Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

2016 m. balandžio 4 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. J. prašymą ir patikslintą prašymą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013 m. spalio 2 d. teismo nutartimi priimtas nagrinėti pareiškėjos L. J. prašymas atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl 21 629,57 Lt (6264,36 Eur) neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

2016 m. kovo 31 d. teismo nutartimi priimtas nagrinėti pareiškėjos L. J. patikslintas prašymas atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl 2308,59 Eur neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Patikslintame prašyme (b. l. 37-38) pareiškėja nurodo, kad ginčo laikotarpiu buvo karjeros valstybės tarnautoja - Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kanceliarijos vedėja (A lygis, 10 kategorija).

Pareiškėjos teigimu darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) kompensavimo mechanizmas. Pareiškėjos teigimu, Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas neteisingas, nes juo iš įstatymo taikymo srities eliminuojami valstybės tarnautojai, kuriems pareiginės algos koeficientas 2009 metais buvo sumažintas 2 procentais, o 2010-2013 metais – 4,5 procento. Teigia, jog iš atsakovo pateiktos pažymos sužinojo, jog jai grąžintina darbo užmokesčio dalis sudaro 3955,77 Eur, o negrąžintina dalis sudaro 2308,59 Eur. Argumentuoja, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t.y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek praradimai buvo neproporcingi – juos kompensuos. Pareiškėjos teigimu, nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nes nenumato visų patirtų praradimų kompensavimo.

Pareiškėjos atstovas prašo patikslintą prašymą patenkinti jame išdėstytų argumentų pagrindu.

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu (b.l. 14-16) su pareiškėjos prašymu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjai pareiginė alga ir priedai už kvalifikacinę klasę buvo skaičiuojami ir mokami pagal tuo metu galiojusio valstybės tarnybos įstatymo aktualią redakciją. Argumentuoja, jog vykdė galiojančių teisės aktų nuostatas ir neturėjo teisės ar pareigos spręsti apie galiojančio įstatymo teisėtumą ir atitiktį Konstitucijos nuostatoms. Be to įstatymo leidėjas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nuostatas, yra numatęs sukurti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Taip pat, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalimi ir 301 straipsniu, prašo taikyti senatį pareiškėjos reikalavimams iki 2010 rugsėjo 30 d.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu buvo karjeros valstybės tarnautoja - Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kanceliarijos vedėja (A lygis, 10 kategorija) (b.l. 17), Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2008 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 30-TE-5 nuo 2008 m. spalio 1 d. jai suteikta pirma kvalifikacinė klasė (b.l. 18). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, kurio 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalį, pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Pareiginių algų koeficientai pagal valstybės tarnautojų pareigybių kategorijas yra nustatyti Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-227 1 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą, daliai valstybės tarnautojų – aukštesnės nei 14 kategorijos – sumažindamas pareiginių algų koeficientus. 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-363 3 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.) Lietuvos Respublikos Seimas pakartotinai pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą, sumažindamas pareiginių algų koeficientus aukštesnės nei 10 kategorijos valstybės tarnautojams. Be to, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu Nr. XI-363 nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.

Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio, t. y. Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį, dėl to susidarė darbo užmokesčio nepriemoka. Šie duomenys patvirtinami atsakovo 2013 m. spalio 4 d. pažyma (b. l. 19-20).

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Tai reiškia, jog Konstitucinis Teismas nustatė konkretų minėto prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Be to, tiek Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime, tiek 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pabrėžta, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjo pareigos nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą įgyvendinimas siejamas su valstybės ekonomine, finansine padėtimi ir valstybės galimybėmis sukaupti tokiam kompensavimui būtinas lėšas.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 2 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), taikant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pažymos (b. l. 39) matyti, kad pareiškėjai, taikant Grąžinimo įstatymo nuostatas, yra apskaičiuota grąžintina 3955,77 Eur 2009-2013 metais neišmokėto darbo užmokesčio dalis. Iš minėtos 2013 m. spalio 4 d. pažymos (b.l. 19-20) duomenų matyti, kad taikant antikonstituciniais pripažintus teisės aktus pareiškėjai iš viso neišmokėta 6264,36 Eur (21 629,57 Lt) darbo užmokesčio. Susidaręs skirtumas tarp pareiškėjai išmokėtinos sumos taikant Grąžinimo įstatymą ir visos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies yra 2308,59 Eur, kurį pareiškėja ir prašo priteisti argumentuodama Grąžinimo įstatymo neteisingumu tuo aspektu, jog jame nėra įtvirtintas visų patirtų praradimų kompensavimas.

Grąžinimo įstatymo preambulėje nurodyta, jog įstatymas priimtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. KT51-N17/2014, įvertinus tai, kad tam tikros pirmiau minėtuose Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose nurodytos įstatymų nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai tik tuo aspektu, kiek jose įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažintas valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokestis (atlyginimas); atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas vis dėlto nepaneigė įstatymų leidėjo teisės nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties būtų laikinai sumažintas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokestis (atlyginimas), jeigu kartu būtų užtikrinamas tolygus ir nediskriminacinis atlyginimų mažinimo mastas visoms valstybės tarnautojų ir pareigūnų kategorijoms ir nebūtų pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų kategorijoms dydžių proporcijos; pažymėdamas, kad valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010–2013 metais buvo būtinas atsižvelgiant į valstybės išgales, įvairius jos įsipareigojimus ir laikantis imperatyvios nuostatos dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis yra lygi sumai grąžintinų dydžių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais apskaičiuotų už kiekvieną šio įstatymo 1 straipsnyje nurodyto laikotarpio mėnesį, kurį asmeniui buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) ir (ar) kitos sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusios institucijos ar įstaigos asmeniui mokėtos nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, taikant šią formulę: G = A x Pk – B. Šioje formulėje: G – mėnesio grąžintinas dydis; A – asmens mėnesinis darbo užmokestis (atlyginimas) ir (ar) kitos tą mėnesį nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, kurie būtų buvę apskaičiuoti taikant iki šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytų įstatymų nuostatų įsigaliojimo galiojusias atitinkamų įstatymų nuostatas ir šio straipsnio 3 dalyje nurodytą pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį; Pk – tolygiai ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) koeficientas, kuris, skaičiuojant mėnesio grąžintiną dydį už 2009 metų mėnesius, yra 0,98, o už 2010–2013 metų mėnesius – 0,955; B – asmens mėnesinis darbo užmokestis (atlyginimas) ir (ar) kitos tą mėnesį nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, apskaičiuoti taikant šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytų įstatymų nuostatas ir šio straipsnio 3 dalyje nurodytą pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį. Iš Grąžinimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, jog būtent siekiant užtikrinti patirtų praradimų kompensavimą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, sudarant šią formulę, iš esmės remiamasi prielaida, kad, atsižvelgiant į 2013 m. liepos 1 d. Konstitucinio Teismo nutarimą, darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas apie 2 procentus 2009 metais ir apie 4,5 procento 2010 metais ir vėliau buvo galimas ir neprieštaravo Konstitucijai, todėl formulėje nustatant Pk koeficientą iš esmės remtasi teisingo ir proporcingo atitinkamo laikotarpio mažinimo konstanta, paverčiant ją matematiniu dydžiu – atitinkamai 0,98 ir 0,955. Taigi, asmenims, kurių darbo užmokestis buvo sumažintas ne daugiau kaip 2 procentais 2009 metų mėnesiais ir ne daugiau kaip 4,5 procento 2010–2013 metų mėnesiais, grąžintinos sumos nepriklausys, nors tam tikrus praradimus šie asmenys ir bus patyrę. Pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat nurodyta, kad Lietuvos Respublikos finansų ministro 2013 m. balandžio 26 d. rašte Nr. (2.34-02)-5K-1308152)-6K-1303965 „Dėl informacijos konstitucinės justicijos byloje“ nurodyta, kad nuo 2009 m. gegužės 1 d. diferencijuotai (nuo 2 iki 12 proc.) sumažinti valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai ir valstybės tarnautojų (15–20 kategorijos) pareiginės algos koeficientai; dėl šių priemonių valstybės biudžete 2009 metais sutaupyta apie 11 mln. litų (įskaitant socialinio draudimo įmokas). Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. diferencijuotai (nuo 0,58 iki 10 proc.) sumažinti valstybės politikų, valstybės pareigūnų, teisėjų pareiginės algos koeficientai ir valstybės tarnautojų (11–20 kategorijos) pareiginės algos koeficientai bei sumažinti valstybės tarnautojams mokamų priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai; dėl šių priemonių valstybės biudžete 2009 metais sutaupyta apie 40 mln. litų (įskaitant socialinio draudimo įmokas). Kiekvienais paskesniais metais (įskaitant ir 2013 metus) dėl visų šių sumažinimų valstybės biudžete sutaupoma apie 112 mln. litų. Finansų ministro rašte taip pat pažymėta, kad, siekiant per metus sutaupyti 112 mln. litų valstybės biudžeto lėšų, minėtų kategorijų darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc. (darbo užmokesčio mažinimas vyko etapais), kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc.

Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nekonstatuotas darbuotojų, kuriems už darbą mokama iš valstybės ar savivaldybės biudžetų, darbo užmokesčio mažinimo negalimumas ar neteisėtumas apskritai, bet konstatuotas tokio mažinimo neteisėtumas tiek, kiek jis buvo neproporcingas. Dėl šios priežasties pareiškėja negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, jog jai bus kompensuoti visi jos patirti praradimai. Pažymėtina, jog pareiškėja patikslintame prašyme pripažįsta aplinkybę, jog minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu įstatymų leidėjui nustatyta pareiga kompensuoti ne visus, o neproporcingus praradimus. Įvertinus Grąžinimo įstatymo nuostatas matyti, jog jame būtent ir yra įtvirtinta minima proporcija, todėl pareiškėjos reikalavimas kompensuoti jai visus patirtus praradimus nėra pagrįstas ir nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą priteisti Grąžinimo įstatymu nekompensuojamo darbo užmokesčio dalį. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus.

Pažymėtina, kad tokia pozicija, nors ir šiek tiek kitu aspektu, atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016, 2016 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-125-520/2016, 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, kt.). Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.). Taigi, pirmosios instancijos teismui yra privalomas jurisprudencijos tęstinumas ir sprendimai grindžiamai remiantis jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

Atsižvelgiant į Grąžinimo įstatyme atsakovui įtvirtintą pareigą jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus plačiau neanalizuojami atsakovo argumentai, susiję su senaties taikymu.

Vadovaujantis aukščiau išdėstytu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo cituojama aktualia praktika, darytina išvada, jog pareiškėjos prašymo ir patikslinto prašymo reikalavimai laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Pareiškėja kreipdamasi prašymu į teismą prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 44 straipsnio 2 ir 6 dalys numato, kad kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas; atstovavimo išlaidas. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalies nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr. LVAT 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr.AS822–485/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 20, 2010 m.). Įvertinus tai, kad pareiškėjos prašymas ir patikslintas prašymas visa apimtimi atmetamas kaip nepagrįstas, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkinamas.

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos L. J. prašymą ir patikslintą prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.