Kauno apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. K. (toliau – J. K.) apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutarties, kuria J. K. skundas dėl Administracinės komisijos prie Birštono savivaldybės tarybos 2016 m. liepos 15 d. nutarimo buvo tenkintas iš dalies panaikinant nutarimo dalį, kuria J. K. buvo įpareigota atlyginti G. P. 400 (keturių šimtų) eurų turtinį nuostolį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

J. K. Administracinės komisijos prie Birštono savivaldybės tarybos 2016 m. liepos 15 d. nutarimu buvo pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 110 straipsnio 10 dalį už tai, kad ji neužtikrino, jog jai priklausantys šunys neišeitų už jos žemės valdos, dėl ko, du J. K. priklausantys šunys 2016 m. gegužės 15 d. nubėgo į kaimynystėje esančią ganyklą ir apie 8.00 val. papjovė ganykloje pririštą veršelį, priklausiusį G. P., tuo jai padarydama 400 (keturių šimtų) eurų materialinę žalą.Už šio administracinio teisės pažeidimo padarymą jai buvo paskirta 150 (vieno šimto penkiasdešimties) eurų bauda ir ji įpareigota atlyginti G. P. 400 (keturių šimtų) eurų materialinę žalą.Nesutikdama su priimtu nutarimu, J. K. pateikė skundą Prienų rajono apylinkės teismui, kuris, įvertinęs administracinio teisės pažeidimo byloje esančius įrodymus, J. K. skundą tenkino iš dalies, panaikindamas skundžiamo nutarimo dalį, kuria J. K. buvo įpareigota atlyginti G. P. 400 (keturių šimtų) eurų dydžio turtinį nuostolį.Apeliaciniu skundu J. K. prašo panaikinti Administracinės komisijos prie Birštono savivaldybės tarybos 2016 m. liepos 15 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jos atžvilgiu nutraukti.Apeliantės teigimu, nors kiekvieną dieną apie 10.00 val. ji paleidžia savo šunis palakstyti, tačiau jie niekur iš jos namų valdos nebėga, ką pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Birštono policijos komisariato (toliau – Birštono policijos komisariatas) pareigūnai, atvykę į įvykio vietą ir patvirtinę, jog nors tuo metu jie ir matė J. K. palaidus šunis, tačiau jie buvo šalia jos namų, t. y. jos namų valdoje. Kita vertus, J. K. tvirtinimu, analizuojamo įvykio metu (O. Ž. teigimu, 2016 m. gegužės 15 d, apie 7.00 val.) jai priklausantys šunys buvo pririšti. Skundu pažymima, kad vienintelė byloje esanti liudytoja – O. Ž. yra nukentėjusiosios G. P. močiutė, dėl ko yra suinteresuota nagrinėjamos bylos baigtimi. Be to, tarp O. Ž. ir apeliantės jau seniai susiklostę konfliktiški santykiai, dėl ko, jos parodymai negali būti pripažinti patikimais. Akcentuojama ir tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad O. Ž. rado dar gyvą veršelį. Darydama šią išvadą apeliantė pažymi, kad nors G. P. teigia, jog jai atvykus į įvykio vietą veršelis dar buvo gyvas, tačiau tai paneigia O. Ž. parodymai, kad ši neleido savo anūkės prie veršelio. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad vien tik apeliantės šunų buvimo faktas prie veršelio jos kaltės nepatvirtina, kadangi versija apie tai, jog veršelis galėjo būti sudraskytas naktį laukinių žvėrių, o J. K. šunys prie jo prisiartino veršeliui jau esant negyvam, taip ir liko nepaneigta. Pabrėžiama ir tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų apie J. K. laikomų gyvūnų veislę, amžių, vakcinavimą, laikymo sąlygas ir pan. Pas apeliantę po įvykio jokie veterinarijos specialistai nesilankė, pasiutligės epoizootinis aktas surašytas nebuvo. Nesant šių duomenų nustatyti ar apeliantės laikomi šunys, atsižvelgiant į jų fizines savybes, galėjo sudraskyti veršelį, nėra jokios objektyvios galimybės. Apeliaciniu skundu abejojama ir pirmosios instancijos teismo nešališkumu, teigiant, kad apylinkės teismas analizuojamu atveju visiškai nepagrįstai atsisakė į teismo posėdį iškviesti apeliantės prašomą liudytoją – R. L., galinčią patvirtinti esmines nagrinėjamos bylos aplinkybes, susijusias su J. K. laikomų šunų agresyvumu, jų laikymo sąlygomis ir pan. Be to, skundžiama nutartimi, pasak apeliantės, taip ir liko neįvertinta Prienų rajono savivaldybės 2016 m. spalio 18 d. rašte pateikta informacija apie tai, kad nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo gauti 10 gyventojų prašymai dėl vilkų papjautų naminių gyvulių; vilkai per šį laikotarpį papjovė 14 avių ir 1 telyčią. G. P. pateikė atsiliepimą į J. K. apeliacinį skundą, kuriuo prašo Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį panaikinti, kadangi nagrinėjamu atveju jos, kaip nukentėjusiosios, interesai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nebuvo tinkamai apginti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

J. K. apeliacinis skundas netenkinamas. Pagal ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu teisės pažeidimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Išnagrinėjus šią administracinio teisės pažeidimo bylą, patikrinus skundžiamą apylinkės teismo nutartį bei Administracinės komisijos prie Birštono savivaldybės tarybos 2016 m. liepos 15 d. nutarimą, įvertinus pažeidėjos apeliacinio skundo argumentus, ir, atsižvelgiant į ATPK 257 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis), teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, dėl ko padarė teisingas, surinktais įrodymais pagrįstas bei faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas dėl J. K. kaltės padarius ATPK 110 straipsnio 10 dalyje įtvirtintą administracinį teisės pažeidimą. Priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įrodymais, gautais teisėtais būdais, nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, todėl naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, o tuo pačiu ir Administracinės komisijos prie Birštono savivaldybės tarybos 2016 m. liepos 15 d. nutarimo dalį, nepakeistą 2016 m. lapkričio 14 d. teismo nutartimi, objektyvais duomenimis neparemtais apeliacinio skundo motyvais teisinio pagrindo nėra. Lietuvos Respublikos ATPK 110 str. yra numatyta atsakomybė už Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų gerovės ir apsaugos bei atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus, pažeidimą. Minėtos teisės normos 10 d. įtvirtinta, jog Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų gerovės ir apsaugos bei atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus, pažeidimas, dėl kurio atsirado žala asmens sveikatai ar turtui, užtraukia asmeniui baudą nuo vieno šimto keturiasdešimt keturių iki dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų su gyvūnų konfiskavimu arba be konfiskavimo. Atsižvelgiant į šios teisės normos dispoziciją, akivaizdu, kad ji suformuota kaip blanketinė, todėl jos taikymui būtina nuoroda į kitus teisės aktus, reglamentuojančius aukščiau paminėtus reikalavimus. Nagrinėjamu atveju tai reglamentuoja Birštono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. birželio 10 d. įsakymas Nr. AV-252 „Dėl gyvūnų laikymo Birštono savivaldybėje taisyklių patvirtinimo“, kurio IV dalies 45 punktas numato, kad tais atvejais, kai šuo laikomas pririštas, jis turi būti rišamas taip, kad neišeitų už žemės valdos, kurioje laikomas, ribos. Sutinkamai su komentuojamo teisės akto 47 punktu, uždaroje žemės valdoje šuo gali būti laikomas nepririštas, jei užtikrinama, kad šuo iš jos neišbėgs; tokiu atveju matomoje vietoje turi būti pakabintas ne mažesnis kaip 8 cm pločio ar skersmens įspėjamasis ženklas su užrašu, pvz., „Atsargiai, šuo!“ (4 priedas), o prie uždaros žemės valdos vartų rekomenduojama įrengti skambutį valdos savininkui pakviesti. Tuo tarpu pagal aptariamo Birštono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo 51 punktą, gyvūnų augintinių savininkas privalo garantuoti, kad gyvūnų auginimas ir laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai ar gyvybei, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų, sanitarijos ir higienos reikalavimųNors nagrinėjamu atveju apeliantė neigia savo kaltę, nurodydama, kad jai priklausantys šunys analizuojamo įvykio metu buvo pririšti, todėl negalėjo užpulti ir sudraskyti G. P. priklausančio veršelio, tačiau, tokius apeliantės argumentus paneigia byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patikrinti įrodymai, liudytojų bei iš dalies pačios J. K. prieštaringi apylinkės teismo posėdžio metu duoti parodymai.Sutinkamai su liudytojos O. Ž., betarpiškai mačiusios analizuojamą įvykį, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais, įvykio dieną ji atsikėlė apie 7.00 val. ir ėjo melžti karvės. Atėjusi prie tvarto, kur maždaug 30 metrų atstumu buvo pririštas sudraskytas veršiukas, pamatė ant veršelio sulipusius du didžiulius šunis. Veršiukas bliovė, buvo atsiklaupęs ant priekinių kojų. Lazdele ji nuvaikė šunis ir grįžo namo, iš kur paskambino J. K., tačiau ši telefono ragelio nekėlė. Vėl nuėjo pažiūrėti prie veršelio ir vėl pamatė ant jo sulipusius šunis. Po kiek laiko atvažiavo jos dukra, žentas ir mergaitė (anūkė), kurie nuėjo pas J. K. ir pranešė apie jos palaidus šunis, sudraskiusius G. P. priklausiusį veršelį. Kiek vėliau, į įvykio vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai. Papildomai liudytoja paaiškino, kad jos žiniomis J. K., laiko tris šunis: iš kurių vienas vilkinis, kitas medžioklinis ir dar vienas šuniukas, kurie nuolat eidavo į jos (O. Ž.) tvartą, teritoriją. Nors apeliaciniu skundu keliamos abejonės šios liudytojos parodymais, teigiant, jog ji yra sudraskyto veršelio savininkės – G. P. močiutė, o jos santykiai su J. K. jau seniai yra įtempti, dėl ko, galimas jos suinteresuotumas bylos baigtimi, tačiau abejoti O. Ž. parodymų patikimumu ir objektyvumu, įvertinus jos išdėstytas aplinkybes kitų nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumoje, J. K. skundą nagrinėjantis teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo. Manyti priešingai aukštesniajam teismui neleidžia ir J. K. apeliaciniame skunde pateikti, tačiau jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsti, samprotavimai apie tai, jog O. Ž., būdama senyvo amžiaus, negalėjo eiti melžti karvės, dėl ko negalėjo matyti ir veršelio draskymo fakto. Neabejojant O. Ž. teismo posėdžio metu išdėstytų vertinamo įvykio aplinkybių patikimumu, pažymėtina, jog jos parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir detalūs, apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, priešingai nei J. K., ji buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, analogiškas vertinamo įvykio aplinkybes ji išdėstė ir savo rašytiniuose paaiškinimuose. Juos iš esmės patvirtino ir kitų nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje apklaustų asmenų, iš dalies ir pačios J. K., parodymai, objektyviai užfiksuotos aplinkybės (sudraskytas veršelis, palaidi šunys). Sutinkamai su G. P. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, vertinamo įvykio dieną jai paskambino močiutė, kuri pranešė, kad du šunys papjovė jai priklausantį, tačiau pas močiutę – O. Ž., laikomą veršelį. Močiutė nurodė, kad J. K. šunys yra užsilipę ant veršelio ir jį drasko. Ji, kartu su tėvais, skubiai atvažiavo pas močiutę. Rado merdėjantį veršelį. Jos tėvai nuvažiavo pas J. K., siūlė jai ateiti pažiūrėti veršelio, viską išsiaiškinti taikiai, tačiau ši nesutiko, dėl ko buvo iškviesti policijos pareigūnai. Asmeniškai ji (G. P.) nematė, kaip šunys draskė veršelį. Mano, kad daugiau niekas kitas negalėjo papjauti jos veršelio, tiki savo močiute, kad tai padarė J. K. šunys. Kiek žino, J. K. laikė tris šunis: vienas buvo vilkinis, kitas – medžioklinis, trečias – mažiukas. Apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu J. K. paaiškino, kad jos sodyba nėra aptverta tvora. Gegužės mėnesį ji turėjo tris šunis. Voljero šunims laikyti neturi, juos laiko pririštus prie būdų. Naktį šunis visada laiko pririštus, o dieną paleidžia pasilakstyti, tai padariusi, šunis ji prižiūri. Jos šunys nėra agresyvūs, nėra ką nors užpuolę. Vienas jos šuo invalidas, kitas – katės ūgio. Jie niekaip negalėjo papjauti G. P. priklausiusio veršelio, nes tam jie per maži ir per silpni. Jos manymu, veršelį gal papjovė vilkai ar kiti šunys. Apie tai, kad papjautas veršelis, jai pranešė O. Ž. dukra, apie 09.00 val. ryto. Visi jos šunys tuo metu buvo namie. Vertinant šių administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymų įrodomąją reikšmę, visų pirma pažymėtina, kad pati J. K. neneigia analizuojamo įvykio metu turėjusi tris šunis, kuriuos dieną ji paleidžia palakstyti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad jos sodybos teritorija nėra aptverta tvora, ir nors tuo metu, kai J. K. buvo pranešta apie jos šunų papjautą veršelį jai priklausantys šunys buvo jos sodybos kieme, tačiau akivaizdu, kad ir tuo metu bent du iš jų nebuvo pririšti. Ir nors šią aplinkybę J. K. kategoriškai paneigė aukštesniajam teismui pateiktu apeliaciniu skundu, tačiau, įvertinus tai, kad liudytojais apklausti pareigūnai Ž. Š. ir R. T., iš karto po analizuojamo įvykio atvykę į J. K. sodybos kiemą, patvirtino, jog J. K. sodybos kieme buvo rasti trys šunys, du kurių buvo palaidi, o vienas pririštas, ką iš dalies patvirtina ir administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 80P-61536460-16 esančios fotonuotraukos, tikėti apeliantės teiginiais, teisinio pagrindo nėra. Pažymėtina, jog pasak paminėtų liudytojų, J. K. neneigė, jog ryte jos šunys buvo palaidi. Esant aptartiems duomenims, nekylant abejonėms dėl O. Ž. parodymų patikimumo, tikint jos teiginiais, kad analizuojamu atveju G. P. priklausiusį veršelį buvo užpuolę būtent J. K. šunys, kuriuos ji dar vijo nuo veršelio lazdele, (todėl neabejotinai šunis matė iš arti ir galėjo atpažinti), atsižvelgiant į prieštaringus J. K. parodymus dėl jai priklausančių šunų pririšimo fakto, abejoti jos veiksmų, atitinkančių teisės pažeidimo, įtvirtinto ATPK 110 straipsnio 10 dalyje, sudėties požymius, neteisėtumu, teisinio pagrindo nėra, ką visiškai pagrįstai skundžiama nutartimi pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir J. K. apeliacinio skundo teiginiai, jog nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų apie jos laikomų gyvūnų veislę, amžių, vakcinavimą, laikymo sąlygas ir pan., pas ją po įvykio jokie veterinarijos specialistai nesilankė, pasiutligės epoizootinis aktas surašytas nebuvo. Vertinant šiuos apeliantės argumentus vis tik pažymėtina, kad byloje turi būti nustatinėjamos tik tos aplinkybės, kurios reikšmingos procesinio sprendimo priėmimui. Administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis, nes duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas sprendimas. Tokiu atveju, kai tyrimo metu visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos, nebūtina atlikinėti papildomų tyrimo veiksmų vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų, jei nėra pagrindo manyti, kad bus gauti kokybiškai nauji duomenys. Aptariamu atveju, įvertinus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patikrintus duomenis, jų pagrįstumą bei objektyvumą, spręstina, kad buvo atlikti visi esminiai procesiniai veiksmai, kurių rezultate gautų duomenų pakako pagrįstai konstatuoti J. K. kaltę jai inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 110 straipsnio 10 dalyje, padaryme. Analogiškai vertintini ir apeliacinio skundo teiginiai, jog apylinkės teismas nepagrįstai atmetė apeliantės prašymą teismo posėdžio metu liudytoja apklausti R. L.. Duomenų, patvirtinančių, jog ji matė analizuojamą įvykį ar jo metu J. K. sodybos kieme buvusius šunis, kas iš esmės paneigtų versiją, jog tai jie papjovė G. P. priklausiusį veršelį, nėra, todėl manyti, jog jos parodymai turėtų esminės reikšmės sprendžiant J. K. kaltės klausimą, teisinio pagrindo nėra. Aukščiau aptartų faktinių aplinkybių kontekste, kaip nepagrįsti, atmestini ir J. K. argumentai, jog G. P. priklausiusį veršelį galėjo papjauti vilkai. Šios aplinkybės, priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai traktuoja apeliantė, nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, o vien tai, kad Prienų rajono savivaldybė pateikė raštą, kurio duomenimis, laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d. vilkai Prienų rajono savivaldybės teritorijoje papjovė 14 avių ir 1 telyčaitę, esminės reikšmės sprendžiant J. K. kaltės klausimą, taip pat neturi. Juo labiau įvertinus abejonių nekeliančius O. Ž. parodymus, remiantis kuriais, ji atpažino J. K. du šunis, kurie, jai matant, buvo užsilipę ant G. P. priklausiusio veršelio ir jį draskė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta (su joje išdėstytais motyvais sutinka ir apeliacinės instancijos teismas), naikinti ar keisti ją apeliacinio skundo argumentais, teisinio pagrindo nėra. Išnagrinėjus J. K. apeliacinį skundą, pažymėtina, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas (toliau – ANK), kuris pakeičia iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį ATPK. Įgyvendinant nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusį ANK, pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (2015 m. birželio 25 d. įstatymas Nr. XII-1869) 5 straipsnio nuostatas, administracinių teisės pažeidimų, dėl kurių protokolai, o ATPK 262 straipsnyje nurodytais atvejais – pareiškimai surašyti po 2017 m. sausio 1 d., teisena vyksta pagal ANK (5 straipsnio 2 dalis); administracinių teisės pažeidimų, dėl kurių protokolai, o ATPK 262 straipsnyje nurodytais atvejais – pareiškimai surašyti iki 2017 m. sausio 1 d. ir kurie buvo perkvalifikuoti vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsniu, teisena vyksta pagal ANK (5 straipsnio 3 dalis); kitais, šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nenurodytais, atvejais teisena vyksta pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį ATPK. Sutinkamai su komentuojamo teisės akto 3 straipsnio 1 dalimi, administracinis teisės pažeidimas, padarytas iki 2017 m. sausio 1 d., kuris atitinka ANK numatyto administracinio nusižengimo požymius, turi būti perkvalifikuotas pagal atitinkamą ANK straipsnį, kai jame nustatyta švelnesnė administracinė atsakomybė.ATPK 110 straipsnio 10 dalis numato administracinę atsakomybę už Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų gerovės ir apsaugos bei atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimų, pažeidimus, sukėlusius žalą asmens sveikatai ar turtui. Šio straipsnio sankcijoje numatyta bauda nuo vieno šimto keturiasdešimt keturių iki dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų su gyvūnų konfiskavimu arba be konfiskavimo. Analogiška teisės norma yra įtvirtinta ir ANK 346 straipsnio 4 dalyje, remiantis kuria, Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas, dėl kurio atsirado žalos asmens sveikatai ar turtui, užtraukia baudą nuo vieno šimto penkiasdešimt iki trijų šimtų eurų. Komentuojamo ANK 346 straipsnio 20 dalyje įtvirtinta, kad komentuojamo straipsnio <...> 4, <...> dalyse numatytus administracinius nusižengimus gali būti skiriamas gyvūnų konfiskavimas. Tokiu būdu, naujojo ANK 346 straipsnio 4 dalies sankcija, lyginant ją su ATPK 110 straipsnio 10 dalimi, yra griežtesnė, dėl ko šiuo atveju J. K. veiksmų perkvalifikavimo klausimas nesprendžiamas, o vertinant jos pateikto apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą vadovautasi iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio ATPK nuostatomis. Kaip matyti iš G. P. atsiliepime į J. K. apeliacinį skundą išdėstytų argumentų, ji taip pat prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, tačiau kitais, nei J. K. apeliaciniame skunde išdėstyti, motyvais. Vertinant tokį G. P. atsiliepimo prašymą, vis tik pažymėtina, jog nesutikdama su J. K. atžvilgiu priimta pirmosios instancijos teismo nutartimi, ji, sutinkamai su ATPK 302² straipsniu, turėjo teisę aukštesniajam teismui pateikti apeliacinį skundą su jame išdėstytais, nesutikimo su skundžiamos apylinkės teismo nutarties motyvais, argumentais. Tokiu atveju aukštesnysis teismas turėtų pareigą juos įvertinti ir skundžiamos apylinkės teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą išspręsti ne tik J. K., bet ir G. P. pateikto apeliacinio skundo kontekste. Kadangi G. P. šia savo teise nepasinaudojo – apeliacinio skundo nepateikė, jos atsiliepime į J. K. apeliacinį skundą išdėstyti argumentai ir prašymai dėl jos kaip nukentėjusios neapgintų interesų nevertintini, tačiau pažymėtina, kad savo teisę į žalos atlyginimą ji gali apginti civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 2 straipsniu, 3 straipsnio 2 dalimi, 5 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas,

nutaria:

Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį palikti nepakeistą ir J. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.