- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-16
- Bylos Nr.
- eI-1312-279/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00220-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Pranckienė, Irena Varžinskienė, Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“
- Atsakovas
- valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialo, valstybės įmonės Registrų centrui ir valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialui
- Trečiasis asmuo
- uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“
- Advokatai
- Marius Brasiūnas, Vydmantas Grigoravičius
- Kategorijos
Panevėžio apygardos administracinio teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Pranckienės ir Irenos Varžinskienės,
pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovui advokatui Mariui Brasiūnui,
trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovui advokatui Vydmantui Grigoravičiui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovams valstybės įmonės Registrų centrui ir valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ ir uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – UAB „(duomenys neskelbtini)“) skundu, kurį patikslino (toliau – skundas), kreipėsi į teismą, prašė: 1) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialo (toliau – Utenos filialas) 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą (įformintą registro įrašu) (toliau – Utenos filialo sprendimas) įregistruoti Medienos apdirbimo cecho, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Visagino sav. Karlų k. (duomenys neskelbtini) (toliau – Ginčo pastatas), nuosavybės teisės perėjimą UAB „(duomenys neskelbtini)“; 2) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro (toliau - VĮ Registrų centras) Centrinio registratoriaus Ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – Komisija) 2015 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Komisijos sprendimas), kuriuo paliktas galioti Utenos filialo sprendimas įregistruoti Ginčo pastato nuosavybės teisės perėjimą UAB „(duomenys neskelbtini)“; 3) priimti naują sprendimą – atsisakyti tenkinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. gegužės 12 d. prašymą Nr. (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja skunde nurodė ir jos atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014 m. liepos 23 d. sudarė pirkimo - pardavimo sutartį, kuria UAB „(duomenys neskelbtini)“ perleido UAB „(duomenys neskelbtini)“ Ginčo pastatą. Kauno apygardos teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2608-259/2014 tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pritaikė laikinąsias apsaugos priemonės – Ginčo pastato areštą, apribodamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ disponavimo teises. Nekilnojamojo turto registre 2014 m. spalio 8 d. buvo įregistruota žyma apie Ginčo pastato areštą, apribojant teisę disponuoti šiuo objektu. 2015 m. gegužės 12 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“, gavusi notaro liudijimą apie visišką ir galutinį atsiskaitymą su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kreipėsi į Utenos filialą, prašė iki 2015 m. gegužės 12 d. įregistruoti nuosavybės teisę į Ginčo pastatą. Utenos filialas, tenkindamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašymą, 2015 m. gegužės 12 d. atliko, pareiškėjo įsitikinimu, neteisėtus veiksmus ir įregistravo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisę į Ginčo pastatą. Pareiškėjai Utenos filialo sprendimą apskundus Komisijai, ši atmetė pareiškėjos prašymą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Utenos filialo sprendimą įregistruoti nuosavybės teises į Ginčo pastatą. Pareiškėja su Utenos filialo sprendimu ir Komisijos sprendimu nesutinka, mano, kad šis Komisijos sprendimas pažeidžia pareiškėjos teises, o Utenos filialo atlikta registracija yra prieštaraujanti teisės aktų nuostatoms, todėl yra neteisėta ir turi būti panaikinta. Teigė, kad Utenos filialo veiksmai yra neteisėti ir naikintini dėl šių priežasčių: esant galiojančiam turto areštui Ginčo pastato atžvilgiu, registracija prieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatyme (toliau - Nekilnojamojo turto registro įstatymas) įtvirtintiems atsisakymo registruoti pagrindams bei Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymui (toliau -Turto arešto aktų registro įstatymas); Ginčo pastato nuosavybės teisės pasikeitimas nebuvo paviešintas, todėl pareiškėjos atžvilgiu nesukelia teisinių padarinių; registracija negalėjo būti atlikta egzistuojant Ginčo pastato areštui, nes tokiu būdu yra pažeidžiamas turto arešto tikslas bei paskirtis; registracija neteisėta dėl Ginčo pastato teisinio statuso ginčijimo kitoje byloje. Šiems teiginiams pagrįsti, nurodė, kad Ginčo pastato areštas laikinųjų apsaugos priemonių pagrindu buvo įregistruotas 2014 m. spalio 8 d. Kauno apygardos teismo nutartimi. Nors faktiškai pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta 2014 m. liepos mėnesį (t.y. prieš įregistruojant areštą Ginčo pastatui), dėl nuosavybės teisės registracijos kreiptasi nebuvo iki pat 2015 m. gegužės mėnesio. Mano, kad po to, kai 2014 m. spalio 8 d. buvo įregistruotas Ginčo pastato areštas, Utenos filialas buvo ribojamas teisinio reguliavimo normų, draudimo registruoti daiktinę teisę viešame registre, nes tokiu būdu būtų pažeidžiamos Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatos dėl registratoriaus pareigos atsisakyti registruoti, kai galimybės atlikti registraciją nenumato įstatymai (šiuo atveju - Turto arešto aktų registro įstatymas). Teigė, kad nors pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta dar prieš įregistruojant Ginčo pastatui areštą, tačiau pats nuosavybės teisės perėjimas nebuvo registruotas iki pat 2015 m. gegužės mėnesio, todėl pareiškėjos nuomone, arešto įregistravimas sukėlė teisinius padarinius prieš trečiuosius asmenis iškart nuo įregistravimo, priešingai nei Ginčo pastato pirkimo – pardavimo sutartis, nesant nuosavybės teisės pasikeitimo įregistravimo fakto (tretieji asmenys, atitinkamai nepakeitus registro duomenų, pagrįstai turėjo pagrindo manyti, jog Ginčo pastatas vis dar priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“), todėl Ginčo pastato atžvilgiu nuosavybės teisės pasikeitimo įregistravimas nebebuvo galimas, kadangi turto areštas to paties Ginčo pastato atžvilgiu jau buvo įregistruotas. Mano, kad po minėto turto arešto įregistravimo, Utenos filialas turėjo pareigą atsisakyti registruoti Ginčo pastato nuosavybės teisės perėjimo faktą, nes tokiu būdu yra pažeidžiamas teisinis reguliavimas, trečiųjų asmenų teisėti lūkesčiai, nepasiekiami turto arešto instituto tikslai. Teigė, kad kai nekilnojamojo turto objektui yra pritaikytas bei įregistruotas turto areštas, vien ši aplinkybė apriboja galimybę keisti Nekilnojamojo turto registre esančius duomenų įrašus, todėl Utenos filialo atlikta registracija laikytina neteisėta, o Komisijos sprendimas nepagrįstas, neatitinkantis nustatytų teisės aktų reikalavimų bei suformuotos teismų praktikos.
Atsiliepimas
Atsakovas Utenos filialas atsiliepime ir jo atstovas teismo posėdyje nesutiko su pareiškėjos skundo reikalavimais ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, kad Utenos filialas ir Komisija, priimdami sprendimus, vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatomis. Pažymėjo, kad registro tvarkytojas neturi vertinti dokumentų teisėtumo ar jų pagrįstumo, o tik atlieka funkcijas, susijusias su nekilnojamojo daikto (teisių, juridinių faktų) registravimu, ir atsako už teisingą duomenų iš pateiktų registravimui dokumentų perkėlimą į Nekilnojamojo turto registrą. Teigė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisės į Ginčo pastatą buvo įregistruotos pagal 2014 m. liepos 23 d. pirkimo - pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuri patvirtino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisės į Ginčo pastatą yra atsiradusios, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ – pasibaigusios. Nekilnojamojo turto registro duomenys apie nuosavybės teisę į Ginčo pastatą atitinka 2014 m. liepos 23 d. pirkimo - pardavimo sutartį, todėl šie duomenys vertintini kaip teisingi, o registratorių sprendimai - teisėti. Akcentavo, kad teisinė Ginčo pastato būklė pasikeitė ne tada, kai Nekilnojamojo turto registre 2015 m. gegužės 12 d. atsirado įrašas apie nuosavybės teises, bet tada, kai buvo pasirašyta pirkimo - pardavimo sutartis ir atsirado UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisės į Ginčo pastatą. Nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad registratorius turėjo atsisakyti Nekilnojamojo turto registre įregistruoti nuosavybės teises, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 7 punkto pagrindu, kai įstatymai (šiuo atveju - Turto arešto aktų registro įstatymas) nenumato tokios galimybės, teigė, kad Turto arešto aktų registro įstatyme nėra draudimo Nekilnojamojo turto registre registruoti nuosavybės teises, esant įregistruotam areštui. Tvirtino, kad atlikus nuosavybės teisių įregistravimą, registratorius nepakeitė teisinės Ginčo pastato būklės, nes ji jau buvo pakeista tada, kai buvo sudaryta 2014 m. liepos 23 d. pirkimo - pardavimo sutartis, ir kai dar Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotas Ginčo pastato areštas. Nesutiko su pareiškėjos skundo motyvais dėl 2014 m. liepos 23 d. pirkimo – pardavimo sutarties paviešinimo ir dėl to kilusių pasekmių. Teigė, kad Nekilnojamojo turto registro archyvinių įrašų duomenimis, pagal notaro 2014 m. liepos 23 d. pranešimą Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2014 m. liepos 23 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas juridinis faktas apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė Ginčo pastato pirkimo – pardavimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šio juridinio fakto registracija reiškia, kad nuo 2014 m. liepos 23 d. pirkimo – pardavimo sutartis galiojo trečiųjų asmenų atžvilgiu ir sukėlė jiems tam tikras teisines pasekmes, susijusias su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisių į Ginčo pastatą atsiradimu. Kadangi Nekilnojamojo turto registro duomenys yra vieši, tretieji asmenys nuo 2014 m. liepos 23 d. turėjo galimybę sužinoti, kad yra atsiradusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisės ir tai gali sukelti jiems tam tikras teisines pasekmes. Nurodė, kad nėra pagrįsti pareiškėjos teiginiai, jog registracija buvo negalima dėl to, kad vyksta ginčas kitoje byloje, kadangi pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 6 dalies reikalavimus, teisėjas priėmęs pareiškimą apie civilinės bylos dėl registruojamo daikto teisinio statuso arba daiktinių teisių į jį iškėlimo faktą, ne vėliau kaip kitą darbo dieną apie tai praneša viešo registro tvarkytojui, kuriame įregistruotas daiktas ar daiktinės teisės į jį. Nekilnojamojo turto registre nėra ir Utenos filialo sprendimo priėmimo momentu nebuvo įregistruotas juridinis faktas, kad dėl Ginčo pastato teisinio statuso yra iškelta civilinė byla, tai reiškia, kad Utenos filialui, priimant sprendimą, nebuvo žinoma aplinkybė, kad teisme vyksta ginčas dėl nuosavybės teisių į Ginčo pastatą.
Atsakovo VĮ Registrų centro atstovas į teismo posėdį neatvyko, jam apie teismo posėdį tinkamai ir laiku pranešta, atsiliepime nurodė, kad nedalyvaus bylą nagrinėjant teismo posėdyje. Nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepime ir jo atstovas teismo posėdyje su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, norint įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, būtina pateikti dokumentus, patvirtinančius juridinio fakto atsiradimą – 2015 m. gegužės 12 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašymas buvo pateiktas pridėjus 2014 m. liepos 23 d. pirkimo – pardavimo sutartį ir notaro rašytinį patvirtinimą, taigi remdamasis turimais duomenimis, Utenos filialas įregistravo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisę į Ginčo pastatą. Teigė, jog atsižvelgiant į tai, kad Utenos filialui pateikti dokumentai yra teisėti, nenuginčyti ir galiojantys, atitinkamai duomenys, kurie yra įrašyti remiantis pateiktais dokumentais, turi būti laikomi teisingais ir išsamiais. Tvirtino, kad pareiškėjos nurodytas pagrindas, kuriuo yra grindžiami reikalavimai, yra išvestinis. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 7 punkto taikymui nėra pakankama Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 7 dalis. Pastaroji numato disponavimo apribojimus, tačiau remiantis principu lex retro non agit, šio išvestinio pagrindo taikymas nebūtų teisėtas, kadangi sudarant pirkimo – pardavimo sutartį nei pirkėjui UAB „(duomenys neskelbtini)“, nei pardavėjui UAB „(duomenys neskelbtini)“ disponavimo teisės nebuvo apribotos, atitinkamai atsakovui Utenos filialui nėra suteikiami įgaliojimai tikrinti ir vertinti dokumentų, pateikiamų pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnį, turinio. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėja, ginčydama atsakovų sprendimus, remiasi iš esmės vieninteliu abstrakčiu argumentu – pareiškėjos teisių pažeidimu, tačiau išlieka neaiškus skundo motyvas, nepateikiami jokie nauji duomenys, kurie patvirtintų, kad atsakovo Utenos filialo sprendimu įregistruoti duomenys yra netikslūs ir (ar) neteisingi. Teigė, kad Nekilnojamojo turto registre įrašytų duomenų ištaisymas iš esmės pažeistų UAB „(duomenys neskelbtini)“ teises ir teisėtus interesus, kadangi kaip sąžininga Ginčo pastato įgijėja UAB „(duomenys neskelbtini)“ patirtų nepagrįstų, nuo jos valios nepriklausančių ribojimų, trukdančių valdyti, naudoti ir disponuoti turimu Ginčo pastatu, kartu būtų ribojama ir ūkinė komercinė veikla bei patiriama turtinė žala, kurios UAB „(duomenys neskelbtini)“ nenumatė ir negalėjo numatyti, siekdama įregistruoti Nekilnojamojo turto registre teisėtai įsigytą Ginčo pastatą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta teisės aktų nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2014 m. liepos 23 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ Ginčo pastatą. Šios pirkimo - pardavimo sutarties 5.2. punkte nustatyta, kad kainos dalį, lygią 100 000 Lt, pardavėjas gavo iš pirkėjo prieš pasirašant šią sutartį, o 5.3. punktu šalys susitarė, kad likusią kainos dalį, lygią 300 000 Lt, pirkėjas sumoka pardavėjui per 100 kalendorinių dienų po šios sutarties sudarymo dienos. 2014 m. spalio 7 d. nutartimi Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-2608-259/2014 tarp pareiškėjos „(duomenys neskelbtini)“ ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ pritaikė laikinąsias apsaugos priemonės – Ginčo pastato areštą, apribodamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ disponavimo teises (pranešimo Nr. (duomenys neskelbtini), turto arešto aktų registro pranešimo Nr. (duomenys neskelbtini)). Nekilnojamojo turto registre 2014 m. spalio 8 d. buvo įregistruota žyma apie Ginčo pastato areštą, apribojant teisę disponuoti šiuo objektu (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, 7.4. punktas). UAB „(duomenys neskelbtini)“, visiškai ir galutinai atsiskaičiusi su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir 2015 m gegužės 12 d. gavusi notaro rašytinį patvirtinimą, kreipėsi į Utenos filialą 2015 m. gegužės 12 d. prašymu Nr. (duomenys neskelbtini), prašė Nekilnojamojo turto registre įregistruoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisę į Ginčo pastatą. Utenos filialas, išnagrinėjęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktus 2014-07-23 pirkimo pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2015-01-12 Liudijimą, 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu (įformintu įrašu), 2014-07-23 pirkimo pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistravo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisės į Ginčo pastatą. Pareiškėja, nesutikdama su Utenos filialo sprendimu, 2015 m. birželio 12 d. skundu kreipėsi į VĮ Registrų centrą. VĮ Registrų centro Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2015 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) paliko galioti Utenos filialo sprendimą.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Utenos filialo sprendimo įregistruoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisę į Ginčo pastatą ir Komisijos sprendimo, kuriuo paliktas galioti Utenos filialo sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą Nekilnojamojo turto registre reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymas bei 2014 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 379 patvirtinti Nekilnojamojo turto registro nuostatai. Nurodyti teisės aktai apibrėžia Utenos filialo teises ir pareigas registruojant tiek nekilnojamąjį turtą, tiek su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais susijusius juridinius faktus, todėl siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos pareiškėjos teisės, būtina įvertinti, ar Utenos filialas Nekilnojamojo turto registre registruodamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisės į Ginčo pastatą, nepažeidė minėtuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų.
Iš pareiškėjos skundo turinio ir jos atstovo teismo posėdyje teiktų paaiškinimų spręstina, jog esminis argumentas, kuriuo grindžiami skundo reikalavimai, yra aplinkybė, kad Nekilnojamojo turto registre nuo 2014 m. spalio 8 d. buvo registruotas juridinis faktas – Ginčo pastato areštas, todėl Utenos filialas neturėjo teisės registruoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisės į Ginčo pastatą.
Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus, nuosavybės bei kitas daiktines teises į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymus, įstatymų nustatytus juridinius faktus. Nekilnojamojo daikto, daiktinių teisių į šį daiktą įregistravimas nekilnojamojo turto registre nėra nuosavybės ar kitos daiktinės teisės atsiradimo pagrindas, o valstybės siekis išviešinimo būdu užtikrinti šių teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus bei jų suvaržymus. Nekilnojamojo turto registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į nekilnojamojo turto registrą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011).
Todėl vertintina, kad teismine tvarka nekilnojamojo turto registratoriaus sprendimai dėl nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į juos, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų įregistravimo (išregistravimo) Nekilnojamojo turto registre gali būti ginčijami tik dėl to, kad nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai buvo įregistruoti be pagrindo (pvz. nesant dokumento, kurio pagrindu šie duomenys galėjo būti įrašyti į nekilnojamojo turto registrą; įrašant į nekilnojamojo turto registrą duomenis, kurių nėra dokumente, kuris buvo pagrindas atlikti nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į juos, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų įregistravimą ir pan.) arba pažeidžiant nustatytą tvarką.
Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo, o kai registruojamos kitos daiktinės teisės, taip pat šių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymai, – šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu; prašymą įregistruoti juridinius faktus paduoda įgaliota institucija ar jų įregistravimu suinteresuotas asmuo; prašymą asmuo paduoda pats arba per savo atstovą, turintį įstatymų nustatyta tvarka išduotą įgaliojimą. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą, o 3 dalyje numatyta, kad dokumentai, kurių pagrindu patvirtinamos, atsiranda, baigiasi, perleidžiamos ar suvaržomos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, juose turi būti įregistravimui nekilnojamojo turto registre būtini duomenys.
Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro 26 straipsnio 2, 3 dalimis, prašymus įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus nagrinėja ir sprendimus priima teritorinio registratoriaus įgalioti darbuotojai. Išnagrinėjęs prašymą, teritorinio registratoriaus įgaliotas darbuotojas gali priimti vieną iš šių sprendimų: 1) prašymą tenkinti – daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus įregistruoti nekilnojamojo turto registre; 2) prašymą atmesti – atsisakyti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus įregistruoti nekilnojamojo turto registre; 3) sprendimo priėmimą atidėti dėl aplinkybių, kurios trukdo Nekilnojamojo turto registre įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus.
Nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, jog atitinkamo nekilnojamojo daikto registro įraše gali būti daromos žymos inter alia apie sudarytas pirkimo-pardavimo sutartis. Pagal to paties įstatymo 22 straipsnį, vienas iš daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinančių dokumentų, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami Nekilnojamojo turto registre yra rašytiniai sandoriai (7 punktas). Nagrinėjamu atveju byloje, nustatyta, kad Utenos filialas, priimdamas sprendimą įregistruoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teises į Ginčo pastatą, rėmėsi jam pateiktu rašytiniu sandoriu - 2014 m. liepos 23 d. pirkimo – pardavimo sutartimi. Dokumentams, kurių pagrindu patvirtinamos, atsiranda, baigiasi, perleidžiamos ar suvaržomos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, keliamus reikalavimus įtvirtina Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 3-4 dalys, kurios reikalauja, jog minėti dokumentai atitiktų teisės aktų reikalavimus, juose būtų įregistravimui nekilnojamojo turto registre būtini duomenys, jie turi būti surašyti įskaitomai, juose turi būti pilni asmenų, susijusių su registracija, vardai, pavardės, pavadinimai, adresai, kodai bei nekilnojamojo daikto, susijusio su registracija, unikalus numeris, kuris suteikiamas Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka. Be to, įregistravimo Nekilnojamojo turto registre pagrindu negali būti dokumentai, kuriuose yra ištaisytų, prirašytų, užbrauktų žodžių ir kitų dokumente neaptartų taisymų, bei pieštuku surašyti dokumentai, taip pat fiziškai sugadinti dokumentai, jei dėl to negalima padaryti vienareikšmės išvados dėl jų turinio. Vertindama byloje esančią 2014 m. liepos 23 d. pirkimo – pardavimo sutartį, teisėjų kolegija nenustatė ir pareiškėja skunde nenurodė jokių jos turinio trūkumų, kurie būtų sudarę teisinį pagrindą Utenos filialui atsisakyti remtis šiuo dokumentu kaip pagrindu įregistruoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teises.
Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje yra pateiktas baigtinis sąrašas atvejų, kuomet Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi teisę atsisakyti įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus: 1) asmenys, padavę prašymą, neturėjo teisės jį paduoti; 2) dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, neatitinka šio įstatymo reikalavimų; 3) dokumento, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, forma neatitinka įstatymų ar sandorio šalių nustatytos formos; 4) dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, yra panaikintas, pripažintas neteisėtu ar kitokiu būdu pripažintas netekusiu galios; 5) nesumokėtas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo nustatytas registravimo mokesčio avansas; 6) prašyme ar Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateiktame dokumente nėra Nekilnojamojo turto registro nuostatuose numatytų duomenų, būtinų nekilnojamajam daiktui bei daiktinių teisių į jį įgijėjams identifikuoti; 7) įstatymai nenumato galimybės prašomas įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus ar juridinius faktus registruoti nekilnojamojo turto registre; 8) Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikto dokumento duomenys apie nekilnojamąjį daiktą nesutampa su į nekilnojamojo turto kadastrą įrašytais duomenimis apie tą nekilnojamąjį daiktą; 9) jau yra priimtas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimas atsisakyti (sprendimo priėmimą atidėti) įregistruoti tas pačias daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus tų pačių dokumentų pagrindu.
Bylos duomenys bei pareiškėjos skundo argumentai neįrodo nei vieno iš Nekilnojamojo turto registro įstatyme 29 straipsnyje įtvirtintų pagrindų atsisakyti Nekilnojamojo turto registre įregistruoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teises į Ginčo pastatą, o Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys apie šią įregistruotą daiktinę teisę atitinka 2014 m. liepos 23 d. pirkimo – pardavimo sutartyje įrašytus duomenis, todėl darytina išvada, kad Utenos filialas pagrįstai ir teisėtai Nekilnojamojo turto registre įregistravo trečiojo suinteresuoto asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teises į Ginčo pastatą. Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, spręstina, kad pareiškėja nepateikė jokių faktinių duomenų, kuriais remiantis tokia išvada galėtų būti paneigta. Konstatuotina, jog Utenos filialas, gavęs trečiojo suinteresuotojo asmens „(duomenys neskelbtini)“ prašymą su nuosavybės teises įrodančiu dokumentu ir nenustatęs Nekilnojamojo turto registro įstatyme 29 straipsnyje išvardintų aplinkybių, leidžiančių nekilnojamojo turto registro tvarkytojui atsisakyti įregistruoti į daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, neturėjo pagrindo šio prašymo netenkinti ir teisėtai veikdamas jį patenkino.
Pažymėtina, kad pareiškėjos nurodyta aplinkybė, jog Nekilnojamojo turto registre nuo 2014 m. spalio 8 d. buvo registruotas juridinis faktas – Ginčo pastato areštas, todėl Utenos filialas neturėjo teisės registruoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisės į Ginčo pastatą, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio taikymo prasme nagrinėjamai bylai nėra reikšminga, nes turto arešto bei tokio arešto akto registravimo Turto arešto aktų registre ir juridinių faktų registravimo Nekilnojamojo turto registre institutai yra savarankiški ir bylai (aktualiu aspektu) tarpusavyje nekonkuruoja. Pažymėtina, kad teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad civilines teises ar pareigas sukuria civiliniai sandoriai ar kiti juridiniai faktai, su kuriais civilinė teisė sieja civilinių teisių ar pareigų atsiradimą o įregistravimo ar išregistravimo nekilnojamojo turto registre aktais pagal registro tvarkytojui pateiktus dokumentus yra tik užfiksuojama jau esanti civilinių teisinių santykių būklė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-589/2010). Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso CK 4.49 straipsnio 1 dalį daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisė į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Pažymėtina, kad 2014 m. liepos 23 d. pirkimo – pardavimo sutartis buvo kartu ir Ginčo pastato perdavimo – priėmimo faktą patvirtinantis dokumentas, kadangi šios pirkimo – pardavimo sutarties 6. 4. punktu šalys susitarė, kad nuosavybės teisė į Ginčo pastatą pereina nuo sutarties pasirašymo momento. Taigi spręstina, kad nuosavybės teisė į Ginčo pastatą trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsirado nuo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo (2014 m. liepos 23 d.), o ne nuo nuosavybės teisės įregistravimo momento (2015 m. gegužės 12 d.). Darytina išvada, kad Utenos filialas, atlikęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisių įregistravimą į Ginčo pastatą, nepakeitė teisinės Ginčo pastato būklės, ji jau buvo pakeista tada, kai buvo sudaryta 2014 m. liepos 23 d. pirkimo – pardavimo sutartis ir kai dar nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotas Ginčo pastato areštas, todėl šiuo atveju, Utenos filialui atlikus UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisių paviešinimą, registruotas juridinis faktas – Ginčo pastato areštas, nebuvo svarbus, nes kaip jau minėta, nuosavybės teisė trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsirado 2014 m. liepos 23 d. pirkimo – pardavimo sutarties, sudarytos iki trečiojo suinteresuoto asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ disponavimo teisės apribojimo, pagrindu ir daikto teisinė padėtis buvo pakeista iki arešto įregistravimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjos argumentai dėl Ginčo pastato arešto reikšmės ginčo atveju, atmestini kaip nepagrįsti.
Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus vertina ir pareiškėjos argumentus, kad atsižvelgiant į tai, jog Ginčo pastato nuosavybės teisės pasikeitimas nebuvo paviešintas, todėl pareiškėjos atžvilgiu tai nesukelia teisinių padarinių. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.393 straipsnio 3 dalį, prieš trečiuosius asmenis nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis gali būti panaudota ir jiems sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jei ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre. Nekilnojamojo turto registro duomenimis nustatyta, kad nuo 2014 m. liepos 23 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas juridinis faktas apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė Ginčo pastato pirkimo – pardavimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, 7.9. punktas). Taigi, šio juridinio fakto registracija reiškia, kad nuo 2014 m. liepos 23 d. pirkimo – pardavimo sutartis galiojo trečiųjų asmenų atžvilgiu ir sukėlė jiems tam tikras teisines pasekmes, susijusias su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisių į Ginčo pastatą atsiradimu.
Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad registracija buvo negalima dėl to, kad vyksta ginčas kitoje civilinėje byloje, kurioje vyksta teisminis ginčas su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl nuosavybės teisės į Ginčo pastatą. Darytina išvada, kad tarp nagrinėjamos administracinės bylos, kurioje vertinamas Utenos filialo veiksmų atitikimas Nekilnojamojo turto registravimo įstatymo nustatytiems reikalavimams, ir civilinės bylos, kurioje ginčijamos nuosavybės teisės, nėra ryšio, tačiau įsiteisėjęs teismo sprendimas civilinėje byloje gali būti savarankiškas pagrindas registro tvarkytojui atlikti Nekilnojamojo turto registro duomenų pakeitimus, susijusius su Ginčo pastato juridinių faktų ir daiktinių teisių įregistravimu/išregistravimu.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasi teisės normų sistemine analize ir remdamasi ištirtų įrodymų visuma, konstatuoja, kad skundžiamas Utenos filialo sprendimas ir Komisijos sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, todėl juos naikinti teisinio pagrindo nėra. Pareiškėjos skundo reikalavimas priimti naują sprendimą – atsisakyti tenkinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašymą, yra išvestinis reikalavimas šioje byloje ginčijamų sprendimų atžvilgiu, todėl, pripažinus minėtus administracinius aktus teisėtais ir pagrįstais, teisinio pagrindo tenkinti šį pareiškėjos skundo reikalavimą taip pat nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.