Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. Š. ir D. L. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nuosprendžių.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nuosprendžiu G. Š. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams; pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą – laisvės atėmimu aštuoneriems metams; pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą – laisvės atėmimu šešiolikai metų; pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – dvidešimt penkių parų areštu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu ir 2008 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas devyniolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

G. Š. išteisintas pagal BK 146 straipsnio 2 dalį dėl neteisėto A. M. laisvės atėmimo ir pagal BK 146 straipsnio 2 dalį dėl neteisėto V. G. laisvės atėmimo, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

D. L. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu dešimčiai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 4 dalimi bei 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu ir 2008 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas keturiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, D. L. pripažintas pavojingu recidyvistu.

D. L. išteisintas pagal BK 146 straipsnio 2 dalį dėl neteisėto A. M. laisvės atėmimo ir pagal BK 146 straipsnio 2 dalį dėl neteisėto V. G. laisvės atėmimo, nes nepadarytos veikos turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iš nuteistojo G. Š. nukentėjusiajam A. M. priteista 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Kauno teritorinei ligonių kasai – 4876 Lt gydymo išlaidų. Iš nuteistųjų G. Š., N. B., E. Ž., R. B. solidariai Kauno teritorinei ligonių kasai priteista 857 Lt gydymo išlaidų. Iš nuteistųjų G. Š., N. B., E. Ž., R. B. solidariai nukentėjusiajai T. S. priteista 17 700 Lt turtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baužiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. balandžio 6 d. nuosprendžiu nuteistųjų G. Š., D. L. ir nuteistojo E. Ž. gynėjos advokatės Aidos Lilijos Krukonienės apeliacinius skundus atmetė, nuteistojo N. B. apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 22 d. nuosprendį pakeitė: N. B. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį nuteisė laisvės atėmimu ketveriems metams, o pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą – laisvės atėmimu vienuolikai metų; vadovaudamasi BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu ir 2007 m. balandžio 13 d., 2007 m. gruodžio 13 d. ir 2008 m. vasario 28 d. nuosprendžiais paskirtas laisvės atėmimo bausmes subendrino ir subendrintą bausmę nustatė laisvės atėmimą dvylikai metų; vadovaudamasi BK 64 straipsnio 1 dalimi, prie subendrintos bausmės pridėjo 2004 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalį ir galutinę bausmę N. B. paskyrė laisvės atėmimą dvylikai metų vienuolikai dienų. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Šioje byloje nuteisti E. Ž., N. B. ir R. B. teismų nuosprendžių kasacine tvarka neapskundė.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. Š. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 259 straipsnio 2 dalį, o D. L. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

G. Š., E. Ž., N. B., V. G. (byla nutraukta jam mirus) ir R. B., veikdami organizuota grupe, G. Š. parengus nusikalstamą veiką ir jai vadovaujant, iš anksto aptarė veikimo planą, įsigijo nusikaltimo priemones – nusipirko kepures, iš kurių pasidarė kaukes ir pirštines, 2006 m. spalio 21 d., apie 12 val., G. Š. vairuojamu automobiliu BMW 525 (duomenys neskelbtini) atvažiavo prie (duomenys neskelbtini), esančio namo. G. Š. likus laukti automobilyje, E. Ž., N. B., R. B. ir V. G. atėjo prie V. S. buto, esančio (duomenys neskelbtini). N. B. paskambinus į buto duris ir nukentėjusiajai T. S. jas atidarius, N. B. bei kaukes užsidėję E. Ž., V. G. ir R. B. įsibrovė į gyvenamąją patalpą – butą, čia panaudojo fizinį smurtą: E. Ž. ir V. G. sudavė smūgius nukentėjusiajam V. S. į veidą ir ne mažiau kaip tris kartus peiliu dūrė į pilvo sritį, plaštakas bei grasino daiktu, panašiu į revolverį; N. B. sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį T. S. į veidą, smaugė ją rankomis, lipnia juosta surišo jai rankas, taip atimdamas galimybę priešintis; R. B. sudavė S. S. vieną smūgį į veidą, lipnia juosta surišo jai rankas, tokiu būdu atimdamas galimybę priešintis. Šie asmenys, bendrai veikdami, pagrobė svetimą nukentėjusiesiems V. ir T. S. priklausantį 17 700 Lt vertės turtą: 4000 Lt vertės auksinę grandinėlę, 5000 Lt vertės žiedą ir auksinius auskarus (komplektą), 2000 Lt vertės auksinę grandinėlę, 5000 Lt vertės penkis auksinius žiedus, 500 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Motorola V3“ su SIM kortele, 500 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ su SIM kortele, 700 Lt vertės skaitmeninį fotoaparatą „Olimpus“. Po to, pasišalindami iš buto, pagal išankstinį susitarimą išsiskyrė į dvi grupes: R. B. ir V. G. atbėgo iki automobilyje BMW 525 (duomenys neskelbtini) jų laukusio G. Š., kuris juos su pagrobtais daiktais iš nusikaltimo vietos atvežė į V. G. butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ten atvažiavo ir E. Ž. bei N. B.. Čia kiekvienas iš jų sudėjo visus pagrobtus daiktus ir perdavė juos G. Š..

Be to, G. Š. nuteistas už tai, kad 2006 m. lapkričio 3 d., 20–21.30 val., garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), pririšo nukentėjusįjį A. M. prie automobilinio keltuvo, armatūros strypu ir sportavimui skirta metaline spyruokle su galuose pritvirtintomis medinėmis rankenomis sudavė jam daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas, padarydamas poodines kraujosruvas krūtinės ląstos kairėje, kūne, muštines žaizdas nosyje, viršugalvyje, dešinio alkūnkaulio, VI, VIII, IX šonkaulių lūžius kairėje, lydimus kraujo ir oro susikaupimo krūtinpilvės ertmėje, peiliu nupjovė jam dešinę ausį, dėl to buvo nepataisomai subjaurotas A. M. kūnas. Taip G. Š., kankindamas ir itin žiauriai, sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

Be to, G. Š., E. Ž., N. B. ir D. L. nužudė V. G.. G. Š., parengusio nusikalstamą veiką ir jai vadovavusio, nurodymu 2006 m. lapkričio 4 d., apie 10 val., iš namų, esančių (duomenys neskelbtini), R. B. pakvietė V. G.. Šiam įsėdus į D. L. vairuojamą automobilį BMW 525 (duomenys neskelbtini), G. Š. virve surišo V. G. rankas ir laikydamas virvę, kad V. G. nepabėgtų, šiuo automobiliu atvažiavo į aikštelę prie Karmėlavos kapinių. Čia G. Š. virvę, kuria buvo surištas V. G., perdavė laikyti D. L., o pats kartu su E. Ž. surado ir į automobilio bagažinę įdėjo krepšį su sustingusiu cementu, skirtu V. G. nuskandinti. Po to G. Š. nurodymu D. L. apie 11 val. juos atvežė prie Neries upės, Kauno rajone. Išlipę iš automobilio, G. Š., E. Ž. ir N. B. nusivedė V. G. prie Neries upės kranto, kur E. Ž. ir N. B. laikė V. G. galvą panardintą į upę, kol V. G. nemirė prigeręs vandens. G. Š. surišus V. G. rankas ir kojas už nugaros ir prie jo pririšus krepšį, į kurį buvo įdėtas sustingusio cemento gabalas, G. Š. nurodymu R. B. įbrido į upę ir V. G. lavoną bei prie jo pririštą krepšį su sustingusiu cementu nuplukdė gilyn į vandenį ir paskandino. Šiais veiksmais G. Š., E. Ž., N. B., padedant R. B. ir D. L., veikdami organizuota grupe, kankindami nužudė V. G..

Be to, G. Š. nenustatytu laiku ir aplinkybėmis neteisėtai įgijo dvi tabletes, turinčias savo sudėtyje 0,129 g psichotropinės medžiagos MDMA, ir, neturėdamas tikslo jos platinti, iki 2007 m. sausio 9 d. šią psichotropinę medžiagą laikė savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tol, kol ji buvo rasta ir paimta kratos metu (ši nuosprendžio dalis neskundžiama).

Anot kasatoriaus, teismas neteisingai išsprendė ir civilinį A. M. ieškinį. A. M. civilinį ieškinį pareiškė N. B.. Tačiau teismas be jokio teisėto pagrindo neturtinės žalos dydį priteisė iš kasatoriaus. Teismui BPK X skyriaus nuostatos nesuteikia teisės savarankiškai pakeisti atsakovo, juolab N. B. ir pats prisipažino, kad žalojo nukentėjusįjį. BPK 113 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai kyla abejonių nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, taikomos atitinkamos CPK normos, o CPK normos nustato ieškovui teisę pasirinkti atsakovą.

Kasatorius teigia, kad jo automobilio vairavimą teismai nepagrįstai prilygino nusikalstamai veikai. Tai gali būti paaiškinta tuo, kad jis anksčiau teistas ir ne vienerius metus pažinojo nusikaltimą įvykdžiusius asmenis. Jis neturėjo jokių asmeninių tikslų žudyti V. G. ir neatliko jokių veiksmų, atėmusių jam gyvybę. Anot kasatoriaus, jis vairavo automobilį, nes bijojo grupuotės susidorojimo, tačiau teismai nuosprendžiuose į tai neatsižvelgė. Teismai, priimdami nuosprendžius, nesilaikė objektyvumo (nešališkumo) principo, kuris reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas taip, jog proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, kad vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas. Nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyviams. Kaip matyti iš nuosprendžių, teismai nebuvo objektyvūs ir vadovavosi vien tuo, kad D. L. pažinojo nusikaltimą įvykdžiusius asmenis, nors daugelyje jų įvykdytų veikų nedalyvavo.

Kasatorius pažymi, kad, vertinant bendrininko vaidmenį kaip antraeilį, turi būti nustatoma, ar jo veiksmai turėjo esminės reikšmės nusikalstamos veikos padarymui. Kasatorius teigia, kad jeigu ne jis būtų vairavęs automobilį, tai galėjo padaryti kur kas artimesnis nužudymą įvykdžiusiems asmenims asmuo. Jis savo veiksmais neatėmė V. G. gyvybės. Teismas, priimdamas nuosprendį ir nuteisdamas jį dėl žmogžudystės, nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes ir ištyrė įrodymus. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu jis išdėstė visas jam žinomas aplinkybes ir faktus. Kiti kaltinamieji taip pat pripažino, kad jis nebuvo pačioje nusikaltimo vietoje. Jis neturėjo jokių fizinių galimybių žinoti, kad įvyko žmogžudystė, nes, kaip teigia patys nusikaltimą padarę asmenys, „jis buvo toli, nematė, negalėjo matyti“. Neturėjo jis ir jokios galimybės daryti įtakos kitų asmenų veiksmams. Teismas visiškai neįvertino fakto, kad kasatorius neturėjo motyvo fiziškai susidoroti su V. G.. Tai, kad V. G. neva norėjo atimti jo automobilį, yra tik prielaida. Teismas teisingai konstatavo, kad nužudymui vadovavo G. Š.. Pripažindami kasatorių bendrininku, teismai turėjo nustatyti, kokie konkretūs jo veiksmai ar neveikimas yra reikšmingi nusikalstamai veikai, sudarė sąlygas kitų bendrininkų veikai ar papildė jų veiksmus. Iš tikrųjų, kasatoriaus indėlis nėra reikšmingas bendrai padarytai veikai, todėl yra pagrindas jį vertinti kaip mažareikšmį.

Anot kasatoriaus, teismai nuosprendžiuose neanalizavo ir priežastinio ryšio esmės, todėl neteisingai interpretavo ir kvalifikavo jo veiksmus kaip padėjimą (BK 24 straipsnio 6 dalis). Jo veiksmų G. Š. niekada neinicijavo, byloje nėra duomenų, kad jis turėjo motyvą dalyvauti žmogžudystėje ar dėl kokių nors priežasčių nemėgti ar nekęsti nukentėjusiojo. Kasatorius nurodo, kad jis išteisintas pagal BK 146 straipsnio 2 dalį dėl neteisėto V. G. laisvės atėmimo, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusikaltimų požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies l punktas). Todėl kyla pagrįstas ir logiškas klausimas: jeigu jis nevaržė nužudytojo laisvės, neatliko tokio pobūdžio veiksmų tyčia, neturėjo jokio motyvo žudyti to žmogaus, nebuvo pačioje nusikaltimo vietoje, tai ar jis galėjo, būdamas kitame upės krante, žinoti, kad yra suorganizuotas jo nužudymas. Apie G. Š. organizuojamą veiką jis nežinojo ir jos kartu su bendrininkais neplanavo, o atliko vienintelį veiksmą – vairavo automobilį. Teismai, priimdami nuosprendžius ir nuteisdami kasatorių dėl nužudymo veikos, neanalizavo jo tyčios turinio. Jis neturėjo noro veikti kartu su bendrininkais siekiant V. G. mirties, neatliko veiksmų, kuriuos tiesiogiai galima būtų traktuoti kaip bendrų nusikalstamų padarinių siekimą.

Kasatorius taip pat teigia, kad teismas, priešingai nei reikalaujama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. apžvalgoje „Dėl teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus“, skirdamas bausmę, neindividualizavo jo veiksmų ir neįvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, asmenybės, atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių. Anot kasatoriaus, jis nepagrįstai pripažintas pavojingu recidyvistu.

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl įrodymų vertinimo nustatant nuteistojo G. Š. kaltumą

Nuteistasis G.Š. savo kasaciniame skunde ginčija savo kaltumą dėl V. ir T. S. turto plėšimo, A. M. sužalojimo ir V. G. nužudymo, teigia, kad teismas neteisingai vertino įrodymus ir kad jo kaltumas nustatytas išskirtinai pagal nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto R. B. parodymus. Šie teiginiai atmestini kaip neatitinkantys bylos medžiagos.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Bylos medžiaga rodo, kad visų nuteistųjų, tarp jų ir G. Š. padarytų nusikalstamų veikų aplinkybės nustatytos byloje esančių, teismo posėdžio metu patikrintų, leistinų ir pakankamų įrodymų visuma.

Konkrečiai nuteistojo G. Š. dalyvavimą ir vaidmenį V. ir T. S. turto plėšime teismas nustatė remdamasis nuosekliais ir išsamiais kaltinamojo R. B. parodymais, kaltinamojo N. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, R. B. ir N. B. parodymų patikrinimo vietoje protokolais, duomenimis, netiesiogiai patvirtinančiais G. Š. sąsajas su plėšimu, – plėšimo metu pagrobtais telefonų aparatais su juo buvo bendrauta.

Nuteistojo G. Š. dalyvavimą ir vaidmenį, padarant sunkų sveikatos sutrikdymą A. M., teismas nustatė remdamasis tiesioginio įvykio dalyvio kaltinamojo N. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui (analogiškus parodymus jis davė ir apeliacinės instancijos teisme), jo parodymų patikrinimo vietoje protokolu, kaltinamojo R. B. parodymais (kad jis girdėjo, kaip G. Š. ir D. L. pasakojo, jog pažįstamo, vardu A., garaže G. Š. sumušė bei nupjovė ausį vyriškiui, pravarde „Pifas“), liudytojo A. V. parodymais apie tai, kad būtent G. Š. naudojosi jam priklausančiu garažu, kuriame buvo įvykdytas nusikaltimas. Tai, kad būtent G. Š. jį sužalojo, ikiteisminio tyrimo metu (2007 m. birželio 20 d. apklausa) patvirtino ir nukentėjusysis A. M.. Nors teisme jis pakeitė savo parodymus, tačiau būtent ikiteisminio tyrimo metu prokurorui jo duoti parodymai teismo buvo įvertinti kaip nuoseklūs ir atitinkantys kitus byloje esančius duomenis. Turint galvoje byloje esančių įrodymų visumą, taip pat tai, kad A. M. buvo daromas poveikis, jog jis pakeistų parodymus (N. B. rašyti laiškai), prioriteto suteikimas nukentėjusiojo parodymams, duotiems prokurorui ikiteisminio tyrimo metu, neprieštarauja įrodinėjimo tvarkai.

Nuteistojo G. Š. dalyvavimą ir vaidmenį, nužudant V. G., teismas nustatė remdamasis išsamiais ir nuosekliais kaltinamojo R. B. parodymais, kaltinamojo N. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, liudytojo A. M. parodymais (apie automobilio salono, kuriame vėliau rasta V. G. kraujo pėdsakų, valymą, atliktą G. Š. prašymu), informacija apie mobiliųjų telefonų abonentų sujungimus, įvykusius per nusikaltimo vietoje veikiančią mobilaus ryšio stotį, aplinkybė, kad kratos metu G. Š. namuose rastas ir paimtas nužudytajam priklausęs kelioninis krepšys, kuris buvo paimtas iš jo buto po nužudymo.

Priešingai nei teigiama G. Š. kasaciniame skunde, teismas neturėjo jokių teisinių ir loginių kliūčių vadovautis R. B. parodymais. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnyje numatytu pagrindu, parodymai vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys. Pažymėtina, kad šioje byloje teismas vertino dar neatleisto nuo baudžiamosios atsakomybės R. B. parodymus. Nuo baudžiamosios atsakomybės jis, vadovaujantis BK 39¹ straipsniu, buvo atleistas teismo nuosprendžiu ir tik dėl kaltinimo plėšimu (BK 180 straipsnio 3 dalis). Už nužudymą (BK 24 straipsnio 6 dalis, 129 straipsnio 2 dalies 6 punktas) R. B. nuteistas laisvės atėmimo bausme, kuri buvo švelninama BK 62 straipsnio 4 dalies pagrindu. Teismas R. B. parodymus pripažino teisingais ir nuosekliais, be to, šie parodymai nebuvo vienintelis G. Š. kaltumo įrodymas ir buvo vertinami byloje esančių įrodymų visumos kontekste.

G. Š. argumentus ir versijas, kuriais jis grindė savo nekaltumą, teismas motyvuotai atmetė. Šiuos nuteistojo argumentus kruopščiai patikrino ir atmetė apeliacinės instancijos teismas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad G. Š. dalyvavimas jam inkriminutose nusikaltimuose nustatytas nesilaikant įrodinėjimo tvarkos.

Dėl nukentėjusiojo A. M. civilinio ieškinio išsprendimo

Nuteistojo G. Š. teiginiai, kad teismas negalėjo iš jo priteisti neturtinės žalos atlyginimo A. M., nes šis ieškinį pareiškė N. B., nepagrįsti.

Pažymėtina, kad civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, reikalavimas įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti padarytus nuostolius. Civilinis ieškinys nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla (BPK 109 straipsnis) ir įrodinėjamas pagal BPK nuostatas (BPK 113 straipsnio 1 dalis). Taigi ir civilinio ieškinio išsprendimas tiesiogiai priklauso nuo teismo nustatytų faktinių aplinkybių, tarp jų ir nuo to, kas pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos ir ja padarytos žalos. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, gali būti taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis). Tačiau, pripažįstant asmenis civiliniais ieškovais ir civiliniais atsakovais baudžiamojoje byloje, CPK normos netaikomos, nes šie klausimai nustatyti BPK. Civilinio ieškovo ir civilinio atsakovo statusui įgyti nepakanka vien tik asmens, kuriam nusikalstama veika padaryta turtinės ar neturtinės žalos, valios – tam reikia prokuroro ar teismo procesinio sprendimo (BPK 110 straipsnio 1 dalis, 111 straipsnio 1 dalis). Minėtos BPK nuostatos įpareigoja prokurorą ir teismą būti aktyviems baudžiamajame procese sprendžiant civilinio ieškinio klausimus.

2007 m. birželio 20 d. nukentėjusysis A. M. davė prokurorui parodymus, įvardijęs G. Š. kaip asmenį, kuris jį mušė ir nupjovė jam ausį. Kartu nukentėjusysis pareiškė, kad, subjaurojus veidą, jam padaryta 50 000 Lt neturtinė žala (T. 2, b. l. 157-160). Tą pačią dieną savo valią siekti žalos atlyginimo iš jį sužalojusio asmens nukentėjusysis nurodė ir nutarime pripažinti civiliniu ieškovu (T. 2, b. l. 145). Nors teisme nukentėjusysis, kaip jį subjaurojusį asmenį, įvardijo kitą žmogų (V. G.), o neturtinės žalos atlyginimo pareikalavo iš kaltinamojo N. B., teismas, nustatęs, kad sužalojimą nukentėjusiajam padarė būtent G. Š., priteisė iš jo ir žalos atlyginimą. Taip spręsdamas, teismas teisingai vadovavosi BPK normomis, reguliuojančiomis civilinio ieškinio išsprendimą. Pažymėtina, kad nukentėjusysis A. M. teismo nuosprendžio dėl civilinio ieškinio išsprendimo neapskundė.

Dėl nuteistojo D. L. pripažinimo nužudymo padėjėju

Nuteistasis D. L. savo kasaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino jį nužudymo bendrininku (padėjėju) ir kad jo atlikti veiksmai (automobilio vairavimas) nesuteikia pagrindo tokiai išvadai. Šie teiginiai atmestini.

Teismas konstatavo, kad nuo V. G. įsėdimo į automobilį momento visi veiksmai buvo atliekami kryptingai ruošiantis jį nužudyti. Pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis D. L. buvo aktyvus nužudymo dalyvis, atlikęs reikšmingus bendrai veikai veiksmus. Važiuojant automobiliu, kurį vairavo D. L., prieš nukentėjusįjį V. G. buvo naudojamas smurtas, jis buvo surištas, jam kelis kartus durta peiliu, be to, G. Š. žadėjo jį „užversti“. Tai matydamas ir girdėdamas, D. L. vis tiek vykdė G. Š. nurodymus, važinėjo jo nurodytomis kryptimis. Sustojus prie Karmėlavos kapinių, D. L. laikė virvę, kuria buvo surištas V. G., kad šis nepabėgtų, kol G. Š. ir E. Ž. buvo išėję ieškoti daiktų, reikalingų V. G. kūnui nuskandinti. Jiems sugrįžus, D. L. nuvežė visus prie Neries upės, kur V. G. buvo nužudytas ir nuskandintas. Šios aplinkybės nustatytos byloje esančių ir teismo posėdžio metu patikrintų įrodymų visuma. Pagrindo abejoti teismo atliktu įrodymų vertinimu nenustatyta. Iš teismo nustatytų aplinkybių galima daryti neabejotiną išvadą, kad D. L. ne tik atliko veiksmus, objektyviai padėjusius kitiems asmenims nužudyti nukentėjusįjį V. G., bet ir turėjo su jais bendrą tyčią atimti jam gyvybę. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad teismas, pripažindamas D. L. nužudymo padėjėju ir nuteisdamas jį pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl nenagrinėtinų nuteistojo D. L. argumentų

Kasatorius D. L. nurodo, kad teismas neįvertino jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, asmenybės, atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių, netinkamai jį pripažino pavojingu recidyvistu ir paskyrė neteisingą bausmę. Šiems teiginiams pagrįsti kasatorius nenurodė jokių teisinių argumentų, todėl jie paliktini negrinėti. Deklaratyvūs ir nenagrinėtini taip pat teiginiai, kad teismai proceso metu nesilaikė objektyvumo (nešališkumo) principo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų G. Š. ir D. L. kasacinius skundus atmesti.