- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-15
- Bylos Nr.
- A-662-3644-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00736-2011-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- G. K., D. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. K., G. K. ir D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. K., G. K. ir D. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai G. K., G. K. ir D. K. skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2011 m. kovo 16 d. sprendimus Nr. (15/6-9)12PR-35 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui G. K.", Nr. (15/6-9)12PR-36 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui G. K.", Nr. (15/6-9)12PR-37 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui D. K.", kuriais atsakovas nusprendė nesuteikti Rusijos Federacijos piliečiui G. K. ir jo vaikams G. K. ir D. K. pabėgėlių statuso bei papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Taip pat prašė įpareigoti atsakovą išnagrinėti jų prieglobsčio prašymus iš naujo.
Nurodė, kad 2008 metais G. K. abipusiu sutarimu nutraukė santuoką su buvusia žmona J. K., su kuria gyveno (duomenys neskelbtini) mieste. Po santuokos nutraukimo jų vyresnysis sūnus G. K. liko gyventi su pareiškėju, jaunesnysis, D. K. - su motina. 2010 m. vasarą pareiškėjas su abiem vaikais išvažiavo į Maskvą, kur gavo gydytojo darbą. Į jo nuomojamą butą Maskvoje buvo atvykusi policija, laužė duris, norėjo atimti vaikus, tačiau pareiškėjas su vaikais pabėgo. Paaiškino, kad atvyko į Lietuvą, nes čia gyvena jo dėdė ir pusbrolis. Nurodė, kad jam žinoma, jog žmona yra iškėlusi bylą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, yra paskelbta tarptautinė vaikų paieška, tačiau teigė, kad buvusi sutuoktinė nori iš jo pinigų ir atimti vaikus. Nurodė, kad buvusi žmona yra scientologijos bažnyčios narė, jos motina užsiima neteisėta medicinine praktika - užkalbėjimais, priiminėja sergančius žmones, todėl, pareiškėjo manymu, vaikams augti tokia aplinka nėra tinkama. Teigė, kad teisėsaugos institucijos Rusijoje yra korumpuotos, o jo žmona turi įtakos ir gali jas paveikti. Darė išvadą, kad yra visiškai pagrįsta baimė, jog kilmės valstybėje yra grėsmė, kad pareiškėjų žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. 1. 19-20) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 2, 66.2 punktus, pažymėjo, kad pareiškėjas nesikreipė į teismą dėl savo teisių nepilnamečių vaikų atžvilgiu gynimo ar įgyvendinimo. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) miesto teismas konstatavo, jog pareiškėjo ir jo buvusios sutuoktinės santuoka nutraukta abipusiu susitarimu, pareiškėjas šio teismo sprendimo neginčijo, t. y. pripažino, kad jauniausio sūnaus D. K. gyvenamoji vieta yra nustatyta su vaiko motina J. K.. Darė išvadą, kad pareiškėjas nesilaiko teismo sprendimu jam nustatytų pareigų ir tuo galimai pažeidžia kitų asmenų teises. Nurodė, kad pareiškėjas neišnaudojo kilmės valstybės teikiamos apsaugos, negynė savo teisių Rusijos Federacijos teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovo manymu, pareiškėjo pateikti argumentai yra subjektyvaus pobūdžio, nepagrįsti, o jo skundas dėl Departamento sprendimų panaikinimo neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnyje nustatytų skundo turinio reikalavimų, kadangi pareiškėjas nenurodė jokių įrodomąją galią turinčių aplinkybių, kuriomis gali būti pagrįstas reikalavimas panaikinti Departamento 2011 m. kovo 16 d. sprendimus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nurodė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnį, 76 straipsnio 1 dalį, 77, 87 straipsnius, nustatė, kad pareiškėjas ir jo vaikai yra Rusijos Federacijos piliečiai, rusų tautybės, išpažįsta stačiatikių tikėjimą, pareiškėjas niekada nedalyvavo jokių partijų ar organizacijų veikloje, todėl persekiojimo dėl šių priežasčių negalėjo patirti ir nepatyrė. Pareiškėjo argumentus, kad jo buvusi žmona užsiima raganavimu, turi didelę įtaką Rusijos Federacijos teisėsaugai, teismas laikė niekuo nepagrįstais. Atkreipė dėmesį, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas kreipėsi į Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijas dėl buvusios sutuoktinės bei jos motinos neteisėtos veiklos ištyrimo, todėl laikė nepagrįstais argumentus, jog Rusijos Federacijos teisėsauga negali apginti jo teisių. Nurodė, kad pareiškėjo santuoka su jo vaikų motina buvo nutraukta abipusiu susitarimu, vyresnysis sūnus liko gyventi su pareiškėju, jaunesnysis - su motina, pareiškėjas šio (duomenys neskelbtini) miesto teismo sprendimo neginčijo. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, iš kurios būtų galima spręsti, kad jis ir jo nepilnamečiai vaikai kilmės valstybėje buvo persekiojami, diskriminuojami, prieš juos imtasi smurto ar buvo pažeistos žmogaus teisės bei pagrindinės laisvės. Darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas Rusijos Federacijoje turėjo ir neišnaudojo visų turimų galimybių ginti savo teises dėl vaikų gyvenamosios vietos ar susitikimų su jais. Pažymėjo, kad 1951 m. Ženevos konvencijos tikslas yra suteikti apsaugą, kai nacionalinė apsauga neprieinama. Konstatavo, kad atsakovas pagrįstai priėjo išvadą, jog pareiškėjas su vaikais iš savo kilmės valstybės išvyko dėl asmeninių priežasčių, kurios nesudaro pagrindo suteikti jam tarptautinę apsaugą nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, smurto arba žmogaus teisių pažeidimų, todėl pareiškėjai negali būti pripažinti pabėgėliais Lietuvos Respublikoje.
Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo priklausymo rizikos grupėms ar persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidimų, todėl neturėjo pagrindo manyti, kad pareiškėjus grąžinus į kilmės šalį jiems galėtų grėsti kankinimai ar nuolatiniai šiurkštūs žmogaus teisių pažeidimai, kas galėtų prieštarauti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniui.
Pažymėjo, kad atsisakius pareiškėjams suteikti pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą bei papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, jie prarado teisę būti Lietuvos Respublikoje. Darė išvadą, kad Departamentas pagrįstai nusprendė įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo pavesti Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui įpareigoti pareiškėjus išvykti iš Lietuvos Respublikos.
III.
Pareiškėjai G. K., G. K. ir D. K. apeliaciniu skundu (b. l. 45-48) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo prieglobsčio prašymai būtų tinkamai išspręsti.
Teigia, kad prašymą grindė aplinkybėmis, kurios nebuvo paneigtos Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Nurodo, kad tyrimo neklaidino, savo veiksmais jo nevilkino, nesukčiavo, prieštaravimų paaiškinimuose nebuvo nustatyta. Teigia, kad tarptautinė apsauga reikalinga labiau G. K. vaikams G. K. ir D. K.. Paaiškina, kad su žmona išsiskyrė 2008 metais, vyresnysis sūnus nuolat gyveno su juo, o jaunesnysis pakaitomis pas jį su žmona. Teigia, kad žmona kliudydavo jam matytis su jaunesniuoju sūnumi, po skyrybų persikraustė gyventi pas savo motiną, kuri užsiima burtais, todėl namuose nuolat lankosi sergantys žmonės. Nurodo, kad žmona priklauso scientologų bažnyčiai. Tvirtina, kad žmona už buvimą su sūnumi reikalaudavo pinigų, kelis kartus buvo atėjusi atsiimti sūnaus su policija, nors žodiniai susitarimai nebūdavo pažeidžiami. Paaiškina, kad kai 2010 metais jam pasiūlė darbą Maskvoje, žmona davė sutikimą išsivežti abu sūnus visam laikui į Maskvą. Teigia, kad Maskvoje milicijos pagalba buvo laužtasi į namus be teisėto pagrindo. Tvirtina, kad Rusijoje vaiko teisės nėra ginamos, teismai ir policija korumpuoti, kilus ginčui dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo jis visuomet sprendžiamas motinos naudai, grubiai pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių 7 protokolo 5 straipsnyje įtvirtintą sutuoktinių lygybės principą ir Vaiko teisių konvencijos 9 straipsnyje įtvirtintą galimybę gyventi ir sveikai vystytis. Nurodo Aprašo 66.2 punktą ir pažymi, jog jo 2010 m. rugpjūčio mėnesį išsiųsti įvairiausioms institucijoms raštai ir atsakymų į juos nebuvimas iki šiol įrodo, kad jokios veiksmingos teisinės sistemos jo ir jo vaikų teisėms apginti niekas nepanaudos. Atkreipia dėmesį, kad valdžios institucijos vietoj vaikų teisių gynimo paskelbė tarptautinę vaikų apsaugą, nors ir milicija, ir žmona žino, kur jie yra išvykę. Teigia, kad grąžinus jį į Rusiją, vaikai bus atimti ir priversti augti netinkamose sąlygose arba jie bus nuolat persekiojami korumpuotos milicijos. Nurodo, kad vyresnysis sūnus lanko vidurinę mokyklą Lietuvos Respublikoje, broliai auga kartu. Mano, kad jų grąžinimas į kilmės valstybę turės neabejotinos įtakos vaikų psichinei būklei.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 62-63) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo Aprašo 2, 66.2 punktus ir pareiškėjo nurodytą tariamą susidorojimo su juo būdą, kad buvusi žmona užsiima raganavimu, todėl jos įtaka Rusijos Federacijos teisėsaugai yra didelė, laiko nelogišku, neįtikimu, paties pareiškėjo niekuo nepagrįstu spėjimu. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nesikreipė į teismą dėl savo nepilnamečių vaikų teisių gynimo. Pažymi, kad pareiškėjo santuoka buvo nutraukta abipusiu susitarimu. Mano, kad pats G. K. nesilaiko teismo sprendimu nustatytų pareigų ir tuo galimai pažeidžia kitų asmenų teises. Nurodo, jog nėra duomenų, kad Rusijos Federacijoje tėvo teisės būtų pažeidžiamos taip, jog tai būtų galima prilyginti persekiojimui, ar kad tėvas būtų diskriminuojamas Rusijos Federacijos įstatymų nustatyta tvarka ir tėvus būtų galima priskirti socialinei grupei, arba jų kaip žmogaus teisės Rusijos Federacijoje būtų pažeidžiamos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. kovo 16 d. sprendimų Nr. (15/6-9)12PR-36, (15/6-9)12PR-37 ir (15/6-9)12PR-35 (b. l. 9-11, 13-15, G. K. prieglobsčio b. l. 115-117), kuriais pareiškėjams G. K. ir jo vaikams G. K. bei D. K. nuspręsta nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas pripažino skundžiamus atsakovo sprendimus teisėtais ir pagrįstais. Pareiškėjų apeliacinis skundas pagrįstas tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, įrodančias tai, kad pareiškėjai atitinka pabėgėlio statusui keliamas sąlygas.
Žemesnės instancijos teismas
Teisiniai santykiai dėl pareiškėjo prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86, 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pagal šio Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardintų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.
Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2676/2011).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas G. K. prašymą suteikti jam ir jo vaikams pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje grindė tuo, jog grįžus į kilmės valstybę bus pažeistos jų pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, G. K. bus reali grėsmė netekti teisės globoti ir matytis su savo mažamečiais vaikais, o vaikams teks augti pas buvusios žmonos motiną, užsiimančią raganavimu. Pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo, prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams.
Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Pagal vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte; jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.
Pagal Aprašo 66.4 punktą Departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas tyrimą, turi nustatyti ne tik aplinkybę, ar prieglobsčio prašytojui jo išvykimo iš kilmės valstybės momentu grėsė persekiojimas, bet ir aplinkybę, ar šis persekiojimo pavojus dėl objektyvių priežasčių atsirado jam būnant už valstybės, iš kurios jis atvyko, ribų ir dėl šios priežasties prieglobsčio prašytojas negali grįžti į šią valstybę, o pagal Aprašo 66.5 punktą Departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas tyrimą, turi nustatyti, ar grįžimo į kilmės valstybę atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, jam grės mirties bausmė ar egzekucija, kils grėsmė, kad jo žmogaus teises ir pagrindines laisves pažeis smurto dalyviai.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo daryti prielaidą, jog pareiškėjus grąžinus į kilmės valstybę jiems grėstų tokio pobūdžio grėsmė. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad jo buvusios žmonos motina užsiima raganavimu, jo buvusi žmona priklauso scientologų bažnyčiai, be to, turi didelę įtaką teisėsaugos institucijoms, todėl grįžus į kilmės valstybę kils grėsmė pareiškėjų teisių pažeidimams, yra subjektyvaus pobūdžio, nepagrįstos.
Pareiškėjas pripažįsta, kad kreipėsi į Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijas dėl buvusios žmonos ir jos motinos veiklos. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas 2008 metais abipusiu susitarimu nutraukė santuoką, teismo sprendimo neginčijo. Šios aplinkybės paneigia pareiškėjo teiginius, kad Rusijos Federacijos teisėsauga jo negina. Pareiškėjas neginčijo teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo, pagal kurį G. K. liko gyventi su tėvu, o D. K. – su motina. Atsižvelgus į tai, kad D. K. gyvenamoji vieta nustatyta su jo motina, darytina išvada, kad G. K., atvykdamas su savo sūnumi D. K. į Lietuvą, galimai nesilaiko teismo sprendimu jam nustatytų pareigų. Pažymėtina, kad pareiškėjas nesikreipė į teismą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, jų gynimo ar įgyvendinimo. G. K. su mažamečiais vaikais išvyko iš Rusijos Federacijos neišnaudojęs visų turimų teisių gynimo galimybių kilmės valstybėje. Todėl kritiškai vertintini pareiškėjo teiginiai dėl išvykimo iš kilmės valstybės siekiant gauti tarptautinę apsaugą nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, smurto, žmogaus teisių pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą išvadą, kad pareiškėjas su vaikais išvyko iš kilmės valstybės dėl asmeninių priežasčių, kurios nesudaro pagrindo suteikti jam tarptautinę apsaugą nuo kilmės valstybėje gresiančio persekiojimo, smurto, žmogaus teisių pažeidimų, todėl pareiškėjai negali būti pripažinti pabėgėliais Lietuvos Respublikoje. Taip pat pareiškėjas nepateikia pakankamų duomenų, įrodančių pareiškėjų atitiktį Įstatymo 87 straipsnyje nurodytoms situacijoms, todėl papildoma apsauga pareiškėjams skundžiamais atsakovo sprendimais nesuteikta pagrįstai.
Teisėjų kolegija, įvertinusi Departamento 2010 m. spalio 1 d. pažymoje Nr. RUS 15/6-9-6-26 „Apie santuokos nutraukimo procesą, tėvų ir vaikų teisių užtikrinimą Rusijos Federacijoje“, taip pat 2010 m. spalio 8 d. pažymoje Nr. RU-15/6-6-27 „Apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje“ surinktą informaciją, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, jog nėra duomenų, kad Rusijos Federacijoje tėvo teisės būtų pažeidžiamos taip, kad tai būtų galima priskirti socialinei grupei. Kaip matyti, pareiškėjai nebuvo diskriminuojami ar kaip nors kitaip pažeidžiamos jų teisės bei laisvės. G. K. turėjo galimybę bendrauti su savo vaikais, vyresniojo sūnaus gyvenamoji vieta teismo sprendimu buvo nustatyta su tėvu, pareiškėjas turėjo vidinio persikėlimo galimybę, galėjo laisvai keliauti. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad kelis kartus buvo atvykusi jo buvusi žmona kartu su policija atsiimti sūnaus, negali būti vertinama kaip persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Kaip minėta, pats pareiškėjas galimai nesilaikė teismo sprendimu nustatytų pareigų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, daro išvada, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina pareiškėjų paaiškinimų, jog egzistuoja visiškai pagrįsta baimė, kad jų kilmės valstybėje jis bus persekiojamas Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme. Pareiškėjų atžvilgiu taip pat nėra pagrindo taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, nes nenustatyta priežasčių, dėl kurių jiems būtų reikalinga tokia apsauga ir nėra duomenų dėl galimo pavojaus jų gyvybei ar sveikatai grįžimo į kilmės valstybę atveju. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjų G. K., G. K. ir D. K. apeliacinis skundas netenkinamas.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų G. K., G. K. ir D. K. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.