Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. ir nukentėjusiosios I. B. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, ir jam skirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešeriems) mėnesiams.

Laisvės atėmimo bausmę M. B. paskirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo M. B. sulaikymo vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį dienos.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2012-03-17 19.05 val. iki 2012-03-19 12.40 val. (2 paros).

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. nuteistas už tai, kad 2012-03-16 apie 22.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nesunkiai sužalojo savo šeimos narį – sugyventinę I. P. (B.), suduodamas jai ne mažiau kaip penkiolika smūgių į įvairias kūno vietas, padarė jai nosies kaulų ir kairio skruostikaulio lūžius, galvos smegenų sukrėtimą, kraujosruvas kairės akies obuolio odenoje, abiejų akių vokuose, kairiame skruoste, viršutinėje lūpoje, smakre, kakle, krūtinės kairėje pusėje, dešiniame žaste, abiejuose dilbiuose, kairėje plaštakoje, nubrozdinimus apatinėje lūpoje ir kaklo dešiniame šone, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes nosies kaulų ir kairio skruostikaulio lūžiai sutrikdo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

Apeliacinio proceso metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinius skundus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai M. B. pripažino kaltu ir nuteisė pagal jam inkriminuotą nusikalstamą veiką bei paskyrė teisingą bausmę.

Nuteistasis ir nukentėjusioji apeliaciniuose skunduose kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos, jos faktinių aplinkybių ir veikos juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau skundais prašo paskirti nuteistajam švelnesnę bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, neviršydamas apeliacinių skundų reikalavimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Nagrinėjamu atveju prielaidų daryti išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. B. bausmę, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmę nuteistajam, teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis M. B., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną apysunkį nusikaltimą, M. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis visiškai prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taip pat teismas įvertino ir tai, kad nuteistasis M. B. teisiamas dešimtą kartą už vienos nusikalstamos veikos padarymą, jo atžvilgiu Šiaulių miesto apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje jis kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje, padarymu, kad veiką, už kurią teisiamas šioje byloje, padarė praėjus nedideliam laiko tarpui po bausmės, paskirtos ankstesniu teismo nuosprendžiu, atlikimo, teistumui neišnykus, todėl pagal BK 27 straipsnio 1 dalį yra recidyvistas. Atsižvelgė į tai, kad M. B. baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, dirba, (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos skyriaus (duomenys neskelbtini) policijos nuovados charakterizuojamas patenkinamai, nes per penkerius metus gauti 3 skundai dėl jo elgesio, kad jis sudarė santuoką su nukentėjusiąja I. P., laukiasi bendro vaiko. Taip pat įvertino tai, kad buvo padaryta viena nusikalstama veika, tačiau smurtas pavartotas artimoje aplinkoje, nesunkiai sutrikdyta šeimos nario – sugyventinės sveikata, kad nusikaltimas padarytas prieš fiziškai silpnesnę moterį, kad sužalojimai padaryti daugkartiniais fiziniais poveikiais į kūną, kad smūgiuota rankomis ir kojomis į gyvybiškai svarbias kūno vietas, taip pat atsižvelgė į tai, kad nuteistasis atsiprašė nukentėjusiosios ir ši jam atleido.

Iš bylos duomenų matyti, kad M. B., būdamas anksčiau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, už kurį teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, padarė naują tyčinį nusikaltimą, todėl, vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, yra recidyvistas. Pagal BK 56 straipsnio 1 dalį teismas recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė, skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti.

Nors nuteistasis M. B. ir nukentėjusioji I. B. apeliaciniais skundais prašo sušvelninti paskirtą bausmę ir neskirti laisvės atėmimo bausmės, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės nėra pakankamos, kuriomis remiantis būtų galima nuteistajam neskirti laisvės atėmimo bausmės ar sumažinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį. Nuteistajam M. B. už BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą skirta laisvės atėmimo 1 metams 6 mėnesiams bausmė, yra žymiai mažesnė už BK 138 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį (2 metai 7 mėnesiai 15 dienų). Todėl kolegija konstatuoja, jog bausmė nuteistajam paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bendrąją bausmės paskirtį. Apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis ir nukentėjusioji yra šeima, kad šeimoje jie augina dvi mažametes dukras, kad laukiamasi trečio vaiko, kad po įvykio jie susitaikė ir gyvena darniai, yra svarbios, tačiau nesudaro pagrindo švelninti paskirtos bausmės, kuri ir taip nėra per griežta.

Švelnesnės bausmės, nei sankcijoje numatyta bausmė, paskyrimą reglamentuoja BK 54 straipsnio 3 dalis ir BK 62 straipsnis.

BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai švelninti bausmę. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13. punktą, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų. Pažymima, kad BK 62 straipsnio 1 dalis taikoma tada, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino padarytą turtinę žalą. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Iš bylos medžiagos matyti, kad yra nustatyta viena nuteistojo M. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tačiau kitų BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse numatytų būtinų sąlygų nėra. Todėl nėra pagrindo nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas ir jam skirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę. Kadangi byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, kurios mažintų nuteistojo padaryto nusikaltimo ar jo asmenybės pavojingumą tiek, kad BK 138 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl taikyti M. B. BK 54 straipsnio 3 dalį taip pat nėra pagrindo.

BK 75 straipsnio 1 dalis teismui numato galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams. BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Dėl to, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė minėto straipsnio taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe, turi būti įvertinta, ar yra pagrindas manyti, kad, atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir daugiau nenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Atidė­da­mas baus­mės vyk­dy­mą teis­mas privalo motyvuoti, ko­dėl yra pa­kan­ka­mas pa­grin­das ma­ny­ti, kad baus­mės tiks­lai bus pa­siek­ti be re­a­laus baus­mės at­li­ki­mo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nuteistasis M. B. teisiamas dešimtą kartą, jo atžvilgiu Šiaulių miesto apylinkės teisme nagrinėjama dar viena baudžiamoji byla, kurioje jis kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje, padarymu, kad veiką, už kurią nuteistas šioje byloje, padarė praėjus nedideliam laiko tarpui po bausmės, paskirtos ankstesniu teismo nuosprendžiu, atlikimo, teistumui neišnykus, pagal BK 27 straipsnio 1 dalį yra recidyvistas, kad M. B. baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, policijos nuovados charakterizuojamas patenkinamai, daro išvadą, kad nuteistasis yra linkęs nusikalsti, iš anksčiau jam paskirtų bausmių nepadarė atitinkamų išvadų, toliau daro nusikalstamas veikas ir ignoruoja visuomenėje nustatytas gyvenimo taisykles, todėl atidėjus bausmės vykdymą nebus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas ir nebus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes konstatuoja, jog apylinkės teismas nagrinėdamas M. B. baudžiamąją bylą ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso teisės normų, skirdamas bausmę atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir kitas aplinkybes, paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, kuri nėra per griežta, todėl švelninti ją ir keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai atmestini.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo M. B. ir nukentėjusiosios I. B. apeliacinį skundą atmesti.