Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-06-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-351/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-06-10
Bylos Nr.
1A-351/2011
Teisminio proceso Nr.
1-88-1-00636-2010-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Kęstutis Jucys, Albinas Bielskis (pran.), Elena Vainienė
Nuteistasis
A. K.
Nukentėjusysis
I. S.
Advokatai
Nikolajus Kuznecovas
Kategorijos
  • 12.7.2.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Baudžiamoji byla Nr. 1A-351/2011Procesinio sprendimo kategorijos: 12.7.2.2.3.;1.1.7.1. Teisminio proceso Nr. 1-88-1-00636-2010-6 1.2.14.5.1.; 2.1.15.3.3.2.; 2.3.6.4.5.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teisėjų Kęstučio Jucio ir Elenos Vainienės,sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorui Nerijui Bieliauskui,gynėjui advokatui Nikolajui Kuznecovui,nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą V. S. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. (A. K. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį, ir nuteistas:

- pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (už nusikalstamą veiką, padarytą laikotarpiu tarp 2010 m. birželio mėnesio iki 2010 m. rugpjūčio 4 d.) – laisvės atėmimu trejiems metams;

- pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (už nusikalstamą veiką, padarytą 2010 m. rugpjūčio 1 d.) – laisvės atėmimu trejiems metams;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį (už nusikalstamą veiką, padarytą 2010 m. rugpjūčio 3 d.) – laisvės atėmimu trejiems metams;

- pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (už nusikalstamą veiką, padarytą 2010 m. rugpjūčio 4 d.) – laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė A. K. paskirta – laisvės atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. K. priteista 20 000 Lt (dvidešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiosios I. S. naudai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad 2010 m., laikotarpiu nuo birželio 1 d. iki rugpjūčio 4 d., tiksliau nenustatytu laiku, namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, trečios laiptinės rūsyje, turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą, pasinaudodamas nukentėjusiosios I. S. , gim. 2002-11-13, bejėgiška būkle dėl mažametystės, liepė pastarajai rankomis masturbuoti jo lytinį organą bei pažadėjo nukentėjusiajai už tai duoti pinigų ir ledų, po ko nukentėjusiajai I. S. rankomis masturbuojant jo lytinį organą, jis tenkino savo lytinę aistrą su mažamete kitokio fizinio sąlyčio būdu, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje;

Be to jis, 2010 m. rugpjūčio 1 d., apie 12 val., namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, trečios laiptinės trečiame aukšte, pasinaudodamas nukentėjusiosios I. S. , gim. 2002-11-13, bejėgiška būkle dėl mažametystės, liepė pastarajai rankomis masturbuoti jo lytinį organą bei pažadėjo nukentėjusiajai už tai duoti pinigų ir ledų, po ko nukentėjusiajai I. S. rankomis masturbuojant jo lytinį organą, jis tenkino savo lytinę aistrą su mažamete kitokio fizinio sąlyčio būdu, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje;

A. K. nuteistas ir už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 3 d., apie 13 val., namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, trečioje laiptinėje, tarp trečio ir ketvirto aukštų esančioje laiptinės aikštelėje, pasinaudodamas nukentėjusiosios I. S. , gim. 2002-11-13, bejėgiška būkle dėl mažametystės, pasikėsino seksualiai prievartauti mažametę, veikos nebaigė dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje;

Be to jis, 2010 m. rugpjūčio 4 d., laikotarpiu nuo 19 val. iki 21 val., namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, trečios laiptinės rūsyje, turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą, pasinaudodamas nukentėjusiosios I. S. , gim. 2002-11-13, bejėgiška būkle dėl mažametystės, liepė pastarajai rankomis masturbuoti jo lytinį organą bei pažadėjo nukentėjusiajai už tai duoti pinigų ir ledų, po ko nukentėjusiajai I. S. rankomis masturbuojant jo lytinį organą, jis tenkino savo lytinę aistrą su mažamete kitokio fizinio sąlyčio būdu, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje.

Šalies argumentai

Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas neišsamiai įvertinus visus byloje esančius duomenis, todėl naikintinas.

Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi vien tik nenuosekliais ir neišsamiais nukentėjusiosios I. S. parodymais bei paties apelianto ikiteisminiame tyrime duotais parodymais, kurie buvo išgauti pareigūnams naudojant psichologinį smurtą. Byloje nebuvo atlikta I. S. teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizė ir nebuvo nustatyta, ar nukentėjusiosios parodymai yra patikimi, ar ji nebuvo įtakota savo motinos V. S. . Nuteistojo teigimu, prie bylos medžiagos pridėti daiktiniai įrodymai – gelsvos spalvos plastmasinė dėžė, kepurė su snapeliu, guminės pirštinės, šampūnai, neturi jokios įrodomosios galios, kadangi priklauso ne apeliantui, o jo tėvams. Negali būti pripažįstami patikimu A. K. kaltės įrodymu ir prie bylos medžiagos pridėti nukentėjusiosios marškinėliai, ant kurių, kaip konstatavo nuosprendį priėmęs teismas, rastos baltos spalvos dėmės, kadangi byloje nebuvo atliktas tyrimas, siekiant nustatyti šių dėmių kilmę ir atsiradimo ant marškinėlių aplinkybes.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus kvalifikavo kaip atskiras BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Pasak nuteistojo, jam inkriminuoti nusikalstami veiksmai turėjo būti kvalifikuojami kaip vienas tęstinis nusikaltimas.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos BPK (toliau – BPK) 219 straipsnio reikalavimų, kadangi A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašytos neaiškiai ir nesuprantamai, nenurodytas tikslus nusikalstamų veikų padarymo laikas, vieta, būdas ir kitos svarbios aplinkybės.

Šalies argumentai

Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusiosios atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas netenkinamas.

Pagal BPK 20 straipsnio 2 dalį, byloje surinktus duomenis pripažinti įrodymais kiekvienu atveju gali tik teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, įstatymų nustatyta tvarka šioje byloje gautus duomenis pripažindamas įrodymais bei juos vertindamas, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų ištyrimo bei vertinimo taisyklių nepažeidė. Visuma duomenų, gautų apklausus nuteistąjį A. K. , nukentėjusiąją I. S. , liudytojus V. S. , V. M. , A. M. , apžiūrėjus įvykio vietą, įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, kurie įstatymo nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad A. K. pagrįstai pripažintas kaltu dėl nukentėjusiosios I. S. seksualinio prievartavimo ir pasikėsinimo seksualiai prievartauti, o jo apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių dėl priimto nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.

Nuteistasis A. K. savo apeliaciniame skunde, kaip ir pirmosios instancijos teisme, neigia seksualiai prievartavęs nukentėjusiąją ir tvirtina, kad I. S. pinigų ir ledų duodavo už tai, kad ji padėdavo tvarkyti kiemą. Be to, jam būdavo gaila I. S. . Nuosprendį priėmęs teismas, tikrindamas tokius apelianto teisiamajame posėdyje duotus parodymus, išsamiai išanalizavo jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinį.

Tai, kad nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, patvirtina ir nukentėjusiosios I. S. , jos motinos V. S. , liudytojų V. M. , A. M. parodymai, kratos, atliktos A. K. gyvenamoje vietoje ir sandeliuke, protokole užfiksuoti duomenys.

Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją mažametė nukentėjusioji I. S. , vartodama pagal savo amžių bei patirtį jai suprantamas sąvokas, išsamiai ir realistiškai nurodė A. K. su ja atliktų veiksmų pobūdį, intensyvumą ir aplinkybes, kurių, jei nebūtų turėjusi tokios seksualinės patirties, nebūtų galėjusi išsigalvoti ir taip tikroviškai apibūdinti, būdama septynerių metų amžiaus. Nukentėjusioji apklausos metu paaiškino, kad 2010 m. rugpjūčio 4 d., vakare, gretimoje laiptinėje gyvenantis A. K. pasikvietė ją į namo rūsį, kur padavęs geltonos spalvos gumines pirštines bei užpylęs ant jų šampūno, liepė „patrinti jo pimpalą“ iki tol, kol išbėgs baltas skystis. Už tai A. K. pažadėjo nupirkti keturias porcijas ledų bei duoti 1, 75 Lt. Po to, kai „dėdei išbėgo baltas skystis“, nukentėjusioji išgirdo beldimą į rūsio duris ir savo mamos balsą. Paėmusi ledus ir pinigus I. S. iš rūsio išbėgo. Nukentėjusioji patvirtino, kad 2010 m. rugpjūčio 4 d. buvo ketvirtas kartas, kuomet A. K. tokiu būdu prašė „liestis“ prie jo. Prieš tai du kartai buvo namo laiptinėje, ir vienas kartas tame pačiame rūsyje. Du kartus A. K. „išbėgo kažkas balto iš pimpalo“. I. S. teigė sutikusi „trinti dėdei pimpalą“, kadangi už tai gaudavo pinigų ir ledų (t. 1 b.l. 20-22). Tokie nukentėjusiosios parodymai sutampa su V. S. parodymais. Apklausta teisiamajame posėdyje ji patvirtino, kad 2010 m. rugpjūčio 4 d., apie 20 val., grįžusi namo nerado savo mažametės dukters I. S. . Pradėjusi jos ieškoti, pastebėjo gretimo namo rūsyje degančią šviesą. Pasibeldė į rūsio duris, tačiau jų niekas neatidarė, girdėjo rūsio viduje verkiančią I. S. . Po kurio laiko iš rūsio išbėgo nukentėjusioji, o A. K. rado besislepiantį rūsyje. Išbėgusi iš rūsio I. S. turėjo pinigų, kuriuos liudytoja liepė padėti prie medžio. Grįžusi namo I. S. papasakojo, kad maždaug tris – keturis kartus, namo laiptinėje ir rūsyje, A. K. prašė „tampyti pimpalą“, už tai duodamas ledų ir pinigų. Liudytojai V. S. nukentėjusioji nurodė iš esmės tokias pačias nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes – nuteistasis duodavo geltonos spalvos gumines pirštines, ant jų užpildavo šampūno ir liepdavo „trinti pimpalą“ (t. 1 b.l. 165-167). Mažametės liudytojos V. M. ir A. M. apklaustos pas ikiteisminio tyrimo teisėją patvirtino mačiusios, kaip kaimynas A. K. , kurį visi vadino „Tolia“, duodavo ledų ir pinigų I. S. . Tuo tarpu kitiems kiemo vaikams A. K. ledų nepirkdavo ir pinigų neduodavo (t. 1 b.l. 42, 43). Nukentėjusiosios I. S. parodymus patvirtina ir 2010 m. rugpjūčio 6 d. kratos, atliktos A. K. gyvenamojoje vietoje ir sandeliuke, protokolas, iš kurio matyti, kad kratos metu sandeliuke buvo surasta ir paimta gelsvos spalvos plastmasinė dėžė, kurioje be kitų daiktų buvo geltonos spalvos guminės pirštinės, dvi žalios spalvos guminės pirštinės, viena rausvos spalvos guminė pirštinė, dvi gelsvos spalvos guminės pirštinės, šampūno „Wash & Go” buteliukas ir šampūno „Shauma“ buteliukas (t. 1 b.l. 50). Ši aplinkybė patvirtina nukentėjusiosios I. S. parodymus apie tai, kad prieš masturbuojant lytinį organą, A. K. jai liepdavo užsidėti gumines pirštines, ant kurių užpildavo šampūno. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog pirmiau nurodyti kratos metu sandeliuke surasti daiktai negali būti pripažįstami patikimu jo kaltės įrodymu, kadangi priklauso ne jam, o tėvams. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad ta aplinkybė, kam priklausė sandeliuke įvykio metu buvę daiktai, panaudoti nusikalstamoms veikoms daryti, neturi esminės reikšmės. Šiuo atveju svarbu yra tai, kad dvi iš keturių inkriminuotų nusikalstamų veikų nuteistasis padarė būtent sandeliuke ir, kaip patikimai nustatyta nukentėjusiosios I. S. parodymais, šių nusikaltimų padarymui jis panaudojo sandeliuke tuo metu buvusius daiktus – gumines pirštines ir šampūną. Vadinasi, kratos metu sandeliuke surasti daiktai pagrįstai pripažinti A. K. kaltę seksualiai prievartavus nukentėjusiąją patvirtinančiais įrodymais. Jie patirtina mažametės I. S. byloje duotus parodymus dėl apelianto pavartotų priemonių nusikalstamoms veikoms daryti.

Taigi, priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, nukentėjusiosios I. S. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, kurie šioje byloje turi išskirtinę įrodomąją reikšmę, yra nuoseklūs ir patikimi, juos patvirtina kiti byloje surinkti duomenys, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo nei teisinių, nei loginių kliūčių jais remtis priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Juolab, kad jie sutampa ir su paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

Nuteistojo A. K. skundo argumentus apie tai, kad I. S. jį kaltinančius parodymus davė įtakota savo motinos V. S. , paneigia pirmiau šioje nutartyje bei apygardos teismo nuosprendyje aptarti duomenys, kurie patvirtina nukentėjusiosios parodymus. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantui buvo užtikrinta teisė dalyvauti nukentėjusiosios apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir užduoti jai klausimus, tačiau nuteistasis tokia teise nepasinaudojo ir atsisakė dalyvauti nukentėjusiosios apklausoje (t. 1 b.l. 23). Byloje nėra jokių duomenų, duodančių pagrindo abejoti mažametės I. S. parodymais apie A. K. seksualinę prievartą prieš ją.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios įstatyminė atstovė V. S. policijos pareigūnams pateikė I. S. marškinėlius, ant kurių rastos baltos spalvos dėmės. Šie marškinėliai ikiteisminio tyrimo metu buvo apžiūrėti ir pridėti prie bylos kaip daiktas, turintis reikšmę nusikalstamai veikai tirti (t. 1 b.l. 13-15). Nuteistasis savo apeliaciniame skunde abejoja šio daiktinio įrodymo įrodomąja verte, kadangi ikiteisminio tyrimo metu nebuvo ištirta ant marškinėlių esančių dėmių priklausomybė ir nenustatytos jų atsiradimo aplinkybės. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, jį priėmęs teismas A. K. kaltės šiuo įrodymu negrindė.

Apklausų, vykusių ikiteisminio tyrimo metu, kuriose dalyvavo ir nuteistojo gynėja, A. K. visiškai pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų ir nuoširdžiai gailėjosi. Antai, apklaustas įtariamuoju pirmąjį kartą A. K. teigė, kad su nukentėjusiąja mažamete I. S. lytinę aistrą tenkino tris kartus – 2010 m. rugpjūčio 1 d., apie 12 val., namo laiptinėje, 2010 m. rugpjūčio 3 d., apie 13 val., namo laiptinėje, ir 2010 m. rugpjūčio 4 d., vakare, namo rūsyje, kuomet buvo užkluptas nukentėjusiosios motinos. Nuteistasis tvirtino, kad visais trimis atvejais lytinę aistrą tenkino analogišku būdu – liepė I. S. užsidėti gumines pirštines, ant jų užpylė šampūno ir nusimovęs kelnes nurodė nukentėjusiajai masturbuoti jo lytinį organą. Už tai I. S. duodavo pinigų ir ledų (t. 1 b.l. 62). Iš esmės analogiškus parodymus A. K. davė ir apklausos, vykusios 2010 m. rugsėjo 2 d., metu, papildomai paaiškindamas, kad nusikalstamos veikos, padarytos 2010 m. rugpjūčio 3 d., apie 13 val., nebaigė, kadangi vos tik jam nusimovus kelnes, į laiptinę išėjo nuteistojo tėvai ir kaimynas (t. 1 b.l. 64). Apklaustas įtariamuoju trečiąjį kartą apeliantas iš dalies pakeitė parodymus ir ėmė tvirtinti, kad I. S. seksualiai prievartavo vieną kartą – 2010 m. rugpjūčio 4 d., namo rūsyje, tačiau lytinio akto nebaigė, kadangi buvo užkluptas V. S. (t.1 b.l. 66). Tokius parodymus A. K. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (T. 1 b.l. 67-71). Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teisme apeliantas ėmė neigti padaręs ir šią nusikalstamą veiką, tvirtindamas, kad I. S. ledų ir pinigų duodavo iš gailesčio ir už tai, kad ši padėdavo jam dirbti (t. 1 b.l. 164-165).

Toks nuteistojo parodymų laipsniškas keitimas, pripažįstant vis mažiau jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą, yra akivaizdus siekis priderinti savo parodymus prie byloje surinktų įrodymų. Byloje surinktais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes atitinka būtent pirminiai ikiteisminio tyrimo metu A. K. duoti parodymai, kuriuose jis prisipažino įvykdęs jam inkriminuotus nusikaltimus, o ne jo parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, neigiant ankstesnius parodymus bei savo kaltę.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis, pirmosios instancijos teisme negalėjo nurodyti įtikinamų ir logiškų parodymų keitimo motyvų. Jis teisme tvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu prisipažino dėl jam inkriminuotų veikų todėl, kad policijos pareigūnai jam darė spaudimą, todėl buvo pasimetęs, streso būsenoje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius nuteistojo aiškinimus atmetė, kaip prieštaraujančius byloje surinktiems duomenims. Tai, kad apeliantas tyrimo metu parodymus davė savanoriškai, patvirtina jo apklausų protokolai, kuriuose A. K. pats savo ranka užrašė patvirtinantis parodymų teisingumą, be to, apklausose dalyvavo ir nuteistojo gynėja, kuri prašymų ar nušalinimų apklausas vykdžiusiai tyrėjai nepareiškė. Iš apklausos ir parodymų patikrinimo vietoje protokolų matyti, kad gynėja jokių pastabų dėl šių procesinių veiksmų atlikimo neturėjo ir protokoluose nenurodė.

Taigi, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad prmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai, pagrįstai pripažino A. K. atlikus prievartinius seksualinio pobūdžio veiksmus ir tinkamai juos įvertino baudžiamojo įstatymo požiūriu. BK 150 straipsnio 1 dalyje seksualinis prievartavimas apibrėžtas kaip lytinės aistros tenkinimas su žmogumi prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, pavartojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį pavartoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. BK 150 straipsnio 4 dalis numato kvalifikuotą seksualinį prievartavimą, t. y. atsakomybę už šių veiksmų atlikimą mažamečiui asmeniui. Lytinės aistros tenkinimas BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta BK 149 straipsnyje, kaip antai: oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais – dirginant lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir panašiai. Toks lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo valią, tame tarpe ir pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle. Mažamečiu laikomas nukentėjusysis, kuriam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra mažametis, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinę ir psichinę brandą suvokė daromų su juo veikų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Bylos duomenimis patikimai įrodyta, kad nuteistasis A. K. nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą, liepdavo nukentėjusiajai masturbuoti jo lytinį organą. Tokiu būdu A. K. tris kartus tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu ir vieną kartą (2010 m. rugpjūčio 3 d., apie 13 val.) pasikėsino tenkinti lytinę aistrą fizinio sąlyčio būdu. I. S. gimė 2002 m. lapkričio 13 d., nusikaltimų padarymo metu buvo mažametė ir tai apeliantas neabejotinai suvokė. Nukentėjusioji dėl savo amžiaus ir turimų žinių negalėjo suprasti su ja atliekamų kaltininko veiksmų esmės, o taip pat negalėjo aktyviai ir adekvačiai tiems veiksmams priešintis. Tai reiškia, kad nuteistasis tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai anksčiau aptartus A. K. veiksmus nukentėjusiosios I. S. atžvilgiu įvertino kaip lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu ir šias apeliantui inkriminuotas veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį bei 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį.

Pagal formuojamą teismų praktiką, jei asmuo kelis kartus tenkina lytinę aistrą su tuo pačiu nukentėjusiuoju prieš jo valią esant vieningai tyčiai (sumanymui), keli lytinės aistros tenkinimo veiksmai gali būti vertinami kaip vienas tęstinis nusikaltimas. Vieninga tyčia yra tada, kai asmuo prievartaudamas nukentėjusįjį pirmą kartą suvokia, kad ir ateityje seksualiai prievartaus šį nukentėjusįjį. Jei asmuo atlikęs seksualinį prievartavimą, po kiek laiko pasitaikius progai vėl sumano seksualiai prievartauti nukentėjusįjį asmenį, tokia veika jau laikoma pakartotiniu nusikaltimu ir kvalifikuojama atskirai. Šiuo atveju bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad nuteistasis A. K. mažametę nukentėjusiąją seksualiai prievartavo tris kartus – 2010 metais, laikotarpiu nuo birželio 1 d. iki rugpjūčio 4 d., 2010 m. rugpjūčio 1 d. ir 2010 m. rugpjūčio 4 d. Bei vieną kartą pasikėsino seksualiai prievartauti I. S. – 2010 m. rugpjūčio 3 d. Tai reiškia, kad nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos viena nuo kitos buvo nutolusios laiko atžvilgiu. Nors apeliantas visas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė tais pačiais veiksmais ir tos pačios nukentėjusiosios atžvilgiu, byloje nėra duomenų apie bendrą sumanymą ir vieningą tyčią. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo reikalavimas A. K. inkriminuotas nusikalstamas veikas kvalifikuoti kaip vieną tęstinį nusikaltimą yra nepagrįstas.

Šalies argumentai

A. K. skunde nurodo, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, tačiau nepateikia jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių jo teiginius. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, susiję su netinkamu kaltinamojo akto surašymu, nepagrįsti ir deklaratyvūs.

Asmens teisės žinoti, kuo jis kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis) ir teisės pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis) sudėtiniai aspektai yra kaltinamajame akte išdėstytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės ir jų teisinis įvertinimas (veikos kvalifikavimas). Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad kaltinamasis aktas šioje byloje surašytas išsamiai ir tiksliai. Iš kaltinamojo akto (t. 1 b.l. 132-135) turinio matyti, kad jame nurodytos visos būtinos nusikalstamų veikų, kuriomis A. K. buvo įtariamas ir kaltinamas, aplinkybės, apelianto veiksmai aprašyti aiškiai ir suprantamai – nurodytas nusikalstamų veikų padarymo laikas, vieta, būdas, duomenys apie nukentėjusiąją ir kt. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu A. K. buvo išaiškintos jo procesinės teisė. Jų įgyvendinimą užtikrino to paties gynėjo dalyvavimas viso proceso metu. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad į bylą nagrinėjusio teisėjo klausimą pats apeliantas atsakė, jog kaltinamasis aktas jam suprantama kalba buvo įteiktas, kaltinimą suprato, kaltu neprisipažįsta (t. 1 b.l. 163-165).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. K. , BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Apeliantas padarė keturias nusikalstamas veikas, priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis), viena iš jų nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Nukentėjusioji yra mažametė mergaitė, kuriai neteisėtais nuteistojo veiksmais neabejotinai buvo padaryta didelė moralinė žala. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad nusikalstamų veikų padarymo metu A. K. prieš mažametę nukentėjusiąją nevartojo intensyvaus fizinio ir psichologinio smurto. Byloje nenustatyta A. K. atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Apelianto atsakomybę lengvina tai, kad iki nusikalstamų veikų padarymo jis gyveno kartu su nedarbingais tėvais, kuriais rūpinosi ir juos išlaikė. Apeliantas anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, iki kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo buvo registruotas darbo biržoje, charakterizuojamas teigiamai. Nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai įvertino ir tai, kad A. K. diagnozuotas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, lengvas protinis atsilikimas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šių bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių visumą ir už kiekvieną nusikalstamą veiką A. K. paskyrė laisvės atėmimo bausmę trejiems metams, t.y. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė lygų minimaliai BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytai bausmei. Tai reiškia, kad apeliantui paskirtoji bausmė gali būti sušvelninta tik pritaikius BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatytos aplinkybės, duodančios pagrindą taikyti šiuos BK straipsnius nuteistojo A. K. atžvilgiu ir jais remiantis sušvelninti paskirtąją laisvės atėmimo bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Albinas BielskisTeisėjai Kęstutis JucysElena Vainienė