- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-19
- Bylos Nr.
- 2S-761-527/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jolita Cirulienė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolita Cirulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus (ieškovo) valstybės įmonės Valstybės turto fondo atskirąjį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-305-598/2013 (Nr. 2-739-598/2013) pagal kreditoriaus (ieškovo) valstybės įmonės Valstybės turto fondo pareiškimą (ieškinį) skolininkei (atsakovei) UAB „Amunetė“ dėl skolos priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kreditorius, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXIII skyriuje nustatyta tvarka, kreipėsi į Jonavos rajono apylinkės teismą su 2013-01-09 pareiškimu Nr. (40)3R-80 (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš skolininkės 48 946,72 Lt skolą pagal 2010-03-08 nuomos sutartį Nr. (30)7R-39-03-10, 1 426,04 Lt delspinigius ir 7,51 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo. Kreditorius reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė skolininkės atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. už prašomą priteisti sumą areštuoti skolininkės nekilnojamąjį turtą, o šio turto nesant ar esant nepakankamai – kilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas, esančias bankuose ar kredito įstaigose, ar turtines teises, priklausančias skolininkei ir esančias pas skolininkę ar trečiuosius asmenis. Kreditoriaus nuomone, didelė reikalavimo suma (50 372,76 Lt) gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo (teismo įsakymo) neįvykdymo riziką, be to, skolininkė laiku nemoka už nuomą, todėl realiam reikalavimų įvykdymo užtikrinimui būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Žemesnės instancijos teismas
Jonavos rajono apylinkės teismas 2013-01-11 priėmė teismo įsakymą (b. l. 6) išieškoti kreditoriui iš skolininkės 48 946,72 Lt skolą pagal 2010-03-08 nuomos sutartį Nr. (30)7R-39-03-10, 1 426,04 Lt delspinigius už laikotarpį nuo 2012-11-01 iki 2013-01-09 ir 7,51 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-01-11) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Jonavos rajono apylinkės teismas 2013-02-27 nutartimi priėmė kreditoriaus (ieškovo) ieškinį skolininkei (atsakovei) dėl skolos priteisimo, o 2013-01-11 teismo įsakymą panaikino (CPK 439 str. 5 d.) ir atsakovei nustatė 14 dienų terminą pateikti atsiliepimą į ieškinį.
Jonavos rajono apylinkės teismas 2013-01-11 nutartimi (b. l. 4–5) netenkino kreditoriaus prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nurodė, kad nors CPK 433 straipsnio 3 dalis nustato, kad prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo jokie įrodymai nepridedami, tačiau prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjamas atskirai nuo pareiškimo ir jis turi būti motyvuotas bei pagrįstas atitinkamais įrodymais. Teismo nuomone, kreditorius nenurodė konkrečių faktų ir aplinkybių, patvirtinančių, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą. Aplinkybė, jog skolininkė nevykdo įsipareigojimų, yra pagrindas kreiptis į teismą, bet ne pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kreditorius nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių reikalavimo pagrįstumą (sutarties, sąskaitų faktūrų ir pan.) bei kad skolininkė yra nemoki ir kad ji savo veiksmais sieks apsunkinti ar išvengti teismo sprendimo įvykdymo (CPK 178 str.). Kreditoriaus nurodyta aplinkybė, kad įsiskolinimo suma yra didelė, būtų esminis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau tokiu atveju teismui turėtų būti pateikti jau minėti įrodymai, patvirtinantys prievolės pagrįstumą. Teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.).
II. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Kreditorius atskiruoju skundu (b. l. 8–10) prašo panaikinti 2013-01-11 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – jo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti šiais motyvais:
1. Įrodymai, nurodyti pareiškimo antroje pastraipoje, prie pareiškimo nebuvo pridėti, atsižvelgus į CPK 433 straipsnio 3 dalies nuostatą, kurioje yra nustatyta, kad prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo jokie įrodymai nepridedami. Todėl, jei teismui kėlė abejonių minėtame pareiškime nurodyti įrodymai, kuriais kreditorius grindė savo reikalavimus dėl 50 372,76 Lt skolos ir palūkanų priteisimo, jis turėjo teisę savo iniciatyva juos išreikalauti (CPK 179 str.). Be to, kreditoriui jo veiklą reglamentuojantys teisės norminiai aktai nesuteikia teisės rinkti informacijos apie skolininkės sudaromus sandorius ar jos vykdomą veiklą, todėl teismas nepagrįstai jam priskyrė pareigą pateikti įrodymus, kurie galėtų patvirtinti teismo nutartyje nurodytus faktus dėl skolininkės veiksmų, kuriuos atlikusi ji gali apsunkinti ar išvengti teismo sprendimo įvykdymo.
2. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Tokiais atvejais būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismai sieja vien tik su didele turtinio ginčo suma ir paprastai neanalizuoja kitų byloje esančių argumentų bei motyvų, nes didelė ginčo suma yra laikoma aplinkybe, lemiančia didesnę riziką dėl teismo sprendimo įvykdymo ateityje ir ieškovo interesų patenkinimo. Didelė reikalavimų suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tada, kai yra įrodymų, jog reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jo turto vertę, pajamas, turimus įsipareigojimus nėra didelė, tai yra, kai paneigiamas objektyvios grėsmės būsimam sprendimui įvykdyti egzistavimas dėl didelės reikalavimo sumos, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kai skolininkas yra juridinis asmuo, teismas privalo vertinti skolininko finansines galimybes, t. y., ar konkrečiam skolininkui ieškinio reikalavimo suma yra didelė, lyginant ją su bendrovės nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatyminiu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, bendrovės įsipareigojimais. Skolininkės finansinę veiklą patvirtinantys duomenys yra pateikti Juridinių asmenų registrui. Dokumentai ir bet kuri kita Registrui pateikta informacija yra vieša ir teikiama įstatymų bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Juridinių asmenų registro įstatymo 4 str.). Todėl teismas, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, privalėjo atsižvelgti į pareiškime nurodytą aplinkybę dėl skolininkės turto arešto ir privalėjo vertinti jos finansinius pajėgumus dėl 50 372,76 Lt skolos padengimo galimybių. Tai jis galėjo atlikti pasinaudodamas informacinių sistemų ir registrų duomenimis (CPK 179 str. 3 d.).
3. Iš Juridinių asmenų registrui pateiktų skolininkės finansinės atskaitomybės duomenų matyti, kad skolininkė dirba nuostolingai, t. y. 2010 metais bendrovės nuostolis sudarė 164 788 Lt, o 2011 metais, nors bendrovė padidino pardavimus, nuostoliai dar labiau išaugo ir sudarė 228 115 Lt (b. l. 19). Atsakovė nesugeba padengti pagrindinių veiklos sąnaudų, o dėl nuostolingos veiklos atsakovės turtas 2011 metais sumažėjo 176,3 tūkst. Lt. Atsakovės bendrasis mokumo rodiklis (trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų santykis) yra labai žemas – 1,16, t. y. vienam įsipareigojimų litui tenka tik 1,16 Lt trumpalaikio turto; atsakovė turi nedaug likvidaus turto – atmetus atsargas, išankstinius mokėjimus ir nebaigtas vykdyti sutartis, vienam įsipareigojimų litui lieka tik 0,40 Lt likvidaus trumpalaikio turto. Vertinant atsakovės nuostolingą veiklą, egzistuoja reali grėsmė, kad ji artimiausiu metu taps nemoki. Dėl to prašoma priteisti 2013-01-09 susidariusi 50 372,76 Lt įsiskolinimo suma iš atsakovės yra laikytina didele, taigi yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog yra reali CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta grėsmė.
Skolininkė atsiliepimo į atskirąjį skundą nustatytu laiku nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tuomet, jeigu realizuojamas teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą (CPK 144 str. 1 d.).
Teismų praktikoje aplinkybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, preziumuojama tuomet, kai kilęs turtinis ginčas dėl didelės sumos. Taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne kaip absoliutų, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y., ar konkrečiam atsakovui ieškinio reikalavimo suma yra didelė, ar ne. Ar ieškinio suma yra didelė, nustatoma vertinant atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, palyginti ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, taip pat šios įmonės įsipareigojimais, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-28/2010).
Nagrinėjamu atveju apelianto prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo netenkintas todėl, jog jis nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių reikalavimo pagrįstumą (sutarties, sąskaitų faktūrų ir pan.) bei kad atsakovė yra nemoki ir kad ji savo veiksmais sieks apsunkinti ar išvengti teismo sprendimo įvykdymo (CPK 178 str.).
Visiškai sutiktina su apeliantu, jog, vadovaujantis CK 433 straipsnio 3 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, jog prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo jokie įrodymai nepridedami, jis neprivalėjo prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pridėti pareiškimo antroje pastraipoje nurodytų dokumentų (2010-03-08 nuomos sutarties ir sąskaitų faktūrų). Vadovaujantis CPK 433 straipsnio 1 dalies 5 punktu, kreditoriui pakanka nurodyti reiškiamą reikalavimą ir jo faktinį pagrindą bei įrodymus, kuriais galima pagrįsti reiškiamą reikalavimą. Be to, teismas visiškai sutinka su apeliantu, jog, kilus abejonių dėl prašomos priteisti iš skolininkės 50 372,76 Lt sumos, kaip didelės jos atžvilgiu, teismas, vadovaudamasis CPK 179 straipsnio 3 dalimi, galėjo pasinaudoti duomenimis iš informacinių sistemų ir Registrų (pvz.: VĮ Registrų centro ir VĮ „Regitra“).
Kaip spręstina iš VĮ Registrų centro viešai skelbiamų duomenų (http://www.registrucentras.lt/jar/p/dok.php?kod=136043289), skolininkė VĮ Registrų centrui paskutinį kartą balansą teikė 2011 metais. Šis faktas gali būti vienas iš rodiklių, jog įmonė šiuo metu gali būti susidūrusi su finansiniais sunkumais. Iš apelianto pateikto skolininkės 2011-01-01–2011-12-31 laikotarpio balanso (b. l. 18) matyti, jog ji 2011 m. pabaigoje turėjo iš viso 539 140 Lt vertės turto, tarp jo 251 901 Lt ilgalaikio (6 Lt nematerialaus turto ir 251 895 Lt materialaus turto) ir 287 239 Lt trumpalaikio turto (187 524 Lt atsargų, išankstinių apmokėjimų ir nebaigtų vykdyti sutarčių; 90 195 Lt per vienerius metus gautinų sumų ir 9 520 Lt pinigų ir pinigų ekvivalentų), o mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai iš viso sudarė 246 901 Lt, tarp jų 138 073 Lt mokėtinos (ar vykdytini) per vienerius metus, o 108 828 Lt – po vienerių metų. Be to, 2011 metais atsakovė turėjo 228 115 Lt nuostolių (b. l. 19). Iš šių viešai skelbiamų duomenų akivaizdu, jog įmonės finansinė padėtis jau 2011-12-31, t. y. daugiau kaip prieš metus laiko, nebuvo gera. Žinoma, įmonės finansinė situacija per metu laiko galėjo pasikeisti ir į gerąją pusę, tačiau teismas, neturėdamas naujausių duomenų ir negalėdamas jų gauti (nes skolininkė VĮ Registrų centrui už 2012 metus balanso neteikė, be to, ir apeliacinės instancijos teismui nepateikė atsiliepimo į atskirąjį skundą ir kartu įrodymų, paneigiančių apelianto argumentus, t. y. pati skolininkė šiuo atveju nebuvo aktyvi), neturi pagrindo daryti kitokią išvadą. Tai, kad skolininkės turtinė padėtis šiuo metu nėra gera, patvirtina ir 2013-03-12 VĮ Registrų centro (b. l. 28–29) duomenys apie tai, jog skolininkė nekilnojamojo turto neturi, bei VĮ „Regitra“ duomenys (b. l. 30) apie tai, jog skolininkei priklauso 6 transporto priemonės, kurių naujausia pagaminta 2003 metais, kitos – 1980, 1988, 1991, 1993, 1996 metais, todėl nei jos, nei trumpalaikis turtas (dėl savo pobūdžio) nelaikytini pakankamu garantu netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių.
Nurodytų faktinių aplinkybių kontekste, t. y. įvertinęs atsakovės ilgalaikio ir trumpalaikio turto struktūrą, turimus įsipareigojimus, teismas sprendžia, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškimas (ieškinys) pareikštas ekonomiškai stipriam juridiniam asmeniui, kurio finansinę padėtį apibūdinantys duomenys paneigtų prielaidas, jog egzistuoja grėsmė įvykdyti teismo sprendimą dėl didelės ieškinio sumos. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad pareiškimo (kuris vėliau transformavosi į ieškinį) suma skolininkei (atsakovei) yra nedidelė, tuo labiau, jog pati skolininkė (atsakovė) sprendimo neįvykdymo galimos grėsmės net nebandė paneigti apeliacinės instancijos teisme.
Atsakovei išaiškintina, jog pagal CPK 146 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Taip pat teismas gali atsakovės prašymu taikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikinti, jeigu atsakovė įmoka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovę yra laiduojama (CPK 146 str. 2 d.).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, nustatančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, pažeidė lygiateisiškumo bei ekonomiškumo principus, gynė išskirtinai tik skolininkės (atsakovės) teises, todėl atskirasis skundas tenkintinas, apylinkės teismo nutartis naikintina, o apelianto prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintinas (CPK 17 str., 144 str. 1 d., 337 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą tenkinti.
Panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. L2-305-598/2013 (Nr. 2-739-598/2013) ir klausimą išspręsti iš esmės – kreditoriaus (ieškovo) valstybės įmonės Valstybės turto fondo (juridinio asmens kodas 110073154, reg. Vilniuje, Vilniaus g. 16) reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininkei (atsakovei) UAB „Amunetė“ (juridinio asmens kodas 136043289, reg. Kaune, Miško g. 1) priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto už 50 372,76 Lt, leisti atsakovei areštuotu turtu naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį ir uždrausti visu areštuotu turtu disponuoti (įkeisti jį, išnuomoti ar kitaip apsunkinti jo teisinę padėtį). Paaiškėjus, jog atsakovės areštuoto materialaus turto vertė yra mažesnė nei 50 372,76 Lt, už trūkstamą sumą areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovei iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas, taip pat atsiskaityti su ieškovu valstybės įmone Valstybės turto fondu.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti Centrinei hipotekos įstaigai, ieškovui, kad galėtų pateikti vykdyti antstoliui, o taip pat atsakovei.
Išaiškinti ieškovui, jog jeigu į antstolį nesikreipiama ir nepatikslinami areštuoto turto duomenys, laikinosios apsaugos priemonės galioja keturiolika dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos (CPK 147 str. 6 d.).
Išaiškinti atsakovei, kad asmuo, kurio turtas areštuotas, atsako už nustatytų apribojimų pažeidimą nuo nutarties areštuoti turtą paskelbimo jam momento, o kai nėra galimybės paskelbti, taip pat tais atvejais, kai nutartis dėl laikinosios apsaugos priemonės priimama šiam asmeniui nedalyvaujant, – nuo nutarties įregistravimo Turto arešto aktų registre momento (CPK 145 str. 8 d.).
Nutartis vykdoma skubiai ir įsigalioja nuo jos priėmimo momento.