Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-252-557/2014

Teisėjas A. Bazilius Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00547-2013-7

2014 m. balandžio 10 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Reginos Bertašienės ir Stasio Valužio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo L. M. dėl kaltinimo pagal BK 227 str. 4 d. išteisintas nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir byla nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. M. buvo kaltinamas tuo, kad siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus davė kyšį, o būtent: 2013 m. birželio 3 d. apie 18⁰⁰ val. Tauragės r. Skaudvilės mstl. Vilniaus g., vairuodamas automobilį „Renault Megane“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kalbėjo mobiliuoju telefonu nesinaudodamas laisvųjų rankų įranga, dėl ko Tauragės r. Nosaičių k. teritorijoje buvo sustabdytas Tauragės apskrities VPK Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių būrio pareigūnų ir, siekdamas neteisėtos paperkamų valstybės tarnautojų veikos vykdant įgaliojimus, t. y. norėdamas išvengti atsakomybės už padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą, davė 100 Lt kyšį Tauragės apskrities VPK Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių būrio pareigūnams Š. P. ir A. Č..

Teismas nuosprendyje konstatavo, jog Policijos patrulių veiklos instrukcijos 110¹ str. numatyta, kad visais atvejais, kai patruliniame automobilyje bendraujama su asmeniu, automobilyje įmontuota stacionari vaizdo ir garso įrašymo įranga turi būti įjungta, o kai tokios įrangos nėra, patrulis privalo pasinaudoti turimomis inventorinėmis techninėmis vaizdo ir (arba) garso įrašymo priemonėmis, kad pokalbis su asmeniu būtų įrašytas. Iš to darytina išvada, kad policijos patrulis garso įrašą gali padaryti ne bet kuo, o tik nurodytomis priemonėmis (stacionariomis arba turimomis inventorinėmis techninėmis vaizdo ir (arba) garso įrašymo priemonėmis). Policijos patrulių veiklos instrukcijos 110² str. nurodyta, kad naudojant vaizdo ir (arba) garso įrašymo įrangą, asmenį reikia įspėti apie tai ir informuoti, kad viskas, ką jis pasakys, gali būti panaudota nagrinėjant administracinę bylą ar atliekant ikiteisminį tyrimą (2011 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. 5-V-540 redakcija). Iš pokalbio išklotinės nesimato ir nesigirdi, kad L. M. būtų įspėtas apie ketinimą daryti garso įrašą. Teismas šio garso įrašo nevertina kaip įrodymo, nes jis gautas ne įstatyme nurodytu būdu. Tokiu būdu buvo pažeista įrodymų gavimo tvarka ir dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymo garantuotos kaltinamojo teisės. Šiuo atveju teismas taip pat rėmėsi Policijos patrulių veiklos instrukcija, kuri irgi neturi įstatymo galios. Tačiau ir vertinant šį faktą, teismas nurodo, kad L. M. nebuvo įspėtas apie daromą įrašą, nors ir pats L. M. apklausos metu teisme parodė, kad jam pareigūnas pasakė, kad jis yra įrašinėjamas. Taigi, darytina išvada, kad L. M. žinojo, kad jo kalba yra įrašinėjama. O vertinti tai, kad buvo įrašinėjama mobiliuoju telefonu, o ne tarnybine įrašymo įranga, neturi turėti lemiamos reikšmės pripažįstant šį įrašą įrodymu, nes nebuvo pažeistas įrodymų surinkimo teisėtumas bei nebuvo suvaržytos L. M. teisės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas

Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 str. 5 d. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų – ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Neatsiejamos įrodymų vertinimo sąlygos – įrodymų leistinumas ir liečiamumas. Įrodymų leistinumas reiškia, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys. Spręsdamas, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams. Pagal teismų praktiką, tais atvejais, kai reikšmingus bylai duomenis pateikia proceso dalyviai (įtariamasis, kaltinamasis, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, taip pat įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovas) arba bet koks fizinis ar juridinis asmuo, teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu (principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“). Tuo tarpu tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nurodytu būdu (principas „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“), ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui, ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisės.

Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, jog policijos pareigūnai A. Č. ir Š. P. 2013-06-03 apie 18.00 val., patruliuodami Tauragės r. Skaudvilės mstl. Vilniaus g., pastebėjo važiuojantį automobilį „Renault Megane“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vairuotojas L. M., vairuodamas automobilį, kalbėjo mobiliuoju telefonu (L. M. kaltė dėl ATPK 124¹ str. 2 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo įrodyta Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi bei Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartimi, b. l. 78-81, 82-86). Minėtas automobilis buvo sustabdytas, o tarnybiniame automobilyje, kuriame buvo rašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas, policijos pareigūnas A. Č. nusprendė pokalbį su pažeidėju išteisintuoju L. M. įrašyti savo mobiliojo ryšio telefonu.

Iš aukščiau aptartų liudytojų policijos pareigūnų parodymų seka, kad, anot jų, pareigūnai L. M. dėl jo veiksmų - 100 Lt nominalo kupiūros padėjimo tarnybiniame automobilyje ant porankio - vertinimo kaip kyšio davimą, kaip nusikalstamą veiką, kuri užtraukia baudžiamąją atsakomybę, įspėjo ne kartą, jam buvo akcentuota, kad atsiimtų pinigus, tačiau pastarasis į perspėjimus nereagavo. Tuo tarpu iš išteisintojo L. M. parodymų seka, kad jis policijos pareigūnų dėl savo veiksmų įspėjamas nebuvo, iš karto po to, kai jis 100 Lt nominalo kupiūrą padėjo policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje ant porankio, jam buvo pasakyta, kad tai bus traktuojama kaip kyšio davimas. Norint atsiimti 100 Lt nominalo kupiūrą, nes pareigūnai ne taip suprato jo veiksmus, pareigūnai to padaryti jam neleido, tačiau jis vis tiek pinigus pasiėmė.

Be liudytojų policijos pareigūnų A. Č. ir Š. P., kurie teikia L. M. kaltinančią versiją, ir išteisintojo L. M., kuris teikia jį teisinančią versiją, įvykio vietoje jokių kitų asmenų, kurie patvirtintų arba paneigtų kurią tai versiją, nebuvo. Todėl nustatant objektyvią tiesą byloje, pašalinant visas abejones ir prieštaravimus, esančius tarp proceso dalyvių parodymų, itin didelę reikšmę turi tai, kokie objektyvūs įrodymai patvirtina liudytojų policijos pareigūnų versiją, o kokie – išteisintojo versiją.

Įvykio metu policijos pareigūnas A. Č. savo mobiliuoju ryšio telefonu padarė garso įrašą, kuris (taip pat ir pokalbio išklotinė) pateiktas baudžiamojoje byloje (b. l. 28, 29, 30-31). Kaip aukščiau aptarta, liudytojai policijos pareigūnai teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog pokalbis buvo įrašinėjamas ne nuo L. M. sustabdymo ir jo atėjimo į tarnybinį automobilį pradžios, o nuo to momento, kai L. M. padėjo pinigus. Nurodė, kad L. M. dėl įrašinėjimo buvo perspėtas. L. M. teisiamojo posėdžio metu taip pat pripažino, kad dėl garso įrašo pareigūnai jį įspėjo. Tačiau iš garso įrašo bei jo išklotinės matyti, kad garso įrašas buvo pradėtas daryti daug anksčiau, negu policijos pareigūnai apie tai informavo L. M.. Be to, nors tolimesnio pokalbio tarp pareigūnų ir išteisintojo metu vienas iš pareigūnų pasakė L. M.: „ar supratot, kad tarnybiniame automobilyje garsas yra įrašinėjamas?“, toks pasakymas nelaikytinas tinkamu įspėjimu pagal Policijos patrulių veiklos instrukcijos 20.9. p., kuris, kaip jau minėta, numato pareigą policijos pareigūnui naudojant garso įrašymo įrangą asmenį apie tai įspėti ir informuoti, kad viskas, ką jis pasakys, gali būti panaudota nagrinėjant administracinę bylą ar atliekant ikiteisminį tyrimą. Kaip girdėti iš garso įrašo bei matyti iš garso įrašo išklotinės, nagrinėjamu atveju policijos pareigūnai šios pareigos tinkamai neįvykdė. Be to, garso įrašas buvo padarytas ne stacionariomis ar inventorinėmis techninėmis garso įrašymo priemonėmis, o asmeniniu mobiliojo ryšio telefonu. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 20.10.-20.11. p. nustatyta, jog policijos patruliui tarnybos metu draudžiama naudoti neinventorinius matavimo prietaisus ir priemones (ruletes, alkoholio kiekio matuoklius, dujų analizatorius, greičio, stiklo skaidrumo matuoklius ir kt.); bendraujant su teisės pažeidimą padariusiu asmeniu, naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis (atsakyti į skambučius, skambinti, skaityti (rašyti), siųsti pranešimus ir kt.), išskyrus tarnybinius pokalbius. Kaip matyti, policijos pareigūnai, tarnybos metu rinkdami įrodymus, privalėjo naudotis ne asmeninėmis, o tarnybinėmis/inventorinėmis garso įrašymo priemonėmis, šiuo atveju taikomas principas – leidžiama tai, kas numatyta įstatyme. Teisė naudotis savo asmeninėmis garso įrašymo priemonėmis duotoje situacijoje jiems nebuvo suteikta.

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti kategorišką išvadą, jog nagrinėjamu atveju policijos pareigūnai, rinkdami įrodymus (įrašydami pokalbį su išteisintuoju L. M.) pažeidė teisės aktuose nustatytą duomenų gavimo tvarką tiek duomenų gavimo formos, tiek ir jų turinio aspektu – ėmėsi daryti pokalbio su L. M. garso įrašą neinventorine garso įrašymo priemone, neįspėję L. M. apie tai, jog jų pokalbis yra įrašinėjamas ir viskas, ką jis pasakys, gali būti panaudota atliekant ikiteisminį tyrimą. Iš to seka, kad šio policijos pareigūno A. Č. padaryto garso įrašo negalima vertinti kaip įrodymo, nes garso įrašas gautas ne įstatymų nustatyta tvarka (BPK 20 str. 1 d. pažeidimas) ir pažeidus reikalavimą duomenis rinkti tik teisėtais būdais (BPK 20 str. str. 4 d. pažeidimas). Kadangi renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka (garso įrašas padarytas ne teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. ne stacionariomis ar inventorinėmis techninėmis garso įrašymo priemonėmis) ir išteisintasis L. M. apie garso įrašo darymą nebuvo tinkamai įspėtas, kaip to reikalauja Policijos patrulių veiklos instrukcija, pripažįstama, kad tokiu būdu buvo suvaržytos įstatymo garantuotos išteisintojo L. M. teisės. Todėl apylinkės teismas teisėtai ir pagrįstai šio garso įrašo nevertino kaip įrodymo.

Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad L. M., kai jis padėjo 100 Lt nominalo kupiūrą ant porankio, policijos pareigūnų buvo įspėtas dėl galimos baudžiamosios atsakomybės už bandymą papirkti policijos darbuotojus, todėl pinigus jis pasiėmė. Prokuroro nuomone, tai, kad po įspėjimo L. M. pinigus pasiėmė, negali būti vertinama kaip jo atsakomybę šalinanti aplinkybė, L. M. veiksmai, anot prokuroro, vertintini kaip baigta BK 227 str. 4 d. numatyta nusikalstama veika. Tačiau pažymėtina, jog šiuo atveju be BK 227 str. 4 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės – pinigų davimo pareigūnams – būtina įrodyti ir subjektyviąją pusę – tai, jog L. M. siekė, kad pareigūnai elgtųsi neteisėtai, t. y., kad policijos pareigūnai nusižengtų savo pareigoms ir nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už jo padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą.

Išteisintasis L. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu bei akistatų metu su liudytojais policijos pareigūnais (b. l. 43-45, 46-48, 103-110) nuosekliai laikėsi pozicijos, kad padėdamas 100 Lt nominalo kupiūrą, siekė pagal administracinį nurodymą susimokėti 50 Lt baudą už padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą, o kai jam buvo pasakyta, kad tai bus traktuojama kaip kyšio davimas, jis pinigus panoro atsiimti, kadangi pareigūnai ne taip suprato jo veiksmus. Tuo tarpu liudytojai policijos pareigūnai tiek apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek akistatų su išteisintuoju metu (b. l. 43-45, 46-48, 110-117) L. M. veiksmus padedant 100 Lt nominalo kupiūrą ant porankio traktavo kaip kyšio davimą ir bandymą juos papirkti, siekiant išvengti atsakomybės už padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Anot jų, jie L. M. dėl jo veiksmų padedant pinigus ant porankio ir baudžiamosios atsakomybės įspėjo ne kartą, jam buvo akcentuota, kad atsiimtų pinigus, tačiau pastarasis į perspėjimus nereagavo.

Pagal Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos policijos generalinio komisaro 2006 m. vasario 3 d. atmintinę „Dėl policijos įstaigų pareigūnų veiksmų kyšio davimo atveju“, visais atvejais, jei manoma, kad gali būti siūlomas, žadamas ar duodamas kyšis (esant bet kokioms asmens užuominoms, prašymams ar pasiūlymams), pareigūnas pirmiausia turėtų taikyti prevencines priemones ir įspėti asmenį, kad tokie veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas laiko, jog nėra jokių objektyvių ir abejonių nekeliančių įrodymų, kurie patvirtintų pareigūnų parodymus apie tai, kad L. M. dėl savo veiksmų - 100 Lt nominalo kupiūros padėjimo tarnybiniame automobilyje ant porankio - buvo tinkamai ir nedviprasmiškai įspėtas, jog tokie veiksmai gali būti įvertinti kaip papirkimas. Teisėjų kolegija, visas abejones vertindama išteisintojo naudai, laiko nepaneigtu, kad tuo atveju, jeigu policijos pareigūnai būtų tinkamai atlikę savo pareigas, elgęsi aiškiai, kategoriškai ir nedviprasmiškai, po išaiškinimo apie gresiančios nuobaudos dydį nebūtų leidę L. M. išlipti iš tarnybinio automobilio ir nueiti į savo automobilį pasiimti piniginės, nustatyta tvarka įspėję L. M. apie tai, kad administracinės nuobaudos pagal administracinį nurodymą susimokėti vietoje negalima, o tokie jo veiksmai gali būti įvertinti kaip papirkimas, L. M. būtų pasirinkęs kitokį elgesio variantą ir susilaikęs nuo bet kokių dviprasmiškų veiksmų. Atmesti išteisintojo L. M. versijos dėl noro vietoje susimokėti baudą neduoda pagrindo liudytojų policijos pareigūnų parodymai, kad iki išaiškinimo apie administracinį nurodymą, apie administracinės nuobaudos baudos dydį L. M. jokio kyšio nesiūlė. Pareigūnai patvirtino, kad pinigus policijos pareigūnams L. M. davė tik po to, kai jam buvo išaiškinta, kokia bauda gresia už jo veiksmais padarytą administracinį teisės pažeidimą. Duomenų apie tai, kad L. M. būtų buvę tinkamai ir suprantamai paaiškinta, kokia tvarka asmuo privalo sumokėti baudą pagal administracinį nurodymą, nėra. Pažymėtina, jog administracinio nurodymo institutas nėra senas, jis įsigaliojo tik nuo 2011-01-01. Iš pažymos apie asmens baustumą (b. l. 58-59) matyti, kad L. M. administracine tvarka buvo baustas tik 2009 m. Po administracinio nurodymo instituto įsigaliojimo jis baustas nebuvo. Tiek iš išteisintojo L. M. parodymų, tiek iš liudytojų policijos pareigūnų parodymų matyti, kad L. M. įvykio dieną darbo reikalais skubėjo į Gdanską (Lenkija). AB „L. G.“ raštas (b. l. 51) patvirtina, kad L. M. 2013-06-03 buvo komandiruotas į Gdanską (Lenkija). Todėl nepaneigta, kad nežinodamas nuobaudos pagal administracinį nurodymą mokėjimo tvarkos, skubėdamas verslo reikalais į Gdanską (Lenkija), L. M. norėjo baudą susimokėti vietoje, tokiu būdu tikėdamasis būti kuo greičiau paleistas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad nors policijos pareigūnai L. M. veiksmus - 100 Lt nominalo kupiūros padėjimą tarnybiniame automobilyje ant porankio - vertino kaip kyšio davimą, L. M. tyčia papirkti pareigūnus neįrodyta. Tuo tarpu BK 227 str. 4 d. įtvirtinto papirkimo subjektyvioji pusė pasireiškia tik tiesiogine tyčia. Nors L. M. veiksmus pareigūnai vertino kaip kyšio davimą, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, ši aplinkybė pati savaime dar neduoda pagrindo patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn už BK 227 str. 4 d. numatytos veikos padarymą. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sprendžiant asmens kaltumo dėl papirkimo klausimą reikia įvertinti ne tik tai, kaip atitinkamus tokio asmens (papirkėjo) veiksmus suprato pareigūnai, bet ir nustatyti šio asmens ketinimą papirkti pareigūnus. Būtent turi būti įrodyta, kad papirkėjas suvokia, jog jis pareigūnams neteisėtai duoda pinigus už tai, kad šie veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad pareigūnai priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus. Šiuo atveju L. M. tyčia papirkti pareigūnus neįrodyta. Nepaneigus išteisintojo versijos, remiantis vien policijos pareigūnų subjektyviu išteisintojo L. M. veiksmų įvertinimu, negalima priimti apkaltinamojo nuosprendžio.

Anot prokuroro, L. M. kaltę bei siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės įrodo ir tokie jo veiksmai, kaip 100 Lt nominalo kupiūros suvalgymas. Policijos pareigūnai teisiamojo posėdžio metu (b. l. 110-117) parodė, kad L. M. pinigus suvalgė. Tuo tarpu išteisintasis L. M. teigia (b. l. 103-110), kad paimtus pinigus jis įsidėjo į kišenę, o vėliau jo sulaikymo metu jie galėjo iškristi. Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir tuo atveju, jei L. M. pinigus suvalgė (nors iki galo nepaneigta ir išteisintojo versija, kad pinigai galėjo iškristi jo sulaikymo ir grumtynių su pareigūnais metu), tokius L. M. veiksmus galėjo sąlygoti jo išgąstis ir pasimetimas turint pakankamą pagrindą manyti, kad 100 Lt nominalo kupiūrą pareigūnai mėgins panaudoti kaip įrodymą jo veiksmų, kuriuos pareigūnai traktuoja ir vertina savaip, kaip jų papirkimą, o ne kaip baudos sumokėjimą. Kartu pažymėtina, jog aplinkybė, kad išteisintasis L. M. vėliau savo kaltę dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo ėmė neigti, priimtus procesinius sprendimus dėl jo kaltės padarius Kelių eismo taisyklių pažeidimą skundė teismui, neduoda pagrindo išvadai, jog pirmiau pareigūnams L. M. duoti pinigai buvo kyšis, o ne baudos sumokėjimas, kadangi daug vėlesni L. M. veiksmai - apsisprendimas skųsti procesinius sprendimus - būtų tik prielaidos, jog ir iš pradžių jis nesiekė sumokėti baudos, kuriomis negali būti grindžiama L. M. kaltė dėl kyšio davimo.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau, nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių L. M. kaltę padarius BK 227 str. 4 d. numatytą nusikalstamą veiką, jis buvo pagrįstai išteisintas. Remiantis vien tik policijos pareigūnų parodymais, kurie išteisintojo veiksmus suvokė kaip kyšio davimą, negalima daryti vienareikšmiškos išvados apie tai, kad padėdamas policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje 100 Lt nominalo kupiūrą L. M. siekė pareigūnus papirkti. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas L. M. kaltės klausimą išsprendė tinkamai, ir atmeta prokuroro apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.