Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš

dalyvaujant ieškovams J. T. ir V. T.

atsakovo atstovams Valentinui Pumpučiui, advokatui Vytautui Vinikui

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Vilvatėja“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų J. T. ir V. T. ieškinį atsakovui UAB „Vilvatėja“ dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

- teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu (LR CK 1.90 str.). Tam, kad sandoris galėtų būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu, suklydimas turi būti esminis. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas suklydimo faktą, nepagrįstai kaip esminius suklydimą sąlygojusius veiksnius nurodė derybų patirties ir teisinio išprusimo neturėjimą. Toks vertinimas prieštarauja LR CK 1.90 str. 5 d. nuostatai, jog suklydimas nelaikomas esminiu, kai šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo, ir gali sukelti civilinių teisinių santykių nestabilumą. Nagrinėjamoje byloje vertinant, ar suklydimas buvo esminis, turėjo būti pasitelktas normaliai atidaus ir protingo asmens kriterijus (LR CK 1.90 str. 4 d.), tačiau teismas to nepadarė. Suklydimas negali būti esminis, jei gavus visą informaciją bet kuriam normaliai atidžiam ir protingam asmeniui neliktų abejonės, kad jis tokio sandorio sudaryti nenorėjo. Tuo tarpu analogiškas paviljonų pirkimo-pardavimo sutartis atsakovas pasirašė su daugeliu kitų prekybos verslu užsiimančių asmenų.

- Teismas nepagrįstai netaikė LR CK 1.5 str. įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Ieškovai, suvokdami savo subjektinės teisės pažeidimą, tik po penkerių metų reiškia reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Be to, ieškovai, nusipirkę paviljoną, juo naudojosi daugiau nei metus (2001-12-05 – 2002-12-17). Teisinė pastato padėtis nėra niekaip susijusi su prekybinės veiklos nutraukimu, nes ieškovai prekybinę veiklą gali vykdyti iki 2015 m. Dėl to ieškovų elgesys yra nesąžiningas. Ieškovai klaidina teismą, nurodydami, jog aplinkybę, kad jų įsigytas paviljonas yra laikinas statinys, jie sužinoję 2005 m. rugsėjo mėnesį, kadangi jau 2001 m. gruodžio mėnesį – 2002 m. sausio mėnesį jie turėjo gauti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės Teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2001-10-31 aktą Nr. 1169 „Dėl statinio, kuriam statyti nereikalingas leidimas, pripažinimo tinkamu naudoti“, kadangi šį aktą jie privalėjo pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl prekybos patento (verslo liudijimo) gavimo.

-Teismas pažeidė LR CPK 185 str. įtvirtintas procesines teisės normas, nes neįvertino visų bylos aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų.

- Teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, nepagrįstai netaikė normaliai atidaus ir protingo asmens standarto ieškovų atžvilgiu. Kadangi ieškovai, sudarydami sutartį, buvo verslo subjektai, planuojantys savo komercinę veiklą, neabejotina, kad jiems ypač turėjo rūpėti, kiek laiko jie galės verstis prekybine veikla nusipirktame paviljone.

- Teismas nepagrįstai neįvertino atsakovo į bylą pateikto reklaminio lankstinuko „Aira prekybos sistema (Fabijoniškių Aira)“, kuriame aiškiai nurodyti dokumentai, kurių pagrindu eksploatuojama Fabijoniškių „Airos“ teritorija, ir nepasisakė dėl šio lankstinuko įrodomosios galios. Tiek iš 2001-09-11 sutarties, tiek iš reklaminio lankstinuko galima spręsti, jog paviljonas parduodamas be žemės sklypo, ant kurio jis stovi, ir kad naudojimosi aikštele, ant kurios stovi pats paviljonas, terminas nėra neribotas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. 2, 3 d., byloje nenustatė. Taip pat nenustatyta aplinkybių, suponuojančių kurios nors šalies prioritetinę padėtį procesinės ar materialinės teisės aspektu, arba aktyvią teismo poziciją byloje. Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str.).

Ieškovai J. T. ir V. T. prašo pripažinti negaliojančia 2001-09-11 pirkimo-pardavimo sutartį. Nurodo, kad sutartis sudaryta dėl atsakovo apgaulės (LR CK 1.91 str.). Pirmosios instancijos teismas ginčijamą sutartį pripažino negaliojančia pritaikęs LR CK 1.90 str. – dėl ieškovų suklydimo. Atsakovui padavus apeliacinį skundą toks teismo sprendime išdėstytas bylos aplinkybių kvalifikavimas ieškovus tenkina. Faktiniu ieškinio pagrindu ieškovai nurodo tai, kad atsakovas, įsipareigodamas pastatyti prekybos paviljoną ir jį parduoti ieškovams, sąmoningai nuo ieškovų nuslėpė, jog parduodamas paviljonas neturi nekilnojamojo turto teisinio statuso ir taip suklaidino ieškovus dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (LR CPK 178 str.). Nagrinėjamoje byloje ieškovams privalu įrodyti, kad jie buvo atsakovo suklaidinti dėl parduodamo daikto – paviljono teisinio statuso bei savo ketinimus ginčijama sutartimi įsigyti nuosavybėn būtent nekilnojamąjį daiktą. Atsakovas gi priešingai, gindamasis nuo pareikštų reikalavimų, turi įrodyti, kad jo veiksmai ir ieškovams pateikti dokumentai buvo pakankamai aiškūs, ir kad ieškovai galėjo bei turėjo suprasti, jog jų įsigyjamas paviljonas nėra nekilnojamasis turtas. Ieškovai savo suklaidinimą (o ieškinyje apgaulę) įrodinėja tuo, kad sudarant sutartį atsakovas nuslėpė, jog paviljonas yra laikinas statinys. Šį argumentą grindžia teiginiu, jog nei dokumentuose, nei žodžiu atsakovas tiesiogiai nenurodė ieškovams, kad parduoda laikiną statinį. Remiasi ginčijamos sutarties 4 str., kuriame įrašyta, kad pardavėjas išduoda paviljono nuosavybės teisę patvirtinantį pažymėjimą bei įregistruoja paviljono nuosavybės teisę. Ieškovų teigimu tokią sutarties sąlygą jie supratę kaip įsipareigojimą įregistruoti parduotą paviljoną nekilnojamojo turto registre bei išduoti atitinkamą pažymėjimą. Bylos nagrinėjimo metu ieškovai taip pat nurodė, kad žodžiu jiems buvo pasakyta, jog sutartis bus patvirtinta notaro. Kitas ieškovų argumentas yra tai, kad prieš sutarties pasirašymą jiems buvo įteiktas reklaminis lankstinukas „Aira prekybos sistema“ kuriame, kaip ir visuose kituose atsakovo pateiktuose dokumentuose, paviljonas nebuvo įvardintas kaip laikinas statinys. Pateikdami kasacinį skundą ir tolimesniame bylos nagrinėjime ieškovai akcentuoja, kad ginčijamos sutarties nuostatos (3 str. 4 p., 5 str. 4 p., 6 str. 3 p.), susiejančios paviljono įsigijimą ir eksploatavimą su privalomu Aikštelės eksploatavimo sutarties pasirašymu, neįtvirtina statinio laikinumo, nes Aikštelės eksploatavimo sutarties 6 str. 6 p. yra numatyta galimybė pratęsti šią sutartį.

Į šiuos ieškovų argumentus atsakovas nurodo, kad jokiame dokumente paviljonas nėra įvardintas kaip nekilnojamasis daiktas, kad jokia informacija nebuvo slepiama ir ieškovai, kaip normaliai atidūs ir protingi asmenys bei verslininkai, ieškinyje nurodomu aspektu suklysti negalėjo. Apeliantas taip pat nurodo, kad ieškovai elgiasi nesąžiningai – siekia išvengti nenaudingo sandorio.

Įrodymų pakankamumo klausimas civiliniame procese sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (LR CPK 176 str. 1 d.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovai savo ieškinio neįrodė. Ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties 4 str. 1 p., kuriuo remiasi ieškovai, įrašyta: „pardavėjas išduoda paviljono nuosavybės teisę patvirtinantį pažymėjimą (priedas Nr. 4) bei įregistruoja paviljono nuosavybės teisę šios sutarties priede Nr. 3a nustatyta tvarka“. Apeliacinės instancijos teismui pateiktas Prekybinio paviljono nuosavybės teisės pažymėjimo pavyzdys – pažymėjimas išduotas UAB „Ineksta“. Šiame pažymėjime nėra įrašų apie paviljoną kaip apie nekilnojamąjį daiktą. Ieškovai teigia, kad tokio pažymėjimo jų įgytam paviljonui negavo. Tačiau sutartyje nurodyta, kad paviljono nuosavybės teisę patvirtinantis pažymėjimas yra sutarties priedas. Kokių nors kliūčių pareikalauti pažymėjimo ar bent jo pavyzdinio blanko iki sutarties pasirašymo, o juo labiau po paviljono priėmimo naudoti, nenustatyta. Dėl paviljono nuosavybės teisės įregistravimo aptariamame sutarties punkte aiškiai nurodyta, kad nuosavybė registruojama sutarties priede Nr. 3a nustatyta tvarka. Šį sutarties priedą į bylą pateikė ieškovai šalindami ieškinio trūkumus. Priedo Nr. 3a - Prekybinio paviljono ir aikštelės eksploatavimo taisyklių 13 p. įrašyta, kad paviljonas, sutartis dėl prekybinio paviljono bei aikštelės eksploatavimo sutartis įregisruojami Prekyvietės administracijos tvarkomoje prekyvietės registro knygoje. Toks įrašas nėra pagrindas nuomonei apie įsigyjamo turto įregistravimą nekilnojamojo turto registre. Ieškovų iniciatyva apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytojai B. Michalčionok, J. Makovska, K. Vorobjova ir V. Karalius parodė, kad atsakovo darbuotojai buvo sakę, jog galutinis sutarties įforminimas turės būti atliktas pas notarą. Tačiau liudytojai tiesiogiai nepaliudijo, kad notariškai turi būti patvirtinta būtent nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis. Kita vertus visi keturi liudytojai yra analogiškų paviljonų toje pačioje prekyvietėje pirkėjai, nusivylę prekyvietės veikla ir joje esančia tvarka. Tai leidžia liudytojų parodymus šioje dalyje vertinti kritiškai. Juolab, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, 2006-08-01 teismo posėdyje ieškovas paaiškino priešingai - esą jam buvo atsakyta, jog į notarus kreiptis nereikės. Kaip ieškinį patvirtinančią aplinkybę ieškovai nurodo, jog reklaminiame lankstinuke „Aira prekybos sistema“ paviljonas nebuvo įvardintas kaip laikinas statinys. Atsakovas šį argumentą atremia teiginiu, kad reklaminiai lankstinukai buvo platinami viešai apie visas įrenginėjamas prekyvietes, kad ieškovai į bylą pateikė lankstinuką apie prekyvietę Švitrigailos gatvėje, o lankstinuke apie prekyvietę Fabijoniškių mikrorajone, kurį teismui pateikė atsakovas, yra nuorodos į Vilniaus miesto valdybos sprendimus apie statomus būtent laikinus prekybos statinius. Atsakovo argumentas pasitvirtina byloje esančiais dviem reklaminiais lankstinukais „Aira prekybos sistema“. Ieškovai neįrodė, kad jiems atsakovas įteikė lankstinuką, kuriame aprašyta „Švitrigailos „Aira“, o liudytoja K. Vorobjova parodė, jog ji turėjo lankstinuką apie „Fabijoniškių „Airą“. Byloje nustatyta, kad ginčijamos sutarties nuostatos (3 str. 4 p., 5 str. 4 p., 6 str. 3 p.) paviljono įsigijimą ir eksploatavimą susieja su privalomu Aikštelės eksploatavimo sutarties pasirašymu. Šioje sutartyje įrašyta, kad aikštelė – prekyvietės teritorijos dalis perduodama paviljoną turinčiam prekiautojui eksploatuoti už mokestį iki 2015 metų pabaigos. Todėl ieškovai turėjo žinoti, kad jų įsigyjamas paviljonas susijęs su terminuota žemės nuoma. Juolab, kad ieškovai 2001-12-05 ir 2002-12-17 mokėjo atsakovui eksploatacijos išlaidas. Visi keturi paminėti liudytojai parodė, jog jiems buvo žinoma apie tai, kad žemės sklypas prekyvietei skirtas 15 metų laikotarpiui. Aplinkybė, kad įsigijus paviljoną jo eksploatacijai reikalingas žemės sklypas nepereis ieškovų nuosavybėn, o bus suteiktas naudotis Aikštelės eksploatavimo sutarties pagrindu ir joje numatytomis sąlygomis, pati savaime neapsprendžia perkamo daikto rūšies ir jam taikomo teisinio režimo, nes LR CK 6.394 str. leidžia nekilnojamąjį daiktą įsigyti ir neįgyjant nuosavybės teisės į to daikto užimamą bei būtiną jam pagal paskirtį naudoti žemės sklypą. Juolab kad Aikštelės eksploatavimo sutarties 6 str. 6 p. yra numatyta pirkėjo pirmenybė prieš kitus asmenis pratęsti šią sutartį. Tačiau tokia aplinkybė normaliai atidiems ir protingiems asmenims, verslo tikslu įsigyjantiems prekybos paviljoną, turėjo sukelti atitinkamą susidomėjimą ir abejones. Aptariama aplinkybė labiau orientuoja į kilnojamojo, nei į nekilnojamojo daikto įsigijimo perspektyvą. Ieškovai taip pat remiasi aplinkybe, kad analogiška turgavietė yra įrengta Vilniuje, Sodų gatvėje ir joje esantys statiniai viešajame registre yra įregistruoti kaip nekilnojamasis turtas. Šis argumentas nebuvo nurodytas nei ieškinyje, nei atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, o įrašytas tik ieškovų kasaciniame skunde. Įrodymų, kad atsakovas, iki ginčijamos sutarties sudarymo, Sodų gatvės turgavietę ieškovams nurodė kaip pavyzdį, byloje nėra. Prie kasacinio skundo pridėtas nekilnojamojo turto registro duomenų išrašas nepatvirtina, kad Sodų gatvės turgavietėje pastatyti paviljonai yra analogiški ieškovų įsigytam paviljonui, nes ženkliai nesutampa plotas, paviljonams naudotos nevienodos statybinės medžiagos, skirtingas užsakovas. Ieškinyje ir kasaciniame skunde ieškovai nurodo taip pat ir kitą juridinį pagrindą – LR CK 3.228 str., tačiau faktinių aplinkybių, pagrindžiančių esminę šalių nelygybę, neįvardina. Apeliantai nenurodė kokį perdėtą pranašumą įgijo atsakovas, bei nenurodė, kaip ieškovai buvo priklausomi nuo atsakovo sutarties pasirašymo metu.

Aptartų aplinkybių visuma nėra pagrindas išvadai, kad atsakovas sąmoningai ar nesąmoningai sudarė įspūdį, jog parduoda nekilnojamąjį daiktą, o ieškovai, nors ir būdami normaliai atidūs ir protingi, negalėjo suvokti, kad įsigyja kilnojamojo daikto teisinį statusą turintį paviljoną. Priešingai, tik visiškai nesigilinant į sudaromos sutarties sąlygas galima manyti, jog įsigyjamas paviljonas yra nekilnojamasis turtas.

Tokią išvadą leidžia padaryti nutartyje aptarti šalių pateikti įrodymai. Kita vertus ieškinyje nurodytas LR CK 1.91 str. kaip ir pirmosios instancijos teismo pritaikytas LR CK 1.90 str. reglamentuoja ginčijamų sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimą negaliojančiais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija šioje byloje išnagrinėjusi ieškovų kasacinį skundą 2007-07-05 nutartyje nurodė, kad esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, reikalinga sutartį aiškinti taikant LR CK 6.193 str. - sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (LR CPK 362 str. 2 d.). Ir LR CK 1.90 str. ir 1.91 str. nustatyta, kad sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu, jei sandorio sudarymo metu ieškinį pareiškusiai šaliai dėl suklydimo ar apgaulės nebuvo žinomos tokios esminės sandorio aplinkybės, kurias žinodama šalis ginčijamo sandorio nebūtų sudariusi. Ieškovai nurodo, kad nebūtų sudarę ginčijamos sutarties, jeigu jiems būtų buvę žinoma, kad paviljonas nėra nekilnojamasis daiktas. Tačiau šio teiginio ieškovai konkrečiais argumentais nepagrindžia, nenurodo ką esminga prarado įsigiję paviljoną, neturintį nekilnojamojo daikto teisinio statuso. Ieškovai žinojo, kad įsigyja prekybai skirtą paviljoną kurį, atsižvelgiant į Aikštelės eksploatavimo sutarties sąlygas, be kliūčių galės eksploatuoti iki 2015 metų su perspektyva verslą tęsti atnaujinus sutartį dėl aikštelės. Įsigyto paviljono teisinis statusas neturi įtakos prekybos veiklai, o taip pat neįtakoja ieškovų teisės disponuoti ar naudotis įsigytu daiktu. Ginčijamos sutarties 3 str. 3 p. numatyta galimybė perleisti paviljoną trečiajam asmeniui. Ieškinyje, vėlesniuose procesiniuose dokumentuose ir teismų posėdžiuose duotuose paaiškinimuose ieškovai pareiškė atsakovui daug pretenzijų dėl parduoto paviljono kokybės, dokumentų nepateikimo, tvarkos atsakovo įsteigtoje prekyvietėje, kitokių neįvykdytų sutartinių įsipareigojimų. Tačiau tokie šalių nesutarimai yra kitokio pobūdžio ir nesusiję su paviljono teisiniu statusu. Kaip jau minėta, ieškovų iniciatyva apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytojai B. Michalčionok, J. Makovska, K. Vorobjova ir V. Karalius yra smulkieji verslininkai, esantys analogiškoje ieškovams padėtyje. Jie negalėjo duoti parodymų apie ieškovų ir atsakovo derybas, sutarties sudarymo aplinkybes, nes tokios aplinkybės jiems nežinomos. Tačiau apklaustieji liudytojai apibūdino visiems paviljonus įsigijusiems prekeiviams būdingas tendencijas, jų tikslus bei lūkesčius. Liudytojų išdėstyto nepasitenkinimo esmė yra netvarka prekyvietėje, netinkamai sudarytos sąlygos, nevykstanti prekyba. Liudytojai žinojo apie terminuotą sutartį dėl žemės, o liudytoja K. Vorobjova parodė, jog iki 2015 m. už paviljoną sumokėti pinigai turėjo atsipirkti. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad po paviljono įsigijimo ieškovai nereiškė pretenzijų dėl paviljono teisinio statuso, jį eksploatavo. Liudytojų parodymai sutampa su ieškovų išdėstytomis aplinkybėmis. Nei ieškovai, nei liudytojai nenurodė kaip iš esmės būtų pasikeitusi jų finansinė ar verslo padėtis, jei jų įsigyti paviljonai būtų nekilnojamieji daiktai. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovai neįrodė, jog ketino įsigyti tik nekilnojamąjį daiktą ir neįrodė, kad atsakovas sąmoningai ar nesąmoningai nuslėpė esminę sutarties sąlygą, kurią žinodami jie nebūtų sudarę ginčijamos sutarties. Nesant LR CK 1.90 str. ar 1.91 str. įtvirtintų pagrindų, įgalinančių ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia, ieškinys negali būti tenkinamas. Pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertino bylos aplinkybes ir dėl to netinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą (LR CPK 330 str.). Sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys atmetamas (LR CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Priimdamas sprendimą iš esmės apeliacinės instancijos teismas pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (LR CPK 93 str. 4 d.). Kadangi šis sprendimas yra byloje galutinis, paskirstomos visos šalių bylinėjimosi eigoje turėtos išlaidos ir iš ieškovų atsakovui priteisiami 547,5 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą bei 3000 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, iš viso 3547 Lt 50 ct (LR CPK 93 str. 1, 3 d., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str. teismas

nusprendė:

Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovų J. T. ir V. T. ieškinį atsakovui UAB „Vilvatėja“ atmesti.

Iš ieškovų J. T. ir V. T. atsakovui UAB „Vilvatėja“ priteisti 3547 Lt 50 ct (tris tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt septynis litus 50 centų) bylinėjimosi išlaidų.