Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-06-14 · Civilinė byla Nr. 2A-560-881/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-06-14
Bylos Nr.
2A-560-881/2018
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-42910-2016-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vilija Mikuckienė, Asta Pikelienė, Laima Ribokaitė
Ieškovas
A. Š.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybei
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-560-881/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-42910-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.18 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Š. (A. Š.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3481-294/2017 pagal ieškovo A. Š. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti nuomojamą būstą pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. Š. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti teisę privatizuoti nuomojamą būstą adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pagal Butų privatizavimo įstatymą. Nurodė, kad, sudegus jo tėvui nuosavybės teise priklausančiam namui, buvusiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 1991 metais Vilniaus miesto valdyba garantiniu raštu jo šeimai iš manevrinio butų fondo išnuomojo dviejų kambarių butą, (duomenys neskelbtini), Vilniuje (po atliktos rekonstrukcijos adresas – (duomenys neskelbtini)). Nuomos sutartys visus 25 metus, kol ten gyveno, kasmet buvo pratęsiamos. Iš pradžių nuomininku buvo jo tėvas E. Š. (E. Š.), o nuo 2015 m. kovo 31 d. nuomininku tapo ieškovas pagal neterminuotą gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.41-G15/0918. Ieškovo tėvas 1990 metais buvo įrašytas į socialiai remtinų asmenų antrą (lengvatinę) eilę valstybės paramai gauti apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis. 1994 m. jo šeimos eilė buvo 1 327, 2002 m. – 1 519. Pareiškėjas iš šio sąrašo buvo išbrauktas 2003 metais apie tai jo neinformavus. 1994 m. sausio 6 d. E. Š. kreipėsi į Vilniaus miesto merą, prašydamas manevrinio fondo butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, suteikti jam kaip komunalinį, nes kito būsto neturėjo. Į šį prašymą buvo atsakyta, kad minėtas butas yra suteiktas laikinai, kad sūnaus šeima gavo ir privatizavo 23,44 kv. m. gyvenamąjį plotą bendrabutyje, todėl prašymas nebuvo tenkintas. E. Š. 1994 m. gegužės 9 d. ir 1994 rugpjūčio 22 d. vėl tuo pačiu klausimu kreipėsi į miesto merą, prašydamas pakeisti jo nuomojamo manevrinio buto statusą. Prašymas taip pat nebuvo tenkintas. E. Š. prašymą pakeisti manevrinio buto statusą 1996 m. sausio 10 d. svarstė ir miesto valdyba, kuri nutarė statuso nekeisti. Butas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo avarinis ir netinkamas gyventi. Ieškovo šeimos lėšomis buvo atliktas remontas, pakeista elektros instaliacija, įrengtas sanitarinis mazgas ir kiti darbai. Šiuo metu butui vėl reikėtų atlikti remonto darbus. 2015 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjas pateikė prašymą pirkti Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Vilniaus miesto savivaldybė pareiškėjui nurodė, kad, pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 5 punktą, minėtas būstas galėtų būti parduodamas tik už rinkos kainą, apskaičiuotą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, kai parduodami savivaldybės būstai, kurie nuomojami ne socialinio būsto nuomos sąlygomis ir kuriuose nuomininkai yra išgyvenę ne trumpiau kaip 5 metus nuo būsto nuomos sutarties sudarymo, neatsižvelgiant į taikytas būsto nuomos sąlygas. Taip pat savivaldybė nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba yra patvirtinusi Savivaldybės būsto pardavimo tvarką ir sąrašus, todėl vykdys Vilniaus miesto savivaldybės būstų pardavimų procedūras. Kitu raštu savivaldybė pranešė, kad būsto pardavimo kaina būtų 67 000 Eur. Nurodyta kaina ieškovo šeimai yra per didelė, iš eilės socialiniam būstui gauti jie yra išbraukti, manevrinio buto statusą atsakovė pakeisti atsisako, būstą nuomojasi 25 metus, skolų neturi, atliko buto kapitalinį remontą, todėl su šiuo raštu nesutinka.Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos 2016 m. sausio 21 d. posėdžio protokolu Nr. A16-81/16(2.1.28-TD2) buvo nutarta pritarti buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje nustatytai rinkos vertei ir, gavus ieškovo sutikimą, pavesti Finansų departamentui rengti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą dėl buto pardavimo ir įkainojimo akto tvirtinimo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento 2016 m. vasario 25 d. raštu Nr. A51-13948/16(2.14.1.18-EK5) ieškovas buvo informuotas, kad nustatyta buto pardavimo kaina yra 66 685,40 Eur. Pažymėjo, kad manevrinio butų fondo butai įtraukti į neprivatizuotinų butų sąrašą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas nurodė, kad, remiantis 1991 m. sausio 28 d. butų skirstymo skyriaus garantiniu raštu, butas ieškovo šeimai buvo suteiktas laikinai, todėl ieškovas neįgijo teisės šį butą privatizuoti, nes po Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo jam butas gyventi nebuvo suteiktas laikantis Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatyme nustatytos tvarkos gyventi nuolat. Šio buto statusas nebuvo pakeistas iš manevrinio į socialinį. Taigi iki Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos privatizavimo teisiniai santykiai tarp šalių negalėjo susiformuoti, nes iki tol ginčo butas buvo priskirtas prie manevrinio butų fondo.Be to, teismas konstatavo, kad jokios privatizavimo procedūros nebuvo pradėtos, kadangi Vilniaus miesto savivaldybė (valdyba, taryba ar meras) atsisakė pakeisti manevrinio buto statusą. Nors ieškovas savo ieškinį grindžia teisėtų lūkesčių apsaugos principu, tačiau, teismo manymu, toks vertinimas nepagrįstas. Iš pateiktų prašymų matyti, kad šiuo atveju ieškovas (ar jo tėvas) žinojo apie negalėjimą privatizuoti esamo buto dėl jo statuso, tačiau statusas nebuvo pakeistas, o buto valdymas nuomos sutarties pagrindu – laikinas. Butų privatizavimo įstatymo suteikta teise Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka jau pasinaudojo ieškovo sutuoktinė bendrabučio kambario tipui privatizuoti, todėl ieškovo teiginiai dėl neva neteisėto asmens išbraukimo iš asmenų, siekiančių lengvatine tvarka įsigyti būstą, sąrašų niekuo nepagrįsti.Taigi teismas padarė išvadą, kad ieškovas nepateikė pakankamų įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginį, jog ieškovas (ar jo tėvas) būtų įgijęs teisę privatizuoti butą. Teismui nepateikta įrodymų, kad ieškovas būtų pradėjęs privatizavimo procedūrą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas A. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apelianto teigimu, jis turi teisę privatizuoti ginčo butą už kainą, nurodytą Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2-3 punkte. Anot apelianto, teismas nepakankamai atsižvelgė į ieškovo išvardytas aplinkybes, jų visapusiškai neišnagrinėjo ir priėmė neteisingą sprendimą, kas yra pagrindas jį panaikinti.Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantas savo teiginių nepagrindžia jokiais teisės aktais. Galiojant Butų privatizavimo įstatymui, nebuvo priimtas Vilniaus miesto savivaldybės potvarkis, kuriuo butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būtų išbrauktas iš manevrinio butų fondo sąrašo, todėl šis butas per visą BPĮ galiojimo laikotarpį nebuvo tinkamas privatizavimo objektas ir atitinkamai apeliantas bei jo tėvo šeima negalėjo įgyti teisės privatizuoti šį butą. Tai žinodami apeliantas ir jo tėvo šeima netgi nesikreipė dėl ginčo buto privatizavimo BPĮ galiojimo metu. Taigi, galiojant BPĮ, tarp šalių neatsirado teisinių santykių dėl ginčo objekto privatizavimo, o apeliantas neįrodė aplinkybės, kad ginčo gyvenamųjų patalpų negalėjo privatizuoti dėl atsakovės kaltės. Apelianto neįgyta subjektinė teisė privatizuoti ginčo butą pagal BPĮ negalėjo būti pažeista ir negali būti pripažinta pasibaigus BPĮ galiojimo laikotarpiui. Apelianto atvejis neatitinka Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Teisme buvo gautas apelianto prašymas apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau vadovaujantis CPK 322 straipsniu šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių skundą būtų būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad jis nori duoti paaiškinimus žodžiu, taip pat nėra pakankamas pagrindas skirti byloje žodinį bylos nagrinėjimą, nes, vadovaujantis CPK įtvirtintu teisiniu reguliavimu, visi šalies argumentai turi būti išdėstyti teismui teikiamame apeliaciniame skunde, o pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, apeliacinis skundas negali būti keičiamas (pildomas) (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 323 straipsnis). Dėl šių priežasčių apelianto prašymas nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka netenkinamas.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas Nr. 102-3957).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nuomininko teisės privatizuoti savivaldybei priklausantį gyvenamąjį būstą (butą) pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą.Apelianto teigimu, jis turi teisę privatizuoti ginčo butą kaina, nurodyta Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (toliau – ir PBĮIĮ) 24 straipsnio 1 dalies 2-3 punktuose.PBĮIĮ 24 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas gali būti parduodamas laikantis nuostatos, kad jo pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, kai būstą perka nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamus būstus pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą; o remiantis 24 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kai būstą perka nuomininkai, kurie yra iškeldinti arba dėl kurių yra priimtas sprendimas iškeldinti iš avarinių būstų ir patalpų, įrašytų į griaunamų namų sąrašą pagal miesto (miestelio) plėtros planą arba į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, kurių dėl to nebuvo galima privatizuoti pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą.Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, PBĮIĮ 24 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos (anksčiau – Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas) paskirtis – sudaryti galimybę Butų privatizavimo įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras užbaigti Butų privatavimo įstatymui nustojus galioti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2002; 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2011).Sprendžiant dėl asmens teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); 3) ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-261/2006; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009; kt.). Pareiga įrodyti šių sąlygų buvimą tenka ieškovui (CPK 178 straipsnis).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė išvadą, kad apeliantas nepateikė pakankamai įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginį, jog apeliantas (ar jo tėvas) būtų įgiję teisę privatizuoti butą – kaip nustatė teismas, iki Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos ginčo butas buvo priskirtas prie manevrinio butų fondo, todėl negalėjo būti privatizavimo objektas; taip pat apeliantas nepateikė įrodymų, kad būtų pradėjęs privatizavimo procedūrą.Nors apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad teismas nepakankamai atsižvelgė į ieškovo išvardytas aplinkybes, jų visapusiškai neišnagrinėjo ir todėl priėmė neteisingą sprendimą, šio savo teiginio konkrečiomis bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumą, apeliantas nemotyvuoja, o tik pakartoja iš esmės tuos pačius ieškinyje išdėstytus argumentus, kurių faktinį bei teisinį vertinimą jau atliko pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio proceso paskirtis nėra bylos nagrinėjimas iš naujo, bet neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 301 straipsnis, 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Taigi apeliantui jokiais konkrečiais argumentais neginčijant esminių pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, o būtent, kad ginčo butas negalėjo būti privatizavimo objektas ir kad apeliantas, galiojant BPĮ, nebuvo pradėjęs privatizavimo procedūros, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad byla buvo išspręsta neteisingai.Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad PBĮIĮ 24 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kuriuo taip pat remiasi apeliantas, nagrinėjamu atveju apskritai nėra aktualus, nes pastarasis yra taikomas tik tais atvejais, kai nuomininkai yra iškeldinami iš savivaldybei priklausančių būstų ir patalpų, t. y. avarinių būstų ir patalpų, įrašytų į griaunamų namų sąrašą pagal miesto (miestelio) plėtros planą arba į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, ir kurių dėl to nebuvo galima privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą, o ne tais atvejais, kaip nagrinėjamu atveju, kai asmuo dėl gaisro netenka (išsikelia iš) nuosavybės teise turimo būsto.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Vilija MikuckienėAsta PikelienėLaima Ribokaitė