Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Romualdas Lincevičius (ProcesoNr.22-1-00135-09) Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.6.3.1;2.4.6.3.2.

2010 m. vasario 2 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Romualdo Lincevičiaus, teisėjų Arūno Paštuolio, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui,

teismo posėdyje išnagrinėjo Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl 2009 m. rugsėjo 29 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 str. 1 d., ir, vadovaujantis BK 54 str. 3 d., skirta bausmė – laisvės apribojimas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant V. A. per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos užsiregistruoti darbo biržoje ir iki 2010-02-01 neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 66 str., 65 str. 1 d., į bausmės laiką įskaitytas laikotarpis, V. A. išbūtas laikinai sulaikius nuo 2009-02-03 iki 2009-02-05, vieną laikino sulaikymo parą prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Nuosprendžiu taip pat nuteistas J. M., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. už tai, kad 2009-02-03 apie 20 val. Kaune, prie Geležinkelio stoties turgavietės, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, įgijo ir laikė prie savęs du plastikinius maišelius su psichotropine medžiaga – metamfetaminu, kurio masė viename maišelyje buvo 0,132 g, kitame – 0,125 g, ir neteisėtai, turėdamas tikslą šią psichotropinę medžiagą parduoti, atgabeno iki PPC ,,Akropolis“, esančio Kaune, Karaliaus Mindaugo pr. 49, bei tą pačią dieną apie 21.40 val. dalį neteisėtai įgytos psichotropinės medžiagos – 0,125 g. metamfetamino už 20 Lt pardavė J. M..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis ir jo gynėja prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliaciniu skundu prokuroras nesutiko su paskirta bausme ir teisės normos numatytos BK 54 str. 3 d. taikymu, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nors V. A. ir padarė tyčinį nusikaltimą, baustas administracinėmis nuobaudomis, tačiau teisiamas pirmą kartą, visiškai pripažįsta savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, charakterizuojamas teigiamai, byloje nėra duomenų, kad būtų anksčiau disponavęs narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, narkotines medžiagas įgijo ir jomis disponavo paprašytas draugo. Nusikaltimas iš anksto nebuvo suplanuotas, o įtakotas J. M. elgesio, padaryta veika nebuvo jo gyvenimo būdo ar ankstesnio elgesio pasekmė. Įvertinus šiuos argumentus ir motyvus, apylinkės teismas priėjo išvados, jog BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl V. A. paskyrė švelnesnę bausmę – laisvės apribojimą, taikant įpareigojimus.

Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo V. A. atžvilgiu pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Teismas, taikydamas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatas, nuosprendyje privalo nurodyti išimtines aplinkybes, kurios aiškiai prieštarautų teisingumo principui, paskyrus bausmę, numatytą straipsnio sankcijoje, pagal kurį kaltas asmuo nuteisiamas. Nuteistojo V. A. atžvilgiu tokių aplinkybių, nurodytų teismo nuosprendyje, nėra.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. A. bausmę, taikant BK 54 str. 3 d., netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, apibūdinančius nuteistojo asmenybę, jo padarytą nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą. Tai, kad V. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe buvo pripažinta jo prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis, nėra pakankama ir svaria sąlyga skirti švelnią, žymiai mažesnę nei sankcijos vidurkis bausmę. Kaip matyti iš bylos duomenų, V. A. baustas administracine tvarka, nedirba, nesimoko. Nuteistąjį, kaip asmenį, charakterizuojanti medžiaga prieštaringa. Baustas administracine tvarka, tačiau darbovietėje, kurioje dirbo 2007-04-26 iki 2008-11-07 charakterizuojamas palankiai. Bet tai taip pat negali būti įvardijama išskirtinėmis aplinkybėmis, sprendžiant bausmės klausimą dėl padaryto sunkaus nusikaltimo, už kurio padarymą sankcijoje numatyta bausmė būtų neadekvati baudžiamojo įstatymo pažeidimui.

Priimant nuosprendį ir skiriant bausmę, taikant BK 54 str. 3 d., turi būti nustatytas aiškus prieštaravimas teisingumo principui. Tik esant neabejotiniems, neginčytiniems ir pagrįstiems motyvams gali būti numatoma paskirti švelnesnę bausmę už numatytą sankcijoje. Kaip matyti iš aukščiau išdėstytų nuteistąjį apibūdinančių duomenų, jų įvardijamas kaip išskirtinių, neatitiktų tikrovės, o pirmą kartą nusikaltusiems asmenims, įstatymų leidėjas nenustato reikalavimo tokių veiksmų pakartotinumui, nurodydamas, kad ir vieną kartą atlikta neteisėta veika sukelia baudžiamąją atsakomybę. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje vienas iš išdėstytų motyvų, taikant BK 54 str. 3 d., buvo tai, kad V. A. nusikaltimą padarė atsitiktinai, darant įtaką kitam asmeniui - J. M., nes narkotikus pirko, jo paprašytas, tačiau netinkamai įvertinta tai, kad nuteistasis visgi nusikaltimą padarė apgalvojęs ir suplanavęs, kur eis įsigyti narkotikų ir iš kokio asmens juos pirks, kadangi, kaip matyti iš nuteistojo parodymų, duotų teisminio bylos nagrinėjimo metu, narkotikus pirko jau ne pirmą kartą, vadinasi jis turėjo galimybę rinktis savo elgesio būdą, nesutikti su draugo prašymu, tačiau jis sutiko, atliko nusikalstamus veiksmus ir buvo aktyvus šio nusikaltimo vykdytojas. Nepriklausomai nuo to, ar nuteistasis narkotikus pirko sau ir draugui, ar tik draugui, turėdamas tikslą juos parduoti, jo veiksmai vertintini, kaip žala visuomenės gerovei ir saugumui.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad byloje nėra nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios mažintų nuteistojo V. A. padaryto nusikaltimo ar jo asmenybės pavojingumą tiek, kad BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, nepagrįstai taikė BK 54 str. 3 d. nuostatas, o tai sąlygojo neteisingos bausmės paskyrimą, todėl nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės. Pripažinus, jog nuteistajam skirtina bausmė sankcijos ribose ir įvertinus tai, kad nuteistasis teisiamas pirmą kartą, dėl padarytos nusikalstamos veikos gailisi, kas pirmosios instancijos teismo pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, skirtinas minimalus sankcijoje numatytas bausmės dydis – dveji metai laisvės atėmimo.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, V. A., vadovaujantis BK 54 str. 3 d., skirta bausmė – laisvės apribojimas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant V. A. per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos užsiregistruoti darbo biržoje ir iki 2010-02-01 neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijoje, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

V. A. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 260 str. 1 d. paskirti 2 (dvejus) metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str., 65 str. 1 d. į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2009 m. vasario 3 d. iki 2009 m. vasario 5 d.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.