- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-29
- Bylos Nr.
- 1A-976-135-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronius Zalaga (pirm.), Gražvydas Poškus, Vaclovas Iždonas
- Nuteistasis
- S. Ž.
Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-976-135/2012
Teisėjas Aleksandras Prygunkovas Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.5.1; 2.4.6
2012 m. lapkričio 29 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Ž. ir jo gynėjos advokatės D. B. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžio, kuriuo S. Ž. nuteistas dėl I. J. turto užvaldymo sukčiavimo būdu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį (2004-07-05 įstatymo Nr. IX- 2314 redakcija) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-09-29 nuosprendžiu paskirta 4 metų 9 mėnesių 20 dienų laisvės atėmimo bausme ir galutinė bausmė S. Ž. paskirta laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi, 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas S. Ž. laikinojo sulaikymo ir suėmimo nuo 2012-04-11 iki 2012-08-03 laikas, taip pat įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas pagal 2008-03-18 Pasvalio rajono apylinkės teismo ir 2008-04-02 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžius bei laikas, įskaitytas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-09-29 nuosprendžiu (visiškai atlikta bausmė pagal 2008-03-18 Pasvalio rajono apylinkės teismo ir 2008-04-02 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžius).
S. Ž., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį (2004-07-05 įstatymo Nr. IX- 2314 redakcija) dėl J. G. turto užvaldymo sukčiavimo būdu nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.
Paskirtos bausmės pradžia nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – nuo 2012 m. rugpjūčio 3 d.
Nuosprendžiu priteista I. J. iš S. Ž. 12400 (dvylika tūkstančių keturi šimtai) litų turtinės žalos atlyginimo.
Nuosprendžiu iš S. Ž. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudai priteista 6202,76 Lt (šeši tūkstančiai du šimtai du litai 76 ct) ekstradicijos išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. Ž. nuteistas už tai, kad 2001 m. gegužės 4 d., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), apgaule – pasiskolindamas iš nukentėjusiosios I. J. 10000 litų apgaulingai nurodytam medienos verslo vystymui ir melagingai žadėdamas grąžinti 20000 litų, ir šiuos pinigus iš I. J. paimdamas 2001 m. gegužės 4 d. notarų biure (duomenys neskelbtini) – savo naudai įgijo svetimą, I. J. priklausantį, turtą – 10 000 litų.
Šalies argumentai
Nuteistasis apeliacinius skundu prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę atleidžiant nuo likusios bausmės laiko atlikimo arba likusią bausmę leisti atlikti laisvėje.
Skunde apeliantas nurodo, jog iš J. J. jokių pinigų nesiskolino apgaulės būdu, o pati J. J. jį buvo pasikvietusi ir minėjo, kad jai reikia pinigų ir paprašė pagalbos. Tvirtina, kad nei J. J., nei jos draugas neturėjo laiko rūpintis buto įkeitimu, todėl J. J. surašė įgaliojimą, kuriuo ji suteikė teisę jam (nuteistajam) tvarkyti dokumentus. Tvirtina, kad J,. Jonaitytė asmenį, kuris sutiko paskolinti J. J. pinigų, susirado pati. Nurodo, kad sudarant paskolos sutartį jis (nuteistasis) buvo, tačiau J. J. jokių pinigų jam nedavė, jie nebuvo surašę jokio rašto su J. J., kiek J. J. gavo pinigų, jis nematė tiksliai, tačiau girdėjo minint, kad 10 000 Lt.
Taip pat nurodo, kad būdamas laisvėje jau kuris laikas gyveno A., ten yra ir registruotas, turi šeimą, augina tris vaikus, dirbo, mokėjo mokesčius. Nurodo, kad prieš trejus metus yra netekęs vaiko, žmona serga širdies liga, o dėl jo įkalinimo ji patiria dar didesnį stresą, šeimai be jo labai sunku. Nurodo, kad šeimoje jie augina vaiką, kurio atsisakė motina, užsiima labdara, pinigais remia P. V. dienos centrą, Švento Jono Krikštytojo bažnyčią, P. sporto mokyklą.
Nuteistojo S. Ž. gynėja advokatė D. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2012-08-03 nuosprendžio dalį, kuria S. Ž. pripažintas kaltu dėl I. J. turto užvaldymo sukčiavimo būdu ir priteistas 12400 Lt litų turtinės žalos I. J. atlyginimas, ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Skunde advokatė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šališkai ištyrė bylos aplinkybes, padarė klaidingas ir nepagrįstas išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, vadovavosi subjektyviais liudytojų parodymais, buvo pažeisti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
Nurodo, kad S. Ž. ir ikiteisminio tyrimo, ir teisminio nagrinėjimo metu savo kaltę neigė, tačiau teismas S. Ž. parodymus vertino kaip gynybinę poziciją ir į juos neatsižvelgė, jais nesirėmė. Nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi nukentėjusiosios I. J. parodymais, tačiau neatsižvelgė ir nevertino to, kad, be I. J. parodymų, byloje nėra jokių kitų objektyvių įrodymų, kad S. Ž. ją būtų įkalbinėjęs paskolinti jam pinigus, įkeisti butą, kad būtų nurodęs aplinkybę, jog pinigai jam reikalingi jo medienos verslui. Neatsižvelgė į tai, kad I. J. pati svajojo ir viena kūrė savo ateities planus su S. Ž., tai pati patvirtino teismo posėdžio metu, ir kad tai galėjo paskatinti I. J., nepasiteisinus jos svajonėms ir S. Ž. nutraukus su ja santykius, iš keršto apšmeižti S. Ž. nepagrįstai jį apkaltinus. Advokatės nuomone, tai, kad pradėdamas bendrauti su I. J. S. Ž. nepasakė jai, kad turi sugyventinę, negali būti vertinama kaip įrodymas, kad jo tikslas buvo suklaidinti, paveikti ją, kad paskolintų pinigus. Nurodo, kad tai, jog S. Ž. neturėjo tikslo užvaldyti pinigus, o tik norėjo padėti I. J. išspręsti jos finansines problemas, patvirtina ir pats įgaliojimo turinys, kuriame nurodyta, kad S. Ž. I. J. įgaliojamas tik sutvarkyti I. J. vardu buto įkeitimo dokumentus, o ne atlikti kokius nors sandorius, gauti už ją pinigus. Tvirtina, jog dėl to, kad notarų biure dalyvavo ir pats S. Ž., I. J. turėjo galimybę pinigų perdavimą S. Ž. notaro pagalba įforminti oficialiai, tačiau tai nebuvo padaryta. Advokatės nuomone, teismas privalėjo kritiškai vertinti K. P. parodymus apie tai, kad jis matė, kaip I. J. gautus iš jo pinigus notaro biure perdavė S. Ž., nes jis tai nurodė praėjus 11 metų po tiriamo įvykio, nors šis paskolos sandoris nebuvo kuo nors ypatingas ir įsimenantis. Nurodė, kad ir liudytojų L. K., J. J. parodymai negali būti vertinami kaip neabejotinai S. Ž. kaltę patvirtinantys įrodymai, kadangi jos nurodė aplinkybes, kurias sužinojo iš I. J.. Advokatės tvirtinimu, nesant objektyvių, neginčytinų įrodymų, įrodančių S. Ž. kaltę užvaldant I. J. turtą sukčiavimo būdu, kaltinamojo atžvilgiu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo S. Ž. ir jo gynėjos advokatės apeliaciniai skundai atmestini.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – kaltinamojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog S. Ž. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. sudėtis.
Pripažindamas S. Ž. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios J. J. parodymais, liudytojų L. K., J. J., K. P., J. G. parodymais, taip pat bylos nagrinėjimo metu ištirtais rašytiniais įrodymais.
Nuteistasis S. Ž. ir jo advokatė S. Ž. kaltę neigia skunduose nurodydami tas pačiais aplinkybes, kurias nuteistasis nurodė ir pirmosios instancijos teisme, tvirtindamas, kad pinigus skolinosi I. J., o jis tik padėjo sutvarkyti buto įkeitimo dokumentus ir jokių pinigų iš I. J. negavo, o I. J. juos iš K. P. pasiėmė pati, o S. Ž. nepagrįstai apkaltino keršydama dėl nutrūkusių santykių. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinių skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui arba teisei į turtą įgyti. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, apgaulės suklaidinti, savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines aplinkybes, turinčias reikšmės savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo, ir pan. (LAT senato nutarimo „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 straipsniai)” 2, 3 punktai).
Apgaulė nagrinėjamu atveju pasireiškė tuo, kad S. Ž. po susipažinimo su nukentėjusiąja jai nurodė, jog užsiima medienos verslu, taip pat nuslėpė tai, jog gyveno kartu su J. G. neįregistravęs santuokos, o tvirtino, kad yra ją įsimylėjęs ir žadėjo pristatyti ją savo tėvams, taip duodamas pagrindą I. J. juo pasitikėti.
Nukentėjusioji I. J. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad S. Ž. po susipažinimo su nukentėjusiąja jai nurodė užsiimantis medienos verslu, taip pat teigė, jog yra nevedęs ir draugės neturi, praėjus maždaug mėnesiui nuo pažinties pradžios S. Ž. ėmė prašyti paskolinti jam 10000 litų, kurie, kaip nurodė S. Ž., reikalingi medienos verslui, žadėjo grąžinti dvigubai, kai parduos medieną, įkalbėjo užstatyti butą. Nukentėjusioji nurodė, kad S. Ž. pasitikėjo, nes jis sakė, kad ją įsimylėjo, žadėjo pristatyti savo tėvams. Pasirašė įgaliojimą S. Ž., kuriuo jį įgaliojo rūpintis buto įkeitimo reikalais, nes pati dirbo ir tam neturėjo reikalo, buvo davusi S. Ž. buto raktą, kad jis galėtų aprodyti įkeičiamą butą. Kai grįžo iš notaro po paskolos sutarties sudarymo, S. Ž. surašė paskolos raštelį, kuriame buvo nurodyta, kad ji (nukentėjusioji) S. Ž. skolina 10000 Lt, o jis grąžins 20000 Lt gegužės viduryje, vėliausiai – gegužės 18 d., surašytą raštelį S. Ž. matant įdėjo į stalčių, iš kurio jis po kelių dienų dingo. Mano, kad raštelį galėjo paimti S. Ž., nes jis turėjo buto raktą. Po pinigų paskolinimo S. Ž. dar buvo užėjęs, tačiau vėliau jo nukentėjusioji nebematė, apie jį nieko negirdėjo, S. Ž. telefonu neatsiliepė. Po neatsiliepimo telefonu jai ir kilo mintis, kad buvo apgauta (1 t., 61–62 b. l., 68–69 b. l., 3 t., 58–59 b. l.). Aplinkybes, jog tiriamo įvykio metu S. Ž. neturėjo jokio medienos verslo, patvirtina „Sodros“ duomenys, kuriuose nurodyta, kad S. Ž. 2001 m. niekur nedirbo, jokios individualios veiklos nevykdė (1 t., 167 b. l.). Liudytoja J. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad su S. Ž. Š. gyveno kartu 4 metus, studijuodama Š. universitete kartu su S. Ž. nuomojosi butą, mokslus baigė 2002 m., prieš studijų pabaigą išvyko gyventi į P. pas jos tėvus, S. Ž. namuose prižiūrėjo vaikus, o ji tęsė mokslą Kaune (3 t., 68–69 b. l.). Liudytojas K. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2001 m. jo pažįstamas A. B., kuris vadovauja firmai „A.“, pasiūlė K. P. paskolinti pinigų su užstatu. K. P. sutiko, apžiūrėti buto nuvažiavo kartu su A. B., duris atidarė S. Ž., paskolos sutartį pasirašė pas notarą, dalyvavo jis (K. P.), I. J., A. B. ir S. Ž., matė, kaip I. J. po sutarties pasirašymo notaro biuro patalpose atidavė pinigus S. Ž. (4 t., 70 b. l.). Apie tai, jog žinojo, kad I. J., S. Ž. prašoma, įkeitė savo butą ir paskolino S. Ž. pinigus, po ko jis dingo ir daugiau nepasirodė, apklausiamos teismo posėdyje nurodė liudytojos L. K. ir J. J. (3 t., 59–60 b. l.). Iš 2001-05-01 notaro patvirtinto įgaliojimo (registro Nr. ) matyti, kad I. J. įgaliojo S. Ž. tvarkyti dokumentus dėl jai priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini) įkeitimo (1 t., 20 b. l.). Iš paskolos sutarties matyti, jog K. P. (paskolos davėjas) 2001-05-04 suteikė I. J. (paskolos gavėjai) 12400 Lt paskolą iki 2001-11-04. Paskolos įvykdymą I. J. užtikrino įkeisdama nekilnojamąjį turtą – (duomenys neskelbtini) esantį butą (1 t., 25 b. l.), hipotekos lakštas, pasirašytas I. J. ir K. P., užtikrinantis 2001-05-04 paskolos sutarties sąlygų įvykdymą, patvirtintas notaro (1 t., 26–27 b. l.).
Netikėti nukentėjusiosios I. J., liudytojų K. P., L. K., J. J. parodymais, kad I. J. pasiskolintus už įkeistą butą iš K. P. pinigus perdavė S. Ž., nėra jokio pagrindo. Nukentėjusioji ir liudytojai davė parodymus būdami įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą ir prisiekę sakyti tiesą, o nuteistasis S. Ž. kaip įtariamasis (vėliau – kaltinamasis) atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, priesaikos sakyti tiesą nebuvo saistomas. Naudoti melą kaip gynimosi priemonę įstatymais įtariamajam ar kaltinamajam nedraudžiama, todėl manyti, kad S. Ž. parodymai, jog pinigų iš I. J. negavo, atitinka tikrovę, nėra pagrindo. Nukentėjusiosios, liudytojų parodymai vieni kitiems neprieštarauja, jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusioji, paminėti liudytojai turėjo ar turi kokį nors pagrindą nuteistąjį apkalbėti, t. y. duoti melagingus parodymus, nėra. Nuteistojo gynėjos iškelta versija, jog taip I. J. keršija S. Ž. už nutrūkusius santykius, yra tik prielaida, nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais. Nenustačius, kad nukentėjusiosios I. J., liudytojų K. P., L. K., J. J. parodymai yra aiškiai melagingi, abejoti tais parodymais ir juos atmesti nėra pagrindo.
Netgi ir nesant kitų tiesioginių įrodymų, patvirtinančių I. J. parodymus, kad namuose S. Ž. surašė raštelį dėl pinigų gavimo, aptartos bylos aplinkybės duoda pagrindą teigti, jog S. Ž., įtikinėdamas, jog I. J. paskolintus pinigus grąžins dvigubai, apgaulei užmaskuoti galėjo surašyti rašytinį paliudijimą, kad pinigus gavo, tačiau tą raštelį vėliau pasiėmė, nes suvokė, jog jis gali tapti neginčijamu skolos įrodymu.
Taigi, įvertinusi tai, kas išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegija daro išvadą, kad baudžiamojoje byloje surinktų bei teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų pagrindu nustatyta, jog S. Ž. apgaule – pasiskolindamas iš I. J. pinigus apgaulingai nurodytam medienos verslui vystyti ir melagingai žadėdamas grąžinti dvigubai ir šiuos pinigus iš I. J. paimdamas notarų biure, apgaule savo naudai įgijo svetimą, I. J. priklausantį turtą.
Skirdamas bausmę S. Ž., teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, jo veikos formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
Netenkintinas ir S. Ž. prašymas švelninti jam paskirtą bausmę. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais parenkant S. Ž. laisvės atėmimo bausmę. Veikos padarymo metu S. Ž. teistumas už tyčinius nusikaltimus buvo neišnykęs ir nepanaikintas, todėl toks asmuo yra recidyvistas (BK 27 str.), o recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1 d. ). S. Ž. iki nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo buvo teistas 7 kartus. Nenustatyta nei jo atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių. S. Ž. charakterizuojamas patenkinamai. Įvertinus visas šias S. Ž. asmenybę ir padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes konstatuotina, kad paskirtą laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra artima BK 182 str. 1 d. sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkiui, pripažinti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga nėra pagrindo. Bendrindamas S. Ž. paskirtą bausmę su neatliktos bausmės dalimi teismas BK 63 str. reikalavimų nepažeidė.
Pažymėtina, kad nepagrįstas nuteistojo prašymas atleisti jį nuo likusios bausmės atlikimo laiko arba leisti likusį bausmės laiką atlikti laisvėje, kadangi šiuo atveju buvo nagrinėjamas nuteistojo kaltės ir paskirtos bausmės teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, o nustačius, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, ir pradėjus vykdyti bausmę atliekamos bausmės klausimas gali būti sprendžiamas bausmės vykdymo procese ir taikant Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodeksą.
Nenustačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų apeliaciniai skundai atmestini.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo S. Ž. ir jo gynėjos advokatės D. B. apeliacinius skundus atmesti.