Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-07-26 · Civilinė byla Nr. 2A-1009/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-07-26
Bylos Nr.
2A-1009/2013
Teisminio proceso Nr.
2-57-3-00676-2011-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Audronė Jarackaitė, Egidija Tamošiūnienė, Egidijus Žironas
Ieškovas
A. P.
Civilinė byla Nr. 2A-1009/2013Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00676-2011-0Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 21.4.2.6.; 21.4.2.7.; 114.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. liepos 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-723-622/2012 pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Pamario namas“, atstovaujamai bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valeksa“, uždarajai akcinei bendrovei „Margasmiltė“, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, byloje dalyvaujantis trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Jonapolė“, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Avere“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. P. kreipėsi į teismą prašydamas: 1) pripažinti 2008 m. gegužės 3 d. Akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Pamario namas“ negaliojančia; 2) pripažinti 2008 m. birželio 30 d. susitarimą dėl atsiskaitymo sąlygų pagal 2008 m. gegužės 3 d. Akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo, UAB Pamario namas“ ir UAB „Margasmiltė“, negaliojančiu; 3) taikyti restituciją – grąžinti atsakovui BUAB „Pamario namas“ trečiojo asmens BUAB „Jonapolė“ akcijas, o ieškovui iš BUAB „Pamario namas“ priteisti 10 000 Lt; 4) pripažinti ieškovo atsakovui UAB „Pamario namas“ 2008 m. gegužės 3 d. išduotą vekselį 500 000 Lt sumai negaliojančiu; 5) pripažinti 2009 m. sausio 14 d. vykdomąjį įrašą negaliojančiu; 6) pripažinti ieškovo atsakovui UAB „Pamario namas“ 2008 m. gegužės 3 d. išduotą vekselį 490 000 Lt sumai negaliojančiu; 7) pripažinti 2009 m. gegužės 26 d. vykdomąjį įrašą negaliojančiu.

Ieškovas nurodė, kad jog tarp jo ir atsakovo UAB „Pamario namas“ 2008 m. gegužės 3 d. buvo sudaryta Akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią UAB „Pamario namas“ įsipareigojo parduoti, o ieškovas įsipareigojo nupirkti 100 procentų UAB „Jonapolė“ akcijų už 1 000 000 Lt. Tą pačią dieną (2008 m. gegužės 3 d.) ieškovas sumokėjo atsakovui 10 000 Lt avansą bei pasirašė 2 vekselius UAB „Pamario namas“ naudai – 500 000 Lt sumai ir 490 000 Lt sumai. Šie vekseliai, ieškovo teigimu, buvo išrašyti kaip atsiskaitymo pagal Akcijų pirkimo-pardavimo sutartį užtikrinimo priemonė.

Ieškovo teigimu, kartu su UAB „Margasmiltė“ buvo nuspręsta, kad UAB „Jonapolė“ akcijos priklausys pastarajai įmonei, todėl 2008 m. birželio 30 d. buvo pasirašytas trišalis Susitarimas dėl atsiskaitymo sąlygų pagal sutartį, kuriuo buvo susitarta, jog ieškovas perleis UAB „Jonapolė“ akcijas atsakovui UAB „Margasmiltė“, kurią finansuojantis AB „Ūkio bankas“ pinigus už akcijas, t. y. 990 000 Lt, perves tiesiogiai atsakovui UAB „Pamario namas“. UAB „Margasmiltė“ finansavimo sandoriui AB „Ūkio bankas“ pasiūlė notarinę sutartį, kuri 2008 m. liepos 30 d. turėjo būti sudaryta Alytaus miesto 2 ajame notaro biure. Atvykus pas notarę paaiškėjo, kad UAB „Jonapolė“ turtas“ yra areštuotas ir buvo areštuotas jau 2008 m. gegužės 3 d. Akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo momentu. Ieškovo manymu, UAB „Pamario namas“ nuslėpė nuo jo informaciją apie turto areštus, t. y. neatskleidė esminės aplinkybės, kurią žinodamas ieškovas nebūtų pasirašęs sutarties. Ieškovas patvirtino, jog žinojo apie UAB „Jonapolė“ skolas, buvo pasiruošęs jas dengti, tačiau turto areštas reiškia bet kokių galimybių disponuoti UAB „Jonapolė“ turtu eliminavimą, įskaitant ir antrinį turto įkeitimą. Tokiu būdu Akcijų pirkimo-pardavimo sutartis bei 2008 m. birželio 30 d. Susitarimas dėl atsiskaitymo sąlygų pagal 2008 m. gegužės 3 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovo teigimu, turi būti pripažinti negaliojančiais tiek pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį, tiek pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį. Žinodamas apie UAB „Jonapolė“ turto areštus ieškovas nebūtų pasirašęs ir abiejų vekselių, kadangi jokių asmeninių įsipareigojimų atsakovo UAB „Pamario namas“ atžvilgiu neturėjo. Kadangi vekselio atšaukimo vekselių davėjo iniciatyva teisės aktai nenumato, galimas tik vekselių bei vykdomųjų įrašų ginčijimas ieškinio teisenos tvarka, kuria ieškovas ir pasinaudojo.

Atsiliepimas

Atsakovas BUAB „Pamario namas“ su ieškiniu nesutiko. Atsakovo teigimu, ieškovas buvo profesionalus verslininkas, galėjęs tinkamai įvertinti UAB „Jonapolė“ ūkinę finansinę padėtį, paprašyti ir gauti visą jam rūpimą informaciją apie areštus. Ieškovas buvo tinkamai informuotas apie bendrovės ūkinę finansinę padėtį ir gavo visą jam rūpimą informaciją prieš sudarant sutartį. Be to, areštai buvo įregistruoti viešame Turto areštų aktų registre, kurio informacija ieškovui buvo prieinama. Atsakovo teigimu, areštų UAB „Jonapolė“ turtui taikymas neturėjo ir negalėjo turėti jokios esminės įtakos bendrovės ūkinei finansinei padėčiai. Įvertinus UAB „Jonapolė turtui pritaikytą areštą, matyti, jog jis tesudarė 5,26 procentus visų įmonės įsipareigojimų, o įmonės turimo turto vertė buvo 7 094 638 Lt, taigi pritaikytas įmonės turtui areštas ieškovo sprendimui sudaryti sutartį joje nurodytomis sąlygomis neturėjo esminės reikšmės.

Atsakovas UAB „Margasmiltė“ su ieškinio reikalavimais, susijusiais su 2008 m. birželio 30 d. Susitarimo dėl atsiskaitymo sąlygų pagal sutarties pripažinimo negaliojančiu, nesutinka ir prašo ieškinį atmesti. Atsakovo teigimu, UAB „Margasmiltė“ ir A. P. nesudarė UAB „Jonapolė“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties, UAB „Margasmiltė“ nesudarė atitinkamos kredito sutarties su AB „Ūkio banku“, todėl Susitarimas dėl atsiskaitymo sąlygų pagal 2008 m. gegužės 3 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį yra nebegaliojantis ir nesukuria šalims jokių teisių ir pareigų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad ginčijami sandoriai būtų buvę sudaryti apgaulės ar suklydimo įtakoje, be to, byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad ginčijamus sandorius sutarties šalys būtų sudariusios ne laisva valia.

Teismas nustatė, jog pats ieškovas patvirtino, kad jis prieš sudarydamas Akcijų pirkimo-pardavimo sandorį domėjosi UAB „Jonapolė“ finansine būkle, tačiau neįvertino, kaip teigė ieškovas esminių aplinkybių, turinčių lemiamos reikšmės sandorio sudarymui, duomenų apie įmonės turto areštus. Be to, teismo vertinimu, nepaneigta atsakovo BUAB „Pamario namas“ nurodyta aplinkybė, kad UAB „Jonapolė“ atžvilgiu pritaikyti areštai iš esmės neįtakojo bendrovės ūkinės finansinės padėties, jie sudarė tik 5,26 procento visų įmonės įsipareigojimų. Teismo vertinimu, ieškovo reikalavimai yra nepagrįsti, neįrodyti, todėl ieškinio reikalavimai nebuvo tenkinami.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas A. P. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų tenkinamas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos medžiagą, neatsižvelgė į bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų parodymus taip pat kitas aplinkybes, liudijančias ieškovą buvus suklaidintą ir priėjo neteisingos išvados, jos ieškovas neįrodė, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti apgaulės ar suklydimo įtakoje.

Atsiliepimas

2. Atsakovo teiginiai, jog UAB „Jonapolė“ atžvilgiu pritaikytas areštas iš esmės neįtakojo bendrovės ūkinės – finansinės padėties, nes tesudarė 5,26 procentus visų įmonės įsipareigojimų, neatitinka tikrovės, kadangi atsakovas šiuos teiginius paremia duomenimis, buvusiais po ginčijamos Akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, o ne sutarties sudarymo metu buvusiomis aplinkybėmis, todėl atmestini kaip neatitinkantys tikrovės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Byloje iš esmės keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo išvada, jog bylos nagrinėjimo metu ieškovas neįrodė, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti dėl suklydimo ir (ar) apgaulės, yra teisinga, padaryta tinkamai pritaikius materialinės teisės normas (CK 1.90, 1.91 str.) bei išsamiai ištyrus visas bylos aplinkybes ir įrodymus.

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Sutartis yra dvišalis ar daugiašalis sandoris. Civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 str.1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-905/2000; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2012 m. kovo mėn. 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2012).

Nagrinėjamu atveju apeliantas ginčijamus sandorius paprašė pripažinti negaliojančiais kaip sudarytus dėl suklydimo (CK 1.90 str.) ir apgaulės (CK 1.91 str.). Apelianto teigimu, siekdamas vykdyti verslą, jis ketino ir ginčijamu Akcijų pirkimo – pardavimo sandoriu įsigijo 100 procentų UAB „Jonapolė“ akcijų, tačiau tik po jų įsigijimo sužinojo, jog įmonės turtui taikomas areštas, kas iš esmės apribojo apelianto galimybes plėtoti verslą, pasinaudoti galimybe pakartotinai įkeisti įmonės turtą ir atsiskaityti su jos kreditoriais. Apelianto teigimu, žinodamas šią aplinkybę (apie įmonės turtui taikomą areštą) apeliantas būtų atsisakęs sandorio. Be to, apeliantas nurodo, jog jis nuo 2002 m. balandžio 18 d. iki 2007 m. liepos 5 d., bei nuo 2008 m. gegužės 7 d., iki 2008 m. rugsėjo 30 d. buvo UAB „Jonapolė“ generaliniu direktoriumi. Visos įmonės skolos ir įsipareigojimai atsirado tuo metu, kai jis nedalyvavo įmonės valdyme, o įmonės turtui taikomas areštas ginčo sandorio metu nuo jo buvo nuslėptas, t. y. apelianto suklydimą dėl sudaromo sandorio lėmė atsakovo apgaulė. Taigi, apelianto teigimu, suvokimas apie UAB „Jonapolė“ turtinę padėtį, tiksliau duomenų apie jos turto areštą nebuvimas, nulemtas atsakovo UAB „Pamario namas“ veiksmų, buvo esminis, apsisprendžiant dėl sudaromo sandorio.

Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009).

Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokį turtą (kokios apimties ir sudėties) ar turtines teises įgis. Šiuo atveju keliamas klausimas dėl Akcijų pirkimo – pardavimo sutarties galiojimo. Sutarties turinys patvirtina, jog apeliantas ketino ir įsigijo 100 procentų UAB „Jonapolė“ akcijų (b. l. 23-26), t. y. visą įmonę kaip turtinį vienetą, kartu su jos turtu ir turtinėmis prievolėmis. Todėl akivaizdu, jog apelianto, kaip verslininko pareiga buvo pasidomėti ne tik ar įgyjamos akcijos nėra areštuotos, bet ir ar nėra areštuotas kitas įmonės turtas ir turtinės teisės. Apeliantas siekdamas įrodyti, jog tinkamai įgyvendino šią pareigą nurodė, jog susipažino tik su tais duomenimis, kuriuos pateikė pardavėjas (atsakovas UAB „Pamario namas“), tačiau kadangi dalis informacijos buvo nuslėpta, apeliantas susidarė klaidingą vaizdą apie įgyjamą turtą. Akcijų pirkimo – pardavimo sutarties turinys patvirtina, jog pardavėjas (atsakovas) suteikė apeliantui visą jo prašomą informaciją apie įmonės finansinę padėtį (Sutarties 2.2. punktas). Tuo labiau, sutarties 5.2-5.4 punktai, o ir paties apelianto pareiškimai patvirtina, jog apeliantui sutarties sudarymo metu buvo žinoma apie įmonės finansinius įsipareigojimus ir esamas skolas (b. l. 5, 24). Duomenų ir įrodymų, jog informaciją, kurios prieš sudarant sandorį buvo prašoma pateikti, apeliantui buvo nesuteikta – nepateikta. Taip pat nėra duomenų ir apie tai, kad apeliantas pats domėjosi įmonės turtui taikomais disponavimo suvaržymais. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis teisiniuose santykiuose privalo elgtis sąžiningai. Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 str.), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 str.), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 str.), tiek ją vykdant (CK 6.200 str.), tiek taikant restituciją (CK 6.222 str.). Sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorio objektas atitinka jo lūkesčius. Apeliantas, būdamas verslininku ir sudarydamas tokio pobūdžio sandorį, turėjo imtis visų įmanomų priemonių įvertinti sutartimi įsigyjamą objektą (akcijas), vertinti ne tik akcijoms taikomus apribojimus, bet atsižvelgiant į parduoto turto specifiką, vertinti ir įmonės, kurios akcijas įsigijo, turtinę-finansinę padėtį. Apeliantui buvo žinomi įmonės įsipareigojimai (Sutarties 5.2-5.4 punktai), todėl jis tikrai turėjo galimybę susižinoti ir tokių įsipareigojimų vykdymo ypatumus. Kiekvienas apdairus ir rūpestingas asmuo, įsigydamas įmonės akcijas, ir žinodamas įmonės įsipareigojimus, būtų vertinęs jų vykdymo praktiką, terminus ir pan., o taip pat patikrinęs ir informaciją apie galimus teisminius ginčus dėl tokių įsipareigojimų vykdymo, tarp jų ir informaciją apie taikytas laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai teigė, jog laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 6 d. iki 2008 m. gegužės 5 d. (laikotarpis, kurio metu apeliantas nevadovavo UAB „Jonapolė“) įmonės veiklai buvo vadovaujama neekonomiškai ir neapdairiai, šios aplinkybės buvo žinomos ir apeliantui (b. l. 140-141, 149-150). Teisėjų kolegijos vertinimu, jau vien tai, jog apeliantas kurį laiką nedalyvavo įmonės valdyme, turėjo žinių apie esamas įmonės skolas, sudarė pakankamą pagrindą pasidomėti, ar įmonės kreditorių reikalavimų įvykdymo užtikrinimui nėra pritaikytas turto areštas. Vadovaujantis Turto arešto aktų registrų įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis, turto arešto aktų registro duomenys yra vieši, su jais gali susipažinti kiekvienas asmuo, be to, laikoma jog turto arešto duomenys yra žinomi kiekvienam asmeniui, jeigu turto arešto aktas yra įregistruotas turto arešto aktų registre. Atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus, teisėjų kolegija mano, jog apeliantas prieš apsispręsdamas dėl ginčo sandorio sudarymo turėjo vadovautis ne tik atsakovo jam pateikta informacija apie įgyjamos įmonės finansinę padėtį, bet ir pats imtis aktyvių veiksmų, siekiant gauti, jo manymu, sandorio sudarymui esminę informaciją, tačiau šia teise nepasinaudojo, prisiimdamas savo neveiklumo sąlygotą riziką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tokiu atveju, kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes šiuo atveju negalima pateisinti šalies suklydimo; šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus būtų sudaręs sandorį tokiomis pat sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2011).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog kaip buvo minėta, sprendžiant ar asmuo sudarydamas sandorį suklydo, turi būti vertinama, ar buvo suklysta dėl esminės sandorio sudarymui informacijos. Apelianto teigimu, duomenys apie įmonės turto areštą būtų sąlygojusios kitokius apelianto veiksmus, todėl ji laikytina esmine, o jos nuslėpimas leidžia sandorį pripažinti negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nurodė, jog sandorio sudarymo metu įmonės turtui taikomas areštas tesudarė 5,26 procentus visų įmonės įsipareigojimų, kas leidžia abejoti šios informacijos esmingumu. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismo išvados paremtos ne sutarties pasirašymo metu buvusiais duomenimis apie įmonės įsiskolinimus, bet UAB „Jonapolė“ bankroto bylos medžiaga, kurioje pateikiami ir duomenys apie įsiskolinimus, susidariusius po ginčijamos Akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. Apeliantas teigdamas, jog atsakovo nurodyta informacija nėra tiksli ir teismas ja vadovavosi nepagrįstai, turi teisę ir pareigą pateikti savo argumentus pagrindžiančius įrodymus (CPK 178 str.), tačiau nei apeliacinės, nei pirmosios instancijos teismui duomenys apie tai, kokio dydžio įmonės įsipareigojimai buvo ginčijamos Akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu, nepateikta. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi artimiausia sutarties sudarymo laikotarpiui (2008 m. gegužės 3 d.) informacija apie įmonės įsipareigojimus, t. y 2008 m. liepos 31 d. balanso duomenimis (b. l. 48), kurie, kaip ir nustatė Klaipėdos apygardos teismas, leidžia abejoti informacijos esmingumu apsisprendžiant dėl sandorio, įvertinus ir tai, jog pats apeliantas neneigė žinojęs apie esamas įmonės skolas.

Vertindama apelianto argumentus, jog jis buvo atsakovo UAB „Pamario namas“ suklaidintas, dėl ko sudarė ginčijamus sandorius pažymėtina, jog, teisėjų kolegija pritaria skundo argumentams, jog apgaule gali būti pripažintas ne tik klaidingų žinių pranešimas, bet ir svarbių aplinkybių nutylėjimas kitai šaliai, kad pastaroji sudarytų šį sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2005). Tačiau vertinant ar buvo priešingos šalies suklaidinimas ar apgaulė siekiant sudaryti sandorį, turi būti vertinama, ar atsakovas, kaip ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties šalis, atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių apeliantas buvo paskatintas sudaryti sandorį. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančios medžiagos nėra pagrindo manyti, jog atsakovas atliko kokius nors tyčinius veiksmus, slėpė nuo apelianto informaciją. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu liudytojai teigė, jog UAB „Jonapolė“ finansininkė kartu su generaliniu direktoriumi nuslėpė duomenis apie turto areštą (b. l. 141), tačiau kaip buvo minėta, duomenys apie įmonės turtui taikomą areštą yra vieši ir laisvai prieinami, todėl taikomam areštui net ir neatsispindėjus įmonės finansiniuose dokumentuose, šie duomenys galėjo būti gauti iš Turto areštų aktų registro ir nesudaro pagrindo vertinti, jog atsakovas atliko tyčinius veiksmus, nuslepiant nuo apelianto sandorio sudarymui esminę informaciją. Duomenų apie tai, kad ieškovas būtų reikalavęs pateikti iš atsakovo visą informaciją apie įmonės, kurios akcijos parduodamos, turtui taikomus apribojimus nėra. Nuostatų, pagal kurias atsakovas būtų suteikęs ieškovui patvirtinimus ir garantijas, kad įmonės, kurios akcijos parduodamos, turto atžvilgiu nėra taikomi jokie apribojimai, nėra įtraukta ir į ginčijamą sutartį.

Apeliantas siekdamas įrodyti, jog įmonės UAB „Jonapolė“ finansinė padėtis prieš sudarant ginčijamus sandorius iš esmės buvo pabloginta tyčia ir apie tai atsakovas UAB „Pamario namas“ žinojo, bet nuslėpė šią informaciją, teigia, jog Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Alytaus apskrities skyrius atlieka ikiteisminį tyrimą dėl galimo dokumentų klastojimo ir apgaulingo apskaitos tvarkymo įmonėje laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio mėnesio iki 2008 m. gegužės mėnesio (b. l. 58). Šie duomenys savaime nesudaro pagrindo spręsti apie atitinkamus neteisėtus įmonės vadovybės veiksmus nurodytu laikotarpiu. Apelianto pateikti duomenys tik patvirtina, jog šiuo metu atliekamas ikiteisminis tyrimas, tačiau jo rezultatas nėra prognozuojamas. Be to, tyrimas atliekamas ir už tą laikotarpį, kuomet įmonei UAB „Jonapolė“ vadovavo ir apeliantas, todėl atitinkamos išvados dėl galimo dokumentų klastojimo, apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo ir kaltų asmenų bus priimtos tik atlikus ikiteisminį tyrimą.

Bylos medžiaga patvirtina apelianto nurodytas aplinkybes, jog pasirašyta Akcijų pirkimo –pardavimo sutartis ir pirminis jos egzempliorius skyrėsi. Pasirašytas sutarties egzempliorius, lyginant jį su pirminiu variantu (b. l. 23-26, 44-47) papildytas 3.3. punktu, nustatančiu apelianto įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimu – turto hipoteka, kiti sutarties pakeitimai iš esmės susiję su šiuo papildymu (6.2. punkto c papunktis iš esmės susijęs su 3.3. punkto vykdymu, o 7.5. punktas, nustatyto baudą už 3.3. sąlygų nevykdymą). Tačiau kadangi šie pakeitimai susiję su apeliantui priklausančio turto įkeitimu, teisėjų kolegija mano, jog apeliantas ne tik, kad susipažino su šiais papildymais, bet ir jiems pritarė. Vien tik aplinkybė, jog dėl ginčijamų sandorių sudarymo vyko derybos ir buvo ikisutartiniai santykiai, savaime leidžia spręsti, jog apeliantas turėjo pakankamai laiko susipažinti su sudaroma sutartimi, jos sąlygomis, pasikonsultuoti su asmenimis, turinčiais patirties šios rūšies sandorių sudaryme. Be to, liudytojas G. P. patvirtino, jog tvarkė visą prieš sandorio sudarymą buvusią dokumentaciją (b. l. 140), o pats apeliantas nurodė, jog pokalbyje, kuriame buvo derinamos sandorio sąlygos dalyvavo ir teisininkas (b. l. 150), todėl akivaizdu, jog sandoris buvo sudarytas iš anksto aptarus visas jo sąlygas ir suderinus esmines nuostatas, o apeliantas sudarydamas tokios vertės ir pobūdžio sandorį, būdamas atidi ir rūpestinga sandorio šalimi turėjo pareigą susipažinti su pasirašomos sutarties nuostatomis, detaliai įvertinant tiek jas, tiek sutartimi prisiimamas prievoles.

Teisėjų kolegija pasisakydama dėl sutarties sąlygų pakeitimo pažymi, jog susipažinus tiek su pasirašytos, tiek ir su pirminės sutarties turiniu, nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog sutartimi buvo numatytas apelianto atsiskaitymo su atsakovu būdas – išrašant vekselius neapmokėtai akcijų pirkimo vertei, dėl ko nėra pagrindo spręsti, jog ieškiniu ginčijami vekseliai buvo neatsiejamai susiję su Akcijų pirkimo – pradavimo sutartimi.

Apeliantas taip pat teigia, jog informacija apie perkamos įmonės turto areštą buvo nuslėpta ir nuo AB „Ūkio banko“, sutikusio finansuoti UAB „Margasmiltė“ planuojamą UAB „Jonapolė“ akcijų įsigijimą, ir kaip tai patvirtinantį įrodymą pateikia ir banko pažymą (b. l. 32). Tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su šiuo raštu pažymi, jog jame kalbama ne apie UAB „Jonapolė“ akcijų, bet turto įsigijimo finansavimo sandorio sudarymo aplinkybes, o duomenys jog bankas neturėjo duomenų apie turto areštą joje nepateikti. Be to, liudytojai bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog banko darbuotojai rekomendavo prieš sudarant sandorį patikrinti duomenis apie turto areštą (b. l. 153), kas leidžia teigti, jog bankas ne tik, kad konsultavo sandorio sudarymo klausimais, bet ir siūlė imtis atitinkamų atsargumo priemonių, jų atsisakius apeliantas veikė savo rizika. Be to, vertinant byloje esančius duomenis apie galimus sandorius su UAB „Margasmiltė“, neaišku kodėl apeliantui ir UAB „Margasmiltė“ susitarus dėl akcijų pirkimo-pardavimo (Susitarimo preambulės C, D punktai, b. l. 30) ir sudarius 2008 m. gegužės 30 d. Susitarimą dėl atsiskaitymo sąlygų pagal 2008 m. gegužės 3 d. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, vėliau šie susitarimai galimai buvo keičiami tariantis dėl UAB „Jonapolė“ turto pardavimo.

Apeliaciniame skunde be kitų argumentų, apelianto vertinimu, sudarančių pagrindą naikinti skundžiamą sprendimą nurodoma, jog teismas neatsižvelgė į bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apklaustų liudytojų parodymus, kurie tvirtino, jog apeliantui ginčo sandorio sudarymu metu nebuvo žinomos aplinkybės apie UAB „Jonapolė“ turto areštą. Teisėjų kolegija pažymi, jog liudytojų parodymai sprendžiamu klausimu buvo prieštaringi: liudytojai teigdami, jog apeliantui nebuvo žinoma apie perleidžiamos įmonės turto areštą nurodė, jog prieš pasirašant sutartį buvo atliktas UAB „Jonapolė“ auditas (b. l. 141), tačiau kiti liudytojai neigė šias aplinkybes (b. l. 153). Be to, nors liudytojai ir teigė, jog apeliantui prieš sudarant sandorį nebuvo nežinomos aplinkybės apie įmonės turto areštą, tačiau tai neįrodo, jog apeliantas tinkamai įvykdė pareigą pasidomėti įgyjamu turtu ir jam taikomais disponavimo apribojimais, o tai, kad liudytojų parodymai atskirai nebuvo aptarti skundžiamame sprendime nereiškia, jog jais nebuvo vadovautasi kartu su visa bylos medžiagos priimant išvadas.

Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas įvertino visas bylos aplinkybes ir pagrįstai sprendė, jog apeliantas neįrodė, kad 2008 m. gegužės 3 d. Akcijų pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta suklydimo ir (ar) apgaulės įtakoje. Nusprendus, jog nėra pagrindo pripažinti akcijų pirkimo – pardavimo sutarties negaliojančia, nėra pagrindo svarstyti ir klausimų dėl kitų ginčijamų, apelianto teigimu, neatsiejamai su akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi susijusių, sutarčių galiojimo. Kaip atsiliepime į ieškinį pažymėjo atsakovas UAB „Margasmiltė“, 2008 m. birželio 30 d. Susitarimas dėl atsiskaitymo sąlygų pagal 2008 m. gegužės 3 d. Akcijų pirkimo pardavimo sutartį dėl joje neįvykdytų šalių pareigų laikomas negaliojančiu (Susitarimo 5 punktas) (b. l. 31). Nesant įrodymų, jog Akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi buvo numatytas apelianto atsiskaitymo su atsakovu būdas – pateikiant jam ieškovo išrašytus vekselius neapmokėtai akcijų vertei, nėra pagrindo spręsti apie vekselių neatsiejamumą su ginčijamu sandoriu. Todėl nors ieškiniu ir buvo prašoma pripažinti juos negaliojančiais, tačiau nenurodžius savarankiškų jų negaliojimo pagrindų, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo svarstyti vekselių galiojimo klausimo.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bei aiškino materialinės teisės normas, padarė pagrįstas išvadas, dėl ko naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo, jis paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gegužės14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Audronė JarackaitėEgidija TamošiūnienėEgidijus Žironas