- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-03
- Bylos Nr.
- I-3460-428/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- L. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 3–4).
Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, jog laikotarpyje nuo 2014 m. rugsėjo 7 d. iki 2018 m. kovo 24 d. atskirais laikotarpiais buvo laikomas Marijampolės AVPK areštinėje perpildytose kamerose. Nurodė, jog tam tikru laikotarpiu, kai buvo laikomas areštinėje, pareiškėjas buvo nepilnametis. Kameros plotą mažino joje esantys baldai, sanitarinis mazgas ir kiti įrenginiai. Sanitarinis mazgas buvo netinkamai atitvertas, pareiškėjas buvo stebimas per stebėjimo langelį pareigūnų ir kitų kameroje esančių asmenų. Sanitarinio mazgo pertvara neužtikrindavo privatumo, kadangi kiti nuteistieji bei pareigūnai matydavo pareiškėją. Dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą. Dėl senaties termino pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų sąlygų Marijampolės AVPK areštinėje kreipėsi ir anksčiau, tačiau teismas jo skundą paliko nenagrinėtu, kadangi jis buvo nepilnametis ir skundo pats negalėjo pateikti. Taip pat nurodė, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas netaiko senaties termino.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į skundą (b. l. 8–14) su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas Marijampolės AVPK areštinėje buvo laikomas 2014 - 2018 metais tam tikrais periodais. Pripažįsta, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu ne visada buvo užtikrintas minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, tačiau atkreipė dėmesį, kad skirtumas tarp teisės aktais nustatyto ir realiai suteikto ploto nėra itin reikšmingas bei pažeidimas nebuvo nepertraukiamas. Atkreiptinas dėmesys ir į areštinės specifiką, t. y. kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nebuvo stabilus, nuolat kito laikomų asmenų skaičius, todėl mūsų nuomone, pareiškėjo subjektinė teisė nebuvo pažeista. Marijampolės AVPK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai yra atskirti nuo gyvenamosios patalpos ploto virš 170 cm aukščio pertvara. Kamerose sanitariniai mazgai yra tvarkingi. Kamerose veikia mechaninė oro šalinimo sistema. Atkreiptinas dėmesys, kad policijos įstaigoms, įskaitant ir Marijampolės AVPK, gavus papildomą finansavimą, pagal 2016 m. rugsėjo 12 d. remonto darbų sutartį Nr. 64-IL-28490 Marijampolės AVPK areštinės kamerose yra atlikti areštinės sanitarinio mazgo remonto darbai: paaukštinta pertvara, įstatytos durys. Teismas yra išaiškinęs, kad vertinant dėl areštinėje laikomo asmens teisės kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą ir policijos įstaigos pareiga užkardyti galimai neteisėtas veikas ir garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus. Todėl dėl šios priežasties bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (LVAT 2015 m. birželio 11 d. nutartis adm. byloje Nr. A-1287-320/2015). Marijampolės AVPK areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai yra ne tik atskirti pertvaromis, ir durimis (nuo 2016 m. lapkričio mėn.), bet ir, atsižvelgiant į areštinės planus, įrengti kamerų kampuose, tad jais besinaudojantys asmenys nėra matomi kitiems toje pačioje kameroje kartu laikomiems asmenims ar pareigūnams pro kamerų duryse esančius langelius. Ginčui aktualiu laikotarpiu visuomenės sveikatos centras ne kartą atliko operatyviąją valstybinės visuomenės sveikatos kontrolę Marijampolės apskr. VPK bei nustatė, kad Higienos normos nebuvo pažeistos. Prašo teismo taikyti senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Marijampolės AVPK areštinėje (toliau – Areštinė) įvairiais laikotarpiais nuo 2014 m. rugsėjo 7 d. iki 2018 m. kovo 24 d.
Atsakovė pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2014 m. rugsėjo 7 d. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2018 m. kovo 26 d. (b. l. 5). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo laikymą Areštinėje laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į vienam asmeniui privalomą minimalų patalpos plotą, tačiau, kaip minėta, į teismą kreipėsi 2018 m. kovo 26 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį, todėl už laikotarpį iki 2015 m. kovo 25 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
Pareiškėjas nurodo, jog senaties terminas neturėtų būti taikomas, kadangi dėl netinkamų sąlygų Areštinėje kreipėsi į teismą ir anksčiau, tačiau jo skundas buvo paliktas nenagrinėtu, kadangi jis skundą padavė nesulaukęs pilnametystės. Taip pat nurodė, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas netaiko senaties termino.
Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į gyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Atsižvelgiant į tai, teisiniams viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo santykiams taikytinos nacionalinės teisės nuostatos (tame tarpe reglamentuojančios senaties termino taikymą), o pareiškėjo argumentai dėl senaties termino netaikymo, tuo pagrindu, jog jo netaiko EŽTT, atmestini, kaip nepagrįsti.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, jog pareiškėjas 2015 m. liepos 23 d. pateikė skundą dėl Areštinės netinkamų sąlygų, tačiau teismas 2016 m. vasario 18 d. nutartimi skundą paliko nenagrinėtu, kadangi pareiškėjas, būdamas nepilnametis, neturėjo teisės savarankiškai kreiptis į teismą. Ši aplinkybė galėtų būti vertintina kaip pakankamas pagrindas senaties terminui atnaujinti. Tačiau pareiškėjas teismui nedetalizavo ir nenurodė jokių priežasčių kodėl nesikreipė į teismą dėl Areštinės netinkamų sąlygų, kai jis 2016 m. lapkričio 16 d. tapo pilnametis, nenurodė kokios priežastys lėmė jog į teismą kreipėsi tik 2018 m. kovo 26 d.
Spręstina, jog pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, taip pat pareiškėjas nepagrindė kodėl laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 16 d. iki 2018 m. kovo 26 d. nepateikė teismui naujo skundo dėl netinkamų sąlygų Areštinėje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas apie savo teisių galimą pažeidimą žinojo (turėjo žinoti) visą jo nurodytą laikymo laikotarpį, laikytina, kad pareiškėjas ieškinio senaties terminą praleido dėl subjektyvių priežasčių.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jausdamas jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir CK , reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, todėl, atsakovui prašant, laikotarpiui iki 2015 m. kovo 25 d. taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimo dalis už laikotarpį iki 2015 m. kovo 25 d. atmestina kaip nepagrįsta.
Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su minėtu laikotarpiu ir byla nagrinėjama dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 26 d. iki 2018 m. kovo 24 d.
Pagal Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d., valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Taigi, asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009; nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios). Higienos norma HN 37:2009 nustatė, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka [4.2, 4.22]. Nuoroda 4.2 nukreipia į Suėmimo vykdymo įstatymą, o nuoroda 4.22 – į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 5-V-177 2 punktą, 2007 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. 5-V-356 neteko galios vidaus reikalų ministrui patvirtintinus Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles. Tokios taisyklės nėra patvirtintos, taigi atsižvelgiant į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 5-V-177 2 punktą, teritorinių policijos įstaigų areštinėms galioja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Taisyklės). Higienos normoje HN 37:2009 minimali gyvenamosios patalpos norma vienam asmeniui nebuvo nustatyta. Šią normą ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Taisyklės. Pagal šių Taisyklių 80 punktą policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai sprendžiama dėl suėmimo vykdymo teritorinių policijos areštinėse sąlygų atitikties teisės aktams poįstatyminių teisės aktų lygmenyje turi būti atsižvelgiama ne į Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124, o į Vidaus reikalų ministerijos valdymo srityje priimtą norminį teisės aktą – Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr.5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles, taip pat į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2250-662/2015, 2016 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1669-575/2016).
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės, kurios taikomos suimtiesiems prilyginamiems ar suimtųjų statuso neturintiems asmenims, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, gali būti laikomi teritorinių policijos įstaigų areštinėse tiek, kiek to nereglamentuoja kiti teisės aktai. Taigi, nuo 2017 m. balandžio 4 d. galioja naujos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės, kurių 58 punktas taip pat numato, jog policijos areštinės kameroje vienam areštantui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Atsakovas Marijampolės AVPK nurodė, jog pareiškėjas areštinėje buvo laikomas įvairiu laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2018 m. vasario 26 d. (b. l. 40–41). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis, šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 56 str.).
Bylos duomenimis nustatyta (b. l. 40–41, 16–20), kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės AVPK areštinėje:
2015 m. gegužės 28–29 d. (buvo laikomi 2 asmenys), 2015 m. birželio 30 d. – liepos 2 d. (buvo laikomas vienas), 2017 m. rugpjūčio 29 d. (buvo laikomas vienas), 2017 m. rugpjūčio 30–31 d. (buvo laikomi 2 asmenys), buvo laikomas 5 kameroje, kurios plotas, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo, yra 4,7 kv. m;
2015 m. gegužės 29 d. - birželio 2 d. (buvo laikomi 3 asmenys), 2017 m. liepos 27 d. – rugpjūčio 7 d. (buvo laikomas vienas), buvo laikomas 3 kameroje, kurios plotas, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo, yra 9,52 kv. m;
2017 m. birželio 29–30 d. (buvo laikomas vienas), 2017 m. liepos 24–27 d. (buvo laikomas vienas) buvo laikomas 4 kameroje, kurios plotas, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo, yra 5,03 kv. m.
2017 m. lapkričio 15–16 d. (buvo laikomas vienas) buvo laikomas 9 kameroje, kurios plotas, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo, yra 4.63 kv. m;
2018 m. vasario 12–14 d., 2018 m. vasario 21–26 d. buvo laikomas 8 kameroje, kurios plotas neįskaičiuojant sanitarinio mazgo yra 6.37 kv. m. Kameroje buvo vienas.
Atlikus aritmetinius apskaičiavimus 5 kv. m ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta 14 dienų. Dėl nurodytų aplinkybių teismas vertina, kad viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti ir konstatuoja, jog 14 parų (iš jų 2,65 kv. m trūko 2 dienas, 1,83 kv. m trūko 5 dienas, 0,3 kv. m trūko 3 dienas, 0,24 kv. m trūko 2 dienas, 0,37 kv. m trūko 2 dienas) buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam Areštinėje teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad kameroje buvusių baldų užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog dalį laikotarpio Areštinėje praleido būdamas nepilnametis.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjui 2016 m. lapkričio 16 d. suėjo 18 metų. Nustatyta, jog kamerose 2015 m. gegužės 28–29 d. buvo laikomi du asmenys ir 2015 m. gegužės 29 d. - birželio 2 d. buvo laikomi 3 asmenys. Atsakovas duomenų apie tai, su kuo pareiškėjas minėtomis dienomis buvo laikomas kamerose (su nepilnamečiais, ar su suaugusiais asmenimis) nepateikė. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog pagal nustatytus suimtųjų ir nuteistųjų laikymo atskirai reikalavimus suimtieji ir nuteistieji nepilnamečiai uždaromi kamerose atskirai nuo suaugusiųjų. Todėl teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju šiuo aspektu buvo pažeistos pareiškėjo teisės būti laikomam tinkamomis sąlygomis, kadangi atsakovas duomenų apie tai, su kuo buvo laikomas pareiškėjas (kai buvo nepilnametis) kamerose į bylą nepateikė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-788-146/2016).
Ginčo laikotarpiu galiojo Higienos norma HN 37:2009 bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).
Pareiškėjas skunde teigia, jog sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, t.y. nebuvo užtikrintas privatumas bei buvo stebimas pareigūnų per stebėjimo langelį duryse.
Pareiškėjas kaip įrodymą, jog buvo stebimas pareigūnų tualete, pateikė Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. liepos 10 d. nuosprendį, kuriame buvo nurodyta, jog pareigūnas pro kameros vidaus stebėjimo langelį pamatė, jog ant žemės dega atvira liepsna tualeto patalpoje kažkokia popierių ar skudurų krūva.
Teismas mano, jog pareiškėjo pateiktas nuosprendis neįrodo tos aplinkybės, jog pareiškėjas buvo nuolat stebimas pareigūnų Areštinėje. Nuosprendis priimtas kito asmens byloje ir tai negali patvirtinti tos aplinkybės, jog pareiškėjui kiekvieną kartą būnant Areštinėje tualete buvo stebimas pareigūnų.
Taisyklių 7.13 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Koks tualeto įrengimas laikytinas nežeminančiu žmogaus garbės ir orumo, minėtame teisės akte nenustatyta. Atsakovas nurodė, jog ginčo laikotarpiu sanitarinis mazgas buvo įrengtas vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 20 punktu. Remiantis šio teisės akto nuostata, policijos areštinės kameroje turėjo būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris privalėjo būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame turėjo būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira patalpų oro šalinimo sistema. Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo ypatumų.
Bylos įrodymai patvirtina, kad sanitariniai mazgai Marijampolės AVPK areštinėje nuo likusio kameros ploto atskirti pertvara, tačiau durų nebuvo įrengta, kadangi tai nenumatė teisės aktai. Kamerose sanitariniai mazgai yra tvarkingi. Kamerose veikia mechaninė oro šalinimo sistema. Marijampolės AVPK, gavus papildomą finansavimą, pagal 2016 m. rugsėjo 12 d. remonto darbų sutartį Nr. 64-IL-28490 areštinės kamerose buvo atlikti areštinės sanitarinio mazgo remonto darbai: paaukštinta pertvara, įstatytos durys. Areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai yra ne tik atskirti pertvaromis, ir durimis (nuo 2016 m. lapkričio mėn.), bet ir, atsižvelgiant į areštinės planus, įrengti kamerų kampuose, tad jais besinaudojantys asmenys nėra matomi kitiems toje pačioje kameroje kartu laikomiems asmenims ar pareigūnams pro kamerų duryse esančius langelius. Tačiau ginčo laikotarpiu iki 2016 m. lapkričio mėn. minėtos pertvarkos sanitariniuose mazguose nebuvo atliktos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodęs, jog vien pačios sienelės (net ir tinkamo aukščio) įrengimas savaime nelemia, jog bus įvykdyti teisės aktuose išdėstyti reikalavimai. Sienelės įrengimas turi garantuoti tokiu teisiniu reguliavimu siekiamo tikslo – užtikrinti pakankamą asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje.
EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.).
Todėl, aplinkybė, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės (iki 2016 m. lapkričio mėn.), ne tik ribojo jo privatumą, bet sukėlė jam ir kitokius nemalonius išgyvenimus.
Atsižvelgiant į tai, teismui nekyla abejonių, kad atsakovui laikotarpyje iki 2016 m. lapkričio mėnesio neužtikrinus privatumo sanitariniame mazge, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008, administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010, taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Apibendrindamas išvardintas nuostatas teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.
Įvertinus pateiktų įrodymų visetą teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto (14 parų), kad pareiškėjas, būdamas nepilnametis, buvo laikomas kartu su suaugusiais asmenimis, privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, į tai, jog mažesnio nei teisės aktais numatyto ploto sąlygomis pareiškėjas nebuvo laikomas nepertraukiamai, dalį laikotarpio gyvenamojo ploto norma buvo pažeista labai nežymiai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 150 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti L. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 150 Eur (šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.