Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 17 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla V.Ž. atžvilgiu nutraukta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Baudžiamoji byla dėl priverčiamųjų medicininių priemonių taikymo V.Ž. perduota teismui dėl to, kad V.Ž. 2004 m. gegužės 11 d., apie 19 val., savo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su savo posūniu O.L., gindamasis nuo O.L. prieš jį vartojamo smurto, tyčia peiliu dūrė O.L. 84 kartus į įvairias kūno vietas : 30 - į dešinę veido pusę, 8 - į kairę veido pusę, 7 - į kaklo dešinį šoninį paviršių, 6 - į kaklo kairį šoninį paviršių, 5 – į kaklo priekinį paviršių, 17 - į krūtinę, 1 - į pilvą, 10 - į kairę ranką, iš kurių dėl 7 sužalojimų : durtinių-pjautinių kaklo sužalojimų su kairės pusės (2 žaizdos) bendrosios miego arterijos, jungo venos ir dešinės pusės (5 žaizdos) išorinės miego arterijos, jungo venos pažeidimais, įvykus ūmiam nukraujavimui, O.L. vietoje mirė, tuo V.Ž., peržengdamas būtinosios ginties ribas, nes gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pavojingumo ir pobūdžio, tyčia jį nužudė, t.y. šiais savo veiksmais V.Ž. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 28 str. 3 d. ir 129 str. 1 d.

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 17 d. nutartimi baudžiamoji byla V.Ž. atžvilgiu nutraukta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Nutartyje nurodyta, kad V.Ž. būtinosios ginties ribų neperžengė, nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių bei todėl jam negali būti taikomos ir priverčiamosios medicinos priemonės, o baudžiamoji byla yra nutrauktina.

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nutartį, kuria baudžiamoji byla V.Ž. atžvilgiu nutraukta, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teisme. Prokuroras teigia, kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas bei padaryti esminiai BPK pažeidimai. Nutarties išvados yra grindžiamos bendro pobūdžio formuluotėmis, o ne konkrečiomis nustatytomis aplinkybėmis.

Liudytoja L.B. parodė, kad V.Ž., atėjęs pas ją į namus, papasakojo, kad jį O.L. pradėjo mušti peilio rankena per galvą. Liudytoja tiesiogiai įvykio nematė, apie įvykį jai papasakojo V.Ž. Pastarajam atliktos teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės akte nurodyta, kad baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu jam nustatytas lėtinis progresinis psichikos sutrikimas-mišrios kilmės demencija ir organinė haliucinozė, dėl ko jis negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Todėl prokuroras teigia, kad teismas nepagrįstai vertino ir rėmėsi V.Ž. parodymais kaip įrodymais, nes tai nepakaltinamo asmens parodymai.

Teismo išvada, kad V.Ž. turėjo teisę ginti save ir savo gyvybę, nes kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus, nepagrįstai grindžiama tik bendro pobūdžio formuluotėmis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr.4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 ir 6 p. nurodyta, jog pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus. Prokuroras teigia, kad teismas nenustatė tokių aplinkybių, nes rėmėsi tik liudytojos L.B. parodymais, nors turėjo remtis nustatytais objektyviais duomenimis - padarytais sužalojimais V.Ž. ir O.L. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 2197/04 (01) nurodyta, kad V.Ž. padaryti sužalojimai nežymiai sutrikdė V.Ž. sveikatą. O teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 887/04 (01) nurodyta, kad O.L. sužalojimai padaryti 84 smūgiais, iš jų 8 kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu, likusieji 76 – nežymiu sveikatos sutrikdymu. Visi šie sužalojimai padaryti pjaunančiu ir duriančiu-pjaunančiu vienašmenių savybių galimai tuo pačiu įrankiu-peiliu. O V.Ž. nėra padaryta sužalojimų peilio ašmenimis, jam padaryti sužalojimai tik kietais bukais daiktais. Teismas, darydamas išvadą, kad V.Ž. sužalojimai padaryti suduodant smūgius peilio kotu, nepagrįstai rėmėsi liudytojos L.B. parodymais, kuri cituoja V.Ž. jai papasakotas aplinkybes. Tuo tarpu O.L. peiliu suduoti net 84 smūgiai, iš kurių 7 buvo mirtini. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys rodo, kad V.Ž. sudavė peiliu O.L. daugybę smūgių ir pastarojo kūną paliko gulėti ant grindų. Todėl prokuroras teigia, kad O.L. pavartojo prieš V.Ž. smurtą, o V.Ž., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir nepakaltinamumo būsenoje, peržengė būtinosios ginties ribas ir tyčia nužudė O.L. Teismas nepagrįstai nenustatė pavojingo kėsinimosi pradžios ir pabaigos bei todėl neteisingai nustatė įvykio aplinkybes. Teismas tik bendromis frazėmis konstatavo, jog apginti save V.Ž. galėjo tik duodant atitinkamą atkirtį O.L., todėl paėmęs iškritusį iš užpuoliko O.L. rankų peilį, gynėsi juo nuo pastarojo agresyvių veiksmų. Prokuroras teigia, kad šias aplinkybes nurodė liudytoja L.B., kuri tik atpasakojo V.Ž. žodžius. Tačiau V.Ž. ir O.L. kūnuose nustatyti sužalojimai duoda pagrindą teigti, kad V.Ž. neadekvačiai įvertino aplinkybes, besigindamas, panaudodamas nusikaltimo įrankį-peilį, peržengė būtinosios ginties ribas bei tyčia, panaudojęs peilį, nužudė O.L. Prokuroras teigia, kad teismas vertindamas V.Ž. veiką turi atsižvelgti ne į padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos subjektyvinę pusę, kadangi šią veiką padaręs asmuo yra nepakaltinamas, o į šios veikos objektyvinę pusę-nustatytus sužalojimus, jų kiekį, lokalizaciją, pavojingumą, nusikaltimo įrankį. Be to, teismas neteisingai įvertino teismo psichiatro eksperto K.V. paaiškinimus, kad psichikos liga-silpnaprotystė neleido V.Ž. suprasti kur yra gynybos ribos, kada jos peržengiamos. Todėl prokuroras teigia, kad V.Ž. serga psichikos liga-silpnaprotyste, yra nepakaltinamas ir jį reikia gydyti, o teismas privalo nustatyti ar V.Ž. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Teismas neturi vertinti teismo psichiatro eksperto paaiškinimų nustatant įvykio aplinkybes. Prokuroras mano, kad teismas turi konstatuoti, jog V.Ž. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 28 str. 3 d. ir 129 str. 1 d. Nors teismas, vadovaudamasis BPK 3 str. 1 d. 1 p. ir 403 str. 1 d. 6 p., baudžiamąją bylą V.Ž. atžvilgiu nutraukė, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, tačiau nutartyje nurodė, kad V.Ž. būtinosios ginties ribų neperžengė bei kad jis turėjo teisę ginti save ir savo gyvybę, nes kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus. Todėl prokuroras teigia, kad nutartyje nenurodyta kokiu pagrindu teismas vadovavosi priimdamas sprendimą – ar nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, ar V.Ž. veikė būtinosios ginties sąlygomis ir tai yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti, o V.Ž. gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nors prokuroras skunde teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas baudžiamąją bylą V.Ž. atžvilgiu, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tačiau tai dar nėra pakankamas pagrindas panaikinti šią apygardos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teisme.

Pagal BK 28 str. nuostatas, asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgiant į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taip pat įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir jos intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Todėl nors V.Ž. veiksmuose ir yra požymiai nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 1 d., tačiau, kolegijos nuomone, šioje situacijoje yra baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės.

Prokuroras teisingai nurodo ir cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr.4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 ir 6 punktų nuostatas. Tačiau, kolegijos nuomone, įvykio metu buvo realus, akivaizdžiai ir objektyviai egzistuojantis kėsinimasis į asmens sveikatą ir gyvybę. Senyvo amžiaus ir silpnos sveikatos V.Ž. buvo užpultas žymiai jaunesnio ir stipresnio O.L., ginkluoto peiliu, kurio kotu jis daužė V.Ž. galvą. Pastarajam padarytos kraujosruvos akių vokuose, ausies kaušelyje, petyje, žaste, dilbyje, muštinės žaizdos nosyje, skruoste, viso aštuoniais trauminiais poveikiais. Teismas pagrįstai konstatavo, jog apginti save V.Ž. galėjo tik duodamas atitinkamą atkirtį.

Iš liudytojos L.B. parodymų seka, kad įvykio dieną, apie 18 val., būdama ganykloje, esančioje prieš kaimynų V.Ž. ir O.L. namą, išgirdo, kaip O.L. šaukė rusiškai „papjausiu gabalais“ bei pamatė, kai pastarasis, laikydamas rankoje peilį, vijosi V.Ž.. Pamatęs ją, O.L. nustojo vytis V.Ž. ir nuėjo namo, o V.Ž. atsisėdo ant suoliuko prie savo namo. Tuo metu V.Ž. dar nebuvo sumuštas, sužalojimų nesimatė. Jai sugrįžus į namus, po pusvalandžio, į jos namus atėjo V.Ž., kuris buvo sumuštas, jo veidas buvo kruvinas. Jis pasakė, kad nužudė O.L., nes pastarasis jį mušė per galvą peilio kotu, bet jam pavyko pargriauti O.L., o iškritus peiliui iš O.L. rankų, paėmė tą peilį ir pradėjo juo badyti O.L., tačiau jis neprisimena nei į kurias vietas, nei kiek smūgių sudavė. Be to, V.Ž. parodė jai peilį, kuriuo jis gindamasis subadė O.L. Kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai vadovavosi šiais nuosekliais liudytojos parodymais, kuriais abejoti pagrindo nėra. Tai, kad O.L., laikydamas rankoje peilį bei grasindamas papjauti, vijosi prie namų V.Ž., patvirtina, jog pavojingas kėsinimasis buvo realus ir akivaizdus. Todėl atmetami prokuroro skundo nepagrįsti teiginiai, kad pirmos instancijos teismas nenustatė realaus pavojingo kėsinimosi ir nepagrįstai vadovavosi liudytojos L.B. parodymais. Be to, šie liudytojos parodymai atitinka ir kitiems teismo nuosprendžiu nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, kurios išsamiai išdėstytos teismo nuosprendyje.

Iš baudžiamojoje byloje surinktos medžiagos matyti, kad V.Ž. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu nustatytas ir šiuo metu konstatuojamas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas-mišrios kilmės demencija ir organinė haliucinozė, dėl ko jis negalėjo ir negali suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Tačiau šioje situacijoje ne tik liga privedė V.Ž. prie įstatymo uždraustos veikos padarymo. Ji buvo išprovokuota nukentėjusiojo O.L. ir V.Ž. gynėsi nuo jo agresyvių veiksmų. O psichikos liga – demencija (silpnaprotystė) neleido jam suprasti, kur yra gynybos ribos bei kada jos peržengiamos. Kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai vadovavosi teismo psichiatrijos ekspertizės, atliktos V.Ž., išvadomis bei teismo psichiatro eksperto K.V. parodymais apie įvykio metu susiklosčiusią situaciją.

Tačiau kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad apygardos teismas, nutraukdamas baudžiamąją bylą V.Ž. atžvilgiu BPK 3 str. 1 d. 1 p. ir 403 str. 1 d. 6 p., netinkamai pritaikė baudžiamuosius įstatymus, todėl nutartis šioje dalyje keistina. Kolegijos nuomone, V.Ž. veikė būtinosios ginties sąlygomis, kas yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, todėl baudžiamoji byla V.Ž. atžvilgiu nutrauktina, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 9 p. nuostatomis.

Rezoliucinė dalis

nutari a:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 17 d. nutartį ir baudžiamąją bylą V.Ž. atžvilgiu nutraukti, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 9 p., t.y. esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei - būtinajai ginčiai.

Kitos nutarties dalies nekeisti.