- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-11-20
- Bylos Nr.
- A-502-1885-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo – antstolis V. D., dėl įsakymų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (toliau – ir Ministras) 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 7P-97 „Dėl antstolės D. S. įgaliojimų pasibaigimo“ (toliau – ir įsakymas Nr. 7P-97), vadovaujantis Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, antstolė D. S., kaip neįgijusi Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyto išsilavinimo, nuo 2007 m. spalio 1 d. buvo atleista iš antstolio pareigų ir išbraukta iš Lietuvos antstolių sąrašo.
Ministro 2007 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 7P-124 „Dėl vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų pinigių lėšų ar turto, perimto, bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolės D. S. įgaliojimams” (toliau – ir įsakymas Nr. 7P-124) paskyrė Plungės ir Telšių rajonų apylinkių teismų veiklos teritorijoje veikiantį antstolį V. D. perimti antstolės D. S. nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas ir kitus dokumentus, neišmokėtas išieškotas pinigines lėšas ar turtą, perimtą, bet neperduotą išieškotojui, taip pat nebaigtose vykdomosiose bylose gautas ir nepanaudotas vykdymo išlaidas bei antstolės archyvą.
Šalies argumentai
Pareiškėja D. S. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Ministro įsakymus Nr. 7P-97 bei Nr. 7P-124.
Skunde pareiškėja paaiškino, kad aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo, būtino pagal Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalį antstolio pareigoms užimti, per Įgyvendinimo įstatyme nustatytą terminą (iki 2007 m. spalio 1 d.) neįgijo dėl objektyvių priežasčių (sutuoktinio ligos). Nurodė, kad 2002 m. pareiškėja įstojo į Maskvos universitetą ir tuo pačiu metu studijavo Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje, kurios aukštųjų neuniversitetinių teisės studijų programą (specializacija – valstybės valdymas) 2003 m. baigė ir įgijo teisininko profesinį bakalaurą. Teigė, kad, sužinojusi, jog baigusiems užsienio universitetus nebus pripažintas diplomas Lietuvoje, 2004 m. pareiškėja studijas Maskvos universitete nutraukė ir 2005 m. įstojo į Mykolo Romerio universitetą.
Atkreipė dėmesį į tai, jog apie tai, kad negalėjo laiku įgyti reikalaujamo antstolio pareigoms eiti išsilavinimo, pareiškėja informavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją (toliau – ir Ministerija; atsakovas), tačiau, nepaisant to, buvo atleista iš antstolio pareigų. Vertino, jog toks formalus atsakovo požiūris į įstatyme iškeltą reikalavimą pažeidžia protingumo, sąžiningumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principus, susijusius su konstitucine teise laisvai pasirinkti darbą ar verslą.
Laikėsi pozicijos, kad pareiškėja įgyvendino visus jai, kaip antstolei, keliamus reikalavimus ir pagrįstai tikėjosi, jog laikotarpis, kurio metu sirgo jos sutuoktinis, laikytinas pagrįstu ir pateisinamu, suteikiančiu galimybę baigti studijas vėliau, t. y. netaikant Įgyvendinimo įstatyme nustatyto termino išsilavinimui įgyti. Pareiškėjos manymu, Įgyvendinimo įstatyme nustatytas penkerių metų terminas, nenumatant jokių mokymosi pertraukų, nėra pakankamas aukštajam išsilavinimui įgyti.
Pažymėjo, kad tiek Antstolių įstatymas, tiek Įgyvendinimo įstatymas nustato antstolio įgaliojimų pasibaigimo pagrindus. Teigė, kad Antstolių įstatymo 12 straipsnis, nustatantis baigtinį antstolio įgaliojimų pasibaigimo pagrindų sąrašą, tokio anstolio atleidimo iš pareigų pagrindo, dėl kurio ji buvo atleista, nenumato. Vertino, jog tai reiškia, kad nurodytuose įstatymuose yra įtvirtintos viena kitai prieštaraujančios nuostatos, todėl ginčijamas Ministro įsakymas Nr. 7P-97, kuris grindžiamas tik atitinkamomis Įgyvendinimo įstatymo nuostatomis, prieštarauja Antstolių įstatymui.
Pabrėžė, jog Ministro įsakymu Nr. 7P-124 nustatytas penkių dienų terminas atlikti Ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 patvirtintos Vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto, bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams tvarkos (toliau – ir Tvarka) 8 punkte nustatytus veiksmus yra akivaizdžiai neproporcingas ir neprotingas. Nurodė, kad savo žinioje pareiškėja turi apie 3 700 nebaigtų vykdyti vykdomųjų bylų, kurias tvarkydama ji susipažino su skolos atidavimo galimybėmis, investavo savo lėšas į pašto išlaidas, atidėjo dalį administravimo mokesčių. Akcentavo, jog atlyginimo už patirtas išlaidas nebaigtose vykdyti vykdomosiose bylose bei darbo apmokėjimo klausimai Ministro įsakyme Nr. 7P-124 nėra išspręsti.
Šalies argumentai
Taip pat pareiškėja 2008 m. sausio 29 d. pateikė teismui prašymą dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalys, taip pat 2002 m. gegužės 9 d. Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, asmens teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo principams.
Atsiliepimas
Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka.
Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad vienas iš privalomų reikalavimų antstolio statusui įgyti, pagal Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, yra aukštasis teisinis universitetinis išsilavinimas (vienpakopis, bakalauro, magistro). Pažymėjo, kad Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d. Laikėsi pozicijos, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja Ministerijai iki 2007 m. spalio 1 d. nepateikė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą išsilavinimą patvirtinančio dokumento (ką pripažįsta ir pati pareiškėja), Ministras turėjo Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą atleisti pareiškėją iš antstolio pareigų.
Pažymėjo, kad, taikant pagal analogiją administracinių teismų praktikoje dėl tarnybinių ginčų suformuluotas nuostatas, esant Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytai pareigai įgyti reikalaujamą išsilavinimą, netaikomi reikalavimai dėl įspėjimo prieš atleidimą iš pareigų, atestavimo ar kitokių procedūrų, kurių būtina laikytis kitais atleidimo iš pareigų atvejais, kadangi ši teisė norma turi įspėjamąją reikšmę.
Vertino, kad antstolių įgaliojimų pasibaigimo pagrindai, numatyti Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje ir Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, vieni kitiems neprieštarauja. Akcentavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta išimtis antstoliams dėl Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo taikymo, todėl būtent šiame straipsnyje nustatytas specialus išimtinis atleidimo iš antstolio pareigų pagrindas. Teigė, kad Ministro įsakymas Nr. 7P-97 neprieštarauja Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 daliai.
Pabrėžė, kad, esant teisės aktuose nustatytai pareigai antstolį, neatitinkantį Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo, atleisti iš pareigų, negalėjo susiklostyti teisėti ir pagrįsti pareiškėjos lūkesčiai, jog ji nebus atleista, jeigu ši sąlyga nebus tinkamai įgyvendinta iki 2007 m. spalio 1 d. Laikėsi nuomonės, kad pareiškėja, pasirinkdama aukštąją mokyklą bei studijų programą, privalėjo domėtis ne tik galimybe įgyti teisinį universitetinį išsilavinimą, bet ir diplomo gavimo ir pripažinimo procedūromis bei galimybe įgyti reikalaujamą išsilavinimą patvirtinančius dokumentus.
Nurodė, kad teisinio tikrumo principo tikslas – užtikrinti, jog administracinė priemonė būtų pritaikyta laikantis galiojančių teisės aktų bei pranešus apie ją suinteresuotam asmeniui. Teigė, jog, atleidžiant pareiškėją iš antstolio pareigų, šie reikalavimai nebuvo pažeisti.
Atkreipė dėmesį į tai, kad Ministro įsakymas Nr. 7P-124 yra įvykdytas, t. y. vykdomosios bylos yra perduotos kitam antstoliui. Pažymėjo, kad dėl šiame įsakyme nustatyto termino pratęsimo pareiškėja į Ministeriją nesikreipė.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo antstolis V. D. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį spręsti teismo nuožiūra.
Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškė nuomonę, kad pareiškėjos nurodyti asmeniniai motyvai (užsienio mokymo įstaigos diplomo nepripažinimas, sutuoktinio liga) yra itin svarbūs ir objektyvūs, nulėmę jos negalėjimą laiku įgyti reikiamą teisinį išsilavinimą. Pažymėjo, kad nei Antstolių įstatymas, nei Įgyvendinimo įstatymas nenumatė išimčių, kurių pagrindu būtų galima asmens, neįgijusio nustatyto išsilavinimo, neatleisti iš antstoli pareigų. Be to, tiek antstoliams, tiek notarams, tiek teisėjams ir kitų profesijų atstovams įstatymų numatyti reikalavimai negali būti keičiami ar nevykdomi dėl asmens, siekiančio užimti minėtas pareigas, asmeninių gyvenimo trukdžių (nepaisant jų svarbumo ir objektyvumo), todėl asmuo, pretenduojantis tapti tam tikros profesijos atstovu, privalo besąlygiškai įgyvendinti šiai profesijai keliamus reikalavimus, arba atsisakyti užimti šias pareigas ir pasirinkti kitą darbo sritį. Nurodė, kad ginčo atveju Ministras, priimdamas pareiškėjos ginčijamus įsakymus, vykdė įstatymų reikalavimus, todėl jie yra teisėti bei pagrįsti.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovė papildomai paaiškino, kad Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 7 d. nutarime yra pažymėjęs, jog antstolio profesija yra valstybės kontroliuojama profesija ir jog gali būti taikomas skirtingas teisinis vertinimas antstolio ir kitų asmenų atžvilgiu. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad teisės norma, numačiusi penkerių metų terminą įgyti išsilavinimui, būtinam antstolio pareigoms užimti, paskelbta viešai, apie ją pareiškėja buvo informuota, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeisti teisėtų lūkesčių, teisinės valstybės, atsakingo valdymo principai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą ir prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atmėtė kaip nepagrįstus.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje buvo nustatyta, jog pareiškėja nuo 1998 m. rugsėjo 18 d. dirbo teismo antstole Telšių rajono apylinkės teisme. Pareiškėja 2002 m. spalio 15 d. pateikė prašymą dalyvauti viešame konkurse antstolio vietai Telšių rajono apylinkės teismo veiklos teritorijoje užimti. Ministerija 2002 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. 06-0204971 leido pareiškėjai įkurti „Antstolio D. S. kontorą“ bei priskyrė antstolio veiklos teritoriją – Telšių ir Plungės apylinkės teismų veiklos teritoriją. Ministras 2003 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 4 „Dėl įrašymo į Lietuvos antstolių sąrašą“ įrašė pareiškėją į Lietuvos antstolių sąrašą. Atlikus pareiškėjos atestaciją, 2006 m. birželio 22 d. buvo nuspręsta ją atestuoti su sąlyga, kad ji iki 2006 m. gruodžio 31 d. pateiks informaciją apie teisės studijų eigą, įrodančią, kad antstoliui nustatytas išsilavinimas pagrįstai gali būti įgytas iki 2007 m. spalio 1 d. Ministro įsakymu Nr. 7P-97 pareiškėja, kaip neįgijusi Anstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, nuo 2007 m. spalio 1 d. buvo atleista iš antstolio pareigų bei išbraukta iš Lietuvos antstolių sąrašo. Ministro įsakymu Nr. 7P-124 Plungės ir Telšių rajonų apylinkių teismų veiklos teritorijoje veikiantis antstolis V. D. buvo paskirtas perimti pareiškėjos nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas ir kitus dokumentus, neišmokėtas išieškotas pinigines lėšas ar turtą, perimtą, bet neperduotą išieškotojui, antstolės archyvą ir pan.
Rėmėsi Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 4 straipsnio 1 dalimi. Nukreipė į Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalis ir pažymėjo, kad šiomis teisės normomis nustatytas Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo netaikymo teismo antstoliams terminas ir teisinės pasekmės jam pasibaigus.
Nurodė, kad, pagal Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, aukštasis išsilavinimas apibrėžiamas kaip išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje, o to paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, baigusiam bet kurios nuosekliųjų studijų pakopos programą, aukštoji mokykla išduoda tai patvirtinantį nustatytos formos diplomą, o baigusiam rezidentūros programą, – rezidentūros pažymėjimą.
Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja 2002 m. įstojo mokytis į Maskvos universiteto Teisės fakultetą, tačiau mokslų nebaigė, o Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje 2003 m. baigė aukštųjų neuniversitetinių teisės studijų programą ir įgijo teisininko profesinę kvalifikaciją. Be to, pateiktoje Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto 2006 m. sausio 25 d. pažymoje Nr. 17T3-46 nurodoma, kad pareiškėja yra Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto pagrindinių neakivaizdinių studijų II kurso studentė; studijos buvo pradėtos 2005 m. rugsėjo 1 d., numatomas studijų baigimo laikas – 2008 m. liepos 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad iki Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytos datos, t. y. iki 2007 m. spalio 1 d. pareiškėja neįvykdė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo antstoliui turėti aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro). Be to, pareiškėja pati pripažįsta, kad reikalaujamo antstoliui išsilavinimo neturi.
Rėmėsi Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi ir Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsniu, nustačiusį pereinamąjį laikotarpį asmenims, kurie iki Antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos buvo teismo antstoliai ir kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir Lietuvos antstolių sąrašą. Vertino, jog tai reiškia, kad šių asmenų atžvilgiu įstatymo leidėjas nustatė išlygą, ir jie iki 2007 m. spalio 1 d. galėjo dirbti antstoliais, neturėdami Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo. Pažymėjo, kad antstolis, iki pereinamojo laikotarpio pasibaigimo neįgijęs nustatyto išsilavinimo, neatitinka antstolio pareigybei taikomų reikalavimų ir jog, pagal Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, toks asmuo turi būti atleidžiamas iš antstolio pareigų.
Konstatavo, kad pereinamojo laikotarpio ir teisinių pasekmių jam pasibaigus nustatymas Įgyvendinimo įstatyme neprieštarauja Antstolių įstatymui, taiga Ministras, priimdamas įsakymą Nr. 7P-97, vadovavosi tinkamomis teisės normomis, todėl jo naikinti nėra pagrindo.
Nukreipė į Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutarimą ir nurodė, kad ta aplinkybė, kad pareiškėja yra išlaikiusi kvalifikacinius egzaminus ir buvo atestuota, šiuo atveju nėra reikšminga, kadangi asmens profesiniai gebėjimai nėra tapatu išsilavinimui, be to, pareiškėja buvo atleista iš antstolio pareigų dėl to, kad neįgijo reikiamo išsilavinimo (išsimokslinimo), o ne dėl kvalifikacijos stokos.
Pažymėjo, kad pereinamasis laikotarpis, per kurį yra taikomos tam tikros išimtys tam tikrai asmenų grupei, negali tęstis nepagrįstai ilgai, kadangi kitaip būtų pažeistas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas tų asmenų, kurie jau yra įgiję reikiamą antstoliui aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą, atžvilgiu, nes tokiems asmenims, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, turi būti suteikiama galimybė užimti tų asmenų, kurie neįgijo reikiamo antstoliams išsilavinimo per įstatymo nustatytą terminą, vietas, o nepagrįstas pereinamojo laikotarpio prailginimas suponuotų nelygiateisiškumą tokių asmenų atžvilgiu.
Atkreipė dėmesį į tai, kad nei Antstolių įstatymas, nei Įgyvendinimo įstatymas nenumatė išimčių, kurių pagrindu būtų galima asmens, neįgijusio nustatyto išsilavinimo, neatleisti iš antstolio pareigų. Be to, tiek antstoliams, tiek notarams, tiek teisėjams ir kitų profesijų atstovams įstatymų numatyti reikalavimai negali būti keičiami ar nevykdomi dėl asmens, siekiančio užimti minėtas pareigas, asmeninių gyvenimo trukdžių (nepaisant jų svarbumo ir objektyvumo), todėl asmuo, pretenduojantis tapti tam tikros profesijos atstovu, privalo besąlygiškai įgyvendinti šiai profesijai keliamus reikalavimus arba atsisakyti užimti šias pareigas ir pasirinkti kitą darbo sritį.
Rėmėsi Švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalimi, kurioje numatyta, kad Lietuvos gyventojai turi teisę mokytis kitose šalyse ir kad ši teisė įgyvendinama asmens iniciatyva, šios teisės garantijas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai arba tarptautiniai susitarimai, ir konstatavo, jog, pasirinkdama aukštąją mokyklą ir studijų programą, pareiškėja privalėjo pasidomėti ne tik teisinio universitetinio išsilavinimo įgijimo, bet ir diplomo gavimo ir pripažinimo procedūrų bei reikalaujamą išsilavinimą patvirtinančių dokumentų įgijimo galimybėmis.
Atkreipė dėmesį į tai, kad dar 2000 m. spalio 10 d. priimtame Teismo antstolių įstatyme buvo nustatytas reikalavimas asmenims, pretenduojantiems tapti teismo antstoliais, turėti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą) (7 straipsnio 3 punktas), o tos pačios dienos Teismo antstolių įgyvendinimo įstatyme buvo nurodyta, kad teismo antstoliai turi įgyti minėtą išsilavinimą per 7 metus nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos (2 straipsnio 1 dalis).
Nurodė, jog, pareiškėja, žinodama, kada ji turi įgyti reikiamą antstoliui išsilavinimą, privalėjo atitinkamai veikti, kad iki Antstolių įstatyme nustatyto termino (2007 m. spalio 1 d.) įgytų reikiamą teisinį išsilavinimą. Vertino, kad pareiškėjos neveikimas ir iš to jai kilusios pasekmės negali būti pateisinti jos teisėtais lūkesčiais. Pabrėžė, kad jokie teisės aktai nenumatė, jog terminas išsilavinimui įgyti bus pratęstas ir jis bus ilgesnis nei iki 2007 m. spalio 1 d., todėl pareiškėjos argumentas, kad, vykdydama visus antstoliui keliamus reikalavimus (apsidraudė civilinės atsakomybės draudimu, įkūrė antstolio kontorą, į ją investavo, laikė kvalifikacinius egzaminus, buvo atestuota), ji pagrįstai tikėjosi, kad įstatymo leidėjas pratęs terminą, nagrinėjamu atveju jokios reikšmės neturi.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pakartotinai padarė išvadą, kad Ministro įsakymas Nr. 7P-97, kuriuo pareiškėja nuo 2007 m. spalio 1 d. buvo atleista iš antstolio pareigų, yra teisėtas ir pagrįstas.
Pirmosios instancijos teismui taip pat nekilo abejonių dėl 2000 m. spalio 10 d. Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių, taip pat 2002 m. gegužės 9 d. Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių normų konstitucingumo.
Pažymėjo, kad, vadovaujantis Antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalimi, teisingumo ministro įsakymas dėl bylų ir kitų dokumentų, neišieškotų lėšų ir turto, antstolio archyvo perdavimo, yra tiesiogiai susijęs su teisingumo ministro įsakymu, kuriuo antstolis atleidžiamas iš pareigų, todėl, atleidus antstolį pagal Antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalį, teisingumo ministras privalo priimti įsakymą dėl bylų ir kitų dokumentų, neišieškotų lėšų ir turto, antstolio archyvo perdavimo.
Rėmėsi Tvarkos 2, 8, 9 punktais ir padarė išvadą, kad antstolis, žinodamas, jog bus atleistas iš antstolio pareigų, privalo laiku pasirūpinti inventorizavimo aktų ir kitų dokumentų perdavimu, tai įeina į jo, kaip antstolio, funkcijas. Be to, atsižvelgus į Tvarkoje įtvirtintą nuostatą, kad, jei antstolis nurodytu laiku nurodytų aktų nepateikia ar dėl objektyvių aplinkybių šie aktai negali būti pateikti, antstolio veiklos inventorizavimą atlieka Lietuvos antstolių rūmai kartu su paskirtu perimančiuoju antstoliu. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas atmėtė pareiškėjos argumentus dėl priverčiamojo ar privalomojo darbo. Nurodė, kad panaikinti Ministro įsakymą Nr. 7P-124 nėra teisinio pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsniu, panaikino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartimi iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas ir prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą būtų patenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
1. Remiasi Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimu ir nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas toje dalyje, kurioje pasisakoma dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, naikintinas, kadangi yra nemotyvuotas.
2. Remiasi ABTĮ 105 ir 149 straipsniais ir vertina, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo į kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažeidė minėtas nuostatas, o kartu – ir pareiškėjos procesines teises.
3. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog, atsižvelgiant į antstolio atliekamų funkcijų pobūdį ir reikšmę, yra pagrįsta tokiam asmeniui nustatyti tam tikrus profesinius, kvalifikacinius ir kitus reikalavimus, taip pat ir reikalavimą turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, neįsigilino į bylos esmę, nes pareiškėja to neneigia.
4. Pabrėžia, kad teismai privalo paisyti oficialios konstitucinės doktrinos, ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretavo teisėtų lūkesčių apsaugos principą, o tuo pačiu – ignoravo ir pareiškėjos skunde nurodytus argumentus.
5. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjos argumentų dėl nepagrįstai trumpo pereinamojo laikotarpio termino bei jo pratęsimo galimybės.
6. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis Konstitucinio Teismo išaiškinimais ir pereinamojo laikotarpio pabaigą skaičiuoti remdamasis 2000 m. spalio 10 d. Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, numatančia, jog nustatytas išsilavinimas turi būti įgytas per 7 metus nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2000 m. spalio 31 d. iki 2007 m. spalio 31 d.
7. Akcentuoja, jog pareiškėjos nurodytą aplinkybę (sunkią sutuoktinio ligą) pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti kitų bylos aplinkybių kontekste.
8. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas asmenų lygiateisiškumo principą, neatsižvelgė į tai, jog antstolių teisinis statutas, nustatytas Teismo antstolių įstatymu, įsigaliojus Antstolių įstatymui, pasikeitė.
9. Nesupranta, kodėl, anot pirmosios instancijos teismo, pareiškėja, pasirinkdama aukštąją mokyklą ir studijų programą, privalėjo pasidomėti diplomo gavimo ir bei jo pripažinimo procedūromis.
10. Prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, idant būtų ištirta Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių atitiktis Konstitucijai.
Kiti pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški jos skundo pirmosios instancijos teismui argumentams.
Atsiliepimas
Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti.
Atsiliepime atsakovas teigia, kad ABTĮ nenumato, jog dėl teismo nutarties atmesti prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą galima paduoti atskirąjį skundą. Nurodo, kad Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis yra netekusi galios, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės jos taikyti. Laikosi pozicijos, jog reikalavimo įgyti atitinkamą išsilavinimą pareiškėja neįvykdė ne dėl sutuoktinio ligos, o dėl to, jog per vėlai pradėjo studijuoti. Pažymi, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad objektyviai pateisinama yra situacija, kai skirtingų kategorijų asmenims diferencijuotas teisinis reguliavimas nėra uždraustas ir negali būti laikomas diskriminacija (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
Kiti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.
Trečiasis suinteresuotas asmuo antstolis V. D. nepateikė atsiliepimo į pareiškėjos apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įsakymo Nr. 7P-97, kuriuo pareiškėja, remiantis Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi ir Anstolių įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, nuo 2007 m. spalio 1 d. buvo atleista iš anstolių ir išbraukta iš Lietuvos antstolių sąrašo, bei įsakymo Nr. 7P-124, kuriuo Plungės ir Telšių rajonų apylinkių teismų veiklos teritorijoje veikiantis antstolis V. D., vadovaujantis Anstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalimi ir Tvarka, buvo paskirtas perimti pareiškėjos nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas ir kitus dokumentus, neišmokėtas išieškotas pinigines lėšas ar turtą, perimtą, bet neperduotą išieškotojui, taip pat nebaigtose vykdomosiose bylose gautas ir nepanaudotas vykdymo išlaidas bei antstolės archyvą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl įsakymo Nr. 7P-97 teisėtumo ir pagrįstumo
Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad antstoliu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), ne mažiau kaip vienerius metus buvęs antstolio padėjėju ir laimėjęs viešą konkursą arba ne mažiau kaip penkerius metus dirbęs teisinį darbą ir laimėjęs viešą konkursą.
Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numato, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d., o to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja teismo antstolio (vėliau – antstolio) pareigas eina nuo 1998 m. gegužės 18 d. (Pretendento į antstolius anketa, b. l. 80-83). 2002 m. spalio 15 d. pareiškėja pateikė prašymą dėl dalyvavimo viešame konkurse antstolio vietai Telšių rajono apylinkės teismo veiklos teritorijoje užimti (b. l. 86). Ministerijos 2002 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. 06-0204971 pareiškėjai buvo leista įkurti „Antstolio D. S. kontorą” bei priskirta antstolio veiklos teritorija (Telšių ir Plungės apylinkės teismų veiklos teritorija) (b. l. 100). Ministro 2003 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 4 pareiškėja buvo įrašyta į Lietuvos antstolių sąrašą (b. l. 103-106). 2006 m. birželio 22 d. pareiškėja buvo atestuota su sąlyga, kad iki 2006 m. gruodžio 31 d. ji pateiks informaciją apie teisės studijų eigą, įrodančią, kad anstoliui nustatytas išsilavinimas pagrįstai gali būti įgytas iki 2007 m. spalio 1 d.
Teismo antstolių įstatymo (įsigaliojusio 2000 m. spalio 31 d.) 7 straipsnio 3 punkte buvo nustatyta, kad asmenys, pretenduojantys tapti teismo antstoliais, turi turėti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą).
Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo (įsigaliojusio 2000 m. spalio 31 d.) 2 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad per septynerius metus nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo teismo antstoliai, neturintys tinkamo išsilavinimo, turi įgyti išsilavinimą, numatytą Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo 7 straipsnyje, o to paties straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, jog jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką asmuo neįgyja tinkamo išsilavinimo, jis laikomas praradusiu karjeros statutinio valstybės tarnautojo statusą ir atleidžiamas iš teismo antstolio tarnybos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu, 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1996/2008 konstatavo, jog, atsižvelgiant į teisėtų lūkesčių apsaugos principą bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismo antstoliams (vėliau – antstoliams) nustatyto išsilavinimo įgijimo terminas turi būti skaičiuojamas vadovaujantis Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, t. y. iki 2007 m. spalio 31 d. Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada yra aktuali ir nagrinėjamoje byloje.
Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėja iki 2007 m. spalio 31 d. nei Lietuvoje, nei užsienyje neįgijo aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo. 1994 m. pareiškėja Kauno aukštesniojoje ekonomikos mokykloje baigė teisės specialybės kursą, ir jai buvo suteikta juristo kvalifikacija (b. l. 89). 2002 m. pareiškėja įstojo mokytis į Maskvos valstybinio Lomonosovo universiteto Teisės fakultetą (2002 m. rugsėjo 3 d. pažyma Nr. 520, b. l. 36-37), tačiau, kaip nurodo pati pareiškėja, ji studijas šioje mokymo įstaigoje 2004 m. nutraukė. 2003 m. pareiškėja Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje baigė aukštųjų neuniversitetinių teisės studijų programą ir įgijo teisininko profesinę kvalifikaciją (b. l. 10-11). 2005 m. pareiškėja įstojo į Mykolo Romerio universiteto Teisės fakultetą, tačiau iki 2007 m. spalio 31 d. studijų nebaigė (2007 m. balandžio 5 d. pažyma Nr. 17T7-112, kurioje nurodoma, jog pareiškėja yra pagrindinių neakivaizdinių studijų II kurso studentė ir jog numatomas studijų baigimo laikas yra 2010 m. liepos 1 d., taip pat pažymima, jog pareiškėja yra laikinai (iki 2007 m. vasario 1 d.) nutraukusi studijas; b. l. 42).
Taigi pareiškėja iki 2007 m. spalio 31 d. neįvykdė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo.
Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje yra numatyti atvejai, kada asmuo yra atleidžiamas iš antstolių. Minėtame straipsnyje įtvirtintas atleidimo iš antstolių pagrindų sąrašas, kaip teisingai nurodo pareiškėja, yra baigtinis. Tačiau pažymėtina, jog Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje buvo nustatyti Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo netaikymo teismo antstoliams terminas ir teisinės pasekmės jam pasibaigus. Taigi minėtame Įgyvendinimo įstatymo straipsnyje buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis asmenims, kurie iki Antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos buvo teismo antstoliai ir kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą bei Lietuvos antstolių sąrašą, t. y. šių asmenų atžvilgiu buvo nustatyta išlyga, jog jie, kaip jau buvo konstatuota, iki 2007 m. spalio 31 d. galėjo dirbti antstoliais, nors ir neturėjo Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo. Tuo atveju, jeigu asmuo iki 2007 m. spalio 31 d. neįgijo aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo, laikytina, jog jis neatitinka antstolio pareigybei keliamų reikalavimų, dėl ko jis, pagal Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, turi būti atleidžiamas iš antstolių. Teisėjų kolegijos nuomone, Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio nuostatos laikytinos lex specialis Antstolių įstatymo atžvilgiu, todėl pareiškėjos argumentas, kad minėtos nuostatos prieštarauja Antstolių įstatymui, nepagrįstas. Ministras, priimdamas ginčijamą įsakymą Nr. 7P-97, vadovavosi tinkamomis teisės normomis.
Pareiškėja nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog buvo nustatytas pernelyg trumpas pereinamojo laikotarpio terminas bei nenumatyta jo pratęsimo galimybė.
Kaip jau buvo minėta, pereinamasis laikotarpis tęsėsi nuo Teismo antstolių ir Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymų įsigaliojimo, t. y. 2000 m. spalio 31 d. iki 2007 m. spalio 31 d. Teisėjų kolegijos nuomone, toks terminas, atsižvelgiant į įprastinę teisės krypties studijų trukmę, laikytinas protingu terminu įgyti Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytą išsilavinimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šis terminas yra naikinamasis, t. y. toks, kuris teismo negali būti atnaujintas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.117 straipsnio 6 dalis). Pažymėtina, jog pareiškėjos nurodyta priežastis, dėl kurios ji neįgijo aukštojo teisnio universitetinio išsilavimo, t. y. sunki jos sutuoktinio liga, turėtų būti vertinama tik tuo atveju, jeigu įstatymų leidėjas būtų nustatęs atnaujinamąjį terminą. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai į tai neatsižvelgė.
Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pareiškėja pakeitė aukštąją mokyklą ir iš naujo pradėjo teisės krypties studijas, yra jos pačios apsisprendimas (Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalis: Lietuvos gyventojų teisė mokytis kitose šalyse yra įgyvendinama jų iniciatyva). Be to, kaip nurodo pareiškėja, studijas Maskvos universitete 2004 m. ji nutraukė ne dėl savo sutuoktinio ligos (tą patvirtina ir į bylą pateiktas 2007 m. spalio 10 d. medicininis pažymėjimas Nr. 16, iš kurio matyti, jog pareiškėjos sutuoktinio sveikatos būklė ūmiai pablogėjo 2006 m. pabaigoje; b. l. 9) , o dėl to, jog sužinojo, kad užsienio valstybių universitetų diplomai nebus pripažinti Lietuvoje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tuo metu galiojęs Aukštojo mokslo įstatymas numatė, jog užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka (3 straipsnio 3 dalis), o užsienio valstybėse suteiktų kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo Lietuvos Respublikoje tvarką nustatė tuo metu galioję Vyriausybės 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1460 patvirtinti Užsienyje įgytų kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo nuostatai. Pažymėtina, jog minėti teisės aktai buvo paskelbti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka, taigi pareiškėja galėjo ir turėjo žinoti minėtas nuostatas, todėl jos argumentas, kad ji buvo priversta nutraukti studijas užsienio aukštojoje mokykloje, yra nepagrįstas.
Teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad pareiškėja, žinodama, iki kada ji turi įgyti reikiamą antstoliui išsilavinimą, privalėjo atitinkamai veikti, kad per nustatytą terminą (iki 2007 m. spalio 31 d.) įgytų tokį išsilavinimą, todėl jos neveikimas ir iš to jai kilusios teisinės pasekmės negali būti pateisintos, anot pareiškėjos, jos teisėtais lūkesčiais, kadangi jokie teisėti lūkesčiai, jog šis terminas bus pratęstas ir bus ilgesnis negu iki 2007 m. spalio 31 d., negalėjo atsirasti, nes jokie teisės aktai to nenumatė.
Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai, kad tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais ir kad konstitucinė asmens teisėtų lūkesčių apsauga aiškintina neatsiejamai nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, Konstitucijoje įtvirtintos įgytų teisių apsaugos, būtinumo užtikrinti asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, pasitikėjimą valstybe ir teise.
Pažymėtina, jog pareiškėjos teisėtas lūkestis, jog ji, iki 2007 m. spalio 1 d., nors ir neįgijo reikiamo antstoliui išsilavinimo, galės eiti antstolio pareigas, nebuvo pažeistas, tačiau buvo pažeistas jos teisėtas lūkestis šias pareigas, neįgijus aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo, eiti iki 2007 m. spalio 31 d. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog pareiškėja apskritai nėra įgijusi aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo (nei Lietuvos, nei užsienio aukštojoje mokykloje), daro išvadą, ginčijamas įsakymas Nr. 7P-97 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo, tačiau laikytina, kad pareiškėja iš antstolių buvo atleista nuo 2007 m. lapkričio 5 d. (CK 1.118 straipsnio 1 dalis ir 1.119 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 162 straipsnio 1 dalies 10 punktas, Vyriausybės 2006 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 1369 „Dėl poilsio dienų perkėlimo 2007 metais”).
Dėl įsakymo Nr. 7P-124 teisėtumo ir pagrįstumo
Pareiškėjos atstovas pateikė prašymą sustabdyti nagrinėjamą administracinę bylą iki Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas dėl Tvarkos 3 ir 4 punktų ta apimtimi, kiek jie neužtikrina išieškotojų teisės pasirinkti antstolį bei antstolių lygiateisiškumo ir sąžiningos konkurencijos, atitikties Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 13 straipsniui ir 650 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Konstitucijos 29 straipsniui ir 46 straipsnio 3 ir 4 dalims bei konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams.
Teisėjų kolegijos nuomone, šią administracinę bylą galima nagrinėti ir neišnagrinėjus minėto Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo, kadangi jame keliamos abejonės dėl Tvarkos atitikties aukštesnės galios teisės aktams nėra susujusios su nagrinėjama byla (ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl pareiškėjos atstovo prašymas atmestinas.
Antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje inter alia nustatyta, jog pasibaigus antstolio įgaliojimams, vykdomosios bylos ir kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ar turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui, Ministro nustatyta tvarka perduodami kitam antstoliui (antstoliams), o antstolio archyvas Ministro nustatyta tvarka perduodamas Lietuvos antstolių rūmams.
Tvarkos 3 punkte įtvirtinta, kad pasibaigus antstolio įgaliojimams ne vėliau kaip kitą darbo dieną Ministro įsakymu paskiriamas perimantis antstolis, kuriam bus perduotos buvusio antstolio nebaigtos vykdomosios bylos bei kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ir turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui.
Tvarkos 8 punkte numatyta, kad antstolis iki Ministro įsakymo dėl jo atleidimo iš antstolių priėmimo dienos, o nesant galimybių – per penkias darbo dienas nuo tokio įsakymo priėmimo dienos, privalo pateikti Lietuvos antstolių rūmams bei Ministerijai šiuos inventorizavimo aktus: vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų (faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų įteikimo ir perdavimo) inventorizavimo aktą, išieškotojams neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų bei perimto, bet išieškotojams neperduoto turto inventorizavimo aktą, vykdymo išlaidų panaudojimo pagal nebaigtas vykdomąsias bylas inventorizavimo aktą ir archyvo inventorizavimo aktą.
Taigi vertintina, jog tokio įsakymo priėmimas yra ne Ministro teisė, o pareiga. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tokio įsakymo priėmimas yra suponuojamas įsakymo dėl atleidimo iš antstolių priėmimo: įsakymas dėl atleidimo iš antstolių yra pirminis šios procedūros etapas, o įsakymas dėl nebaigtų vykdyti vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų perdavimo – antrinis, t. y. jis yra privalomas atleidimo iš antstolių procedūros elementas. Be to, tokioje situacijoje, kaip matyti iš Tvarkos 8 punkto, atitinkamas pareigas turi ir iš antstolio pareigų atleidžiamas asmuo.
Pagal Antstolių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, antstolio įgaliojimai pasibaigia atleidus jį iš antstolių. Kaip jau buvo minėta, pareiškėja įsakymu Nr. 7P-97 buvo atleista iš antstolio pareigų. Darytina išvada, kad Ministras, pasibaigus pareiškėjos, kaip antstolės, įgaliojimams, turėjo pareigą priimti įsakymą Nr. 7P-124, o pareiškėja savo ruožtu turėjo Tvarkos 8 punkte nustatytą pareigą dėl inventorizavimo aktų perdavimo. Taip pat pažymėtina, kad teisėjų kolegija nenustatė, jog būtų buvusi pažeista įsakymo Nr. 7P-124 priėmimo procedūra ar jį būtų priėmęs tam neįgaliotas subjektas. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju įsakymo Nr. 7P-124 teisėtumui ir pagrįstumui neturi įtakos pareiškėjos nurodytos aplinkybės, jog dėl nebaigtų vykdyti vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų perdavimo pareiškėja patyrė tam tikras išlaidas, dėl kurių minėtame įsakyme nepasisakoma. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Tvarka nesuteikia Ministrui jokių įgaliojimų, juo labiau – pareigos tą padaryti tokio pobūdžio įsakyme.
Taigi, nesant ABTĮ 89 straipsnyje numatytų ginčijamo administracinio akto panaikinimo pagrindų, konstatuotina, kad įsakymas Nr. 7P-97 yra teisėtas ir pagrįstas, tačiau atsižvelgus į tai, jog, kaip buvo konstatuota šioje nutartyje, pareiškėja laikytina atleista iš antstolių nuo 2007 m. lapkričio 5 d., įsakymo Nr. 7P-124 atžvilgiu taikytinas tas pats principas ir laikytina, kad jis buvo priimtas 2007 m. lapkričio 6 d.
Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrįstumo
Pareiškėja laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą skundžiamame sprendime, pažeidė pareiškėjos procesinę teisę paduoti atskirąjį skundą bei ABTĮ 105 straipsnį.
ABTĮ 149 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui ABTĮ nustatytais atvejais arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.
ABTĮ 4 straipsnis inter alia numato, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. ABTĮ expressis verbis nenumato galimybės paduoti atskirąjį skundą, jeigu yra atmetamas proceso šalies prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tokio prašymo atmetimas taip pat neužkerta kelio tolesnei bylos eigai. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jos buvo pažeista jos procesinė teisė nagrinėjamu klausimu paduoti atskirąjį skundą.
Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas dėl jos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą privalėjo priimti nutartį, juo labiau – kad dėl to buvo pažeistos jos procesinės teisės. Kaip jau buvo konstatuota, dėl tokios pirmosios instancijos teismo nutarties ji nebūtų galėjusi paduoti atskirojo skundo. Tuo tarpu apeliacinio skundo pagalba pareiškėja galėjo apskųsti ir tą dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje buvo pasisakyta dėl jos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Pareiškėja prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių, taip pat Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių normų konstitucingumo iš esmės grindžia tuo, jog jose nebuvo numatytos išimtys, suteikiančios teisę atitinkamai valdymo institucijai dėl objektyviai pateisinamų priežasčių (nėštumo, vaiko priežiūros, sunkios ligos ir pan.) pratęsti nustatytą 7 metų pereinamojo laikotarpio terminą, pereinamasis laikotarpis turėjo baigtis 2007 m. lapkričio 1 d., o jis Įgyvendinimo įstatyme buvo vienu mėnesiu sutrumpintas, pareinamasis laikotarpis buvo nepakankamas, kad asmenys, tuo pačiu metu dirbantys specifinį darbą, galėtų įgyti reikiamią antstoliui išsilavinimą, be to, reikalavimas dėl tokio išsilavinimo buvo įtvirtintas tik 2000 m.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 7 d. nutarime yra konstatavęs, kad antstolio profesija – tai valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine (privačia) veikla besiverčiantys asmenys (už atlygį), o jiems šias funkcijas vykdyti perdavusi valstybė turi kontroliuoti, kaip jos yra vykdomos. Pagal Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Taigi iš principo antstolis vykdo valstybės jam deleguotas funkcijas. Dėl šios priežasties valstybė, atstovaujama įstatymų leidėjo, nustatydama antstolio statusą bei tam tikrus reikalavimus tokiam statusui įgyti, turi diskrecijos teisę.
Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl pareiškėjos nurodytų teisės aktų nuostatų atitikties Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir atsakingo valdymo principams, todėl pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra.
Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendims yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos D. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.