gretimo sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pusės, nei nuo J. J. teismo patvirtinta taikos sutartimi skirtos sklypo dalies. J. J. namo dalies sienos nesiriboja su apeliantų V. ir B. J. naudojama sklypo dalimi. J. J. atlikti namo sienų apšiltinimo darbai nepažeidžia apeliantų interesų, nedidina J. J. faktiškai naudojamos sklypo dalies ploto, gavus statybą leidžiantį dokumentą, jie yra įteisinti.

4) Projekte nevaizduojami visi faktiškai atlikti rekonstrukcijos darbai: papildomai įrengti langai į sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pusę, padidintos stogo atbrailos. Projekte pateikiami klaidinantys duomenys, esą rekonstrukcijos darbai nevykdomi kitiems savininkams priklausančiame sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Apeliantų statinių 5a2/p ir 4al/p padėtis, kai šių statinių dalys (siena, stogas) yra ant kitiems savininkams - ieškovėms A. M. ir V. J. J., priklausančio žemės sklypo, esančio, (duomenys neskelbtini), yra aplinkybė, kelianti papildomus reikalavimus projekto suderinimui, tačiau ši aplinkybė projekte nerodoma.

5) Apeliantai teismo prašo leisti be J. J. sutikimo įteisinti jau atliktus statybinius darbus, po kurių jų statinio 5a2/p siena atsidūrė virš J. J. ūkio pastato, o pakeista stogo danga užėmė daugiau ploto virš ūkio pastato, iki 61cm sumažėjo atstumas nuo statinio 5a2/p iki J. J. ūkio pastato. Apeliantai reikalauja be J. J. sutikimo leisti atlikti naujus statybos darbus, naikinančius J. J. nekilnojamą turtą. Po tokių darbų įvykdymo apie 4 kv. m. padidės ieškovų faktiškai naudojamos sklypo dalies plotas, o J. J. faktiškai naudojamo sklypo dalies plotas atitinkamai sumažės. Dėl apeliantų V. ir B. J. padarytų pažeidimų, neleidžiančių užbaigti sklypo privatizavimo procedūrų, J. J. iki šio laiko negali įgyti sklypo dalies, už kurią sumokėta dar 1992 m., savo nuosavybėn. Be bendraturčio sutikimo neleistini jokie statybiniai darbai, didinantys sklypo užstatymo plotą ir turintys poveikį į sklypo paskirstymui tarp bedraturčių.

6) Bylos nagrinėjimas buvo sudėtingas dėl aplinkybių unikalumo ir sudėtingumo, apeliantų nesąžiningo elgesio, neigiant aplinkybes, įrodytas tik teismo ekspertizės. Advokatui A. C. dėl ligos negalint tęsti atstovavimo, atstovavimą perėmus advokatui V. B., buvo tikslinami ieškininiai reikalavimai.

VĮ Registrų centro atsiliepimas į A. M., V. J. J., J, J., B. J. bei V. J. apeliacinius skundus grindžiamas šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas iš pateiktų į bylą įrodymų nustatydamas ieškinio senaties termino pradžią pagrįstai rėmėsi pačių ieškovių parodymais, ginčo statinių priėmimo naudoti dokumento – Rasų seniūnijos 1993 m. vasario 10 d. potvarkio Nr. 6, duomenimis, patvirtinančiais statybos darbų atlikimo pabaigą, ir pagrįstai nenustatė objektyvių ir svarbių termino ieškovių ieškiniams pateikti atnaujinimo priežasčių. Tiek ieškovės, tiek trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, J. J., viso bylos nagrinėjimo metu savo delsimą ginti galimai pažeistas jų teises nuosekliai motyvavo tik atsakovo B. J. grasinimais, psichologiniu poveikiu, tačiau atsakovo veiksmai, dėl kurių tyrimus atliko teisėsaugos institucijos, nė vieną kartą nebuvo pripažinti neteisėtais, todėl laikytina, kad ieškovių bei J. J. motyvai neturi objektyvaus pagrindo ir negali būti laikomi svarbia priežastimi praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti.

2) Ieškovių apeliacinio skundo argumentas, kad 1996 m., nusipirkus žemės sklypą ir atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus, nebuvo nustatyta, jog atsakovo statiniai kerta žemės sklypo ribą ir todėl apie savo pažeistas teises ieškovės taip pat negalėjo žinoti, prieštarauja jų parodymams, kad jau 1990 m. B. J., nepaisydamas ieškovės nesutikimų, statė statinius prie pat jų žemės sklypo ribos bei rodo, kad galimai savo teisių pažeidimą jos sieja su atsakovų 2010 m. atliktais ginčo statinių apšiltinimo ir stogo dangos keitimo - paprastojo remonto statybos darbais, po kurių atlikimo tikėtina ginčo statinių siena 11-13 cm atstumu ir pateko į ieškovių žemės sklypo dalį, o stogo atbrailos išlindo iki 65 cm virš ieškovių žemės sklypo dalies. Remiantis pačių ieškovių parodymais, būtent 2010 m. atsakovų atlikti ginčo statinio paprastojo remonto darbai, o ne ginčo statinių pastatymas 1993 m., realiai galėjo pažeisti jų teises, tačiau tokiu atveju ieškovių reikalavimai nugriauti ginčo priestatus 4al/p ir 5a2/p tampa visiškai nepagrįstais ir negali būti tenkinami.

3) Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, teisingai nustatė ieškinio senaties pradžią ir neatnaujino termino ieškovių reikalavimams dėl ginčo priestatų 4al/p ir 5a2/p statybos pripažinimo neteisėta bei J. J. reikalavimui dėl priestato 5a2/p balkono nugriovimo, ginčo priestatų 4al/p ir 5a2/p teisinės registracijos panaikinimo ir Rasų seniūnijos 1993 m. vasario 10 d. potvarkio Nr. 6 pripažinimo negaliojančiu.

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinius skundus nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta įrodymų, jog sudarant 1996 m. rugpjūčio 13 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, gretimame sklype esantis statinys kirstų parduodamo žemės sklypo ribas. Ieškovės nurodo, jog apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2010 metais, tačiau į teismą ieškovės kreipėsi tik 2012 metais, praleidusios 1 mėnsio terminą Vilniaus miesto Rasų seniūnijos valdybos 1993 m. vasario 10 d. potvarkiui Nr. 6 ginčyti.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į ieškovių A. M. ir V. J. J., atsakovų V. J. ir B. J., trečiojo asmens J. J. apeliacinius skundus prašė dėl ieškovių A. M. ir V. J. J., atsakovų V. J. ir B. J. bei trečiojo asmens J. J. apeliacinių skundų tenkinimo spręsti teismo nuožiūra; nusprendus tenkinti V. J. ir B. J. apeliacinį skundą dalyje, kuria skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria patenkintas Inspekcijos ieškinys atsakovei V. J., nepriteisti iš Inspekcijos bylinėjimosi išlaidų. Atsiliepimas grindžiamas šiai argumentais:

1) Ginčo gyvenamasis namas nėra kultūros paveldo statinys, daugiabutis namas, ar visuomeninės paskirties pastatas. Pasikeitęs teisinis reglamentavimas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. V. J. atliktiems gyvenamojo namo paprastojo remonto darbams neprivaloma rengti statinio projekto ir gauti statybą leidžiančio dokumento – rašytinio pritarimo šiam projektui. Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus V. J. atlikti statybos darbai nelaikytini savavališkais, kadangi pagal SĮ 2 straipsnio 71 dalį savavališka statyba yra statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojanti statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Tiek pagal 2011 m. spalio 24 d. savavališkos statybos akto Nr. SSA-100-111024-00025 surašymo metu galiojusius, tiek pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus V. J. atliktiems gyvenamojo namo paprastojo remonto darbams reikalingas gyvenamojo namo bendraturčio J. J. sutikimas, kadangi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčiu sutarimu, tačiau šis sutikimas pagal SĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostatas nelaikomas statybą leidžiančiu dokumentu, todėl statyba be tokio sutikimo yra ne savavališka, o pažeidžianti teisės aktų, reglamentuojančių bendrosios nuosavybės valdymą, reikalavimus.

2) Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų tenkinti V. J. ir B. J. apeliacinį skundą nurodytoje dalyje ir priimti naują procesinį sprendimą, V. J. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtos bylinėjimosi išlaidos iš Inspekcijos neturėtų būti priteistos. Inspekcijos pareigūnai veikė teisėtai ir pagrįstai surašydami 2011 m. spalio 24 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-100-111024-00025. 2011 m. lapkričio 21 d. reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-100-111121-00025 bei kreipdamiesi į teismą dėl įpareigojimo vykdyti reikalavimą. Ginčo paprastojo remonto darbai tik išnagrinėjus civilinę bylą iš esmės pirmosios instancijos teismo posėdyje tapo nesavavališkais, kas sudaro pagrindą teigti, jog Inspekcijos pareikštas ieškinys buvo pagrįstas ir Inspekcijos procesinis elgesys buvo tinkamas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.

Byloje nustatyta, kad ieškovės A. M. ir V. J. J. yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkės. Sklypas ieškovių nuosavybėn įgytas 1996 m. rugpjūčio 13 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi. Atsakovai V. ir B. J. ir trečiasis asmuo J. J. yra gretimame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), esančių statinių savininkai. Sklype esantis pastatas (gyvenamasis namas) priklauso V. J. (registruota kaip šeimos turtas) ir J. J.. J. J. taip pat priklauso sklype esantis garažas ir ūkio pastatas. Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), neprivatizuotas, faktiškai naudojamas atsakovų V. ir B. J. ir trečiojo asmens J. J..

Ginčas byloje kilęs dėl atsakovės V. J. pastatytų statinių, plane pažymėtų 5a2/p ir 4a1/p. Pirmosios instancijos teismas nustatė, ir šalys to neginčija, kad nurodyti statiniai baigti statyti 1992 - 1993 metais, priimti naudoti byloje ginčijamu Rasų seniūnijos valdybos 1993 m. vasario 10 d. potvarkiu Nr. 6, įregistruoti 1993 m. birželio 9 d. Atsakovės V. J. daiktinės teisės į ginčo statinius įregistruotos viešajame registre 1994 m. gruodžio 16 d. Ginčo statinių statybos metu ieškovė A. M. buvo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), valdytoja. Ieškovės reiškia reikalavimą nugriauti ginčo statinius, kuris pirmosios instancijos teismo atmestas dėl ieškinio senaties ir dėl to, kad ieškovių prašomas taikyti jų teisių gynimo būdas yra neproporcingas. Trečiasis asmuo J. J. galutiniu patikslintu ieškiniu reikalavimų dėl 1992 - 1993 metais vykdytos ginčo statinių statybos nereiškė (b.l. 54, t. III).

Byloje taip pat kilęs ginčas dėl atsakovų V. ir B. J. 2009 - 2010 metais atliktų gyvenamojo namo stogo dangos keitimo ir sienų šiltinimo darbų. Šioje dalyje trečiasis asmuo J. J. reiškė reikalavimą įpareigoti atsakovus nugriauti virš jo naudojamos sklypo dalies ir jam priklausančio ūkio pastato po rekonstrukcijos padidintą pastato 5a2/p stogą ir balkoną. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašė įpareigoti atsakovę V. J. per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis išardyti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), išorinių atitvarų, pažymėtų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyr. specialisto 2012 m. spalio 3 d. sudarytame situacijos plane, savavališkai įrengtą apšiltinimą ir sutvarkyti statybvietę, taip pat išardyti šio gyvenamojo namo dalių, 1999 m. rugsėjo 16 d. Statinio kadastrinių matavimų byloje pažymėtų indeksais 2a2/b ir 5a2/p, savavališkai pakeistą stogo dangą ir sutvarkyti statybvietę. Atsakovai V. ir B. J. prašė pripažinti jų teisę atlikti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos darbus pagal architektės J. S. parengtą 2012 m. gyvenamojo namo fasado apšiltinimo ir stogo dangos pakeitimo projektą, atsižvelgiant į atliktą projekto korektūrą, be atsakovo J. J. sutikimo.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad būtina skirti negatorinį ieškinį, reiškiamą io pagrindu siekiant apginti žemės sklypo savininko daiktinę teisę, ir ieškinį dėl neteisėtų statybų padarinių pašalinimo, reiškiamą CK 4.103 straipsnio 2 dalies pagrindu siekiant apginti viešosios teisės aktų garantuojamas teises: pirmuoju atveju įrodinėjimo dalykas yra neigiamas neleistinas poveikis žemės sklypui ar jame esantiems pastatams, o antruoju vien teisės aktų reikalavimų pažeidimas. Pirmosios instancijos teismas, primdamas ginčijamą sprendimą, ieškovių reiškiamus reikalavimus kvalifikavo pagal abu nurodytus pagrindus; reikalavimą dėl neteisėtų statybų padarinių pašalinimo atmetė dėl senaties, tuo tarpu ieškinio senaties terminą negatoriniam ieškiniui pareikšti pripažino nepraleistu.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškinio senaties taikymas reikalavimams pripažinti statybą neteisėta reikšti yra specifinis dėl teisių pažeidimo ypatumų – norminių teisės aktų reikalavimų pažeidimai statybų srityje paprastai yra akivaizdūs, todėl toks pažeidimas nelaikytinas trunkamuoju, jis įvyksta tuo momentu, kai statinys pastatomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010). Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovių reikalavimą dėl ieškinio senaties, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pateikė išsamius ieškinio senaties termino taikymą pagrindžiančius argumentus, todėl kolegija, sutikdama su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais, jų nekartoja.

Apeliančių teiginys, kad apie nurodytą pažeidimą joms tapo žinoma tik 2010 metais, prieštarauja pačių apeliančių pirmosios instancijos teisme duotiems paaiškinimams. 2012 m. lapkričio 20 d. vykusio pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovė A. M. paaiškino, kad dar 1991-1992 metais kreipėsi dėl atsakovų vykdomų statybų neteisėtumo, o į teismą nesikreipė, nes inventorizacijos biuras jai paaiškinęs, kad statybas sustabdys (b.l. 180, t. III). Tame pat posėdyje ieškovė paaiškino, kad 1996 metais žemės sklypą matavę matininkai jai nurodė, jog atsakovų statiniai stovi ant jai priklausančios žemės (b.l. 181, t. III). 2012 m. liepos 18 d. teismui pateiktame patikslintame ieškinyje nurodoma, kad kartu su A. M. gyvenanti jos dukra – ieškovė V. J. J., dar 1997 m. kreipėsi į advokatą dėl atsakovų statiniais pažeidžiamų teisių gynimo (b.l. 24, t. III). Be to, į bylą pateiktas 2000 m. gegužės 12 d. susitarimas (b.l. 80, t. I) patvirtina, kad su ieškove A. M. buvo tariamasi dėl 10 kv.m. jai priklausančio žemės sklypo pardavimo V. J., kuris, kolegijos vertinimu, taip pat paneigia apeliantės teiginius, jog apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik 2010 metais.

Pažymėtina, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo leidėjo siejama su asmens faktiniu sužinojimu apie jo teisės pažeidimą arba momentu, kai šis asmuo turėjo apie tokį pažeidimą sužinoti, veikdamas kaip apdairus ir rūpestingas asmuo. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad ieškovės, būdamos kaimyninio sklypo valdytojos ginčo statinių statybos metu, nuolat gyvenusios kaimyniniame sklype esančiame name ir mačiusios ginčo statinių statybos faktą, o nuo 1996 metų tapusios kaimyninio žemės sklypo savininkėmis, jau ginčo statinių statybos metu turėjo suvokti esant jų teisių pažeidimą, tačiau į teismą kreipėsi tik 2012 metais, itin ženkliai praleidę ieškinio senaties terminą. Teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad ieškovės nenurodė jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą teismui šį terminą atnaujinti.

Ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties, konstatavusi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovių reiškiamą reikalavimą atmetė dėl ieškinio senaties, kolegija detaliau nepasisako dėl atsakovų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su ginčo statinių statybos teisėtumu, kadangi tai neturi reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados dėl ieškovių reikalavimo tenkinimo galimybių pagrįstumą.

Ieškovių reiškiamą negatorinį reikalavimą pirmosios instancijos teismas atmetė remdamasis tuo, kad prašomas taikyti ieškovių teisių gynimo būdas yra neproporcingas. Taikant proporcingumo principą svarbu atsakyti į klausimą, ar priemonė tinkama pageidaujamam tikslui pasiekti; ar ji tokia reikalinga; ar per daug nesuvaržo asmenų, palyginus su pageidaujamo tikslo pasiekimu. Vadovaujantis šiais kriterijais reikalaujama, kad siekiant teisėtų tikslų taikomos priemonės būtų būtinos. Proporcingumo principas reikalauja, kad, siekiant teisėtų tikslų, taikomos ir tinkamos priemonės. Byloje nustatyta, kad tam tikros ginčo statinių savybės – dalinis įsikišimas į ieškovių nuosavybės teise valdomą žemės sklypą, statinio aukštis, daro neigiamą poveikį ieškovių kaip žemės sklypo savininkių teisėms. Kita vertus, ginčo statiniai pastatyti ir atsakovės nuosavybės teisės į juos įregistruotos 1994 m. Ieškovės nei ginčo statinių statybos metu, nei joms priklausančio žemės sklypo formavimo metu (1996 m.) nereiškė jokių reikalavimų dėl jų teisių pažeidimo ginčijamais statiniais. Ieškinys teisme pareikštas praėjus 20 metų nuo ginčo statinių statybos užbaigimo. Kolegijos vertinimu, tai leidžia teigti, kad ieškovės savo teisių pažeidimo nevertino kaip ypač reikšmingo, kuris galėtų būti pašalintas vieninteliu būdu – ginčo statinius nugraunant. Apeliaciniame skunde pakartojamos proceso pirmosios instancijos teisme metu nustatytos aplinkybės, susijusios su ginčo statinių neigiama įtaka ieškovių valdomam žemės sklypui, tačiau argumentuotai nepagrindžiama, kodėl nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovių pažeistos teisės galėtų būti tinkamai apgintos kitu būdu, nereikalaujančiu ginčo statinių nugriovimo, o apeliančių įvardijami sklypo naudojimo apribojimai pagal jų pobūdį, kolegijos vertinimu, nėra pateisinantys tokios išimtinės priemonės taikymą. Pažymėtina, kad ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimas neatima iš ieškovių teisės reikalauti kitokio savo pažeistų teisių gynimo būdo, leisiančio kompensuoti ieškovių patiriamus nepatogumus, naudojantis joms priklausančiu žemės sklypu.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovių A. M. ir V. J. J. ieškinys, yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista, o ieškovių apeliacinis skundas atmetamas.

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismui pateiktu patikslintu ieškiniu trečiasis asmuo nereiškė reikalavimo dėl statinių, plane pažymėtų 5a2/p ir 4a1/p, nugriovimo (išskyrus statinio 5a2/p balkoną). Teismas bylą nagrinėja neviršydamas ieškinio reikalavimų ribų, todėl, pirmosios instancijos teismas, nesant pareikšto trečiojo asmens reikalavimo, pagal jo ieškinį negalėjo spręsti dėl paties statinio 5a2/p, o ne jo balkono, nugriovimo. Atsižvelgdama į tai kolegija nepasisako dėl apelianto argumentų, susijusių su jo faktiškai naudojamo žemės sklypo užstatymo ploto viršijimu ir kliūtimis, atsiradusiomis formuojant žemės sklypą dėl to, kad ginčo statiniai kerta gretimo žemės sklypo ribas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad patenkinus trečiojo asmens reikalavimą dėl balkono nugriovimo, nei gretimą žemės sklypą kertanti ginčo statinių riba, nei šiais statiniais užimamas žemės plotas nepasikeistų, todėl nurodyti apelianto argumentai nėra susiję su jo šioje byloje pareikšto ieškinio reikalavimais. Tuo pačiu atmestini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, netirdamas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo aplinkybių, nevisapusiškai ištyrė nagrinėjamą bylą.

Trečiojo asmens reikalavimą nugriauti statinio, plane pažymėto 5a2/p, balkoną, pirmosios instancijos teismas atmetė taikydamas ieškinio senatį. Byloje nustatyta, kad statinio, plane pažymėto 5a2/p, balkonas pastatytas tuo pat metu, kaip ir pats statinys, taigi pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties pradžią pagrįstai susiejo su statinio, plane pažymėto 5a2/p, statybos pabaiga ir pagrįstai nurodė, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl neteisėtos statybos reikšti buvo praleistas jau trečiajam asmeniui tampant dalies statinių, esančių (duomenys neskelbtini), savininku. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su pagrindais praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti yra tapačios aplinkybėms, aptartoms ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime ir pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertintoms. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovo B. J. galimi neteisėti veiksmai nesutrukdė trečiajam asmeniui ir jo tėvui kreiptis į teisėsaugos institucijas, tačiau į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo trečiasis asmuo nesikreipė, o tai, kad tretįjį asmenį ar jo tėvą galimai klaidimo ginčo pastatų žymėjimas kadastrinių matavimų byloje (suvokiant šį žymėjimą kaip neįteisintų statinių žymėjimą) irgi niekaip nepaaiškina trečiojo asmens tėvo (o delsimo kreiptis į teismą tuo atveju, jei jis manė, kad tokiais neįteisintais statiniais yra pažeidžiamos jo teisės.

Apeliantas taip pat nurodo, kad jo teisių pažeidimas yra tęstinis. Kaip minėta, reiškiant negatorinį ieškinį, atveju įrodinėjimo dalykas yra neigiamas neleistinas poveikis žemės sklypui ar jame esantiems statiniams. Papildomos teismo ekspertizės metu konstatuotas statinio, plane pažymėto 5a2/p neigiamas poveikis žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), ir jame esantiems statiniams dėl didesnio statinio aukščio, užimamo ploto, t.y. savybių, nesusijusių su šio statinio balkonu. Šis poveikis nugriovus statinio, plane pažymėto 5a2/p, balkoną, nepakis. Vienintelis su neigiamu statinio balkono poveikiu susijęs apelianto argumentas yra tas, kad dėl balkono buvimo virš apelianto faktiškai valdomos žemės sklypo dalies būna pašaliniai asmenys. Kolegija pažymi, kad net pripažinus tokį apelianto argumentą pagrįstu, jis nebūtų pakankamas tenkinti trečiojo asmens reikalavimą dėl balkono nugriovimo, kadangi tokio pobūdžio nepatogumas nėra esminis, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), šiuo metu dar nėra privatizuotas, o trečiasis asmuo nuosavybės teises į pastato dalį ir kartu faktinį dalies namų valdos valdymą įgijo ginčo balkonui jau esant pastatytam.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kolegija sprendžia, kad tenkinti trečiojo asmens J. J. apeliacinį skundą nėra teisinio pagrindo.

Atsakovai nesutinka su ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria tenkintas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinys, iš dalies tenkintas trečiojo asmens J. J. ieškinys ir atmestas atsakovų ieškinys trečiajam asmeniui J. J..

Byloje nustatyta, kad 2009-2010 m. atsakovai atliko gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) paprastąjį remontą – apšiltino sienas ir pakeitė stogo dangą (civ. b. Nr. 2-4189-391/2013, l. 28, t. II). Tai atsakovai atliko neturėdami statybą leidžiančio dokumento.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ieškiniu šioje byloje prašė įpareigoti atsakovę V. J. per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis išardyti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), išorinių atitvarų, pažymėtų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyr. specialisto 2012 m. spalio 3 d. sudarytame situacijos plane (civ. b. Nr. 2-4189-391/2013, l. 28, t. II), savavališkai įrengtą apšiltinimą ir sutvarkyti statybvietę, taip pat išardyti šio gyvenamojo namo dalių, 1999 m. rugsėjo 16 d. Statinio kadastrinių matavimų byloje pažymėtų indeksais 2a2/b ir 5a2/p, savavališkai pakeistą stogo dangą ir sutvarkyti statybvietę. Šis reikalavimas ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu patenkintas. Ginčijamu sprendimu taip pat iš dalies patenkintas trečiojo asmens J. J. reikalavimas, įpareigojant atsakovus pertvarkyti gyvenamojo namo dalies, 1999 m. rugsėjo 16 d. Statinio kadastrinių matavimų byloje pažymėtos indeksu 5a2/p, pakeisto stogo atbrailas. Vertinant ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą kaip vientisą dokumentą matyti, kad juo atsakovai iš esmės įpareigoti pašalinti 2009-2010 m. atliktų remonto darbų rezultatą, t.y. išardyti sienų apšiltinimą, pakeistą stogo dangą, o remonto metu pakeistas gyvenamojo namo dalies 5a2/p stogo atbrailas pertvarkyti taip, kad jos būtų tokios, kaip iki 2009-2010 m. atliktų darbų.

Byloje nustatyta, kad apšiltinus atsakovų namo dalies sienas, jos pastorėjo 15 cm (b.l. 42, t. I). Tokiu būdu sumažėjo atstumas tarp atsakovų gyvenamojo namo sienos ir trečiajam asmeniui priklausančio ūkio pastato. Po remonto darbų atsakovams priklausančio statinio 5a2/p sienos dalis yra iki 10 cm virš trečiajam asmeniui priklausančio ūkio pastato stogo, statinio 5a2/p stogo dalis iki 56 cm yra virš trečiajam asmeniui priklausančio ūkio pastato stogo. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovų gyvenamojo namo stogo dalies, kurios danga nepakeista, atbrailų dydis 0,33 m., o ten, kur stogo danga keista, didesnis: gyvenamojo namo dalies 2a2/b stogo atbrailų dydis 0,46-0,57 m., gyvenamojo namo dalies 5a2/p stogo atbrailų dydis 0,54-0,64 m.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos nurodo, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui atsakovų atlikti paprastojo remonto darbai nebelaikytini savavališka statyba, todėl dėl atsakovų apeliacinio skundo dalies, susijusios su patenkintu Inspekcijos reikalavimu, prašo spręsti teismo nuožiūra. Atitinkami teisinio reglamentavimo pokyčiai reiškia, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos byloje pareikštas reikalavimas dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo pirmosios instancijos teismo negalėjo būti tenkinamas ieškinyje nurodytu teisiniu pagrindu, kadangi ginčijamo sprendimo priėmimo dieną (2014 m. sausio 8 d.) atsakovų atlikti statybos darbai nebebuvo laikomi savavališkais. Kita vertus, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos byloje reikštas reikalavimas iš esmės sutampa su tarp atsakovų ir trečiojo asmens J. J. ir tarp atsakovų ir gretimo žemės sklypo savininkių – ieškovių A. M. ir V. J. J., kilusio ginčo ribomis. Trečiasis asmuo J. J. prieštarauja atsakovų jau atliktiems remonto darbams ir jų reikalavimui leisti užbaigti gyvenamojo namo apšiltinimo ir stogo remonto darbus be trečiojo asmens sutikimo, nurodydamas, kad po atsakovų atliktų remonto darbų apšiltinamo pastato balkono siena atsiduria virš trečiajam asmeniui priklausančio ūkio pastato, stogo atbrailų padidinimas keičiant stogo dangą trukdo trečiajam asmeniui naudotis jam priklausančiu ūkio pastatu, dėl namo apšiltinimo sumažėja trečiojo asmens faktiškai naudojamos sklypo dalies plotas. Byloje taip pat nustatyta, kad, apšiltinus gyvenamojo namo sienas, gyvenamojo namo dalis 5a2/p užėmė didesnę ieškovėms A. M. ir V. J. J. priklausančio sklypo dalį, kadangi apšiltinus atsakovų namo dalies sienas, jos pastorėjo 15 cm (b.l. 42, t. I). Atsakovai savo ruožtu ginčija trečiojo asmens nesutikimą su jau atliktais ir planuojamais atlikti remonto darbais.

CK 4.75 straipsnio 1 dalis nustato pagrindinį reikalavimą bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimui - bendrą daiktą (žemės sklypą, pastatą ar kita) bendraturčiai valdo, naudoja ir juo disponuoja visų bendraturčių susitarimu. Bendraturčiai susitarimą pasiekia bendradarbiaudami, kooperuodamiesi, derindami savo interesus. Reikalavimas susitarti yra esminis stabiliam ir ekonomiškam bendro daikto valdymui, naudojimui, disponavimui. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Atsižvelgdama į tai, kad tarp bendraturčių yra kilęs ginčas dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo, taip pat į tai, kad atitinkami teisinio reglamentavimo pokyčiai, susiję su Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos byloje pareikšto reikalavimo tenkinimo galimybėmis įsigaliojo tik bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigoje, o šioje byloje neišsprendus klausimo dėl atsakovų atliktų ir planuojamų atlikti remonto darbų teisėtumo teisinė taika tarp ginčo šalių nebūtų pasiekta, kolegija byloje pareikštą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos reikalavimą pašalinti 2009-2010 m. atliktų remonto darbų padarinius vertina ne statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo, bet nuosavybės teisės įgyvendinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo kontekste.

Teismas, nagrinėdamas ginčą tarp bendraturčių, kai pastarieji nesusitaria dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo ir sąlygų, turi patikrinti priežastis, kodėl bendraturčiai nesutaria, ir kuris iš jų pažeidžia interesų derinimo principą. Jeigu bendraturtis siekia įgyvendinti įstatymu suteiktą teisę, susijusią su bendru daiktu, kiti bendraturčiai gali ginčyti ne pačią teisę, bet jos įgyvendinimo būdą ir įrodyti, kad pasirinktas būdas ar tokios teisės įgyvendinimo sąlygos pažeistų jų teises į bendrą daiktą ar teisėtus interesus. Protingais motyvais teismas gali pripažinti faktais, specialistų išvadomis, kitais patikimais duomenimis pagrįstus argumentus, kurie patvirtina, kad namo dalies rekonstrukcija (remontas) pakeis bendraturčių gyvenimo ar veiklos sąlygas, buvusias iki rekonstrukcijos (remonto), kitaip nei numato statybos techniniai dokumentai, teisės normos, reguliuojančios statinio saugos ir eksploatavimo sąlygas, pvz., turi nepablogėti esama pastato techninė būklė, išlikti galimybė patekti į kelius ir gatves, natūralus apšvietimas, atitinkamų higienos standartų sąlygojami reikalavimai dėl triukšmo, vibracijos, oro taršos ir kiti (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1064/2003; 2008 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; kt.).

Atsakovai ir trečiasis asmuo yra ne tik gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkiai, tačiau ir namų valdos faktiniai valdytojai, turintys teisę privatizuoti valdomą žemės sklypą, taip pat kitų namų valdoje esančių statinių savininkai. Naudojimosi žemės sklypu tvarka nustatyta Vilniaus m. Lenino rajono liaudies teismo 1988 m. lapkričio 17 d. nutartimi. Taigi šiuo atveju tarp atsakovų ir trečiojo asmens kilęs ginčas susijęs ne tik su jų kaip gyvenamojo namo bendrasavininkių interesais, bet ir su jų kaip faktinių žemės sklypo valdytojų teisėmis ir teisėtais interesais, jų kaip kitų namų valdoje esančių statinių savininkų teisėmis ir teisėtais interesais. Ginčas dėl atsakovų 2009-2010 m. atliktų remonto darbų susijęs ir su gretimo žemės sklypo savininkių – ieškovių, interesais, kadangi gyvenamojo namo dalis 5a2/p užima dalį ieškovėms priklausančio žemės sklypo.

Kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad trečiojo asmens J. J. prieštaravimas atsakovų jau atliktiems ir planuojamiems atlikti remonto darbams (pagal atsakovų į bylą pateiktą projektą) pagal byloje nustatytas aplinkybes nelaikytinas nepagrįstu ir pažeidžiančiu interesų derinimo principą. Byloje nustatyta, kad dėl atsakovų atlikto sienų apšiltinimo ir stogo atbrailų padidinimo pablogėjo trečiajam asmeniui priklausančio ūkio pastato naudojimo galimybės, dėl planuojamo atlikti su trečiojo asmens naudojama sklypo dalimi besiribojančių sienų apšiltinimo būtų pakenkta trečiojo asmens statiniams, sumažėtų jo faktiškai naudojamas žemės plotas. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovų pateiktas projektas netiksliai atspindi esamą namų valdos situaciją. Taigi byloje įrodyta, kad atsakovų teisės įgyvendinimas jų norimu būdu (įteisinant jau atliktus ir tęsiant remonto darbus pagal pateiktą projektą) pažeidžia trečiojo asmens teisėtus interesus. Pažymėtina, kad atsakovai nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad su trečiojo asmens faktiškai naudojama sklypo dalimi besiribojančios pastato sienos negalėjo būti apšiltintos kitu būdu (iš vidaus, neįsiterpiant į trečiojo asmens faktiškai naudojamą sklypą), ir kad statinio dalies 5a2/p stogo atbrailų padidinimas stogo remonto metu būtų buvęs būtinas ir neišvengiamas. Kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovų argumentus, kad susidariusi situacija iš dalies sąlygota paties trečiojo asmens veiksmų, arčiau nei leistina prie gyvenamojo namo pastačius jam priklausantį ūkinį pastatą, kadangi trečiajam asmeniui priklausančio ūkio pastato statybos teisėtumo klausimas nagrinėjamoje byloje nebuvo keliamas, šio pastato statyba nėra pripažinta neteisėta.

Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus atsakovų argumentus, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad iki stogo rekonstrukcijos gyvenamojo namo stogo atbrailos buvo vienodos. Siekdami atlikti (ar faktiškai atlikę) bendrosios nuosavybės objekto remonto darbus be bendrasavininkio sutikimo būtent atsakovai privalo įrodyti, kad atlikti ar planuojami darbai nepažeidžia bendrasavininkio teisių ar teisėtų interesų, konkrečiu atveju – kad atliekant stogo remontą stogo atbrailos nebuvo padidintos. Šios aplinkybės atsakovai neįrodė. Nesant byloje įrodymų, patvirtinančių, kad statinio dalies 5a2/p stogo atbrailos ir iki remonto buvo kitokios nei gyvenamojo namo lA/2b, esančio (duomenys neskelbtini), stogo dalies, kurioje stogo danga nepakeista, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad statinio dalies 5a2/p stogo atbrailos po atsakovų 2009-2010 m. atliktų remonto darbų padidėjo. Toks padidinimas, kaip nustatyta byloje, pažeidė trečiojo asmens interesus, sukeldamas kliūtis jam priklausančio ūkio pastato naudojimui.

Kita vertus, atsižvelgdama į tai, kad po atitinkamų teisinio reglamentavimo pasikeitimų atsakovų atlikti darbai turi būti vertinami tik bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo kontekste, kolegija sutinka su atsakovų argumentais, kad pagal byloje surinktus įrodymus nėra pagrindo teigti, jog kai kurie iš 2009-2010 m. atsakovų atliktų remonto darbų, kurių rezultatą įpareigota pašalinti ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažeidė trečiojo asmens J. J. ar gretimo sklypo savininkių (ieškovių) interesus.

Iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyr. specialisto 2012 m. spalio 3 d. sudaryto situacijos plano (civ. b. Nr. 2-4189-391/2013, l. 28, t. II) ir kitų byloje surinktų įrodymų matyti, kad statinio dalies 5a2/p sienų apšiltinimas ir stogo atbrailų padidinimas įtakoja tiek trečiojo asmens J. J., tiek ieškovių interesus, kadangi viena apšiltinta šio statinio siena įsiterpia į ieškovių sklypą, o kita po apšiltinimo atsiduria virš trečiajam asmeniui priklausančio ūkinio pastato. Dėl šios priežasties ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsakovai įpareigoti pertvarkyti statinio 5a2/p, esančio (duomenys neskelbtini), stogo atbrailas, pakeistas po šio statinio stogo rekonstrukcijos, taip, kad jos būtų tokio dydžio, kokios yra gyvenamojo namo lA/2b, esančio (duomenys neskelbtini), stogo dalies, kurioje stogo danga nepakeista, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pripažįstama pagrįsta ir nekeičiama. Taip pat nepakeista paliekama ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsakovai įpareigoti išardyti gyvenamojo namo dalies 5a2/p išorinių atitvarų, pažymėtų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyr. specialisto 2012 m. spalio 3 d. sudarytame situacijos plane, savavališkai įrengtą apšiltinimą ir sutvarkyti statybvietę.

Kolegijos vertinimu, byloje neįrodyta, kad gyvenamojo namo dalių 5a2/p ir 2a2/b stogo dangos pakeitimas pats savaime, nepadidinant stogo atbrailų, arba padidinant stogo atbrailas tik stogo dalyje, išeinančioje į pačių atsakovų, o ne trečiojo asmens valdomą žemės sklypo dalį, pažeistų trečiojo asmens teises ir teisėtus interesus. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad trečiojo asmens teises galėtų pažeisti gyvenamojo namo sienų, nesiribojančių su trečiojo asmens faktiškai naudojama žemės sklypo dalimi, apšiltinimas.

Byloje nenustatyta, kad statinio dalies, kadastrinių matavimų byloje pažymėtos indeksu 2a2/b, stogo atbrailos būtų virš trečiojo asmens faktiškai naudojamos žemės sklypo dalies, ar kad dėl šios statinio dalies stogo dangos pakeitimo ir sienų apšiltinimo būtų pažeistos gretimo žemės sklypo savininkių teisės. Taip pat nenustatyta, kad su trečiojo asmens faktiškai naudojama žemės sklypo dalimi ribotųsi Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyr. specialisto 2012 m. spalio 3 d. sudarytame situacijos plane plane pažymėtos apšiltintos gyvenamojo namo dalių 3a1/p ir 1A2/b sienos. Dėl šios priežasties, kolegijos vertinimu, byloje pareikštas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinio reikalavimas gali būti tenkinamas tik toje dalyje, kuria buvo reikalaujama įpareigoti atsakovę V. J. išardyti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), dalies, 1999 m. rugsėjo 16 d. Statinio kadastrinių matavimų byloje pažymėtos indeksu 5a2/p, išorinių atitvarų, pažymėtų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyr. specialisto 2012 m. spalio 3 d. sudarytame situacijos plane, savavališkai įrengtą apšiltinimą ir sutvarkyti statybvietę. Šios gyvenamojo namo dalies stogo remonto darbų pasekmės, pažeidžiančios trečiojo asmens ir ieškovių interesus, ištaisytos ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš dalies patenkinus trečiojo asmens J. J. reikalavimą ir įpareigojus atsakovus pertvarkyti po remonto padidintas šios gyvenamojo namo dalies stogo atbrailas. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kolegija iš dalies tenkina atsakovų V. J. ir B. J. apeliacinį skundą, atitinkamai pakeisdama ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria patenkintas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinys.

Kolegija pažymi, kad tuo atveju, jei byloje priimtas sprendimas yra neaiškus, byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę kreiptis dėl sprendimo išaiškinimo į šį sprendimą priėmusį teismą (CPK 278 straipsnis), taigi atsakovų apeliacinio skundo argumentai, susiję su ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neaiškumu, nesudaro pagrindo keisti ar naikinti šį sprendimą. Kiti apeliantų argumentai neturi esminės reikšmės vertinant ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinius skundus nurodytu argumentu, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį ir nepriteisti bylinėjimosi išlaidų iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, atsižvelgiant į tai, kad šios institucijos procesinis elgesys buvo tinkamas, o jos ieškinio reikalavimų dalinį atmetimą iš esmės lėmė teisinio reglamentavimo pokyčiai pasibaigus bylos nagrinėjimui iš esmės. Kadangi apeliacinės instancijos teismas ginčijamą pirmosiso instancijos teismo sprendimą keičia tik Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos tenkintų ieškinio reikalavimų dalyje, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, nustatytas pirmosios instancijos teismo 2014 m. sausio 22 d. papildomu sprendimu, nekeičiamas. Dėl tos pačios priežasties apeliantams V. J. ir B. J. iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nepriteisiamos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos.

Ieškovių ir trečiojo asmens apeliaciniai skundai apeliacinės instancijos teismo atmesti, todėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos ieškovėms ir trečiajam asmeniui taip pat nepriteisiami.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kolegija

nutaria:

Ieškovių A. M. ir V.J. J. bei trečiojo asmens J. J. apeliacinius skundus atmesti.

Atsakovų B. J. ir V. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinys atsakovei V. J., pakeisti, šią sprendimo rezoliucinės dalies nuostatą išdėstant taip:

„Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį patenkinti iš dalies. Įpareigoti atsakovę V. J. per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis išardyti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), dalies, 1999 m. rugsėjo 16 d. Statinio kadastrinių matavimų byloje pažymėtos indeksu 5a2/p, išorinių atitvarų, pažymėtų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyr. specialisto 2012 m. spalio 3 d. sudarytame situacijos plane, savavališkai įrengtą apšiltinimą ir sutvarkyti statybvietę“.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.