Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-491-278/2016

Teisėjas Vaidas Vasiliauskas Teisminio proceso Nr. 2-11-3-00450-2014-3

2016 m. gegužės 18 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Valiulienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. J. (G. J.) apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3-844/2016 pagal ieškovės S. Y. ieškinį atsakovui G. J., išvadą teikiančiai institucijai Visagino miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje esančio turto padalijimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo bei išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliaciniu skundu G. J. neginčija teismo sprendimo dalyje dėl nepilnamečio sūnaus J. (J.) gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo su vaiku tvarkos. Nenustačius procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų bei sutikdama su teismo motyvais šiose sprendimo dalyse, teisėjų kolegija motyvų pakartotinai nenurodo.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad 1998-08-14 šalių sudaryta santuoka, kurios metu gimė sūnus J. (J.), yra iširusi (1 t., b. l. 7). Šią aplinkybę šalys pripažįsta, tačiau skirtingai nurodo kas yra kaltas dėl santuokos iširimo. Pagal Civilinio kodekso (toliau - CK) 3.60 straipsnio 2 dalies nuostatas sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas įstatyme ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo neįmanomas. CK 3.27 straipsnyje nustatyta sutuoktinių pareiga būti vienas kitam lojaliems ir vienas kitą gerbti, remti moraliai, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar sutuoktinio poreikių tenkinimo. Tai reiškia, kad sutuoktinis šeimoje ir už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio ir šeimos interesais, vengti asmeninių ir šeimos interesų supriešinimo. Lojalumo pareiga reikalauja iš sutuoktinio abipusio pasitikėjimo vienas kitu ir atvirumo, kartu tai reiškia ir protingą toleranciją ir pakantumą, be kurio neįmanomas darnus šeimos gyvenimas. Pareiga gerbti vienas kitą reiškia, kad sutuoktiniai privalo paisyti vienas kito nuomonės, būti ištikimi, spręsti gyvenimo klausimus bendru sutarimu. Esminiu sutuoktinių pareigų pažeidimu laikytinas elgesys, nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu: žiaurus elgesys su sutuoktiniu ar kitais šeimos nariais, šeimoje vartojama fizinė ar psichinė prievarta ir pan.. Nagrinėdamas S. Y. ir G. J. santuokos iširimo priežastis, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad dėl santuokos iširimo yra kaltas atsakovas, nes pažeidė minėtas įstatymo nuostatas, tačiau G. J. teigia, kad santuoka iširo ir dėl ieškovės kaltės, nes ieškovė nesiekė rasti bendrų sprendimų šeimos klausimais, buvo jam abejinga. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas sutuoktinės atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, kas yra konstatuota įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (1 t., b. l. 140-143; CPK 179 str. 3 d.). Šalys neginčija, kad nuo 2013 m. pabaigos, po fizinio smurto panaudojimo prieš ieškovę, kartu nebegyvena, duomenų, kad atsakovas dėjo pastangas susigrąžinti ieškovės pasitikėjimą, nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą nesant galimybių išsaugoti šeimą. Apelianto nurodytos aplinkybės dėl galimos ieškovės kaltės, iširus santuokai, nepanaikina byloje konstatuotos prezumpcijos, jog atsakovas žiauriai elgėsi su savo šeimos nariu – sutuoktine. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas G. J. nepaneigė, jog santuoka iširo dėl jo netinkamo elgesio bei nepateikė jokių ieškovės kaltės įrodymų dėl santuokos iširimo. Ta aplinkybė, jog dėl santuokos nutraukimo į teismą kreipėsi ieškovė, neįrodo, jog S. Y. yra nesugyvenama. Dėl paminėtų motyvų keisti pirmosios instancijos sprendimą šioje dalyje nėra pagrindo (CK 3.60 str. 3 d.).

Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnis numato tėvams pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis, t. y., nustato kriterijus, į kuriuos atsižvelgiant nustatomas nepilnamečiam vaikui priteisiamo išlaikymo dydis. Įstatymo nustatyta, kad išlaikymas nepilnamečiams vaikams gali būti priteistas: kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; konkrečia pinigų suma arba priteisiant vaikui tam tikrą turtą (CK 3.196 str. 1 d.). Išlaikymo forma turi būti parinkta tokia, kad užtikrintų vaiko teisės į išlaikymą, įgyvendinamą vaikui naudingiausiu būdu. Parinkdamas išlaikymo formą, teismas turi atsižvelgti į tai, jog išlaikymas savo esme skirtas nepilnamečių vaikų kasdieniams poreikiams tenkinti, t. y. maistui, aprangai, gyvenamajam būstui, sveikatai, mokslui, laisvalaikiui ir kt.. Jeigu skolininkas yra mokus, išlaikymo forma periodinėmis išmokomis garantuoja nustatyto dydžio sumas vaiko išlaikymui kas mėnesį, todėl ši išlaikymo forma realiai užtikrina vaiko teisės į išlaikymą įgyvendinimą. Teismui nustačius, jog tėvo (motinos) gaunamos pajamos nepakankamos išlaikymo prievolės vykdymui užtikrinti, išlaikymas gali būti priteisiamas ir kitomis formomis: vienkartine pinigų suma bei turtu. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė S. Y. išlaikymą sūnui prašė iš atsakovo priteisti periodinėmis išmokomis. Kaip minėta, sprendžiant dėl vaikui teikiamo išlaikymo dydžio vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis, taip pat to paties straipsnio 3 dalyje nustatytu imperatyvu, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams tėvai turi teikti proporcingai savo turtinei padėčiai. Dėl paminėtų įstatymo nuostatų, spręsdamas klausimą dėl nepilnamečiam vaikui teikiamo išlaikymo dydžio, teismas turi nustatyti turtinę tėvų padėtį ir jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaiko poreikius išlaikymo dydis, jei ne – išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (CK 3.192 str. 2 d.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009 ir kt.). Tačiau minėtas kriterijus nėra imperatyvus ir jis taikytinas priklausomai nuo konkrečios situacijos. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad šalių sūnus J. yra nepilnametis, gim. (duomenys neskelbtini), todėl įvertinus vaiko amžių, tai, jog jis mokosi mokykloje, lanko neformaliojo ugdymo užsiėmimus, turi sveikatos sutrikimų, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vaiko poreikiams patenkinti kas mėnesį yra reikalinga 240 Eur suma. Nors apeliantas nurodo, kad nesutinka su sprendimu dėl priteisto išlaikymo dydžio, bet iš esmės teismo nustatytos sumos, kas mėnesį reikalingos vaiko išlaikymui, neginčija. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kokios išlaidos yra būtinos vaikui, siekiant, jog jis augtų sveikas, būtų patenkinti būtiniausi jo poreikiai, visapusiškai ir harmoningai vaikas vystytųsi bei kritiškai vertino ieškovės nurodytą 400 Eur išlaidų poreikį sūnui, todėl pakartotinai vertinti ieškovės teiktus įrodymus, sutinkant su teismo išvada bei mažinti nustatytą vaikui reikalingą 240 Eur išlaikymo dydį, įvertinus, jog J. poreikiai jam augant didėja, nėra pagrindo. Sprendžiant kiekvieno iš tėvų skirtino vaikui išlaikymo dydį, svarbią reikšmę turi tėvų turtinė padėtis. Byloje nustatyta, kad ieškovė S. Y. dirba ir jos vidutiniškai per mėnesį gaunamas darbines pajamas sudaro 307,26 Eur, neatskaičius privalomų mokesčių (2 t., b. l. 150-151). Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovo G. J. darbines pajamas sudaro 415,18 Eur darbo užmokestis, neatskaičius privalomų mokesčių (2 t., b. l. 152-153). Teisėjų kolegija kritiškai vertina apelianto teiginius dėl jam asmeniškai liksiančios darbinių pajamų dalies, mokant nepilnamečiui sūnui priteistą išlaikymą, nes byloje G. J. pateikta 2015-10-15 darbo sutartis patvirtina, jog apeliantas, dirbdamas UAB „Magnum Iter“ vairuotoju, gauna ne tik minimalią mėnesinę algą ir priedą, bet ir darbdavio apmokamas komandiruočių išlaidas bei dienpinigius (2 t., b. l. 54-56). Tai, kad G. J. vyksta į komandiruotes, patvirtina byloje esantys UAB „Magnum Iter“ vadovo įsakymai (2 t., b. l. 77, 120). Nustatytos aplinkybės teisėjų kolegijai suteikia pagrindą konstatuoti G. J. gaunant daugiau pajamų nei nurodoma apeliaciniame skunde. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams G. J. nepateikė pakankamų ir leistinų įrodymų, patvirtinančių turint kitų būtinųjų išlaidų, dėl ko galima būtų spręsti klausimą dėl priteisto išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydžio mažinimo (CPK 12 str., 178 str.). Duomenų, jog apeliantas negali gauti didesnių pajamų ar turi kitų išlaikytinių, sveikatos sutrikimų, byloje nepateikta. Be to, įvertintina aplinkybė, jog apelianto nuosavybėn yra priteista paklausaus turto (pvz. žemės sklypai), kuris yra paklausus, gali būti realizuojamas, o jo vertė kinta. Paminėti duomenys leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovui turint galimybę mokėti sūnui 120 Eur išlaikymą. Ta aplinkybė, jog, apelianto teigimu, ieškovė gauna papildomas pajamas iš buto, esančio Baltarusijos Respublikoje, nuomos, nereiškia, jog iš jo sūnaus išlaikymui priteistą sumą reikia mažinti, nes G. J. nepateikė jokių įrodymų apie S. Y. gaunamą nuomos dydį, todėl konstatuoti, jog ieškovės turtinė padėtis yra ženkliai geresnė, apeliacinės instancijos teismas neturi pakankamo pagrindo. Be to, ieškovei tenka kasdieninė nepilnamečio sūnaus priežiūra, rūpinimasis juo bei auklėjimas, kas pinigine suma nėra įvertinama.

Pagal CK 3.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, nutraukiant santuoką, teismo sprendimu padalijamas turtas, kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padaryti (CK 3.127 str. 3 d.). Dalijant turtą, turi būti atkreipiamas dėmesys į tai, kokio pobūdžio turtas yra dalijamas ir ar tokio turto padalijimas lygiomis dalimis netrukdys turto racionaliai naudoti pagal jo tikslinę paskirtį ir neribos galimybių gauti didžiausią naudą iš šio turto. Spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo teismas vadovaujasi Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatomis, byloje nustatytomis aplinkybėmis ir kitais faktiniais duomenimis, atsižvelgia į sutuoktinių išdėstytus pageidavimus, tačiau nėra jų griežtai saistomas. Turto padalijimo natūra būdas yra laikomas prioritetiniu, tačiau tam tikrais atvejais galimybę konkretų turtą buvusiems sutuoktiniams padalyti natūra gali eliminuoti tiek objektyvaus (pvz., turto nedalumas, neįmanomumas naudoti pagal paskirtį), tiek subjektyvaus (pvz., konfliktiški sutuoktinių santykiai, jų galimybės bendrai valdyti ir naudoti objektą) pobūdžio veiksniai (CK 3.127 str. 3 d.). Parenkant bendro turto padalijimo būdą turi būti atsižvelgiama į dalijamo turto vienetų ypatumus bei, kiek tai įmanoma, turtas padalijamas taip, kad galima būtų ateityje išvengti su tokio turto nuosavybės teisės įgyvendinimu susijusių ginčų. Apeliantas G. J. nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo padalintas santuokoje įgytas turtas, nurodo teismui aktyviai neveikus ir nepareikalavus iš ieškovės dalintino turto sąrašo bei paties turto įvertinimo. Nors Civilinio proceso kodekso 376 straipsnio nuostatos suteikia teismui pareigą šeimos bylose savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, būti aktyviu, tačiau tokia pareiga iš esmės yra susijusi su prioritetine vaiko teisių ir teisėtų interesų apsauga. Sprendžiant klausimą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, pareigą nurodyti kokį turtą yra įgiję santuokos metu bei pateikti jo vertę turi sutuoktiniai ir teismas šiuo klausimu aktyviai veikti neturi pagrindo. Dėl paminėto teisę teikti įrodymus apie dalintiną turtą, jo vertę turėjo ne tik ieškovė, bet ir apeliantas. Iš bylos duomenų matyti, jog S. Y. tiek ieškinyje, tiek patikslintuose ieškiniuose nurodė kokį turtą įsigijo, esant santuokoje bei nurodė jo vertę. Teismas aiškinosi dėl G. J. atsiliepimuose nurodyto turto, tuo klausimu pasisakė šalys ir apklausta liudytoja O. V. bei dalį jo įtraukė į dalintino turto balansą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog dalis kilnojamojo turto nėra padalinta (2 t., b. l. 46-48, 57-62, 68-70, 87-90). Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog G. J., nesutikdamas su turto padalijimu, nenurodo, koks konkrečiai turtas buvo netinkamai įvertintas, padalintas ar nebuvo įtrauktas į dalintino turto sąrašą. Iš bylos duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas santuokoje įgyto turto padalijimo klausimą, vadovavosi aplinkybe, jog sutuoktiniai, pradėję gyventi skyrium, pasidalijo turtą natūra, sutuoktinių pateiktomis daiktų vertėmis, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, teismas turėjo pagrindą padalinti šalims turtą, kokiu jos realiai naudojasi gyvendamos atskirai. Bylos duomenimis, santuokos metu, ieškovės S. Y. vardu, 2008-02-05 buvo įsigytas butas, esantis Baltarusijos Respublikoje (1 t., b. l. 96-100). Ieškovė yra Baltarusijos Respublikos pilietė ir jai yra išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje (1 t., b. l. 6, 25-26). Pagal 1992-10-20 Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 28 straipsnio 3 dalį, jei vienas iš sutuoktinių yra vienos Susitariančiosios Šalies, o antrasis – kitos Susitariančiosios Šalies pilietis, jų asmeninius ir turtinius teisinius santykius reguliuoja įstatymai Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje yra ar buvo jų bendra gyvenamoji vieta, arba pagal turto, dėl kurio kilo ginčas, buvimo vietą, išskyrus nekilnojamąjį turtą, ginčai dėl kurio nagrinėjami pagal Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje yra turtas, įstatymus. Šiuo atveju, vadovaujantis minėta tarptautine sutartimi bei tarptautinėje teisėje egzistuojančiais abipusiškumo bei pagarbos principais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog Lietuvos Respublikos teismai neturi pagrindo nagrinėti ginčo dėl ieškovės vardu įgyto buto, esančio Baltarusijos Respublikoje, padalijimo, kaip neteismingo nacionaliniams teismams (CPK 786 str.). Dėl paminėto, konstatuotina, jog nekilnojamojo turto priklausomumo bendrai jungtinei nuosavybei, jo padalijimo ir kt. klausimai gali būti sprendžiami šio turto buvimo vietos teisme. Ta aplinkybė, jog teismas buto neįtraukė į dalintino turto sąrašą nereiškia, jog apeliantas neturi teisės reikšti reikalavimų S. Y. teisme, pagal nekilnojamojo turto buvimo vietą. Ieškovė minėtą turtą buvo įtraukusi į dalintino turto sąrašą, vėliau savo poziciją keitė, tačiau teismas, teisingai nurodęs, jog dėl šio turto padalijimo klausimas nesprendžiamas, rezoliucinėje sprendimo dalyje nepasisakė, todėl sprendimo rezoliucinė dalis papildytina, nurodant, jog reikalavimas šioje dalyje paliktinas nenagrinėtu (CPK 296 str. 1 d. 12 p.).

Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalies bei 96 straipsnio 1 dalies nuostatos nustato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, o bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo atleistas ieškovas, priteistinos iš atsakovo į valstybės biudžetą, proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Byloje nustatyta, kad ieškovė iš dalies buvo atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, paduodant ieškinį. Be to, ieškovei buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, 100 procentų atleidžiant nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų valstybei mokėjimo (1 t., b. l. 59, 79; 2 t., b. l. 36). Iš dalies patenkinus S. Y. ieškinį, iš atsakovo G. J. teismas pagrįstai priteisė ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudarė 41,70 Eur žyminis mokestis ir 138,72 Eur kitos bylinėjimosi išlaidos. Valstybės naudai iš G. J. priteista 575,30 Eur žyminio mokesčio ir 11,10 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų bei 342,13 Eur ieškovei suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų (1 t., b. l. 11; 3 t., b. l. 64-68). Apeliantas nesutinka su priteisto žyminio mokesčio dydžiu valstybei ir mano, jog jis yra per didelis. Iš dalies patenkinus ieškinį, iš atsakovo valstybės naudai priteistinas 3 proc. dydžio žyminis mokestis nuo ieškovei priteisto turto vertės bei priteisto išlaikymo už vienerius metus nepilnamečiam sūnui sumos, kas sudaro 296 Eur (8 425 x 3 proc. = 253 Eur; 120 x 12 = 1 440 Eur x 3 proc = 43 Eur; 253 + 43 = 296 Eur). Įvertinus, jog valstybės naudai iš atsakovo teismas priteisė 575,30 Eur žyminio mokesčio, ši žyminio mokesčio suma mažintina iki 296 Eur (CPK 80 str. 1 d.1 p., 85 str.1d. 3 p.).

Už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą, S. Y. teikiant antrinę teisinę pagalbą, patirta 57,90 Eur išlaidų (2 t., b. l. 146). Sprendimą dėl S. Y. reikalavimų iš esmės paliekant nepakeistą, minėtos išlaidos valstybės naudai priteistinos iš atsakovo (CPK 99 str.).

Dėl paminėtų motyvų sprendimo dalį dėl 575,30 Eur žyminio mokesčio valstybės naudai priteisimo iš atsakovo G. J. pakeisti, sumažinant šias bylinėjimosi išlaidas iki 296 Eur, bei papildyti sprendimą, nurodant, jog ieškovės reikalavimas dėl buto, esančio Baltarusijos Respublikoje, (duomenys neskelbtini) padalijimo, paliktinas nenagrinėtu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimo dalį dėl 575,30 Eur žyminio mokesčio valstybės naudai priteisimo iš atsakovo G. J. pakeisti, sumažinant šias bylinėjimosi išlaidas iki 296 Eur (dviejų šimtų devyniasdešimt šešių eurų) bei papildyti sprendimą, nurodant, jog ieškovės S. Y. reikalavimas dėl buto, esančio Baltarusijos Respublikoje, (duomenys neskelbtini) padalijimo, paliekamas nenagrinėtu.

Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo G. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) 57,90 Eur (penkiasdešimt septynis eurus 90 euro centų) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai už antrinės pagalbos suteikimą (įmokos kodas 5630).