Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Gudžiūnienės ir Danguolės Martinavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Gynybos resursų agentūros prie Krašto apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ProGear LT“ ieškinį atsakovei Gynybos resursų agentūrai prie Krašto apsaugos ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

11. 2019 m. liepos 23 d. atsakovė Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje paskelbė sportinių kostiumų viešąjį pirkimą, kurio objektas buvo suskaidytas į 3 dalis. Vykdydama šio pirkimo trečiąją dalį, atsakovė ketino įgyti kareivių sportinius kostiumus. Pagal pirkimo sąlygų 2.1 papunktį, mažiausias išperkamas tokio tipo sportinių kostiumų kiekis turėjo sudaryti 3 800 vienetų, didžiausias – 12 000 vienetų. Pirkimo sąlygų 2.2 papunktyje nustatyta, kad atsakovė neįsipareigoja nupirkti viso pirkimo sąlygose nustatyto didžiausio prekių kiekio per 36 mėnesių sutarties galiojimo laikotarpį. Pirkimo sutarties projekte nurodyta, kad tiekėjas, laimėjęs pirkimą, įsipareigoja pristatyti minimalų prekių kiekį per 6 mėnesius nuo sutarties įsigaliojimo dienos, o likusį prekių kiekį – pagal pateikiamus prekių užsakymus ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo užsakymo pateikimo dienos (pirkimo sutarties projekto 3.1.1 ir 3.1.2 papunkčiai).

15. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, be kita ko, prašydama panaikinti atsakovės sprendimą nutraukti pirkimo procedūras, įpareigoti atsakovę tęsti šias procedūras ir sudaryti su ieškove pirkimo sutartį. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškovės reikalavimus atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo sprendimo, 2020 m. liepos 9 d. sprendimu jos reikalavimus patenkino iš dalies ir panaikino atsakovės sprendimą nutraukti pirkimo procedūras. Grįsdamas tokį sprendimą, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad aplinkybės, dėl kurių buvo nutrauktos pirkimo procedūros, iš esmės yra susijusios su pirkimo sąlygų trūkumais ir pačios atsakovės netinkamu elgesiu vertinant ieškovės pateiktą pasiūlymą, tačiau atsakovė, būdama perkančiąja organizacija, pati ruošė pirkimo sąlygas ir planavo pirkimo procedūras, todėl pirkimo sąlygų neaiškumas nebuvo jai netikėtas ir negali būti vertinamas kaip aplinkybė, kurios ji negalėjo numatyti (Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo 30 punktas). Apeliacinės instancijos teismas minėtame sprendime taip pat nurodė, kad teismui panaikinus sprendimą nutraukti pirkimo procedūras, šalys yra grąžinamos į iki pažeidimo buvusią padėtį ir pirkimo procedūros turės būti tęsiamos atsakovei įstatyme nustatyta tvarka atliekant jos kompetencijai priklausančius veiksmus (Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo 47 punktas).

16. Po to, kai buvo priimtas minėtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, ginčo pirkimo procedūros turėjo būti atnaujintos. Tačiau Lietuvos kariuomenės Gynybos štabas 2020 m. rugpjūčio 6 d. raštu informavo atsakovę, kad 2020 m. birželio 3 d. įvykusiame Komisijos posėdyje buvo priimtas sprendimas pakeisti Lietuvos kariuomenės karių sportinio kostiumo modelį, audinio sudėtį ir sudedamąsias komplekto dalis, todėl nėra tikslinga vykdyti kostiumų pirkimus pagal anksčiau patvirtintas technines specifikacijas, nes tokio modelio sportiniai kostiumai artimiausiu metu nebus reikalingi, o tol, kol bus patvirtintos naujo modelio kostiumų techninės specifikacijos ir atlikti jų pirkimai, kariai bus aprūpinti sportine apranga iš šiuo metu turimų atsargų. Šiame rašte taip pat buvo nurodyta, kad Lietuvos kariuomenė neketina skirti finansavimo sportiniams kostiumams įgyti pagal anksčiau patvirtintas technines specifikacijas. Atsižvelgdama į tokią Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo išdėstytą poziciją, atsakovė 2020 m. rugpjūčio 13 d. raštu informavo ieškovę, kad ji nutraukia pirkimo procedūras dėl atsiradusių nenumatytų ir nuo jos nepriklausančių aplinkybių, dėl kurių pirkimo procedūros nebegali būti tęsiamos ir kad pirkimo sutartis su ieškove nebus pasirašyta.

17. Atsakovei antrą kartą nutraukus pirkimo procedūras, ieškovė pateikė 2020 m. rugpjūčio 24 d. pretenziją, kurioje ir vėl prašė panaikinti atsakovės sprendimą nutraukti pirkimą ir tęsti pirkimo procedūras, o atsakovė 2020 m. rugsėjo 1 d. raštu ieškovės pretenziją ir vėl atmetė kaip nepagrįstą. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų teikusi teismui skundą dėl pastarojo atsakovės sprendimo nutraukti pirkimo procedūras, šis sprendimas nebuvo panaikintas ir pirkimo sutartis su ieškove nebuvo sudaryta. Tačiau, nors ieškovė neginčijo teisme atsakovės sprendimo antrą kartą nutraukti pirkimo sutartį, ji pasirinko kitą savo galimai pažeistų teisių gynimo būdą – pareikalavo atlyginti jos patirtus nuostolius ir priteisti iš atsakovės 40 423,95 Eur negautų pajamų. Tokį savo reikalavimą ieškovė, be kita ko, grindė aplinkybėmis, kad atsakovės 2020 m. sausio 17 d. rašte išdėstytas sprendimas nutraukti pirkimo procedūras, kuris, jos teigimu, nulėmė žalos atsiradimą, yra pripažintas neteisėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

18. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovės pareikštą reikalavimą atlyginti jos patirtą žalą, nustatė tokias šiai bylai reikšmingas aplinkybes: 1) įsiteisėjusiame Lietuvos apeliacinio teismo sprendime, turinčiame šioje byloje prejudicinę reikšmę, konstatuotos aplinkybės, kad atsakovė 2020 m. sausio 17 d. sprendimu neteisėtai nutraukė pirkimo procedūras, patvirtina atsakovės atliktus neteisėtus veiksmus, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, o atsakovės kaltė pagal įstatymą yra preziumuojama; 2) atsižvelgiant į byloje esančius duomenis apie pirkimo sutarties vykdymo sąlygas, ieškovės siūlomą prekių kainą, ieškovės turėtas patirti sąnaudas, reikalingas sutarčiai įvykdyti, ir jos mokėtinus mokesčius, ieškovė, sudariusi pirkimo sutartį, būtų gavusi mažiausiai 35 202,62 Eur pajamų, o jų negavusi, patyrė nuostolius; 3) atsakovės atliktus neteisėtus veiksmus ir ieškovės patirtą žalą sieja priežastinis ryšys – tuo atveju, jeigu atsakovė nebūtų atlikusi neteisėtų veiksmų (nebūtų priėmusi teismo panaikinto 2020 m. sausio 17 d. sprendimo nutraukti pirkimo procedūras), labiausiai tikėtina, kad su ieškove būtų sudaryta pirkimo sutartis ir ieškovė neprarastų galimybės gauti pajamų iš šios sutarties vykdymo. Tokiu būdu teismas pripažino, kad šiuo atveju egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos ir ieškovės reikalavimas priteisti jai turtinės žalos atlyginimą yra iš esmės pagrįstas.

Dėl atsakovės neteisėtus veiksmus ir ieškovei kilusią žalą siejančio priežastinio ryšio (ne)buvimo

20. Priežastinio ryšio, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, turinys yra atskleistas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.247 straipsnyje, kuriame reglamentuota, kad gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie yra susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kitaip tariant, vadovaujantis aptariama nuostata, tam, kad skolininkui kiltų pareiga atlyginti kreditoriui kilusius nuostolius, turi būti nustatyta, jog jie atsirado kaip skolininko neteisėtų veiksmų padarinys, kad skolininkui neatlikus neteisėtų veiksmų, nuostolių nekiltų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad žala gali atsirasti ne tik kaip tiesioginė neteisėtų veiksmų pasekmė; taip pat yra galima situacija, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-52-701/2021), t. y. kai neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą siejantis priežastinis ryšys yra netiesioginis. Netiesioginis priežastinis ryšys yra pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar padidėti, tačiau jis neturi būti pernelyg nutolęs nuo neteisėto veiksmo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2014).

21. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, taikant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingos pasekmės kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingos pasekmės būtų atsiradusios, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar pasekmės teisiškai nėra pernelyg nutolusios nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę, pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. Taip pat svarbi yra atsakomybės prigimtis ir įprasta gyvenimiška rizika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010).

22. Šioje byloje, kaip minėta, kilo ginčas dėl tiekėjai perkančiosios organizacijos neteisėtais veiksmais sukeltos žalos atlyginimo. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tiekėjų pažeistų teisių gynybos atlyginant jų patirtą žalą, atsižvelgdamas į perkančiųjų organizacijų sprendimų peržiūros procedūras reglamentuojančias nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės nuostatas bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pažymėjo, kad tiekėjų teisės į žalos atlyginimą reguliavimas, jo taikymas ir aiškinimas neturi iš esmės skirtis nuo kitų panašaus pobūdžio reikalavimų dėl civilinės atsakomybės, be to, šios teisės įgyvendinimas turi būti realus ir veiksmingas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020). Taigi, sprendžiant tokio pobūdžio ginčus bendros įstatymo nuostatos dėl civilinės atsakomybės taikymo ir jas aiškinanti teismų praktika yra aktualios. Vis dėlto priežastinio ryšio įrodinėjimas bylose, kuriose yra sprendžiamas klausimas dėl perkančiosios organizacijos tiekėjui sukeltos žalos atlyginimo, pasižymi ir tam tikrais ypatumais. Specifinės šio pobūdžio bylose taikytinos taisyklės yra suformuluotos ir atskleistos kasacinio teismo praktikoje.

23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013, kuria buvo pakeista iki tol galiojusi praktika dėl priežastinio ryšio nustatymo bylose dėl perkančiosios organizacijos neteisėtais veiksmais sukeltos žalos atlyginimo, suformulavo taisyklę, kad tuo atveju, jei pagal atitinkamame pirkime susidėjusias konkrečias aplinkybes yra labiausiai tikėtina (objektyviai numanoma), jog perkančioji organizacija, laikydamasi Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo ir pirkimo sąlygose nustatytos tvarkos, tiekėjo (ieškovo), siekiančio žalos atlyginimo iš jos, pasiūlymą būtų pripažinusi laimėtoju (pvz., pirkime liko tik vienas tiekėjas arba, įvertinus neatmestus tiekėjų pasiūlymus, ieškovo siūloma kaina mažiausia), tada jai (perkančiajai organizacijai) tenka pareiga įrodyti, kad, nepaisant jos skundžiamų veiksmų, dėl tam tikrų teisėtų ir pateisinamų priežasčių sutartis su ieškovu nebūtų sudaryta. Kasacinis teismas aptariamoje nutartyje taip pat pažymėjo, kad bet kokiu atveju iš tiekėjo, kurio pasiūlymas pirkimo procedūrų metu nebuvo atmestas, negali būti reikalaujama įrodinėti hipotetinių ir sau nepalankių perkančiosios organizacijos veiksmų. Atsižvelgiant į tai, tiekėjui nereikia įrodinėti, pavyzdžiui, kad jo pasiūlyta kaina perkančiajai organizacijai nėra per didelė ir jo pasiūlymas šiuo pagrindu nebūtų atmestas; kad, nesant priešingų veiksmų (sprendimo atmesti jo pasiūlymą), perkančioji organizacija tinkamai įvertino jo pasiūlymą, t. y. jos sprendimas neatmesti ieškovo pasiūlymo yra teisėtas. Tiekėjui, kurio pasiūlymas pirkimo procedūrose buvo neatmestas, pakanka įrodyti, kad jo pasiūlyta kaina buvo mažiausia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013).

24. Vėlesnėse nutartyse plėtodamas praktiką dėl priežastinio ryšio nustatymo tokio pobūdžio bylose, kasacinis teismas išaiškino, kad ieškovui (tiekėjui) tenkanti įrodinėjimo našta iš esmės reiškia tai, jog, jam įrodžius ginčo pirkime susiklosčiusias konkrečias aplinkybes, dėl kurių jis įgijo teisę (jam kilo teisėti lūkesčiai) sudaryti viešojo pirkimo sutartį, šių aplinkybių įrodymas prilyginamas priežastinio ryšio sąlygos pagrindimui, t. y. nuneigiamai šios deliktinės atsakomybės sąlygos prezumpcijai. Atsižvelgiant į tai, pareiga įrodyti priešingai (paneigti priežastinio ryšio prezumpciją), t. y. kad viešojo pirkimo sutartis su ieškovu (tiekėju) bet kokiu atveju nebūtų sudaryta, tenka atsakovei (perkančiajai organizacijai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-469/2017, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-359-469/2018).

25. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas atsakovės vykdytame pirkime turėjo būti išrinktas pagal mažiausios kainos kriterijų. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovės pasiūlyta kaina buvo mažesnė nei kitos tiekėjos, pateikusios pasiūlymą trečiai atsakovės vykdyto pirkimo daliai, pasiūlyta kaina ir kad ieškovė atsakovės sprendimu buvo pripažinta šios pirkimo dalies laimėtoja, su kuria atsakovė ketino sudaryti pirkimo sutartį pasibaigus įstatyme nustatytam sutarties sudarymo atidėjimo terminui (žr. šios nutarties 12 punktą). Atsakovė nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytos aplinkybės, kad jos sprendimas pripažinti ieškovę pirkimo laimėtoja ir pasiūlyti jai sudaryti pirkimo sutartį nebuvo ginčijamas kitų suinteresuotų asmenų ir nebuvo panaikintas. Tokios aplinkybės, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, sudaro pagrindą daryti labiausiai tikėtiną išvadą, kad tuo atveju, jeigu atsakovė nebūtų priėmusi neteisėto, įsiteisėjusiu teismo sprendimu panaikinto 2020 m. sausio 17 d. sprendimo nutraukti jos vykdytą pirkimą, atsakovė būtų sudariusi pirkimo sutartį su ieškove, o pastaroji šios sutarties pagrindu turėtų pristatyti pasiūlyme nurodytas prekes ir įgytų teisę reikalauti gauti už jas nustatytą atlyginimą. Atitinkamai pirmiau aptartų kasacinio teismo išaiškinimų kontekste šios aplinkybės reiškia, kad ieškovė tinkamai pagrindė atsakovės neteisėtus veiksmus ir jai kilusią žalą siejantį priežastinį ryšį, o atsakovė, nesutikdama su ieškovės pozicija, turi nuneigti tokią priežastinio ryšio prezumpciją.

26. Atsakovė, siekdama įrodyti, kad jos 2020 m. sausio 17 d. sprendimas nutraukti pirkimą negalėjo sukelti ieškovei jos nurodytų padarinių, kaip minėta, teigia, kad šiuos padarinius ieškovei sukėlė visiškai kitas atsakovės sprendimas nutraukti pirkimą, kuris nebuvo nei ginčytas teisme, nei pripažintas neteisėtu. Atsakovė pabrėžia, kad 2020 m. sausio 17 d. sprendimu nutrauktos pirkimo procedūros po to, kai šis sprendimas buvo panaikintas, buvo atnaujintos ir tęsiamos. Tačiau vėliau, pasikeitus faktinei situacijai – atitinkamiems subjektams priėmus sprendimus pakeisti karių sportinių kostiumų modelius ir nefinansuoti pirkimo objektu esančių sportinių kostiumų įsigijimo – procedūros buvo nutrauktos atsakovės 2020 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu. Būtent šis sprendimas, kuriuo pirkimo procedūros buvo nutrauktos antrą kartą, atsakovės vertinimu, užkirto kelią ieškovei sudaryti pirkimo sutartį ir gauti atitinkamą atlyginimą ją įvykdžius, o teismo panaikintas 2020 m. sausio 17 d. sprendimas nutraukti pirkimo procedūras tokiai situacijai jokios įtakos neturėjo. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, su tokia atsakovės pozicija sutikti nėra pagrindo.

27. Šioje nutartyje jau minėta, kad atsakovė pripažino ieškovę pirkimo laimėtoja 2019 m. spalio 16 d. raštu, kuriame ji taip pat informavo ieškovę, kad sutarties sudarymo atidėjimo terminas pasibaigs 2019 m. spalio 26 d. Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 86 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pirkimo sutartis turi būti sudaroma nedelsiant, bet ne anksčiau, negu pasibaigė atidėjimo terminas, kuris negali būti trumpesnis kaip 10 dienų. Nors įstatyme nėra nustatytas konkretus terminas, per kurį turi būti sudaryta pirkimo sutartis išrinkus pirkimo laimėtoją ir pasibaigus sutarties sudarymo atidėjimo terminui, kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad įstatymų leidėjas iš esmės nustatė nepertraukiamų ir operatyviai vykdomų viešojo pirkimo procedūrų modelį, kurio išimtys yra atskirai reglamentuotos ir pagrįstos svarbiomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-690/2017), todėl perkančioji organizacija negali dirbtinai vilkinti ir be pagrindo atidėlioti sutarties pasirašymą. Vadinasi, 2019 m. spalio 26 d. suėjus sutarties sudarymo atidėjimo terminui, nuo 2019 m. spalio 27 d. per protingą terminą su ieškove turėjo būti sudaryta pirkimo sutartis. Pažymėtina, kad teismo panaikintas atsakovės sprendimas nutraukti pirkimą buvo priimtas tik 2020 m. sausio 17 d., todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iki šio termino atsakovė neabejotinai turėjo pakankamai laiko suderinti su ieškove sutartį. Jeigu jos neteisėtas sprendimas nebūtų priimtas, yra labiausiai tikėtina, kad iki šios dienos būtų sudaryta pirkimo sutartis.

28. Nutartyje taip pat minėta, kad Komisijos sprendimas pakeisti pirkimo objektu esančias karių uniformas buvo priimtas 2020 m. birželio 3 d. posėdyje, atsakovė apie šį sprendimą buvo informuota Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo 2020 m. rugpjūčio 6 d. raštu, o atsakovės sprendimas dėl šios priežasties nutraukti pirkimo procedūras buvo priimtas 2020 m. rugpjūčio 13 d. (žr. šios nutarties 16 punktą). Taigi, šios aplinkybės, kurios, atsakovės teigimu, iš tikrųjų pašalino galimybę sudaryti su ieškove pirkimo sutartį, atsirado žymiai vėliau, nei pagal byloje susiklosčiusią situaciją su ieškove tikėtinai galėtų būti sudaryta pirkimo sutartis tuo atveju, jeigu atsakovė nebūtų atlikusi neteisėtų veiksmų. Atitinkamai atsižvelgiant į tai, kad pagal pirkimo dokumentų nuostatas pirkimą laimėjusi tiekėja įsipareigojo ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo sutarties įsigaliojimo dienos pristatyti perkančiajai organizacijai minimalų išperkamą prekių kiekį, yra labiausiai tikėtina, kad, atsakovei neatlikus neteisėtų veiksmų ir nevengiant sudaryti su ieškove sutarties, pirkimo sutartis iki pirmiau nurodytų aplinkybių paaiškėjimo būtų ne tik sudaryta, bet ir bent jau iš dalies įvykdyta. Tačiau atsakovės neteisėti veiksmai – jos neteisėtas 2020 m. sausio 17 d. sprendimas nutraukti pirkimą – nulėmė tai, kad ieškovė neturėjo galimybės nei sudaryti pirkimo sutartį, nei juo labiau ją vykdyti.

29. Pažymėtina, kad atsakovė apeliaciniame skunde neginčija pirmiau aptartų faktinių aplinkybių, sudarančių pagrindą vertinti kaip labiau tikėtiną galimybę, jog, nesant jos neteisėtų veiksmų, pirkimo sutartis su ieškove būtų sudaryta ir įvykdyta iki jos nurodytų aplinkybių, nulėmusių antrąjį pirkimo procedūrų nutraukimą. Atsakovė nenurodė jokių duomenų, pagrindžiančių, kad 2019 m. spalio 27 d., kai pasibaigė sutarties sudarymo atidėjimo terminas ir atsakovė turėjo sudaryti sutartį su ieškove, ar net 2020 m. sausio 17 d., kai buvo priimtas atsakovės neteisėtas sprendimas nutraukti pirkimo procedūras, egzistavo kokios nors kliūtys, objektyviai galėjusios sutrukdyti šalims sudaryti sutartį, kad ieškovė nebūtų galėjusi šios sutarties vykdyti per joje nustatytą terminą ir pan. Todėl teisėjų kolegija vertina kaip pagrįstas pirmosios instancijos teismo išvadas, kad tuo atveju, jeigu atsakovė nebūtų atlikusi neteisėtų veiksmų, pirkimo sutartis su ieškove greičiausiai būtų sudaryta ir bent iš dalies įvykdyta iki tol, kai atsirado priežastys, nulėmusios atsakovės sprendimą antrą kartą nutraukti pirkimo procedūras ir kad vėlesni atitinkamų subjektų priimti sprendimai, turėję įtakos ginčo pirkimo eigai, objektyviai negali būti priežastimi, įrodančia, jog viešojo pirkimo sutartis su ieškove nebūtų sudaryta net ir atsakovei neatlikus neteisėtų veiksmų.

30. Apeliaciniame skunde ginčydama teismo išvadą dėl jos atliktus neteisėtus veiksmus ir ieškovei kilusią žalą siejančio priežastinio ryšio, atsakovė itin akcentuoja aplinkybę, kad, teismui pripažinus neteisėtu ir panaikinus jos 2020 m. sausio 17 d. sprendimą nutraukti pirkimo procedūras, šalys buvo sugrąžintos į iki pažeidimo buvusią padėtį, todėl hipotetinė galimybė sudaryti pirkimo sutartį su pirkimo laimėtoja buvo išsaugota net ir po to, kai atsakovės veiksmai buvo pripažinti neteisėtais. Atsižvelgdama į tai, atsakovė laikosi pozicijos, kad jos neteisėti veiksmai neužkirto ieškovei kelio sudaryti sutartį, ją įvykdyti ir gauti atitinkamas pajamas. Atsakovė nurodo, kad grąžinus šalis į iki pažeidimo buvusią padėtį, buvo pašalintos visos 2020 m. sausio 17 d. sprendimo sukeltos neigiamos pasekmės.

31. Vertinant tokius atsakovės argumentus, viena vertus, sutiktina su jos pozicija, kad tuo atveju, jeigu nebūtų pakitusi faktinė situacija (nebūtų priimtas sprendimas pakeisti karių sportinių kostiumų modelius ir nebefinansuoti ankstesnio modelio prekių įsigijimo), nepaisant atsakovės atliktų neteisėtų veiksmų, pirkimo laimėtojai egzistuotų tikimybė sudaryti su atsakove pirkimo sutartį po to, kai teismas panaikino atsakovės sprendimą nutraukti pirkimą ir šalys buvo grąžintos į iki pažeidimo buvusią padėtį. Kita vertus, tokios aplinkybė savaime nepaneigia ir neeliminuoja fakto, kad, atsakovei neatlikus neteisėtų veiksmų, pirkimo sutartis būtų sudaryta ir įvykdyta dar iki atsirandant aplinkybėms, sudariusioms pagrindą antrą kartą nutraukti pirkimą, todėl jos objektyviai neturėtų jokios reikšmės ieškovės teisių įgyvendinimui. Tačiau dėl atsakovės atliktų neteisėtų veiksmų pirkimo procedūros nepagrįstai užsitęsė, pirkimo sutarties sudarymas ir įvykdymas buvo atidėtas ir per laikotarpį, kai vyko ginčas dėl atsakovės atliktų veiksmų teisėtumo, pakito faktinė situacija. Vadinasi, nors atsakovės neteisėto sprendimo priėmimas ir nebuvo vienintele priežastimi, nulėmusia žalos ieškovei atsiradimą, tačiau pakankamai reikšmingai prisidėjo prie to, kad tokia žala ieškovei kiltų.

32. Kaip minėta pirmiau, teismų praktikoje teisiškai reikšmingu yra pripažįstamas ne tik tiesioginis priežastinis ryšys, kai skolininko atlikti neteisėti veiksmai yra vienintele priežastimi, savaime nulemiančia žalos kreditoriui atsiradimą, bet ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai skolininko veiksmai turėjo įtakos žalai atsirasti ar padidėti. Šioje nutartyje aptartos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad tokia situacija susiklostė ir šiuo atveju. Atsakovės pateikiamas susiklosčiusios situacijos aiškinimas, kai ji ignoruoja bet kokią savo atliktų neteisėtų veiksmų įtaką vėlesniems įvykiams, užkirtusiems kelią pirkimo laimėtojai realizuoti savo lūkestį sudaryti pirkimo sutartį, nurodydama, kad, teismui grąžinus šalis į iki pažeidimo buvusią padėtį, buvo pašalintos visos jos atliktų neteisėtų veiksmų neigiamos pasekmės, yra nepagrįstas ir pernelyg formalus.

33. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiekėjų dalyvavimas viešojo pirkimo procedūrose nėra savitikslis. Paprastai tiekėjai, teikdami pasiūlymus viešajame pirkime, siekia konkretaus tikslo – sudaryti pirkimo sutartį su perkančiąja organizacija. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teisinis suinteresuotumas viešojo pirkimo sutarties sudarymu reiškia tiekėjo suinteresuotumą gauti finansinį atlygį už suteiktas paslaugas, pristatytas prekes ar atliktus darbus, ir būtent tiekėjo suinteresuotumas apginti tokį egzistuojantį turtinį interesą – sudaryti viešojo pirkimo sutartį arba atkurti turtinę padėtį – yra ginamas teismine tvarka (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-255/2014). Kasacinio teismo praktikoje taip pat ne kartą buvo akcentuota tiekėjų pažeistų teisių veiksmingos gynybos principo svarba, kuri yra aktuali ir perkančiosios organizacijos deliktinės atsakomybės kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013). Tačiau tokia situacija, kai teismui panaikinus neteisėtą perkančiosios organizacijos sprendimą, šalys yra grąžinamos į iki pažeidimo buvusią padėtį, bet pirkimo procedūros yra atnaujinamos iš esmės tik tam, kad netrukus ir vėl būtų nutrauktos, negali būti laikoma efektyviu tiekėjo interesų apgynimu. Kaip teisingai nurodė ieškovė, atsakovės pateiktas susiklosčiusios situacijos aiškinimas neužtikrintų veiksmingos jos teisių gynybos.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo sutikti ir su atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į jos nurodytas aplinkybes, jos vertinimu, paneigiančias priežastinio ryšio egzistavimą, ir visiškai jas ignoravo, nevertino jau įvykusių, rašytiniuose įrodymuose užfiksuotų faktų ir pan. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išsamiai įvertino atsakovės nurodytus duomenis, pagrindžiančius, kad po šalių grąžinimo į iki pažeidimo buvusią padėtį, faktinė situacija pakito ir sutartis su ieškove negalėjo būti sudaryta, taip pat nurodė išsamius argumentus, kodėl šių aplinkybių nelaikė reikšmingomis spręsdamas klausimą dėl atsakovės atliktus neteisėtus veiksmus ir ieškovei kilusią žalą siejančio priežastinio ryšio (žr., pvz., teismo sprendimo 15–18 punktus). Tai, kad teismas kitaip, nei atsakovė, vertino byloje susiklosčiusią situaciją, nelaikė reikšmingomis aplinkybių, kurias atsakovė vertino kaip itin svarbias ir nesutiko su jos išdėstytais samprotavimais, nereiškia, kad teismas iš viso nevertino atsakovės nurodytų argumentų ir nesuponuoja poreikio tokį teismo sprendimą vertinti kaip nepagrįstą.

Dėl procesinės bylos baigties, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

35. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad atsakovės atliktus neteisėtus veiksmus ir ieškovei kilusią žalą sieja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, tinkamai įvertino byloje susiklosčiusią situaciją ir priėmė pagrįstą sprendimą. Atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo šį sprendimą panaikinti, todėl jos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

36. Apeliacinės instancijos teismui netenkinus atsakovės pateikto apeliacinio skundo, ieškovė įgijo teisę į išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą priteisti jai 2 450 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Šias išlaidas ieškovė grindžia 2021 m. kovo 12 d. sąskaita ir mokėjimo nurodymu. Iš ieškovės pateiktos sąskaitos matyti, kad prašomas atlyginti išlaidas sudaro 2 300 Eur suma, kurią ieškovė sumokėjo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, ir 150 Eur suma, sumokėta už prašymo atlyginti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas parengimą ir pateikimą.

37. Vadovaujantis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos), 7 ir 8.11 punktais, apskaičiuojant didžiausią priteistiną atlyginimą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, yra taikomas 1,3 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Šiuo atveju taikytinas 2020 metų trečiąjį ketvirtį galiojęs vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris sudarė 1 454,80 Eur, todėl didžiausia ieškovei už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistina suma sudaro 1 891,24 Eur (1 454,80 Eur x 1,3). Ieškovės prašoma priteisti 2 300 Eur suma viršija Rekomendacijų pagrindu apskaičiuotą didžiausią priteistiną išlaidų sumą.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta jokių ypatingų aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo Rekomendacijose nurodytos priteistinų bylinėjimosi išlaidų skaičiavimo tvarkos ir priteisti ieškovei jos nurodytą bylinėjimosi išlaidų sumą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsakovės apeliacinis skundas nėra didelės apimties, apeliaciniame skunde keliami klausimai nėra nauji ar ypatingai sudėtingi ir nepareikalavo iš ieškovės atstovės kokių nors specifinių žinių ar didesnių laiko sąnaudų, juo labiau kad atsiliepimą į apeliacinį skundą parengusi ieškovės atstovė atstovavo jos interesams ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl jai neabejotinai buvo žinomos visos ginčo aplinkybės. Dėl nurodytų priežasčių, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, tinkamai atlygins Rekomendacijų pagrindu apskaičiuota 1 891,24 Eur suma, priteistina iš atsakovės.

39. Ieškovės prašymas priteisti jai 150 Eur už prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas parengimą ir pateikimą teismui netenkinamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas – tai tik techninio pobūdžio dokumentas, kuriam parengti nėra reikalinga turėti jokių specialių žinių, todėl nėra protinga ir teisinga priteisti iš atsakovės nurodytą sumą. Pažymėtina, kad panašios pozicijos dėl tokio pobūdžio išlaidų priteisimo yra laikomasi ir teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1221-553/2019).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „ProGear LT“ (juridinio asmens kodas 304408098) iš atsakovės Gynybos resursų agentūros prie Krašto apsaugos ministerijos (juridinio asmens kodas 304740061) 1 891,24 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus devyniasdešimt vieną eurą 24 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.