Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K.K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN 19 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 27 d. iki 2018 m. kovo 5 d. (skundo padavimo teismui diena, b. l. 6).

Motyvuojamoji dalis

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.

Teismas akcentuoja, kad kiekvienam nuteistajam pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio konkrečios brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti dušai, bibliotekos.

Remiantis atsakovo pateiktais duomenimis (b. l. 9, 15, 38-39, 40) nustatyta, jog pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į 19 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 39,60 kv. m. 2016 m. liepos, rugsėjo, lapkričio mėnesiais minėtoje patalpoje buvo 18 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko 2,2 kv. m gyvenamojo ploto, 2016 m. rugpjūčio mėnesį patalpoje buvo 20 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko 1,98 kv. m gyvenamojo ploto, 2016 m. spalio mėnesį patalpoje buvo 17 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko 2,3 kv. m gyvenamojo ploto, 2016 m. gruodžio mėnesį gyvenamojoje patalpoje buvo 14 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko 2,8 kv. m gyvenamojo ploto, 2017 m. sausio – spalio mėnesiais gyvenamojoje patalpoje buvo 12 asmenų, todėl pareiškėjui teko 3,3 kv. m gyvenamojo ploto, 2018 m. sausio – vasario mėnesiais gyvenamojoje patalpoje buvo 13 asmenų, todėl pareiškėjui teko 3,04 kv. m gyvenamojo ploto, 2018 m. kovo mėnesį gyvenamojoje patalpoje buvo 10 asmenų, todėl pareiškėjui teko 3,96 kv. m gyvenamojo ploto.

Taigi, pareiškėjui nuo 2016 m. liepos 27 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 28 d. nebuvo užtikrintas teisės aktuose reglamentuoto dydžio gyvenamasis plotas (trūko nuo 0,06 kv.m iki 1,12 kv. m gyvenamojo ploto). Teismas taip pat pažymi, kad kameros gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į čia įrengtų miegamųjų vietų skaičių, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo dar mažesnis, jis neturėjo pakankamai vietos, kurioje galėtų laisvai judėti. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 56 str.). Iš to seka išvada, kad pareiškėjui kalint Marijampolės PN apie 7 mėnesius nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog gyvenamosiose patalpose trūko šviesos, nes ant langų buvo grotos, pro langus patekdavo dulkės, dėl pasivaikščiojimo kiemelyje esančio šiltnamio, lietui lyjant pareiškėjas negalėjo miegoti. Šie pareiškėjo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas nedetalizavo kokios konkrečios neigiamos pasekmės jam dėl jo nurodytų sąlygų kilo, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją ar kitas institucija dėl netinkamų kalinimo sąlygų, todėl šie pareiškėjo argumentai vertintini kaip deklaratyvūs ir atmestini. Atsakovo atstovas pateikė 2016 m. lapkričio 14 d. Patikrinimo aktą Nr. PA.4-432(23.22.4.14.4.12), kuris apėmė visų Marijampolės PN patalpų patikrinimą (b. l. 18-20) ir kuriame konstatuota, jog Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta. Be to, atsakovo atstovas pateikė į bylą Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. birželio 26 d. pažymą Nr. 19, kurioje nurodyta, jog šiltnamis būrio Nr. 19 lokaliniame sektoriuje buvo 2015 m. pavasarį pastatytas nuteistųjų pageidavimu ir 2018 m. balandžio mėnesį nuteistųjų prašymu nugriautas. Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad netinkamos kalinimo sąlygos kenkė sveikatai, dėl per didelio žmonių kiekio buvo sunku kvėpuoti, buvo sukelti nepatogumai, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Atsakovas į bylą pateikė 2016 m. kovo 26 d. Išrašą iš pareiškėjo sveikatos istorijos, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 1 d. į Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybą, dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, kreipęsis nebuvo (b. l. 23). Tačiau teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktuose nustatytomis sąlygomis. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT (žr., pvz., EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Todėl atsakovo neveikimas taip, kaip turėjo veikti, t. y. minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimas yra neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, kurie galėjo sukelti pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes, kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, priežastiniu ryšiu susijusi su neteisėtais atsakovo veiksmais (ABTĮ 56 str.).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Teismas daro išvadą, kad neturtinę žalą pareiškėjas patyrė laikant jį Marijampolės PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis (7 mėnesius pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma). Teismui pripažinus, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Marijampolės PN buvo pažeista, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę spręstina, kad nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Todėl, įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę, į tai, jog pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko ne kamerų tipo, o bendrabučio tipo patalpoje bei į tai, jog nebuvo nustatyta kitų pareiškėjo kalinimo sąlygas bloginančių pažeidimų, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 750 Eur suma.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo K.K. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti K.K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 750 Eur (septynis penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.