Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio (pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Surgailienės ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Namų priežiūros centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2572-595/2016 pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei UAB „Namų priežiūros centras“ dėl įpareigojimo vykdymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovė Kauno miesto savivaldybės administracija kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovę UAB „Namų priežiūros centras“ vykdyti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. gruodžio 2 d. įpareigojimą Nr. (33.200)R-6795 ir atlikti administravimo mokesčio, taikyto butų ir kitų patalpų savininkams už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 18 d., perskaičiavimus, taikant Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakyme Nr. A-1951 (toliau – ir Įsakymas) nurodytus tarifus bei apie atliktus perskaičiavimus informuoti daugiabučių gyvenamųjų namų, kurių bendrojo naudojimo objektus administruoja atsakovė, butų ir kitų patalpų savininkus bei ieškovę. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrius 2014 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. 3T-2348 konstatavo, jog galbūt atsakovė, teikianti Kauno miesto Šilainių seniūnijos daugiabučių namų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo paslaugas, ginčo laikotarpiu netaikė Įsakyme nustatytų tarifų. Bendrojo naudojimo objektų administratorius vienasmeniškai negali priimti sprendimo pakeisti bendrojo naudojimo objektų administravimo mokesčio. Taigi atsakovė privalėjo vadovautis Įsakymu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu atsakovė, skaičiuodama mokestį už bendrojo naudojimo objektų administravimą, tiesiogiai taikė Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. T-255 (toliau – ir Sprendimas). Šis sprendimas buvo priimtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.84 straipsnio 9 dalį ir jame buvo nustatytos tik administravimo paslaugų tarifų viršutinės ribos. Įsakymu nustatyti tarifai neviršijo nustatytų Sprendimu. Teismas pažymėjo, kad administratoriaus atlyginimas buvo nustatytas administravimą nustatančiame akte. Įsakymas yra galiojantis, todėl atsakovė privalo jį vykdyti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas ignoravo teisės aktų hierarchijos principą, nes rėmėsi Įsakymu, kuris yra žemesnės galios teisės aktas nei Sprendimas. Sprendimu Kaune buvo nustatyta administravimo tarifo apskaičiavimo formulė, remiantis kuria tarifo dydis yra individualizuojamas konkrečiam daugiabučiui namui. Skundžiamas teismo sprendimas yra surašytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 270 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus. Teismas nepasisakė, kodėl atmetė apeliantės argumentus, kurie paneigia ieškovės reikalavimo pagrįstumą. Be to, teismas netyrė to, kad Įsakymas neatitinka įstatymuose nustatytų reikalavimų, t. y. preambulėje nėra nurodytas teisės aktas, kuriuo remiantis priimtas Įsakymas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalis), bei nesuformuluotas reikalavimas. Įsakymas pažeidžia apeliantės teises, nes panaikinamos prielaidos įmonės finansinio stabilumo garantavimui. Be to, Įsakymas neužtikrina ir apeliantės administruojamų namų savininkų teisinio tikrumo. Joks teisės aktas nenumato ieškovei teisės nustatyti administravimo tarifo dydį. Administratoriai savo siūlomų paslaugų kainą nustato pagal situaciją rinkoje atsižvelgdami į Sprendime nustatytų tarifų dydžius. Be to, Įsakymas prieštarauja ir Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymui, nes apeliantė teikia paslaugas pagal viešojo konkurso metu pasiūlytą tarifą. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:Pagal Sprendimo nuostatas būtent ieškovės direktorius nustato administravimo mokesčio tarifą. Kadangi ginčo laikotarpiu apeliantė paslaugas teikė pagal administracinį aktą, įmonė privalėjo vadovautis Įsakymu, į kurį buvo perkeltas apeliantės viešame konkurse pasiūlytas tarifas. Įsakymas atitinka formaliuosius įstatymuose nustatytus reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kolegija byloje nustatė, kad Kauno miesto savivaldybės taryba 2013 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. T-255 patvirtino Kauno miesto daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų maksimalių administravimo mokesčio tarifų apskaičiavimo tvarkos aprašą (toliau – Aprašas). Apraše buvo nustatyta namo maksimalaus administravimo mokesčio formulė. Įsakymu ieškovės direktorius nustatė, kad apeliantė – ieškovės direktoriaus 2006 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. A-2929 paskirta administruoti Šilainių seniūnijos daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektus, administravimo paslaugas iki 2017 m. gruodžio 31 d. teiktų pagal tarifus, pasiūlytus atrankos konkurso metu. 2013 m. gruodžio 18 d. atsakovės direktorius priėmė įsakymą Nr. A-3475, kuriuo pakeitė 2006 m. liepos 31 d. įsakymą Nr. A-2929 ir nustatė naujus mokesčio už bendrosios dalinės nuosavybės administravimo dydžius kiekvienam apeliantės administruotam namui individualiai.Remiantis tuo, kas nurodyta, spręstina, kad apeliantė nuo 2013 m. birželio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 18 d. mokestį už teikiamas administravimo paslaugas turėjo apskaičiuoti remdamasi Įsakymu. Kolegija atkreipia dėmesį, kad Įsakymu buvo nustatyti paslaugų teikimo dydžiai, analogiški numatytiems 2006 m. rugpjūčio 11 d. apeliantės ir atsakovės sudarytoje Kauno miesto Šilainių seniūnijos daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų priežiūros administravimo sutartyje Nr. 53-10-11. Taigi apeliantės teisinė padėtis nebuvo suvaržyta ar, juolab, pažeisti įmonės ar jos teikiamų paslaugų gavėjų teisėti interesai. Įsakymas teismine tvarka nebuvo nuginčytas ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atitinka teisės aktuose nustatytus turinio ir formos reikalavimus. Kolegija taip pat pažymi, kad Įsakymu buvo pakeistas ieškovės direktoriaus 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. A-4866, kuriuo nustatytas naujas anksčiau paskirtų administratorių paslaugų teikimo terminas. Vadinasi, Įsakymu nebuvo pakeistas faktinis administravimo paslaugų turinys. Ieškovė ne kartą apeliantei nurodė, kad priimant Įsakymą buvo įgyvendintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarime Nr. 603 suformuluotas reikalavimas, keliamas savivaldybės administratoriaus direktoriaus įsakymo dėl administratoriaus paskyrimo turiniui. Apeliantės argumentas, kad įmonė paslaugų įkainį pagrįstai skaičiavo remdamasi Aprašu, prieštarauja nustatytoms aplinkybėms, jog ieškovės direktorius 2013 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. A-3475 – iš esmės pagal apeliantės prašymą, patvirtino naujus paslaugų teikimo tarifus. Taigi apeliantė pripažino, kad įmonė gali taikyti tik tuos įkainius, kurie patvirtinti ieškovės direktoriaus įsakymu (CK 4.238 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytą, apskųstas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės procesinei bylos baigčiai, todėl atskirai neaptariami.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.