Kauno apygardos teismo nutartis

2013-03-25 · Civilinė byla Nr. 2A-539-436/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-25
Bylos Nr.
2A-539-436/2013
Teisminio proceso Nr.
2-21-3-00988-2012-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Raimondas Buzelis (pirm.), Arūnas Rudzinskas (pran.), Nerijus Meilutis
Atsakovas
G. Č., V. Č.
Ieškovas
akcinės bendrovės „Linas Agro“
Trečiasis asmuo
J. Č.
Kategorijos
  • 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-539-436/2013Teisminio proceso Nr. 2-21-3-00988-2012-8Procesinio sprendimo kategorija: 24.2; 35.6.1; 41.; 45.6.; 121.18.; 121.14.; 121.21. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 25 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininko), Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko (pranešėjo) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų G. Č. ir V. Č. apeliacinius skundus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1519-800/2012 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Linas Agro“ ieškinį atsakovams G. Č., V. Č., trečiajam asmeniui J. Č. dėl sandorių ginčijimo (actio Pauliana).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

ieškovė AB „Linas Agro“ ieškiniu (b.l. 1-8) prašė pripažinti negaliojančia 2009 m. lapkričio 12 d. sutartį Nr. 3420, sudarytą tarp atsakovų G. Č. ir V. Č. ir taikyti restituciją nekilnojamajam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini) skiriant šį turtą ieškovo AB ,,Linas Agro“ reikalavimų patenkinimui; priteisti solidariai iš atsakovų G. Č. ir V. Č. žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 11 d. ir 2009 m. rugsėjo 24 d. su atsakovu G. Č. sudarė sutartis Nr. 9Z/KA-7 ir Nr. 10Z/KA-10, kuriomis įsipareigojo atsakovui parduoti prekes, o atsakovas įsipareigojo už gautas prekes atsiskaityti. Atsakovui nevykdant sutarčių, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. įsakymu iš atsakovo G. Č. priteista 77089,05 Lt skola, 5753,97 Lt delspinigiai, 8,05 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2010-11-23 iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei 621 Lt žyminis mokestis ieškovo naudai. Iš antstolio patvarkymo ieškovas sužinojo apie atsakovo G. Č. sudarytą sandorį, kuriuo jis perleido nekilnojamąjį turtą seseriai atsakovei V. Č..

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino negaliojančia 2009 m. lapkričio 12 d. sutartį Nr. 3420, kuria atsakovas G. Č. pardavė, o atsakovė V. Č. įsigijo turtą, t. y. žemės sklypą su pastatais, esančius (duomenys neskelbtini), taikė restituciją ir žemės sklypą bei pastatus grąžino G. Č. nuosavybėn, įpareigojo atsakovą G. Č. grąžinti V. Č. 15.000 Lt sumą. Priteisė iš atsakovų V. Č. ir G. Č. bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nurodė, kad sutinka su ieškovo pozicija, jog atsakovui neatsiskaičius su ieškovu už gautas prekes per nustatytą laiką, ieškovas įgijo ir ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Teismas nustatė, kad sandoris pažeidė kreditoriaus teises, nes iki šio laiko jam nėra atlyginta pilnai teismo sprendimu priteista skola. Turtas, kurį atsakovas turi, yra suvaržytas, todėl išieškojimas yra apsunkintas. Pardavęs turtą seseriai neatsiskaitė su kreditoriumi, o pinigus panaudojo savo asmeninių poreikių tenkinimui. Teismas darė išvadą, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino, kurį prašė taikyti atsakovai. Pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį, vienerių metų ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Atsakovai nurodė, kad ieškovė turėjo galimybę sužinoti apie sandorius gaudama NTR centrinės duomenų bazės duomenis anksčiau, nes buvo vykdomas išieškojimas antstolio kontoroje. Teismas darė išvadą, kad atsakovas skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, o jo nesąžiningumas sudarius sandorį su savo seserimi V. Č. yra preziumuojamas (CK 6.67 straipsnio 1 punktas). Aplinkybės dėl atsakovų glaudžių tarpusavio ryšių sudarė teismui pagrindą spręsti, kad atsakovei V. Č. buvo žinoma apie skolininko turtinę padėtį, kuomet staiga buvo sudaroma pirkimo pardavimo sutartis. Ji turėjo suprasti, kad atsakovo turtinė padėtis yra sunki ir pasidomėti, ar sandoris nepažeis kreditorių interesų, todėl teismas sprendė, kad sandorio sudarymas neįvertinus šių aplinkybių leidžia abejoti atsakovės sąžiningumu. Teismas pripažino, kad ieškovas įrodė, jog pirkimo pardavimo sutartis, kuria atsakovas G. Č. pardavė V. Č. turtą – žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) pažeidė ieškovo teises, nes skolininkas G. Č. dėl to tapo nemokus.

Teismas nenustatė jokių išimtinių atvejų netaikyti restitucijos (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), todėl sandorį pripažinus negaliojančiu, atsakovas G. Č. įpareigotas grąžinti gautus 15 000 Lt V. Č..

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas G. Č. prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. sprendimą, taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčijamą sandorį su savo seserimi atsakove V. Č. sudarė siekdamas išvengti prievolių ieškovui įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino tą aplinkybę, jog tuo metu kai buvo sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris, atsakovas pelningai vykdė žemės ūkio veiklą. Taip pat pažymėjo, jog nors 2009 m. ir buvo likusių ieškovui neapmokėtų sąskaitų-faktūrų (sąskaita-faktūra LVA serija Nr. 09/00315, sąskaita-faktūra LVA serija Nr. 09/00333, sąskaita-faktūra LVA serija Nr. 09/00398, sąskaita-faktūra LVA serija Nr. 09/01608,), tačiau buvo vykdomi ženklūs daliniai mokėjimai ir per 2009 metus įsipareigojimų ieškovui sumažėjo už 20.000,00 Lt. Pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo momentu, apelianto turtinė padėtis buvo pakankamai gera. Teismas nevertino aplinkybės, kad ieškovo atžvilgiu buvo vykdomi periodiniai mokėjimai būtent ginčijamo sandorio sudarymo momentu.Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad esami įsiskolinimai ieškovui susidarė išskirtinai per paskutiniuosius 17 mėnesių, t. y. tiek dėl Lietuvos rinkoje įsivyravusio sunkmečio, tiek dėl neatsigaunančio žemės ūkio. Nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos privilegijos kreditoriui. Jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditoriaus reikalavimams patenkinti arba mokumas nekinta, tai lemia išvadą, kad nėra actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006). Teismas nevertino tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžiu metu išsakytą ir dokumentiniais įrodymais patvirtintą argumentą, kad pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo momentu parduodamas žemės sklypas su statiniais nebuvo vienintelis apeliantui asmenine nuosavybės teise priklausantis turtas. Asmeninės nuosavybės teise priklausė nemažai žemės ūkio technikos, t. y. žemės ūkio savaeigė technika, žemės ūkio padargai, žemės dirbimo technika, pašarų ruošimo technika, derliaus dorojimo technika, mėšlo tvarkymo technika ir t.t.LR CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Privalėjimas sudaryti sandorį - tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka nustatyti prievolę. Šiuo atveju sudaryti pirkimo-pardavimo sandori buvo būtina tam, kad išvengti apyvartinių lėšų trūkumo. Teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad 2009-10-07 apeliantui priklausančioje fermoje kilo gaisras. Gaisro metu sudegė apie 600 kv. m. stogo konstrukcijų, apdegė ir nuardyta apie 800 kv. m. stogo konstrukcijų. Be to dalis grūdų sulieta vandeniu. Dėl pastarosios priežasties jam teko parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą su statiniais, kad išvengti žemės ūkio darbų sustabdymo.Apeliantas nurodo, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 3420 pasirašyta 2009-11-12, o 2010-11-23 Panevėžio miesto apylinkės tesimo įsakymo pagrindu antstolio S. U. kontoroje buvo pradėtas vykdyti teismo įsakymas Nr. L2-9024-400/2010 dėl 83 464,02 Lt skolos išieškojimo iš G. Č. ieškovo AB „Linas Agro“ naudai. Tai patvirtina ir ieškovo 2011-01-04 siųstas lydraštis, kuriame ieškovas prašo priimti įsiteisėjusį 2010-11-23 Panevėžio miesto apylinkės teismo vykdomąjį dokumentą civilinėje byloje Nr. L2-9024-100/2010. Antstolis S. U. 2011-01-06 pradėjo vykdyti skolų išieškojimą ieškovo AB „Linas Agro" naudai. Ieškovas 2012-04-03 antstolio S. U. kontorai išsiuntė prašymą, kuriame prašė nurodyti, ar apeliantas savo vardu anksčiau neturėjo turto. Kaip matyti iš to kas nurodyta aukščiau, ieškovas yra praleidęs vienerių metų ieškinio dėl sandorių ginčijimo (actio Pauliana) senaties terminą.Siekiant nustatyti, ar ginčijamu sandoriu pažeistos kreditoriaus teisės, reikia palyginti esamą skolininko turto padėtį su ta, kuri būtų, jei ginčijamas sandoris nebūtų sudarytas, t. y. reikia įvertinti ne tik ginčo sandoriu perleisto turto piniginę išraišką, bet ir visą skolininko iki ginčijamo sandorio turėtą turtą ir turimą po jo sudarymo. Skolininkui pardavus nekilnojamąjį turtą už rinkos kainą ir gavus ekvivalentinę pinigų sumą, gali būti pripažinta, kad kreditoriaus teisės nebus pažeistos. Šiuo pažymėtina, kad parduodamas žemės sklypas VĮ Registrų centro įvertintas 3699,00 Lt, o parduotas už 5000,00 Lt, kiti pastatai VĮ registrų centro įvertinti 11.848,00 Lt, o parduoti už 10.000,00 Lt. Svarbi aplinkybė yra ta, jog iš parduoto turto buvo vykdomas dalinis atsiskaitymas ieškovo sąskaitoms padengti. Teismas šios aplinkybės nevertino.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė V. Č. prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. sprendimą, taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantė nesutinka, jog šį turtą įgijo tam, kad būtų išvengta tam tikrų kreditorinių įsipareigojimų. Nurodo, kad pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu jos brolis atsakovas G. Č. vykdė ūkinę-komercinę veiklą, pirkdavo ir parduodavo prekes. Jo veikla (įskaitant turto sudėtį) buvo dinamiška, todėl nebuvo realių galimybių sužinoti, kokia konkrečiai yra šio turto sudėtis. Pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta, kuomet sudegus brolio tvartui jam labai reikėjo lėšų dengti pastato stogą, o apeliantė jau seniai buvo planavusi įsigyti savo senelių turėtą turtą.Neginčijama, kad ieškovas neprivalo nuolat tikrinti skolininko turtinės padėties, tačiau šiuo atveju toks reglamentavimas negali būti taikomas, nes ginčijamas sandoris jau buvo sudarytas vykdomojo dokumento pateikimo antstoliui dieną. Taigi, siekiant sužinoti apie atsakovo sudarytus sandorius, atidus kreditorius neturėjo nuolat tikrinti skolininko duomenų. Pakako tai išsiaiškinti vieną kartą, t.y. pateikiant vykdomąjį dokumentą vykdyti. Toks ieškovo elgesys (t.y. nepasidomėjimas apie atsakovo sudarytus sandorius) gali būti traktuojamas tik kaip visiškas neatidumas ir neapdairumas, netinkamas savo teisių įgyvendinimas, todėl apeliantė prašo taikyti senatį.

Atsiliepimas

Atsiliepimais į apeliacinius skundus ieškovas prašo juos atmesti, palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. sprendimą.

Nurodo, kad atsakovai apeliacinių skundų reikalavimus grindžia aplinkybe, jog ieškovas, pareikšdamas ieškinį yra praleidęs ieškinio senaties terminą, nustatytą LR CK 6.66 str. 3 d. Toks atsakovų argumentas yra visiškai nepagrįstas. Bylos nagrinėjimo metu atsakovai taip pat prašė taikyti ieškinio senatį, tačiau teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino. Nors atsakovai apeliaciniuose skunduose remiasi ieškinio senatimi, tačiau netinkamai aiškina ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymo normas. Pažymėtina, kad ieškinio senačiai actio Pauliana atveju taikomos ne vien tik LR CK 6.66 str. 3 d. nuostatos, bet ir LR CK 1.127 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.Iš vykdomosios bylos matyti, kad 2011 m. lapkričio 21 d. patvarkymu prie išieškojimo iš atsakovo G. Č. prisijungė antstolė S. V., 2011 m. lapkričio 30 d. patvarkymu prie išieškojimo prisijungė antstolis R. B., dėl ko tapo akivaizdu, kad atsakovo skolos kitiems kreditoriams yra pavojingai didelės ir turimo turto nepakaks skolai išieškoti. Taip pat, po paskutinio išieškotų lėšų pervedimo 2011 m. gruodžio 14 d. daugiau lėšų iš atsakovo ieškovas nebegavo. Paaiškėjus minėtoms aplinkybėms, ieškovas, kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, suvokė, jog yra reali grėsmė, kad atsakovo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinęs apeliacinių skundų faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

LR civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditorių teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditorių teisės. Dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t.y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises (CK 6.66 str. 2 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M., D. M., kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta c.b. Nr. 3K-3-88/2013).

Dėl kreditoriaus reikalavimo teisės.

Actio Pauliana institutui taikyti būtina, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, t. y. šis institutas taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Kreditorius turi pareigą įrodyti byloje, kad jis turi tokią, t. y. neabejotiną, galiojančią reikalavimo teisę, kad ši egzistuoja, nėra tariama ar pasibaigusi.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2008 m. rugsėjo 11 d., 2009 m. rugsėjo 24 d., 2009 m. gruodžio 16 d. buvo sudarytos sutartys atitinkamai Nr. 9Z/KA-7, 10Z/KA-10 ir 10V/KA-01, pagal kurias ieškovas pardavė atsakovui G. Č. įvairių žemės ūkio paskirties prekių (b. l. 15-20). Tuo pagrindu buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros (b.l. 21-32), tačiau apeliantas šių sąskaitų pilnai neapmokėjo (b.l. 34-35). 2010 m. lapkričio 23 d. Panevėžio miesto apylinkės teismas priėmė teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-9024-400/2010, kuriuo nutarė iš ūkininko G. Č. išieškoti 77.089,05 skolą, 5.753,97 Lt delspinigių, 8,05 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2010-11-23, iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei 621 Lt žyminį mokestį ieškovo AB „Linas Agro“ naudai (b. l. 13). Iš vykdomosios bylos Nr. 0034/11/00017 medžiagos matyti, kad priteistas įsiskolinimas iš apelianto G. Č. dar nėra įvykdytas, be to pats apeliantas šių aplinkybių neginčija, todėl kreditoriaus teisė yra nepasibaigusi ir galiojanti.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo.

Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad teismui sprendžiant actio Pauliana turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai: ar dėl sudaryto ginčijamo sandorio susidaro faktinis skolininko nemokumas, nulemiantis skolininko nesugebėjimą vykdyti prievoles, ar kreditoriaus teisės ir interesai pažeidžiami kitais būdais, pasunkinant galimybę kreditoriui nukreipti reikalavimus į skolininką. Kreditorius pagrįstai gali reikšti actio Pauliana dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo ne tik tais atvejais, kai dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus, bet ir kitais atvejais, kai ginčijamas sandoris kitaip pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus. Kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB ,,Cetarium“, UAB ,,Ortofina“, bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Murena“ v. UAB „Grand SPA Lietuva“, UAB „Alseka Kaunas“, bylos Nr. 3K-3-398/2012; kt.).

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu parduotas turtas nebuvo vienintelis apelianto turtas. Be šio turto jis turėjo nemažai žemės ūkio technikos. Be to, apeliantas mano, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog tuo metu sudaryti ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį buvo būtina, tikslu išvengti žemės ūkio darbų sustabdymo, nes 2009-10-09 apeliantui priklausančioje fermoje kilo gaisras, kurio metu sudegė stogo konstrukcijos.

Iš vykdomosios bylos Nr. 0034/11/00017 medžiagos matyti, kad ieškovo kreipimosi į antstolių kontorą dėl teismo įsakymo vykdymo metu (2011-01-04), visas apeliantui G. Č. nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas buvo apsunkintas hipoteka nuo 2006 metų, o areštuotas nuo 2010 m. gegužės mėnesio (vykd. b. lapai 23-30). Iš Turto arešto aktų registro išrašų matyti, kad apelianto vardu registruotos transporto priemonės taip pat areštuotos įvairių institucijų sprendimais (vykd. b. lapas 64-74). Iš VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro 2011-01-11 pažymos Nr. 1S-533 matyti, kad apelianto G. Č. vardu yra registruotos savaeigės žemės ūkio mašinos – traktorius puspriekabė, ratinis traktorius, kurios jau 2010-07-26 buvo areštuotos (vykd. b. lapai 93-94). Kitų duomenų apie atsakovui G. Č. priklausančią žemės ūkio techniką, kuri būtų neareštuota, byloje nėra. Šias aplinkybes patvirtina paties apelianto 2012-06-25 rašytas pranešimas antstoliui, kuriame nurodo, jog turto, į kurį galima būtų nukreipti išieškojimą, nėra, įmonė veiklos nevykdo, pajamų neturi, nekilnojamas turtas, žemės ūkio technika ir įranga areštuota (b.l. 75). Taigi apelianto argumentai, kad galima buvo nukreipti skolos išieškojimą į žemės ūkio techniką atmestini, kadangi visas apeliantui priklausantis turtas buvo apsunkintas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijamas sandoris tarp atsakovų sudarytas 2009 m. lapkričio 12 d. (b.l. 104-109). 2009 m. gruodžio 8 d. ieškovas su atsakovu G. Č. sudarė papildomą susitarimą prie 2008-09-11 sutarties Nr. 97/KA-7, kuria nustatė, jog nurodytai dienai apelianto skola pagal šią sutartį yra 30.157,02 Lt, kurią apeliantas įsipareigojo grąžinti iki 2010-05-31. Taip pat šalys susitarė, kad prievolių užtikrinimui apeliantas įkeis esamas ir būsimas atsargas – derlių (pasėlius) pagal Pirkėjo pateiktą 2009-12-01 pažymą (b.l. 80-83). Pasėliai nebuvo apdrausti (vykd. b.l. 95). Teismo posėdžio metu apeliantas paaiškino, kad 2009 metais iš pasėlių derliaus negavo. Kadangi pasėliai nebuvo apdrausti, todėl negavo ir draudimo išmokos (b.l. 100). Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas neįrodė, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ūkininkavo pelningai, reguliariai mokėjo skolą ieškovui.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas nevykdė prieš tai minėto 2009-12-08 papildomo susitarimo, skolų ieškovui negrąžino, todėl Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 23 d. priėmė įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-9024-100/2010 dėl skolos išieškojimo iš apelianto Gintauto (b.l. 13).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos faktines aplinkybė patvirtina, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas apeliantui jau turint nemažai įsiskolinimų kreditoriams, esant areštuotam ir įkeistam turtui. Darytina išvada, kad ginčo sandoris pažeidė ieškovo teises ir teisėtus interesus, nes sudarius ginčijamą sandorį sumažėjo atsakovo mokumas ir ieškovo galimybė gauti savo reikalavimo patenkinimą iš atsakovo turto, likusios turto vertės neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti, atsakovas kito vertingo turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, neturi.

Dėl neprivalomumo sudaryti ginčijamą sandorį.

CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka nustatyti prievolę. Pareiga sudaryti sandorį gali kilti taip pat iš teismo sprendimo, preliminarios sutarties, iki sutartinių santykių, viešo konkurso ir kitų imperatyvų. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atitinkamais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl tam tikrų faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Dėl to, sprendžiant dėl sandorio sudarymo privalomo pobūdžio, yra svarbu byloje tinkamai nustatyti ir įvertinti faktines aplinkybes. Teismas konkrečiu atveju nustato ir vertina, kada ir kokiu tikslu buvo sudarytas sandoris, ar apie jo sudarymą ir tikslus žinojo kreditorius, ar jį buvo būtina sudaryti tam, kad būtų įvykdytos kitų sutarčių sąlygos ir visiškai atsiskaityta su kreditoriumi, ar nebuvo galimybės reikalavimų, kylančių iš kitų sutarčių, įvykdymui užtikrinti įkeisti kitą turtą ir pan.(Lietuvos A. T. 2008 m. rugsėjo mėn. 21 d. Lietuvos A. T. praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalga Nr. 29, Teismų praktika 29).

Apeliantas nurodo, jog sandorį jam buvo būtina sudaryti, nes po 2009-10-09 kilusio gaisro reikėjo uždengti pastato stogą, kadangi gyvuliai buvo likę be pastogės. Iš ginčijamos 2009-11-12 pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad žemės sklypas buvo parduotas už 5000,00 Lt, o pastatai už 10.000,00 Lt (b.l. 106). Apeliantas G. Č. realiai turėjo gauti 15.000,00 Lt, tačiau teismo posėdžio metu, kuris įvyko 2012-10-04, jis paaiškino, jog stogo dar pilnai neuždengė, uždengė tik dangą nuo lietaus apsisaugoti, kuri kainavo 3000,00 Lt (b.l. 100). Taigi, kaip matyti iš dokumentų analizės, apeliantas iš gautos 15.000,00 Lt sumos panaudojo stogo dangai tik 3000,00 Lt, tačiau byloje nėra duomenų, kokiems tikslams buvo panaudoti likę 12.000,00 Lt.

Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas, pardavęs turtą seseriai, t.y. sudaręs ginčijamą sandorį ir gavęs už tai lėšas, neatsiskaitė su kreditoriumi, o pinigus panaudojo savo asmeninių poreikių tenkinimui, todėl negalima sutikti su apelianto argumentais, kad jis privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį. Apeliantas neįrodė, jog gautas lėšas už parduotą turtą panaudojo sudegusios fermos stogo remontui ar ieškovo skolai padengti, todėl kolegijos vertinimu, apeliantai ginčijamo sandorio sudaryti neprivalėjo.

Dėl sandorio šalių nesąžiningumo.

Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). Teismui pripažįstant atlygintinį sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, nesąžiningumas – tai teisinių pasekmių taikymo sąlyga, todėl teismas privalo ištirti aplinkybes, susijusias su turtą įgijusio asmens sąžiningumu sudarant ginčijamą sandorį (CK 6.66 straipsnio 2, 5 dalys).

Spręsdamas dėl turto įgijėjo sąžiningumo, kasacinis teismas yra nurodęs, kad sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Neringos žuvis“ v. A. P. IĮ ,,Altana“, bylos Nr. 3K-3-168/2007; kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčijamas sandoris sudarytas tarp dviejų artimų giminaičių – brolio G. Č. ir sesers V. Č.. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovų nesąžiningumas, sudarius ginčijamą sandorį, yra preziumuojamas (CK 6.67 straipsnio 1 punktas). Šios prezumpcijos atsakovai nepaneigė. Nors apeliantė V. Č. nurodė, jog apie brolio skolas nieko nežinojo, teigė, sandorio sudarymo metu brolis pelningai vykdė ūkinę veiklą, o ji pati iš anksto planavo įsigyti senelių turėtą turtą, tačiau tai prieštarauja apelianto G. Č. paaiškinimams iš kurių matyti, kad jo sesuo negalėjo nežinoti, jog jos brolio finansinė padėtis bloga. Atsakovo G. Č. teigimu 2009 m. spalį įvykus gaisrui, jis neturėjo lėšų uždengti fermos stogą, todėl pardavė ginčo turtą seseriai. Be to teismo posėdžio metu apeliantė V. Č. nurodė, jog ginčijamu sandoriu perleistą turtą broliui G. Č. padovanojo krikšto tėvas, pati sodyba yra jos mamos tėvų (b.l. 100, antra pusė). Ginčo sodyboje buvo pradėta statyti pirtelė, kasamas tvenkinys, planuojama sodyboje su artimais giminaičiais leisti laisvalaikį. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad V. Č. apie sunkią brolio finansinę padėti negalėjo nežinoti, nes santykiai tarp jų buvo artimi ir geri, o sandoris tikėtina sudarytas tikslu apsaugoti senelių turėtą turtą nuo galimo priverstinio apelianto G. Č. skolų išieškojimo iš šio turto, nes visas kitas jo turtas ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo apsunkintas įkeitimas arba areštuotas. Šios aplinkybės kolegijos vertinimu leidžia pripažinti atsakovę V. Č. buvus nesąžininga sudarant ginčo sandorį (CK 6.66 str. 2 d.).

Dėl ieškinio senaties termino.

Šiuo pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį (CK 6.66 str. 3 d.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijamas sandoris tarp atsakovų sudarytas 2009 m. lapkričio 12 d. (b.l. 104-109). Panevėžio miesto apylinkės teismo įsakymas civilinėje byloje Nr. L2-9024-100/2010 dėl skolos išieškojimo iš apelianto G. Č. ieškovo UAB „Linas Agro“ naudai priimtas 2010 m. lapkričio 23 d. (b.l. 13). Ieškovas su prašymu dėl įsiteisėjusio anksčiau minėto teismo įsakymo vykdymo į antstolio S. U. kontorą kreipėsi 2011 m. sausio 4 d. (b.l. 14). Ieškovas į antstolį su prašymu dėl informacijos pateikimo apie G. Č. anksčiau turėtą ir perleistą turtą pateikimo kreipėsi 2012 m. balandžio 3 d. (b.l. 36). Antstolis apie ginčijamą sandorį sudarytą tarp atsakovų 2012 m. balandžio 4 d. raštu informavo ieškovą (b.l. 37). Ieškovas nuo šios datos skaičiuoja ieškinio senaties terminą, kadangi tik tą dieną sužinojo apie sandorį, kuris jo manymu pažeidžia kreditoriaus teises. Į teismą su ieškiniu dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ieškovas kreipėsi 2012 m. gegužės 7 d. (b.l. 1).

Apeliantai nurodo, kad ieškovas apie savo pažeistą teisę turėjo sužinoti iš karto po to, kai įsiteisėjęs Panevėžio miesto apylinkės teismo įsakymas buvo pateiktas vykdymui antstoliui, t.y. 2011 m. sausio 4 d. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantų argumentais.

Iš vykdomosios bylos Nr. 0034/11/00017 medžiagos matyti, kad antstolis S. U., priėmęs vykdymui Panevėžio miesto apylinkės teismo įsakymą Nr. L2-9024-400/2010, 2011 m. sausio 6 d. raštais kreipėsi į įvairias institucijas dėl informacijos pateikimo apie apelianto G. Č. vardu registruotą žemės ūkio techniką. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų antstoliui buvo žinomi duomenys apie apeliantui G. Č., tiek jo sutuoktinei priklausantis nekilnojamasis turtas, kuris jau buvo areštuotas, apsunkintas hipoteka. Iš turto arešto aktų išrašų matyti, kad apeliantui G. Č. priklausančios transporto priemonės taip pat įvairių institucijų buvo areštuotos. 2011 m. sausio 7 d. patvarkymu antstolis kreipėsi į draudimo bendrovę dėl informacijos pateikimo ar buvo apdraustas būsimas derlius pagal 2009 m. gruodžio 1 d. ūkininko G. Č. pažymą ir ar buvo išmokėta draudiminė išmoka. Draudimo bendrovė informavo antstolį, kad draudimo sutartis su apeliantu nebuvo sudaryta. 2011 m. sausio 17 d. patvarkymu antstolis kreipėsi į apelianto G. Č. darbovietę UAB „Raiža“ su reikalavimu išskaičiuoti dalį darbo užmokesčio skolos padengimui. Pakartotinai į darbovietę kreipėsi 2011 m. balandžio 18 d. Išieškojimas iš G. Č. piniginių lėšų vyko laikotarpiu nuo 2011 m. birželio iki 2011 m. gruodžio. 2011 m. spalio 27 d. antstolis dar kartą kreipėsi į UAB „Raiža“ su paklausimu, kodėl nebevykdomas išskaitymas iš apelianto darbo užmokesčio. Apie visus antstolio patvarkymus buvo informuotas ir ieškovas UAB „Linas Agro“. Kaip matyti iš vykdomosios bylos medžiagos, antstolis su ieškovu aktyviai bendradarbiavo, siekdamas įvykdyti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. įsakymą. 2012 m. balandžio 3 d. ieškovas kreipėsi į antstolį su prašymu dėl informacijos pateikimo apie perleistą anksčiau turėtą skolininko nekilnojamąjį turtą. Ir tik antstoliui 2012 m. balandžio 4 d. pateikus informaciją, ieškovas sužinojo apie 2009 m. lapkričio 12 d. sudarytą sandorį, kuriuo apeliantas perleido dalį nekilnojamojo turto savo seseriai apeliantei V. Č..

Taigi, teismas įvertinęs byloje esančią medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovas apie sandorį, pažeidžiantį jo kaip kreditoriaus teises, sužinojo tik 2012 m. balandžio 4 d., o ieškinį dėl sandorio panaikinimo pareiškė 2012 m. gegužės 27 d., todėl vienerių metų ieškinio senaties termino nepraleido (CK 6.66 str. 3 d.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturintys įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes ir įrodymus. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tenkinti apeliacinių skundų, juose nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, dėl ko apeliaciniai skundai atmestini, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

apeliacinius skundus atmesti.

Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Raimondas BuzelisNerijus MeilutisArūnas Rudzinskas