Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 1 d. ir nuteistas 20 MGL (2600 Lt) pinigine bauda, įpareigojant jį baudą sumokėti per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš A. R. priteista P. K. 720 litų turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. balandžio mėn. 4 d., apie 22.00 val., degalinėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje, adresu (duomenys neskelbtini) g. 25, Šiauliai, pagrobė be priežiūros paliktą svetimą turtą – P. K. priklausančią auksinę grandinėlę už 1500 Lt, tuo padarydamas nukentėjusiajam P. K. 1500 Lt turtinę žalą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingas išvadas, kad A. R. pagrobė be priežiūros paliktą svetimą turtą, todėl pagrįstai kvalifikavo jo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 178 str. 1 d.

BK 178 str. 1 d. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto pagrobimą, kai jo vertė viršija 3 MGL dydžio sumą. Vagystė – tai neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimant iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str., objektas yra visų rūšių ir formų nuosavybė, o dalykas – svetimas turtas. Svetimas turtas – tai daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. BK 178 str. numatyta nusikalstama veika yra padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą vagystės būdu kaltininkas suvokia, jog grobia kitam asmeniui priklausantį turtą ir veikia prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius – neteisėtą svetimo turto užvaldymą, ir jų nori. Todėl, veikos kvalifikacijai svarbu nustatyti, kad grobdamas svetimą turtą kaltininkas suvokė, jog šis turtas grobimo metu jam yra svetimas. Svetimo turto pagrobimas laikomas baigtu, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią.

Byloje nustatyta, kad A. R. degalinės patalpose paimdamas be priežiūros paliktą svetimą P. K. priklausančią auksinę grandinėlę ir su ja pasišalindamas, taip tyčia pasisavino jam nepriklausantį 1500 Lt vertės turtą. Pats A. R. apklausiamas teisiamajame posėdyje (119-120 b. l.) ir apeliaciniu skundu neneigia, kad jis 2011 m. balandžio 4 d. degalinėje „(duomenys neskelbtini)“ paėmė ant prekystalio buvusį nukentėjusiajam P. K. priklausantį maišelį su grandinėle, tačiau tokio savo elgesio apeliantas nelaiko nusikalstamu ir tikina ne pavogęs šią grandinėlę, o ją radęs. Tačiau šiuos apelianto skunde nurodytus deklaratyvius teiginius, kuriais jis neigia kaltę, apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais ir konstatuoja, kad byloje esantieji ir teismo ištirti įrodymai paneigia apelianto skundo argumentus.

Apelianto skunde nurodytus teiginius, kuriais jis neigia savo kalt, paneigia iš esmės nuoseklūs ir tapatūs nukentėjusiojo P. K., liudytojų D. D., D. P., Ž. B. ir D. Z. parodymai ir rašytinė bylos medžiaga. Nukentėjusysis P. K. tiek ikiteisminio tyrimo (8, 30, 31 b. l.), tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (120 b. l.), parodė, kad 2011-04-04 degalinėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini) g. 25, Šiauliuose, mokėdamas už prekes ant prekystalio paliko savo maišelį su grandinėle ir išėjo, o netrukus pasigedęs jo, grįžo atgal, tačiau jo neberado. Liudytojas D. D. tiek ikiteisminio tyrimo (40-42 b. l.), tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (138 b. l.), parodė, kad jam dirbant degalinėje „(duomenys neskelbtini)“ operatoriumi į degalinę užsukęs nukentėjusysis P. K. kažką nusipirko ir norėdamas atsiskaityti už prekes atsidaręs piniginę iš jos ištraukė maišelį, kurį padėjo ant prekystalio, užsimokėjęs už prekes jis išėjo, tačiau po 10 min. grįžo ieškoti grandinėlės. Liudytojas D. P. tiek ikiteisminio tyrimo (37-39 b. l.), tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (121, 122 b. l.), parodė, kad jam A. R. papasakojo, jog jis degalinėje rado ausinę grandinėlę ir paprašė padėti lombarde ją parduoti, nes pats neturėjo asmens dokumento. Taip pat parodė, kad A. R., pardavus grandinėlę, gavo 780 Lt ir tame pačiame lombarde įsigijo mobilaus ryšio telefoną. Liudytojas Ž. B. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (121 b. l.) parodė, kad jam A. R. papasakojo, kad jis degalinėje rado grandinėlę ir nori patikrinti, ar ji auksinė, tačiau jie nekalbėjo apie tai, jog reikia ieškoti grandinėlės savininko, pranešti policijai ar degalinės operatoriui. Taip pat parodė, kad patikrinus grandinėlę ir sužinojus, kad ji auksinė, maždaug po savaitės, jam A. R. pasakė, kad atsirado grandinėlės savininkas. Liudytojas D. Z. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (138 b. l.) parodė, kad į darbą atėjęs A. R. pasakė, jog degalinėje „(duomenys neskelbtini)“ rado auksinę grandinėlę ir ją parodė. Taip pat parodė, kad jo draugas I. R. jam pasakė, kad P. K. pametė auksinę grandinėlę, todėl jis paskambino A. R. ir pasakė, kas pametė jo rastą grandinėlę. Tuomet A. R. pasakė, kad ją grąžinti per vėlu, nes jis ją prieš dvi valandas pardavė lombarde ir jei savininkas nori, jis gali nurodyti, kuriame lombarde jis ją pardavė. Liudytojas D. Z. taip pat parodė, kad jis pats klausė A. R., ar jis negrąžins savininkui grandinėlės ar pinigų, tačiau jis atsisakė tai daryti. Be šių išdėstytų nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, nuteistojo A. R. kaltę patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga: 2011 m. balandžio 12 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, kuriame užfiksuota, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas D. B. pateikė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (17 b. l.), sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) kopija (18 b. l.), iš kurios matyti, kad 2011-04-07 D. P. lombarde UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė 13,46 g svorio auksinę grandinėlę už 780 Lt, 2011 m. gegužės 6 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, kuriame užfiksuota, kad degalinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini) g. 25, Šiauliuose, vadovas Z. S. pateikė CD su vaizdo įrašu (20 b. l.), 2011 m. gegužės 11 d. CD disko apžiūros protokolas ir fotolentelė (22-25 b. l.), iš kurių matyti, kad degalinėje prie kasos stovi jaunuolis, kuris atsidaręs savo piniginę kažką ištraukęs padeda ant lentynos, esančios po prekystaliu, susimoka už prekes ir išeina nepasiėmęs daikto, kurį padėjo ant lentynos po prekystaliu. Taip pat matyti, kad netrukus prie kasos prieina kitas jaunuolis, išsitraukia piniginę, pakiša ranką po prekystaliu, kažką pasiima, susimoka už prekes ir nueina. Vertinant aukščiau išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl A. R. kaltės ir šių duomenų visumos pagrindu, kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nenuginčijamai patvirtina nuteistojo A. R. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 1 d. Taip pat apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad A. R. skundo teiginiai, kad jis prisipažino verčiamas tyrėjos, yra tik niekuo nepagrįsti deklaratyvūs pareiškimai, kurių nepatvirtina baudžiamosios bylos medžiaga, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Nors nuteistasis A. R. teigia, kad jis neturėjo tyčios pavogti nukentėjusiojo grandinėlės, kad šią grandinėlę jis rado ir laikė ją bešeimininkiu daiktu, tačiau šie jo skundo argumentai yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad bešeimininkiais daiktais gali būti gyvūnai ar negyvi kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė, arba kuriuos pametė ar paslėpė (radinys), tarp jų ir lobis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.57 str. 1 ir 3 d.). Tokio bešeimininkio daikto suradimas ir jo pasisavinimas, kaip ir atsitiktinai asmeniui patekusio svetimo turto pasisavinimas, nelaikomas turto pagrobimu. Tačiau tuomet, kai asmuo užvaldo ne bešeimininkį, bet laikinai be priežiūros paliktą svetimą turtą, šiais veiksmais nutraukdamas teisėtą šio turto valdymą, veika atitinka vagystės požymius, pvz., piniginės paėmimas iš rankinės, padėtos ant kapo šalia paminklo, kai nukentėjusioji tuo momentu buvo nuėjusi prie kito kapo (kasacinė nutartis Nr. 2K-364/2005), lauke įstrigusio ir palikto automobilio ratų demontavimas, nuvažiavimas dviračiu, paliktu be apsaugos priemonių gatvėje, ir pan. Vagystės požymius atitinka ir tokie atvejai, kai asmuo, žmonių lankymosi ar darbo vietoje radęs kažkieno neapdairiai paliktą turtą, užuot atidavęs jį šią vietą prižiūrintiems asmenims (pvz., prekybos centro, kavinės, teatro, muziejaus, poliklinikos, naktinio klubo ir pan. darbuotojams) saugoti, jį pasisavina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41/2009).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nu­ken­tė­ju­sy­sis P. K., degalinėje mokėdamas už prekes, bu­vo pa­si­dė­jęs sa­vo maišelį su grandinėle ant lentynėlės po prekystaliu ir jį pa­mir­šęs. Kai jis grį­žo pa­si­im­ti jo, A. R. jau bu­vo jį pa­si­sa­vi­nęs. A. R. degalinės patalpose paimdamas be priežiūros paliktą svetimą P. K. priklausantį maišelį su auksine grandinėle jo degalinės darbuotojams neatidavė, iš degalinės išėjo, vėliau sužinojęs, kad grandinėlė yra auksinė, draugo padedamas pardavė ją lombarde. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiomis aplinkybėmis palikto be priežiūros maišelio su grandinėle užvaldymas nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad A. R. rado ir pasisavino bešeimininkį ar jam atsitiktinai patekusį svetimą turtą. Pažymėtina, kad degalinėje ant pre­kys­ta­lio pa­dė­to maišelio su auksine grandinėle ob­jek­ty­viai ne­bu­vo pa­grin­do pa­ša­li­niam as­me­niui (šiuo at­ve­ju nu­teis­ta­jam A. R.) lai­ky­ti be­šei­mi­nin­kiu tur­tu. Kiekvienas suaugęs asmuo tokioje situacijoje turėtų suprasti, kad degalinės patalpose paliktas maišelis su auksine grandinėle nėra bešeimininkis daiktas, kad savininkas tiesiog neapdairiai paliko jį be priežiūros ir netrūkus gali sugrįžti jo pasiimti. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistasis A. R. veikė suvokdamas, jog užvaldo svetimą laikinai paliktą turtą, ir kad dėl šių jo veiksmų savininkas šio turto nebeatgaus. Esant šioms aplinkybėms pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mas pa­grįs­tai nu­sta­tė, jog A. R. su­vo­kė, kad sve­ti­mą tur­tą pa­ima ne­tei­sė­tai, ir pa­grįs­tai jo nu­si­kals­ta­mą vei­ką kva­li­fi­ka­vo pa­gal BK 178 str. 1 d.

Skirdamas nuteistajam A. R. bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 54 str. nuostatų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą), į apelianto asmenybę (neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, charakterizuojamas teigiamai, dalinai atlygino žalą), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė ir paskyrė vieną iš švelniausių BK 178 str. 1 d. numatytų alternatyvių bausmių – baudą, kurios dydis yra žymiai mažesnis už BK 47 str. 3 d. 2 p. numatytą tokios bausmės vidurkį, todėl apeliantui paskirta bausmė, kolegijos nuomone, yra tinkamai individualizuota ir nėra aiškiai per griežta. Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, apeliantas nenurodė, todėl keisti nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 10 d.). Byloje nustatyta, kad dėl nusikalstamų A. R. veiksmų nukentėjusysis P. K. patyrė turtinę žalą. To apeliaciniu skundu iš esmės neneigia ir nuteistasis A. R.. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. R. nurodo, kad teismas nepagrįstai nukentėjusiajam P. K. priteisė 720 litų turtinės žalos atlyginimo, nes nukentėjusiojo nurodyta grandinėlės vertė nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais, nenustatyta jos rinkos vertė.

Sutinkamai su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 6 punktu, kvalifikuojant veikas pagal BK 178, 180 str., pagrobto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Tur­to ver­tė ga­li bū­ti nu­sta­to­ma pa­gal pir­ki­mo – par­da­vi­mo san­do­rių kai­ną, tur­to su­kū­ri­mo (at­kū­ri­mo), įsi­gi­ji­mo kaštus. Tais at­ve­jais, kai nuo­sa­vy­bė į daik­tą at­si­ra­do pir­ki­mo – par­da­vi­mo san­do­rio pa­grin­du ir by­lo­je yra duo­me­nys apie daik­to įsi­gi­ji­mo kai­ną, ta­čiau daik­tas pa­gro­bia­mas pra­ėjus lai­ko­tar­piui, tu­rin­čiam reikš­mės jo kai­nai, daik­to ver­tė nu­sta­to­ma pa­gal fak­ti­nę tur­to ver­tę (did­me­ni­nes, rinkos ar ko­mi­so kai­nas) nu­si­kals­ta­mos vei­kos pa­da­ry­mo me­tu. Kai to­kių duo­me­nų by­lo­je nė­ra ar­ba daik­to įsi­gi­ji­mas pa­gal su­tar­tį yra su­si­jęs su pa­pil­do­mo­mis prie­vo­lė­mis sa­vi­nin­kui (pvz., mobiliojo ry­šio te­le­fo­nas, ku­rio rin­kos ver­tė 500 Lt, įsi­gy­tas už 1 Lt su­da­rant ter­mi­nuo­tą abonemen­ti­nę su­tar­tį, ar­ba jei sa­vi­nin­kas tur­tą įsi­gi­jo ma­žes­ne nei vi­du­ti­nė rin­kos kai­na ak­ci­jos me­tu ar pri­tai­kant ki­to­kią nuo­lai­dą), pa­grob­to tur­to ver­tė nu­sta­to­ma at­si­žvel­giant į iden­tiš­ko ar tos ka­te­go­ri­jos daik­to ana­lo­go vi­du­ti­nę rin­kos kai­ną.

Siekiant įgyvendinti proporcingumo principą ir atlyginti turto savininkui jo patirtus realius nuostolius, turi būti nustatyta reali faktinė vagystės metu pavogto turto vertė, įvertinus jo nusidėvėjimo laipsnį. Teismui pateiktame civiliniame ieškinyje (33 b. l.) nurodyta pavogtos auksinės grandinėlės vertė yra nepagrįsta jokiais faktiniais duomenimis ar konkrečiu turto vertinimo aktu, tačiau kreipdamasis į policiją dėl įvykdyto nusikaltimo ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje nukentėjusysis P. K. kategoriškai ir vienodai tvirtino, kad iš jo pagrobtos grandinėlės vertė yra 1500 Lt, todėl šią sumą ir prašė priteisti iš apelianto (8, 33, 120 b. l.). Tuo tarpu teisiamajame posėdyje apklausiamas nuteistasis A. R. nurodė, kad jis atlygino nukentėjusiajam 780 Lt turtinę žalą ir ši suma atitinka jo pagrobtos auksinės grandinėlės vertę (119 b. l.), todėl apeliaciniu skundu nesutinka su priteistu 720 Lt neturtinės žalos atlyginimu nukentėjusiajam P. K.. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti apelianto skundą šioje dalyje nėra pagrindo ir konstatuoja, kad apylinkės teismas padarė teisingas išvadas ir pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo P. K., o ne nuteistojo, parodymais apie pagrobtos grandinėlės vertę.

Nuteistasis A. R. nurodė, kad 780 Lt suma, gauta lombarde pardavus iš nukentėjusiojo pagrobtą auksinę grandinėlę, atitinka šios grandinėlės vertę, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad lombarde superkamų daiktų kainos yra gerokai mažesnės nei reali tų daiktų rinkos vertė, daro išvadą, jog iš nukentėjusiojo pagrobtos auksinės grandinėlės vertė yra žymiai didesnė nei 780 Lt. Be to, apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nuteistasis A. R. taip pat nurodė, kad parduotuvėse, prekiaujančiose juvelyriniais dirbiniais, auksinių grandinėlių, panašaus tipo kaip nukentėjusiojo grandinėlė, kainos svyruoja nuo 1000 Lt iki 8000 Lt (119 b. l.), t. y. panašaus tipo grandinėlės vertė yra didesnė nei 780 Lt. Todėl kolegijai nekyla abejonių, kad grąžinus nukentėjusiajam P. K. tik 780 Lt (114 b. l.), patirta žala dėl vagystės pastarajam nebuvo visiškai atlyginta. Akivaizdu, kad nukentėjusysis P. K. iš jo pagrobtos auksinės grandinėlės vertę nurodė atsižvelgdamas į auksinių juvelyrinių dirbinių pardavimo kainas, todėl nukentėjusiojo įvardinta 1500 Lt turtinė žala dėl pagrobtos auksinės grandinėlės, kolegijos nuomone, nėra aiškiai padidinta ir atitinka realią vagystės dieną buvusią pavogtos auksinės grandinėlės vertę. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nuteistasis A. R. iki teismo nukentėjusiajam P. K. atlygino tik 780 Lt turtinės žalos (114 b. l.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiajam P. K. iš nuteistojo dar priteisė 720 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Apelianto skunde nurodyti argumentai, kad nuosprendyje bylos aplinkybės ištirtos neišsamiai, įrodymai buvo įvertinti šališkai, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, laikydamasis BPK 301 str. reikalavimų, teismo išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir bausmės skyrimo motyvus. Taigi pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, ir nėra pagrindo išvadai, kad teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, įrodymus vertino šališkai, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Be to, vien tai, kad A. R. atžvilgiu teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, negali būti pagrindu pripažinti teismą šališku. Nors nuteistasis A. R. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nurodė, kad jis yra bedarbis, tačiau kolegija konstatuoja, kad tai nėra esminis BPK pažeidimas, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Taip pat nepagrįstas nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nebuvo laiku supažindintas su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir dėl to negalėjo pareikšti prašymų.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, baigiant ikiteisminį tyrimą, tyrėja, nepažeisdama BPK 218 str. nuostatų, pranešė A. R., kad jis turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą (87 b. l.). Iš supažindinimo su visa ikiteisminio tyrimo bylos medžiaga protokolo matyti, jog 2011-06-01 A. R., dalyvaujant jo pasirinktai gynėjai advokatei R. Roščenkovienei, susipažino su visa bylos medžiaga. Po susipažinimo su visos bylos medžiaga A. R. jokių prašymų papildyti tyrimo medžiagą nepareiškė (88 b. l.). Be to, pažymėtina, kad susipažinti su bylos medžiaga kaltinamasis turi teisę viso bylos nagrinėjimo eigoje, tame tarpe ir bylą perdavus teismui (BPK 22 str.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. R. šia kaltinamiesiems suteikta teise pateikti prašymus bei teikti įrodymus pasinaudojo (111 b. l.), nuteistojo gynėjos advokatės prašymai apklausti papildomus liudytojus buvo išspręsti, papildomi dokumentai buvo prijungti prie bylos (119 b. l.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes nėra pagrindo daryti išvados, kad buvo pažeista nuteistojo A. R. teisė į gynybą ar padaryti kiti Lietuvos respublikos BPK pažeidimai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai A. R. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kolegijos nuomone, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis A. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 1 d., todėl nėra teisinio pagrindo A. R. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, kaip prašo apeliantas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija,

nutaria:

nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.