Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūra Marija Strumskienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos skundą suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroro nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

pareiškėja Nacionalinės žemės tarnyba prašė panaikinti Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės 2017 m. sausio 18 d. nutarimą Nr. 13.12.-6 „Palikti galioti Kauno apygardos prokuroro nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones“ ir įpareigoti Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrių taikyti viešojo intereso gynimo priemones ir kreiptis į teismą su pareiškimu: pripažinti negaliojančiu Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1997 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 59-6121 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo piliečiui (-tei)“ A. K.; pripažinti negaliojančiu Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1997 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 59-6125 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo piliečiui (-tei)“ L. K.; pripažinti negaliojančiu Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1997 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 59-6123 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo piliečiui (-tei)“ R. K.; pripažinti negaliojančiu Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1997 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 59-6124 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo piliečiui (-tei)“ B. K.; pripažinti negaliojančiu Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1997 m, sausio 15 d. sprendimą Nr. 59-6122 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo piliečiui (-tei)“ V. K.; pripažinti negaliojančiu Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1997 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 59-6120 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo piliečiui (-tei)“ R. J.; pripažinti negaliojančiu Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1997 m. sausio 15 d. įsakymo N r. 33 „Dėl nuosavybės teisių i žemę (mišką) atstatymo ir žemės (miško) suteikimo naudotis asmenims Lazdijų rajone“ priedo. Piliečių, kuriems atstatoma nuosavybės teisė į žemę (mišką) ir suteikiama naudotis Lazdijų rajone“ sąrašo 12 eilutę; pripažinti negaliojančiu paveldėjimo teisės pagal įstatymą 2014-01-08 liudijimą Nr. 21; pripažinti negaliojančia 2007-10-31 dovanojimo sutartį Nr. 5443; pripažinti negaliojančia 2008-02-06 dovanojimo sutartį Nr. 515; pripažinti negaliojančia 2009-11-04 dovanojimo sutartį Nr. 4191; taikyti restituciją natūra – žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (plotas 9,9500 ha) ir žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 6,8000 ha) esantį (duomenys neskelbtini), grąžinti valstybės nuosavybėn. Nurodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba nustatė, kad R. K. 1991-12-27 Lazdijų rajono Seirijų apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. K. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą 15 ha žemės plotą. Lazdijų rajono apylinkės teismas 1996-05-07 sprendimu patvirtino juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. A. iki mirties ((duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdė 16,75 ha žemės. Nuosavybės teisių atkūrimą nuo 1991-07-31 iki 1997-07-09 reglamentavo įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas). Teismo sprendimu nustatyta, kad A. K. žemę valdė iki mirties ((duomenys neskelbtini)), todėl žemės nacionalizacijos metu (1940-07-22) negalėjo būti žemės savininkas. Duomenų, kas valdė žemę po A. K. mirties, nėra. Nacionalinės žemės tarnybos Lazdijų skyrius R. J., B. K., V. K., L. K. ir D. M. 2015-07-27 raštu informavo, kad jos turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kas nacionalizacijos metu buvo 16,75 ha ploto žemės savininkas. Lazdijų rajono apylinkės teismas 2015-12-31 nutartimi nustatė terminą trūkumams pašalinti. Nacionalinė žemės tarnyba neturi duomenų, kad trūkumai būtų pašalinti, todėl laiko, kad pareiškėjai per protingą terminą nesikreipė į teismą. Teigia, kad Alytaus apskrities valdytojo administracijos Žemės ūkio departamento Lazdijų rajono žemės ūkio valdybos Seirijų agrarinės reformos tarnyba Lazdijų rajono apylinkės teismo 1996-05-07 sprendimo pagrindu neteisėtai parengė pažymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę K. A., K. V., K. R., K. B., K. L. ir J. R., o Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1997-01-15 sprendimai Nr. 59-6121, Nr. 59-6125, Nr. 59-6123, Nr. 59-6124, Nr. 59-6122, Nr. 59-5120, kuriais atkurtos nuosavybės yra neteisėti. Nėra įrodymų liudijančių, kad po A. K. mirties turtą valdytų jo įpėdiniai, A. K. priklausęs nekilnojamasis turtas buvo pripažintas Žemės banko nuosavybe. Suinteresuotas asmuo Generalinė prokuratūra prašė skundą atmesti. Nurodė, kad buvo priimti sprendimai atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, motyvuojant tuo, kad suėjęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas naikinamasis dešimties metų terminas kreiptis į teismą dėl tokių aktų panaikinimo. Ginčo dėl galimai neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo į A. K. žemę nėra. Nuo skundžiamo sprendimo priėmimo praėjo daugiau nei 10 metų ir nėra duomenų, jog įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu būtų konstatuota nusikalstama veika, susijusi su ginčo sprendimų priėmimu. Reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais yra išvestiniai iš reikalavimų panaikinti administracinius aktus, todėl prokurorui atsisakius kreiptis į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo, negalėjo būti sprendžiamas klausimas dėl viešojo intereso gynimo priemonių taikymo inicijuojant skundžiamų sandorių pripažinimą negaliojančiais teismine tvarka. Reikalavimas įpareigoti prokurorą taikyti viešojo intereso gynimo priemones ir su pareiškimu kreiptis į teismą pažeidžia civilinio proceso normose (CPK 5 straipsnio 1, 3 dalys, 135 straipsnis) apibrėžtas prokuroro procesinės kontrolės ribas, kol prokuroras nenustatė viešojo intereso pažeidimo ir nesikreipė į teismą, teismas negali spręsti ar pažeistas ir gintinas viešasis interesas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Apeliacinis procesas vyksta dėl tinkamo prokuroro pareigos ginti viešąjį interesą vykdymo, kai kreiptis į teismą prokuroras atsisako, nustatęs, kad praleistas ieškinio senaties terminas administracinių aktų ginčijimui. Nagrinėjamoje byloje skundas teismui buvo paduotas Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 6 dalies pagrindu, pareiškėjui manant, jog prokuroras nepagrįstai atsisakė ginti viešąjį interesą. Sprendžiant nagrinėjamą ginčą aktualios teismo Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 6 dalies pagrindu vykdomos prokuroro kontrolės priimant sprendimą dėl viešojo intereso gynimo ribos. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek pareiškėjas bei suinteresuotas asmuo sutiko su tuo, jog reikalinga vadovautis kasacinio teismo išaiškinimais dėl prokuroro kompetencijos ginant viešąjį interesą, jog teismas prokuroro veiksmų teisėtumą tikrina tik proceso normų pažeidimo aspektu, t. y. ar prokuroras, vykdydamas proceso normų nustatytas procedūras, nepadarė pažeidimų. Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų, patikrina, ar prokuroras, gavęs skundą dėl viešojo intereso pažeidimo, rinko įrodymus, juos analizavo ir vertino bei motyvavo savo išvadą. Įstatyme nenustatyta ir teismas negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetenciją ir neturi teisės nurodyti prokurorui, kokį sprendimą šis privalo priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog prokuroras nerinko faktinių duomenų dėl skunde nurodytų aplinkybių ir neargumentavo išvadų. Tokia teismo išvada nėra teisinga. Generalinės prokuratūros prokuroro 2017-01-18 nutarime prokuroras sutinka su tuo, jog priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. K. iki jo mirties ((duomenys neskelbtini)) valdytą žemę buvo padaryti teisės aktų pažeidimai, o būtent pažeistas Atstatymo įstatymo 1 straipsnis, nustatantis, jog nuosavybės teisės atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas. Šiuo aspektu prokuroro nuomonė sutampa su pareiškėjo kreipimosi argumentais. Byloje surinkti duomenys patvirtina, jog prokuroras susipažino su pakankama medžiaga, kad galėtų padaryti tokią išvadą. Prie atskirojo skundo pridėtas Nacionalinės žemės tarnybos 2016-12-07 kreipimasis į prokurorą, prie kurio pridėta nuosavybės teisių atkūrimo bylos kopija bei kiti papildomi dokumentai. Šiuos papildomus įrodymus apeliacinės instancijos teismas prijungia prie bylos, atsižvelgdamas į bylos specifiką ir viešąjį interesą (CPK 314 straipsnis). Pirmosios instancijos teisme esančioje medžiagoje yra pateikti papildomi archyviniais dokumentai, kurie patvirtina, jog pagrįsta manyti, kad A. K. turėta žemė po mirties perėjo ne jo įpėdiniams, o Žemės bankui. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, jog žemės nacionalizavimo metu A. K. įpėdiniai nebuvo turto savininkai ir iš jų žemė negalėjo būti nacionalizuota. Skundžiamas nutarimas, kuriuo priimtas sprendimas nesikreipti dėl viešojo intereso gynimo paremtas prokuroro manymu, jog yra praleistas naikinamasis terminas administracinių aktų ginčijimui. Iš Nacionalinės žemės tarnybos keliamų prašymų bei nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenų matyti, jog ginant viešąjį interesą prašoma reikšti reikalavimus dėl administracinių aktų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės A. K. įpėdiniams, nuginčijimo bei vėliau sudarytų civilinės teisės reguliuojamų sandorių nuginčijimo. Visi ginčo dalyką sudarantys administraciniai sprendimai priimti 1997-01-15, t. y. prieš 21 metus. Administracinių aktų ginčijimui ieškinio senaties terminas skaičiuojamas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 ir 30 straipsnių normas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, jog, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. To paties įstatymo 30 straipsnio 1 dalis nurodo, kad skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Analogiškoje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-1029-1062/2017 išaiškinta, kad įstatymų leidėjas šioje teisės normoje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje) suteikė pirmenybę teisinių santykių stabilumui, nebeleisdamas apskųsti teismui teisės akto ar veiksmo, nuo kurių priėmimo ar atlikimo praėjo daugiau nei dešimt metų. Vienintelė įstatymų leidėjo numatyta išimtis – nusikalstamos veikos, susijusios su ginčijamo akto priėmimu ar veiksmo atlikimu, padarymas. Kadangi ieškinio senaties termino praleidimas sąlygoja teisės kreiptis į teismą apribojimą, tai priimdamas sprendimą dėl viešojo intereso gynimo prokuroras turi įvertinti ir su senaties termino eiga susijusias aplinkybes. Kadangi sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti prieš 20 metų, tai turi būti apsvarstoma, ar egzistuoja išimtinės aplinkybės, kurioms esant 10 metų naikinamasis terminas gali būti netaikomas. Teismo vykdoma prokuroro kontrolė turi apsiriboti įvertinimu, ar prokuroras ėmėsi pakankamų procesinių veiksmų išimtinėms aplinkybėms nustatyti. Skundžiamu 2017-01-18 nutarimu prokuroras konstatuoja, jog tokios išimtinės aplinkybės nebuvo nustatytos. Tokia išvada yra akivaizdi ir atitinka bylos duomenis. Byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog būtų pradėti baudžiamieji procesai, susiję su prašomų ginčyti administracinių sprendimų priėmimu. Įvertinus tai, kad pagal šiuo metu galiojančio Baudžiamojo kodekso 95 straipsnį apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis nėra praleista tik dėl labai sunkaus nusikaltimo, t. y. tokio, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo (Baudžiamojo kodekso 11 straipsnio 6 dalis), vertinama, jog išimtinių aplinkybių negali būti nustatyta ir atlikus papildomus veiksmus. Pareiškėjas nepateikia, o ir iš pateiktos medžiagos nematyti papildomų aplinkybių ar dokumentų, kurie galėtų būti ištirti bei įvertinti kaip galintys sudaryti pagrindą ieškinio senaties termino atnaujinimui. Dalis prašomų reikšti reikalavimų yra civilinės teisės reguliavimo dalykas, todėl ieškinio senaties terminas šių reikalavimų reiškimui turi būti nustatomas pagal civilinėje teisėje galiojančias ieškinio senaties taisykles. Bendras ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepime į atskirąjį skundą prašoma šio termino eigos pradžia nustatyti momentą, kai prokuroras surinko pakankamai duomenų ir nustatė teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Toks teisės aiškinimas yra teisingas, tačiau nagrinėjamoje situacijoje betikslis, kadangi civilinės teisės reguliuojami reikalavimai dėl sandorių ginčijimo yra išvestiniai iš reikalavimų nuginčyti administracinius aktus. Negalint dėl praleisto naikinamojo 10 metų termino, numatyto Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje, tenkinti reikalavimo dėl administracinių aktų, kuriais atkurta nuosavybės teisė į žemę, panaikinimo, yra negalima pasiekti esminio viešojo intereso gynimo tikslo – restitucijos taikymo ir žemės sklypų grąžinimo valstybės nuosavybėn. Pastebėtina, jog specialiajai normai – Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 daliai nustačius naikinamąjį terminą, o jo pradžios momentą apibrėžus kaip skundžiamo administracinio akto priėmimo dieną, bendrosios civilinės teisės normos pagal analogiją negali būti taikomos ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nustatyto termino eiga negali būti apibrėžiama pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalies taisykles. Spręsdamas panašų ginčą dėl iki 2016-07-01 (įsigaliojo Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies norma) susiklosčiusios situacijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017-06-01 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-609-261/2017 pažymėjo, kad negali būti teismo sprendimu nustatyta tokia situacija, kad teismas, turėdamas tikslą išspręsti ginčą iš esmės, pripažintų tik dalį nepagrįstų reikalavimų, pritaikęs senaties terminą santykiams, kilusiems iš civilinės teisės, o kitai daliai santykių, kilusiems iš viešojo administravimo, nesant nustatyto teisės gynimo senaties termino, formaliai galėtų pripažinti administravimo aktus neteisėtais ir tuo sukurtų neapibrėžtą situaciją, kadangi ginčas iš esmės liktų neišspręstas ir turtas liktų paskutinio savininko valdyme. Teismas laikė, kad tokia situacija neatitiktų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, kurioje konstatuojama, kad paaiškėjus, kad ginčijami aktai prieštarauja teisei, pagal kurią privačion nuosavybėn perduota sklypo dalis yra išimtinė valstybės nuosavybė ir ją paimant valstybės naudai, turi būti paisoma asmens teisėtų lūkesčių bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatų (ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d.), kuriomis nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Minimoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taikė senatį civilinės teisės reguliuojamiems reikalavimams, ir konstatavo, kad ieškinio termino viešojo administravimo aktų ginčijimui svarstymas nėra reikalingas, nes galutinis reikalavimas nėra pasiekiamas. Apylinkės teismas atkreipė dėmesį, jog pagal CK 1.126 straipsnį reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs ir ieškinio senatį taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ši teismo išvada nėra pagrįsta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017-06-01 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-609-261/2017 pripažino pagrįstu teismo sprendimą remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, pareiškėjo reikalavimą dėl administracinių aktų panaikinimo bei išvestinius iš šio reikalavimo reikalavimus priimti. Vertinant galimą bylos teismingumą, matyti, jog su viešuoju administravimu susiję reikalavimai turėtų prioritetą, dėl ko byla būtų nagrinėjama administraciniame teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis). Įvertinus išdėstytą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino Generalinės prokuratūros prokurorės 2017-01-18 nutarimą, dėl ko skundžiama nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – Nacionalinės žemės tarnybos Lazdijų skyriaus skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 334–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

suinteresuoto asmens Generalinės prokuratūros atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo Nacionalinės žemės tarnybos skundą atmesti.