- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-11-24
- Bylos Nr.
- I-573-162/2011
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Gumuliauskienė
- Pareiškėjas
- V.V.
- Atsakovas
- Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Gumuliauskienė, sekretoriaujant Eglei Mikelionienei, dalyvaujant pareiškėjui V.V., 2011 m. lapkričio 14 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.V. skundą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011-08-26 tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 85-IS-96 išvados panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V.V. kreipėsi į teismą (b.l. 25-27), prašydamas:
1) panaikinti Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. rugpjūčio 26 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 85-IS-96 „Dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo V.V. patirtos traumos tarnybos metu“ 2 punktą;
2) pripažinti, kad 2011 m. gegužės 24 d. tarnybos metu įvykęs nelaimingas atsitikimas, kurio metu buvo sutrikdyta pareiškėjo sveikata, atitinka Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytas sąlygas;
3) įpareigoti Tauragės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išduoti pareiškėjui siuntimą į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicininės ekspertizės komisiją nustatyti sveikatos sutrikdymo laipsnį.
Pareiškėjas prašyme nurodo, jog yra Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresnysis tyrėjas. 2011 m. gegužės 24 d. nelaimingo atsitikimo metu, įvykusio atliekant nusikalstamos veikos padarymu įtariamų asmenų sulaikymą, buvo sutrikdyta jo sveikata. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. gegužės 24 d. pavedimu buvo atliekamas tarnybinis patikrinimas, kuris baigtas 2011 m. rugpjūčio 26 d., o jis su tarnybinio patikrinimo išvada pasirašytinai supažindintas 2011 m. rugsėjo 12 d. Teigia nesutinkantis su tarnybinio patikrinimo išvados antruoju punktu, kuriame pripažįstama, jog sužalojimas patirtas atliekant tarnybines pareigas, tačiau, atsižvelgiant į jo veiksmuose nustatytus didelio neatsargumo požymius, kompensacijos nutarta neišmokėti. Pažymi, kad jo atveju laikyti patekimą su užtaisytu ginklu į patalpą, kurioje slepiasi nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo, dideliu neatsargumu yra neteisinga.
Teigia, kad tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, jog Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos pareigūnai, siekdami užkardyti automobilių vagystes ir išsiaiškinti automobilius vogusius asmenis, operatyvinių priemonių pagalba nustatė kelias automobilių slėpimo vietas, kur jie laikomi iki realizavimo. Viena iš tokių vietų buvo nustatyta Jurbarko rajono Klišių kaime, esančiame apleistame garažų masyve. Į minėtą garažų masyvą naktį iš 2011 m. gegužės 23 d. į 24 d. buvo atvarytas didelės vertės galimai Vokietijoje pavogtas automobilis, todėl pareigūnai prie garažų masyvo organizavo pasalą, siekdami sulaikyti prie automobilio atvyksiančius asmenis T.Š. ir T.P. Nurodo, kad pareiškėjas stebėjo įvažiavimą į garažų masyvą, esantį šiaurinėje pusėje. Apie 16.30 val. pastebėjo atvažiuojantį pilkos spalvos automobilį „VW Passat“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame atpažino T.Š. ir T.P. Paskambinęs telefonu tyrėjui E.B. (kuris su kitais pareigūnais stebėjo garažų masyvą, būdami pietinėje jo pusėje) pasakė, kad įdėmiau stebėtų garažo duris ir lauktų, kol išgirs pareiškėją šaukiant „Stok, policija“, o tada su likusiais pareigūnais pradėtų sulaikymą. Iš tos vietos, kur jis stebėjo, durų nesimatė, todėl stengėsi nepastebimai patekti prie garažo durų, kur stovėjo ir kažką darė T.Š. ir T.P. Pamatęs, kad šie asmenys jį pastebėjo, garsiai sušuko „Stok, policija“. T.P. metėsi bėgti link iš priešingos pusės atbėgančių pareigūnų, kurių dar nesimatė, o T.Š. įšoko į garažo vidų. Pareiškėjas nurodo, kad tokius veiksmus suprato kaip bandymą aktyviais veiksmais išvengti sulaikymo, todėl, bėgdamas prie garažo, iš dėklo išsiėmė tarnybinį ginklą „PM“ serijos Nr. (duomenys neskelbtini) ir jau būdamas visai šalia garažo durų įvedė šovinį į lizdą, nes pagal esamą situaciją galėjo tekti jį panaudoti. Įbėgdamas į vidų kaire renka kiek pravėrė užvertas kairės pusės garažo duris, kad garaže būtų šviesiau. Bėgdamas į garažą, stebėjo T.Š. rankas ir šaukė „Policija – iškelk rankas į viršų“, tuo metu nežiūrėdamas, kas yra ant garažo grindų. Ten, kaip paaiškėjo vėliau, buvo metalinis dangtelis, ant kurio užmynęs slystelėjo ir suklupo, tarnybiniu ginklu persiraudamas kairės rankos pirštą. Metalinis dangtelis buvo padengtas dažais ar panašia medžiaga, slysdamas nevalingai padarė gestą kaire ranka ir tuo metu trūktelėjo dešinės rankos smilius, buvęs ant pistoleto nuleistuko, ir tokiu būdu įvyko šūvis, kurio metu susižalojo kairės rankos didįjį pirštą. Viskas įvyko labai greitai, už kelėtos sekundžių į garažą įbėgo tyrėjas R.K., kuris ir užbaigė T.Š. sulaikymą.
Atlikus tarnybinį patikrinimą konstatuota, kad 2011 m. gegužės 24 d. jis, vykdydamas tarnybines pareigas, įgyvendino pagrindinius policijos uždavinius, numatytus Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte (viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas) ir 5 punkte (nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas), tačiau jo veiksmuose nustatyti paties didelio neatsargumo požymiai ir todėl teigiama, kad ne pareiškėjo tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, o jo paties veiksmai, pažeidžiant policijos veiklos taktiką.
Teigia nesutinkąs su tokia išvada, nes policijai priskirtų pareigų vykdymas yra susijęs su didesniu pavojumi gyvybei ir sveikatai. Tai atspindi vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principas, įtvirtintas Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 7 dalyje, o šie ypatumai kompensuojami 40 straipsnyje numatytomis garantijomis. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A15-740/2006 medžiaga, kurioje pasakyta, kad iš Vidaus tarnybos statute įtvirtintos pareigos išmokėti kompensaciją matyti, jog ji turi būti išmokama, kai sužalojimas patiriamas einant tarnybines pareigas – vykdant pareigybės aprašyme nustatytas pareigines funkcijas. Pažymi, kad jo veiksmai ištraukiant ginklą atitinka Policijos veiklos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl mano, kad laikyti dideliu neatsargumu su užtaisytu ginklu patekimą į patalpą, kurioje slepiasi nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo, yra neteisinga. Nurodo, kad Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 6 dalyje išdėstytos sąlygos, kurioms esant nustatytos kompensacijos nemokamos, tačiau nagrinėjamu atveju šių sąlygų nėra, nes ir tarnybinio patikrinimo išvadoje pažymėta, kad šūvis buvo iššautas nevalingai, netyčia ir tai buvo nelaimingas atsitikimas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas V.V. prašymą, remdamasis jame išdėstytais motyvais, prašo patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai (b.l. 64). Atstovas į teismo posėdį neatvyko. Atsiliepimu prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant ir prašymo netenkinti.
Atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime (b.l. 31-32) nurodo, jog Kriminalinės policijos skyriaus vyresnysis tyrėjas pareiškėjas V.V. 2011 m. gegužės 24 d. kartu su kolegomis stebėjo garažų masyvus, esančius Klišių kaime, siekdami užkardyti automobilių vagystes ir išsiaiškinti automobilius vogusius asmenis. Tarnybinio patikrinimo metu konstatuota, kad V.V. susižalojimą (tarnybiniu ginklu persišovė kairės rankos pirštą) patyrė tarnybos metu, vykdydamas tarnybines pareigas, tačiau jo veiksmuose nustatyti didelio neatsargumo požymiai. V.V., išsitraukęs tarnybinį ginklą privalėjo užtikrinti, kad neįvyktų nekontroliuojamas šūvis. Pažeisdamas policijos veiklos taktiką, neįsitikino, kad nėra kliūčių saugiai panaudoti tarnybinį ginklą, laikė pirštą ant nuleistuko ir, atlikęs neatsargų judesį, nevalingai iššovė šūvį, sužalodamas save. Pareiškėjas per skubotumą nepasirinko tinkamos ir efektyvios veiksmų taktikos, tinkamai nepasiruošė, jis buvo sužalotas dėl pačio kaltės, todėl tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad nėra Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų išmokėti pareiškėjui kompensaciją. Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 8 dalyje yra pateikta nelaimingo atsitikimo tarnyboje sąvoka, iš kurio teisinio reguliavimo matyti, kad nelaimingo atsitikimo atvejams priskiriami visi rizikos veiksniai, dėl kurių atsirado žala pareigūno gyvybei ar sveikatai, nepriklausomai nuo tarnybos veiklos pobūdžio, kurią vykdė pareigūnas, žalos atsiradimo metu. Nagrinėjamas pareiškėjo sužalojimo atvejis priskirtinas prie nelaimingų atsitikimų tarnyboje pagal šios sąvokos nuostatą, kad tai yra su pareiškėjo tarnybinių pareigų atlikimu susijęs įvykis, kurio metu pareiškėjas patyrė fizinio rizikos veiksnio poveikį.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: panaikinti Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. rugpjūčio 26 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 85-IS-96 „Dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo V.V. patirtos traumos tarnybos metu“ (toliau – ir Išvada) dalį (2 punktą), kuria pripažinta, kad pareiškėjas sužalojimą patyrė atlikdamas tarnybines pareigas, tačiau, atsižvelgiant į pareigūno veiksmuose nustatytus jo paties didelio neatsargumo požymius, nutarta kompensacijos neišmokėti; pripažinti, kad 2011 m. gegužės 24 d. tarnybos metu įvykęs nelaimingas atsitikimas, kurio metu buvo sutrikdyta pareiškėjo sveikata, atitinka Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytas sąlygas bei įpareigoti Tauragės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išduoti pareiškėjui siuntimą į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicininės ekspertizės komisiją nustatyti sveikatos sutrikdymo laipsnį.
Taigi, nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra Išvados teisėtumas ir pagrįstumas, o nagrinėjamos bylos ginčo objektas – pareigūnams, kuriems buvo sutrikdyta sveikata dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, kompensacijos išmokėjimo sąlygos.
Kompensacijas pareigūno sveikatos sutrikdymo atvejais reglamentuoja teisės normos, įtvirtintos Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas), patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 40 straipsnio 3 dalyje. Pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį (byloje aktuali 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr.XI-122 redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. gruodžio 30 d.) pareigūnui kompensacija (nuo 1 mėnesio iki 5 metų jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio) dėl sveikatos sutrikdymo mokama nustačius vieną iš šių atvejų: 1) pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 2) pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 3) pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs (pvz. 2010 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-568/2010, 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1098/2010, 2011 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2445/2011), kad Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos apie tarnybinių pareigų atlikimo sąsają su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai išdėstymas (šios nuostatos konstrukcija) leidžia daryti išvadą, kad joje nurodyti pavojus ir rizika (kaip faktoriai, lemiantys šios teisės normos taikymą) yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta. Tai reiškia, kad, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant aptariamosios nuostatos (tuo pačiu ir Statuto 40 straipsnio 3 dalies) taikymo klausimą, yra būtina išsiaiškinti: pirma, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas; antra, ar šie reiškiniai (pareigūno sveikatai arba gyvybei) atsirado tuo metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai. Aiškinantis pastarąją aplinkybę būtina nustatyti, kiek šiai situacijai buvo būdingi padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai, t.y. nustatyti, ar nurodyti faktoriai pagal pareigūno atliekamų (tuomet, kai buvo patirtas sveikatos sužalojimas ar kitoks sveikatos sutrikdymas) pareigų pobūdį pripažinti įprastais šių pareigų atlikimą lydinčiais faktoriais, ar, priešingai, tokių pareigų atlikimas savaime nėra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytai sąlygai – kai pareigūno sveikata yra sutrikdoma dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, gali būti priskiriami tokie vidaus tarnybos pareigūnų sužalojimai, kai juos tretieji asmenys sužaloja dėl atitinkamų teisėtai atliktų veiksmų vykdant tarnybos pareigas ar atitinkamo statuso vidaus tarnyboje.
Ar pareigūno <...>, susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, <...>, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas, <...> susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno <...> gyvybei ar sveikatai, nustatoma vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Statuto 40 straipsnio 5 dalis), o sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą nustato Centrinė medicinos ekspertizės komisija (Statuto 40 straipsnio 8 dalis). Pagal Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-138, 3-10 punktų nuostatas dėl Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų ištyrimo vidaus tarnybos įstaigoje turi būti atliktas tarnybinis patikrinimas, kurio tikslas – nustatyti priežastinį ryšį ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas, sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba. Taisyklių 10 punkte yra nustatyti tarnybinio patikrinimo išvados, kuri teikiama tvirtinti įstaigos vadovui Taisyklių (11 punktas), turinio reikalavimai, tarp jų – nurodyti, ar yra nustatytas priežastinis ryšys tarp pareigūno sveikatos sutrikdymo ir tarnybos; ar teisės aktų nustatyta tvarka išmokėtina kompensacija (Taisyklių 10.6 punktas).
Statuto 49 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareigūnų sveikata ir gyvybė visam jų tarnybos laikui valstybės biudžeto lėšomis privalomai draudžiama nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje, nuo nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nuo nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos. Statuto 2 straipsnio 8 dalis apibrėžia, kad nelaimingas atsitikimas tarnyboje ar susijęs su tarnyba – įvykis tarnybos metu, įskaitant eismo įvykį tarnybos metu, įvykis pertraukos pailsėti ir pavalgyti metu, jei pareigūnas šios pertraukos metu yra tarnybos vietoje, arba su pareigūno tarnybinių pareigų atlikimu susijęs įvykis, kurio metu pareigūnas patiria rizikos veiksnio (cheminio, fizikinio, biologinio, fizinio arba ergonominio) ar kelių veiksnių poveikį, kurio padarinys yra pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas. Iš minėtų Statuto nuostatų akivaizdu, kad įstatymų leidėjas atribojo , kuriais atvejais dėl sveikatos sutrikdymų vidaus tarnybos pareigūnui turi būti išmokama atitinkamo dydžio kompensacija, o kuriais – draudimo išmoka.
Pažymėtina, kad pareiškėjo V.V. susižalojimo aplinkybės abejonių nekelia ir dėl jų ginčo tarp šalių nėra. Tarnybinio patikrinimo išvadoje (b.l. 34-36) nurodyta, jog tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus (toliau – ir Tauragės AVPK Jurbarko rajono PK KPS) pareigūnai, siekdami užkardyti automobilių vagystes ir išsiaiškinti automobilius vogusius asmenis, operatyvinių priemonių pagalba nustatė kelias galimas automobilių slėpimo vietas, kur jie laikomi iki realizavimo. Viena iš tokių vietų buvo nustatyta Klišių kaime, Jurbarko raj., esančiame apleistame garažų masyve. Nustatyta, kad į minėtą garažų masyvą naktį iš 2011 m. gegužės 23 d. į 24 d. buvo atvarytas didelės vertės galimai Vokietijoje pavogtas automobilis ir Tauragės AVPK Jurbarko rajono PK pareigūnai prie garažų masyvo organizavo pasalą, siekdami sulaikyti prie automobilio atvykstančius T.Š. ir T.P. 2011 m. gegužės 24 d. apie 14.20 val. buvo nuspręsta, kad Tauragės AVPK Jurbarko rajono PK KPS tyrėjai E.B., R.K. ir Ž.S. stebės garažų masyvą, būdami pietinėje pusėje esančiuose krūmuose, iš kur matėsi garažo, kuriame pagal turimą informaciją paslėptas vogtas automobilis, o pareiškėjas stebės įvažiavimą į garažų masyvą, esantį šiaurinėje pusėje. Be to, Tauragės AVPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus pareigūnai R.D. ir R.K. su netarnybiniu automobiliu buvo pačiame Klišių kaime, kad, esant reikalui, galėtų privažiuoti ir padėti sulaikyti asmenis. Apie 16.30 val. pareiškėjas pastebėjo atvažiuojantį pilkos spalvos automobilį „VW Passat“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame atpažino T.Š. ir T.P. Paskambinęs telefonu tyrėjui E.B. pasakė, kad įdėmiau stebėtų garažo, kuriame galimai stovi vogtas automobilis, duris. Iš pareiškėjo stebėjimo vietos durų nesimatė, todėl jis nepastebimai per krūmus stengėsi prislinkti iki garažų masyvo ir pribėgti iki garažo durų, prie kurių stovėjo galimai automobilius vogę T.Š. ir T.P. Pamatęs, kad yra pastebėtas, pareiškėjas garsiai, kad girdėtų ne tik įtariamieji, bet ir netoliese esantys kolegos sušuko „Stok, policija“. T.P. metėsi bėgti link iš priešingos pusės atbėgančių pareigūnų, kurių dar nesimatė, o T.Š. įšoko į garažo vidų. Pareiškėjas tai suprato kaip bandymą aktyviais veiksmais išvengti sulaikymo, todėl, bėgdamas ir artėdamas prie garažo, į kurį įbėgo To.Š., iš dėklo išsiėmė tarnybinį ginklą „PM“ serijos Nr. (duomenys neskelbtini) ir, jau būdamas visai šalia garažo durų, įvedė šovinį į lizdą, nes pagal esamą situaciją galėjo tekti jį panaudoti. Į garažo vidų pareiškėjas įbėgo pro likusias praviras dešinės pusės duris, užtaisytą ginklą laikė dešinėje rankoje, ginklo vamzdis buvo nukreiptas saugia kryptimi į žemę. Įbėgdamas į vidų jis kaire renka dar kiek pravėrė užvertas kairės pusės garažo duris, kad garaže būtų šviesiau ir galima būtų geriau matyti bei atlikti sulaikymą neleidžiant T.Š. sunaikinti įrodymų (pvz. sulaužyti mobiliojo telefono ryšio SIM kortelę). Bėgdamas į garažą, pareiškėjas stebėjo T.Š. veiksmus ir šaukė „Policija – iškelk rankas į viršų“, tuo metu nežiūrėdamas, kas yra ant garažo grindų. Ten, kaip pareigūnas pamatė vėliau, buvo metalinis dangtelis nuo dažų ar kažko panašaus, ant kurio užmynė ir slystelėjęs suklupo, tarnybiniu ginklu persiraudamas kairės rankos pirštą.
Išvadoje nustatyta, kad Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo V.V. nelaimingas atsitikimas yra susijęs su tarnyba ir tarnybinių pareigų vykdymu, t.y. pareigūnas darbo metu aiškinosi gautą operatyvinę informaciją, siekiant nustatyti paslėptą galimai vogtą automobilį ir sulaikyti asmenis, organizavusius automobilių vagystes. Sulaikant minėtus asmenis, įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu pareigūnas tarnybiniu ginklu persišovė kairės rankos pirštą.
Išvadoje konstatuota, kad V.V. 2011 m. gegužės 24 d. tarnybos metu, blaivus, neuniformuotas, vykdydamas tarnybines pareigas įgyvendino pagrindinius policijos uždavinius, numatytus Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose – viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas bei nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas. V.V. sužalojimą patyrė tarnybos metu, vykdydamas tarnybines pareigas. Tačiau pareigūno veiksmuose nustatyti jo paties didelio neatsargumo požymiai. V.V., išsitraukęs tarnybinį ginklą, privalėjo užtikrinti, kad neįvyktų nekontroliuojamas šūvis. Pažeisdamas policijos veiklos taktiką, neįsitikino, kad nėra kliūčių saugiai panaudoti tarnybinį ginklą, laikė pirštą ant nuleistuko ir, atlikęs neatsargų judesį, nevalingai iššovė šūvį, sužalodamas save. Teigiama, kad ne V.V. tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, o pačio pareigūno neatsargūs veiksmai, pažeidžiant policijos veiklos taktiką, todėl tokiu atveju išmokėti kompensaciją nėra pagrindo.
Išvadoje taip pat įvertintas šaunamojo ginklo panaudojimo teisėtumas. Nustatyta, kad atsižvelgiant į tai, jog šūvis buvo iššautas nevalingai, netyčia, todėl šio atvejo negalima vertinti pagal Policijos veiklos įstatymo numatytas šaunamojo ginklo panaudojimo sąlygas. Nustatyta, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas, o pareiškėjo veiksmai, išsitraukiant tarnybinį ginklą, pilnai atitinka sąlygas, numatytas Policijos veiklos įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje, t.y. kad policijos pareigūnas turi teisę išsitraukti ginklą iš dėklo ir parengti jį panaudoti, jei jis mano, kad konkrečioje situacijoje gali tekti jį panaudoti.
Remdamasis Išvados nuostata, kad veiksmai, išsitraukiant tarnybinį ginklą, pilnai atitinka sąlygas, numatytas Policijos veiklos įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje, pareiškėjas teigia, jog laikyti patekimą į patalpą, kurioje slepiasi asmuo, įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, su užtaisytu ginklu dideliu neatsargumu nepagrįsta. Pareiškėjo nuomone, konstatavimas, kad traumą jis patyrė dėl savo paties didelio neatsargumo nepagrįsta ir egzistuoja visos sąlygos pripažinti, jog sveikatos sutrikdymą jis patyrė esant Statuto 40 straipsnio 3 dalyje apibrėžtai kompensacijų pareigūno sveikatos sutrikdymo atvejais mokėjimo sąlygai.
Pareiškėjas dirba Jurbarko rajono policijos komisariate Kriminalinės policijos skyriuje vyresniuoju tyrėju. Pareigybės aprašyme (b.l. 59-61) numatyta, kad šias pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijos inter alia yra atskleisti ir užkardyti nusikalstamas veikas (13 punktas), budėti operatyvinėje grupėje (19 punktas), tiesiogiai dalyvauti operatyviniame darbe (21 punktas), vykdyti specialiąsias policijos priemones ir operacijas (22 punktas).
Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad Jurbarko rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos ir Organizuoto nusikalstamumo skyriaus pareigūnai organizavo pasalą, siekdami sulaikyti nusikalstamomis veikomis įtariamus asmenis, o pareiškėjas tarnybiniu ginklu persišovė kairės rankos pirštą, kai garaže paslydo. Pareiškėjas 2011 m. gegužės 30 d. paaiškinime (b.l. 48-49) nurodė, kad tarnybinį ginklą iš dėklo išsiėmė ir įvedė šovinį į lizdą jau artėdamas prie garažo, į kurį įbėgo T.Š. Garaže slystelėjo ant metalinio dangtelio ir suklupo, nevalingai padarydamas gestą kaire ranka ir trūktelėjo dešinės rankos smilių, dėl ko įvyko šūvis.
Teisės naudotis policijos ginkluote suteikimo policijos pareigūnams, ginkluotės skyrimo, išdavimo, priėmimo, saugojimo ir naudojimo, saugaus elgesio su ginklu bei ginklo priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija), patvirtinta Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2004 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. V-250 (ši redakcija taikytina nagrinėjamoje byloje), inter alia reglamentuoja saugaus elgesio su ginklu pagrindines taisykles. Instrukcijos 37 punktas nustato pareigūnų, kuriems suteikta teisė nešioti ginklą, pareigą laikytis pagrindinių saugaus elgesio su ginklu taisyklių: 37.1. su ginklu elgtis taip, tartum jis būtų užtaisytas; 37.2.nelaikyti piršo ant nuleistuko, jei nėra tiesioginio ginklo panaudojimo poreikio. Pareiškėjas ignoravo Instrukcijoje numatytą privalomą saugaus elgesio su ginklu taisyklę – neįlaikyti piršo ant nuleistuko, jei nėra tiesioginio ginklo panaudojimo poreikio. Atlikto tarnybinio patikrinimo metu nenustatytas tiesioginis ginklo panaudojimo poreikis. Taigi, pareiškėjas, išsitraukęs tarnybinį ginklą, neužtikrino, kad neįvyktų nekontroliuojamas šūvis, laikė pirštą ant nuleistuko ir, atlikęs neatsargų judesį, nevalingai iššovė, pats sau susižalodamas pirštą. Nustatytos faktinės bei teisinės aplinkybės laidžia daryti išvadą, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje pagrįstai konstatuota, jog ne pareiškėjo tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusio pavojaus ar rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai, tačiau pačio pareiškėjo neatsargūs veiksmai sąlygojo jo sveikatos sutrikdymą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas susižalojo tarnybiniu ginklu pats, elgdamasis su juo neatsargiai, todėl pareiškėjo susižalojimą byloje nustatytomis aplinkybėmis atsakovas pagrįstai įvertino kaip nelaimingą atsitikimą tarnyboje. Statuto 2 straipsnio 8 dalis apibrėžia, kad nelaimingas atsitikimas tarnyboje ar susijęs su tarnyba – įvykis tarnybos metu, įskaitant eismo įvykį tarnybos metu, įvykis pertraukos pailsėti ir pavalgyti metu, jei pareigūnas šios pertraukos metu yra tarnybos vietoje, arba su pareigūno tarnybinių pareigų atlikimu susijęs įvykis, kurio metu pareigūnas patiria rizikos veiksnio (cheminio, fizikinio, biologinio, fizinio arba ergonominio) ar kelių veiksnių poveikį, kurio padarinys yra pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas. Pareiškėjo sužalojimo atvejis priskirtinas prie nelaimingų atsitikimų tarnyboje pagal šios sąvokos nuostatą (Statuto 2 straipsnio 8 dalis), kad tai yra su pareiškėjo tarnybinių pareigų atlikimu susijęs įvykis, kurio metu pareiškėjas patyrė fizinio rizikos veiksnio poveikį.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 3 dalis nustato, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus. Pažymėtina, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai identiškos, sprendžiant ginčą buvo taikytas ir aiškintas tas pats įstatymas (atitinkama jo norma), atsižvelgiant į įstatymų ir atitinkamų jų normų pasikeitimus. Pareiškėjo prašyme nurodyta 2006 m. vasario 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A15-740/2006, kurioje nors ir buvo sprendžiamas ginčas dėl kompensacijos patyrus traumą vidaus tarnyboje mokėjimo, tačiau skiriasi tiek pagal faktines aplinkybes, tiek pagal ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas (byloje taikytos Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos, galiojusios iki 2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr.IX-804, kurios skyrėsi nuo priimtų šiuo bei 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymu Nr. XI-122 ir nagrinėjamam ginčui spręsti netaikytinos).
Atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas konstatuojama, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo susižalojimas nepriskirtinas ne vienam iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų, kurių konstatavimas yra sąlyga mokėti Statuto 40 straipsnyje numatytą kompensaciją. Tais atvejais, kai pareigūno sveikata sutrikdoma tarnybos metu arba jam vykdant tarnybines pareigas, tačiau ne Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais, pareigūnas turi teisę į išmoką, kurios mokėjimo tvarką nustato Statuto 41 straipsnis ir valstybinio socialinio draudimo santykius reguliuojantys teisės aktai.
Aukščiau aptartų faktinių bei teisinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo prašymas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86- 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendė:
pareiškėjo V.V. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.