Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-5720-331/2016

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2016-09-15
Bylos Nr.: eI-5720-331/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00369-2016-0
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Jolita Rasiukevičienė, Henrikas Sadauskas, Mefodija Povilaitienė
Trečiasis asmuo: A. U., UAB „Ridvija“, Šiaulių miesto savivaldybės, UAB „Karališkas vežėjas“, UAB „Jūsų taksi“
Pareiškėjas: UAB „Busturas“
Atsakovas: Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai

Kategorijos

1.7.1pavadinimo nepavyko patikrinti
3.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. eI-5720-331/2016Proceso Nr. 3-61-3-00369-2016-0Procesinio sprendimo kategorija 1.7.1, 3.21 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Jolitos Rasiukevičienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui J. Š.,atsakovo atstovei E. U.,trečiojo suinteresuoto asmens A. U. įmonės atstovui A. U.,trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Ridvija“ atstovams V. Š., advokatui G. M.,trečiojo suinteresuoto asmens Šiaulių miesto savivaldybės atstovėms K. Š., L. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjos UAB „Busturas“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Šiaulių miesto savivaldybei, UAB „Karališkas vežėjas“, UAB „Ridvija“, UAB „Jūsų taksi“, A. U. įmonei, A. S. įmonei dėl nutarimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2016 m. sausio 6 d. nutarimu Nr. 2S-1/2016 nutarė: 1) pripažinti Šiaulių miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) sprendimus organizuojant keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugų teikimą pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus: 1.1. Šiaulių miesto savivaldybės ir UAB „Busturas“ 2001 m. balandžio 17 d. Keleivių vežimo kelių transportu vietinio susisiekimo maršrutais sutartį Nr. 131; 1.2. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. T-333 „Dėl keleivinio kelių transporto vietiniais (miesto) susisiekimo maršrutais viešųjų paslaugų teikimo ir nuostolių kompensavimo“; 1.3. Šiaulių miesto savivaldybės ir UAB „Busturas“ 2010 m. spalio 29 d. Keleivinio kelių transporto vietiniais (miesto) susisiekimo maršrutais viešųjų paslaugų teikimo ir nuostolių kompensavimo sutartis Nr. SŽ-1005; 2) įpareigojo Šiaulių miesto savivaldybę ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo Konkurencijos tarybos nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje www.kt.gov.lt panaikinti 1 punkte nurodytus sprendimus ir organizuoti konkurencingą procedūrą keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutams aptarnauti; 3) įpareigojo Šiaulių miesto savivaldybę ne vėliau kaip per 14 dienų nuo 2 punkte nurodyto įpareigojimo įvykdymo apie tai informuoti Konkurencijos tarybą pateikiant patvirtinančius įrodymus.

Šalies argumentai

Teismui pateiktame patikslintame skunde pareiškėja prašo panaikinti Konkurencijos tarybos 2016 m. sausio 6 d. nutarimą Nr. 2S-1/2016 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės sprendimų, organizuojant keleivių vežimo paslaugų teikimą, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimas“ (toliau – ir Nutarimas).

Paaiškino, kad Šiaulių miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) 2001 m. balandžio 17 d. pasirašė viešųjų paslaugų teikimo sutartį su savo kontroliuojama įmone „Busturu“ (toliau – ir Sutartis). 2010 m. spalio 29 d. pasirašytas Sutarties pakeitimas – Keleivinio kelių transporto vietiniais (miesto) susisiekimo maršrutais viešųjų paslaugų teikimo ir nuostolių kompensavimo sutartis Nr. SŽ-1005) (toliau – ir 2010 m. Viešųjų paslaugų sutartis). Sutarties galiojimas buvo pratęstas iki 2020 m., ir Sutarties priede išvardinti vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusu maršrutai, kuriais paslaugas pavedama teikti pareiškėjai. Iš 36-ių Sutarties priede išvardintų maršrutų, 31-o maršruto atžvilgiu Savivaldybė nebuvo paskelbusi viešo konkurso, prieš pavesdama paslaugas šiuose maršrutuose teikti pareiškėjai. Likusių 5-ių maršrutų atžvilgiu konkursai buvo skelbti, ir juos visus laimėjo pareiškėja. Be pareiškėjos, šiuo metu Šiaulių mieste nėra jokių ūkio subjektų, teikiančių vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusais paslaugas.

Nesutinka su Konkurencijos tarybos vertinimu, kad Savivaldybė privilegijavo pareiškėją, pavesdama šiai įmonei teikti paslaugas maršrutuose, kurių atžvilgiu nebuvo skelbti vieši konkursai. Konstitucinis Teismas savo 2015 m. sausio 15 d. nutarime įtvirtino, jog savivaldybės, atrinkdamos viešojo susisiekimo paslaugų teikėjus, neprivalo kiekvienu atveju skelbti viešą konkursą. Savivaldybės gali paskirti paslaugas teikiančius vežėjus ne konkurso būdu tuo atveju, inter alia, jei yra tik vienas ūkio subjektas, galintis teikti paslaugas visa reikiama apimtimi. Šiuo atveju, be pareiškėjos nebuvo jokių ūkio subjektų, kuriems Savivaldybė būtų galėjusi pavesti teikti paslaugas jai reikiama apimtimi – ta apimtimi, kuria jas buvo pavesta teikti pareiškėjai. Tuo metu, kai Savivaldybė pavedė pareiškėjai teikti paslaugas, visi kiti vežėjai buvo arba per maži, kad galėtų patenkinti Savivaldybės poreikius, arba atitinkamas paslaugas pradėjo teikti tik po to, kai paslaugas pavesta teikti pareiškėjai. Konstitucinis Teismas įvardijo dvi sąlygas, kurioms egzistuojant, Savivaldybė turi teisę pasinaudoti Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 17¹ straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta galimybe parinkti paslaugų teikėją neskelbiant viešojo konkurso: (1) kai atitinkamų paslaugų kiti ūkio subjektai, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, neteiktų arba teiktų ne visa apimtimi, tačiau kurios yra būtinos patenkinti bendruosius interesus (toliau – ir Pirmoji sąlyga), ir (2) šia teise (paslaugų teikėją paskirti ne konkurso būdu) Savivaldybė privalo naudotis nediskriminuodama ir neprivilegijuodama ūkio subjektų (toliau – ir Antroji sąlyga). Priešingai, nei teigia Konkurencijos taryba, Savivaldybei privalo būti leidžiama pačiai ne konkurso būdu nustatyti, ar yra tokių kitų ūkio subjektų. Antraip, absurdiškai, Savivaldybė būtų priversta skelbti konkursą tam, kad išsiaiškintų, ar ji privalo skelbti konkursą.

Jei be pareiškėjos jokių ūkio subjektų nebuvo, arba jei kiti ūkio subjektai nebūtų sugebėję teikti Savivaldybei reikalingas paslaugas visa apimtimi, tai Pirmoji sąlyga turi būti laikoma išpildyta. Kadangi Konstitucinis Teismas nepatikslino, kokiais konkrečiais kriterijais remdamasi Savivaldybė privalo nagrinėti, ar yra išpildyta Pirmoji sąlyga, ir kadangi šiuo klausimu nėra priimta jokių detalizuojančių teisės aktų, darytina išvada, jog Savivaldybė privalo pati protingai įvertinti, kurie kriterijai yra reikšmingi, vertinant kitų ūkio subjektų egzistavimą Pirmosios sąlygos kontekste. Nepaisant to, kad pareiškėja neturi visos informacijos apie tai, į kokius kriterijus Savivaldybė atsižvelgė, pavesdama jam teikti paslaugas, Savivaldybės vertinimas, jog be pareiškėjos nebuvo jokių ūkio subjektų, galėjusių visa apimtimi prisiimti teikti paslaugas, kurias prisiėmė teikti pareiškėja, buvo pagrįstas pagal visus praktinę reikšmę galinčius turėti kriterijus.

Atsakovo argumentas, jog ūkio subjektus, kurie, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, būtų suinteresuoti teikti paslaugas Savivaldybei, įmanoma nustatyti tik paskelbus viešą konkursą ir įvertinus gautus ūkio subjektų pasiūlymus, yra nenuoseklus, kadangi jis paneigia pačią Pirmosios sąlygos esmę. Nutarimo 88 pastraipoje įvardijami ūkio subjektai, kuriuos Konkurencijos taryba įvertino kaip galėjusius siekti teikti keleivių vežimo paslaugas Šiaulių mieste ir dalyvauti konkurencingose procedūrose dėl šių paslaugų ar jų dalies teikimo, jeigu tokia procedūra ar procedūros būtų organizuotos – UAB „Kautra“ bei penkios maršrutinių taksi paslaugas teikusios įmonės: UAB „Karališkas vežėjas“, UAB „Ridvija“, UAB „JŪSŲ TAKSI“, A. U. įmonė ir A. S. įmonė (toliau visos penkios kartu – ir Maršrutinių taksi įmonės). UAB „Kautra“ įvardijama potencialiu paslaugų teikėju remiantis tuo pagrindu, kad 2015 m. sausio 6 d. pateikė Konkurencijos tarybai raštą, kuriuo pranešė, jog domėtųsi viešo konkurso vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusu paslaugoms teikti Šiaulių mieste sąlygomis, jei toks konkursas būtų skelbiamas. Maršrutinių taksi įmonės Nutarime pripažintos potencialiomis paslaugų teikėjomis tuo pagrindu, kad anksčiau užsiėmė panašia veikla. UAB „Kautra“ pateikė 2015 metais surašytą raštą, atspindintį jos poziciją būtent 2015 metais. Tuo tarpu, vertinti reikėtų situaciją, egzistavusią 2010 metais, kadangi būtent tuo metu Savivaldybė pasirašė sutarties su pareiškėja pakeitimą, kuriuo pastarajam buvo pavesta teikti atitinkamas paslaugas. Abejotina, ar UAB „Kautra“, atsižvelgdama į savo komercinius interesus, 2010 m. būtų norėjusi ir sugebėjusi teikti paslaugas Savivaldybei visa apimtimi. Remiantis viešai prieinama informacija, UAB „Kautra“ tik nuo 2010 metų pradėjo teikti susisiekimo viešuoju transportu paslaugas Druskininkuose. Taip pat, UAB „Kautra“ šiuo metu teikia susisiekimo maršrutiniais taksi paslaugas Kaune, tačiau šios veiklos įmonė ėmėsi tik nuo 2014 m., tai yra, gerokai po to, kai susiklostė nagrinėjamos bylos aplinkybės.

Maršrutinių taksi įmonių gebėjimas prisiimti teikti paslaugas tik kai kuriuose maršrutuose suponuoja, jog šios paslaugos būtų teikiamos ne visa apimtimi, kuria jas buvo pavesta teikti pareiškėjai. Kaip nurodyta Konstitucinio Teismo nutarime, Savivaldybė turi diskreciją parinkti vežėją savarankiškai, kai atitinkamų paslaugų kiti ūkio subjektai, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, neteiktų arba teiktų ne visa apimtimi. Maršrutinių taksi įmonės neturėjo pakankamų pajėgumų konkuruoti su pareiškėja dėl paslaugų, kurias šiam pavedė teikti Savivaldybė, teikimo.

Pažymėjo, kad 2007 m. spalio 23 d. Europos parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų ir panaikinančio Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 1191/69 ir (EEB) Nr. 1107/70“ (toliau – ir Reglamentas Nr. 1370/2007) 5 straipsnio 7 dalies nuostata įtvirtina valstybių narių (ir jų institucijų) pareigą imtis priemonių siekiant užtikrinti, kad sprendimai dėl vežimo paslaugų paskyrimo neskelbiant konkurso būtų veiksmingai ir skubiai peržiūrimi paprašius asmeniui, norinčiam ar norėjusiam sudaryti konkrečią sutartį ir rizikavusiam ar rizikuojančiam nukentėti nuo tariamo pažeidimo dėl to, kad minėtieji sprendimai pažeidė Bendrijos teisę arba nacionalines taisykles, pagal kurias ši teisė įgyvendinama. Nuo to laiko, kai buvo sudaryta ginčijama sutartis su pareiškėja, Savivaldybė kreipimųsi pagal minėtą nuostatą nėra gavusi.

Kadangi nėra jokių teisės aktų, tiesiogiai įtvirtinančių apribojimus savivaldybėms nuspręsti, keliems paslaugų teikėjams turi būti suteikiama teisė teikti paslaugas atitinkamoje rinkoje, Savivaldybė, nustatydama, jog visų paslaugų teikimas turėtų būti perduodamas tik vienam vežėjui, nepažeidė savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės principo. Tuo atveju, jei paslaugų teikėjų skaičius Šiauliuose nebūtų ribojamas iki vieno, tai yra, dėl kiekvieno maršruto būtų skelbiamas atskiras viešas konkursas, tai lemtų paskatą rinkos dalyviams prisiimti paslaugas tik aktyviausiuose maršrutuose, kadangi šie maršrutai potencialiai yra pelningiausi. Tuo tarpu, mažai aktyvūs maršrutai, kurių yra dauguma, ir kurių keleivių srautai sudaro tik mažą dalį nuo visų keleivių srautų, rinkos dalyviams būtų nepatrauklūs. Paslaugas šiuose neaktyviuose maršrutuose greičiausiai tektų teikti pareiškėjui, kadangi ši įmonė yra kontroliuojama Savivaldybės, ir todėl siekia bendrojo intereso tikslų. Įpareigojimas pareiškėjai prisiimti nepelningą veiklą, tuo pačiu metu konkuruojant dėl pelningos veiklos su analogiškų įpareigojimų neapsunkintais privačiais operatoriais, sudarytų finansiškai netvarią pareiškėjos padėtį, ir sukeltų grėsmę bendruosius interesus atitinkančių paslaugų teikimui. Be to, vienintelio paslaugų teikėjo priežiūra reikalauja mažiau Savivaldybės resursų. Esant vieninteliam paslaugų teikėjui, teikiančiam paslaugas visame mieste, įvairių reformų organizavimas tampa paprastesnis ir greitesnis, paprasčiau koreguoti maršrutus.

Dėl Antrosios sąlygos išpildymo nurodė, kad Nutarime keliose vietose yra teigiama, kad Savivaldybė privilegijavo pareiškėją, nes paskyrė jį teikti paslaugas ne konkurso būdu. Jei vežėjo parinkimas ne konkurso būdu savaime lemia diskriminavimą arba privilegijavimą, tai reiškia, kad parinkti vežėją ne konkurso būdu nėra teisėtos galimybės – priešingai, negu nustatoma Konstitucinio Teismo nutarime. Jokių papildomų argumentų, kodėl pareiškėja buvo privilegijuojamas jį parinkus ne konkurso būdu, Nutarime nėra pateikiama, todėl Savivaldybė šią Konstitucinio Teismo nutarime įtvirtintą Antrąją sąlygą išpildė, ir todėl nepažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio.

Pareiškėjos manymu, Savivaldybė neprivalėjo įvertinti, ar bet kuris pareiškėjo „potencialus konkurentas“ būtų galėjęs teikti paslaugas Šiaulių mieste jai reikalinga apimtimi. Savivaldybė, išpildydama Pirmąją sąlygą, privalėjo tik įvertinti, ar nebuvo kitų ūkio subjektų, kurie, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, būtų galėję šias paslaugas teikti. Potencialios konkurencijos (taip, kaip ji suprantama Lietuvos ir Europos Sąjungos konkurencijos teisėje) Savivaldybė vertinti neprivalėjo.

Pareiškėjos vertinimu, nėra jokių priežasčių, dėl kurių tariamo pažeidimo teisinis vertinimas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio atžvilgiu galėtų išsiskirti 2001 ir 2010 metais. Visi pareiškėjos teisiniai argumentai, susiję su 2010 m. Viešųjų paslaugų sutarties atitiktimi Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, mutatis mutandis turėtų būti taikomi ir Sutarties bei Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. T-333 atžvilgiu. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinti ribojimai savivaldybių atžvilgiu 2001 metais nebuvo platesni negu tie, kurie buvo taikomi 2010 metais. Nutarime nėra pateikiama informacijos apie reikšmingas faktines aplinkybes, egzistavusias 2001 metais.

Nutarimo rezoliucinės dalies 1.1.-1.3. punktuose pripažįstama, jog Sutartis, 2010 m. Viešųjų paslaugų sutartis ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. spalio 21 d. sprendimas Nr. T-333 visa savo apimtimi pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį. Tačiau, minėti dokumentai įtvirtina pareiškėjos teisę teikti paslaugas ne tik 31-u maršrutu, dėl kurių nebuvo skelbta konkurso, bet ir 5-iais maršrutais, dėl kurių konkursas skelbtas buvo. Kadangi pareiškėjai buvo pavesta teikti paslaugas šiais pastaraisiais 5-iais maršrutais konkurso būdu, Nutarime nepagrįstai pripažįstama, jog Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis buvo pažeistas ir šių maršrutų atžvilgiu.

Per teismo posėdį pareiškėjos atstovas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.

Atsiliepimas

Atsakovė Konkurencijos taryba su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėja netinkamai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime pateiktais išaiškinamais ir nepagrįstai jų pagrindu siekia paneigti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Konstitucinis Teismas nagrinėjo Kelių transporto kodekso 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija), kuriame nustatyta, kad Savivaldybių institucijos vežėjus teikti viešąsias paslaugas pagal viešųjų paslaugų įsipareigojimus parenka tiesiogiai sudarydamos viešųjų paslaugų teikimo sutartį su vežėju, atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tai, kad Konstitucinis Teismas nutarime pripažino, jog tam tikromis sąlygomis savivaldybės gali sudaryti keleivių vežimo sutartis su jų valdomomis įmonėmis ir tai neprieštarauja Konstitucijai, nereiškia, jog paslaugų pavedimas ne konkurso būdu teikti keleivių vežimo paslaugas negali būti vertinamas pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Kaip nustatė Konkurencijos taryba (Nutarimo (100) pastraipa), Kelių transporto kodekso 17¹ straipsnio 2 dalyje numatyti keleivinio keliu transporto viešąsias paslaugas teikiančių vežėjų parinkimo būdai konkurso būdu ar tiesiogiai sudarant viešųjų paslaugu teikimo sutartį, nenumato imperatyvo, kad viešąsias paslaugas teikiantys vežėjai privalo būti parenkami tik tiesiogiai sudarant viešųjų paslaugų teikimo sutartį. Kelių transporto kodekso 171 straipsnio 2 dalyje numatyta savivaldybės teisė (galimybė) vežėją paskirti ne konkurso būdu. Taigi, net jeigu savivaldybė turi teisę paskirti vežėją ne konkurso būdu, tokia jos teisė nelaikytina imperatyviu įstatymo reikalavimų vykdymu. Konstitucinio Teismo nutarimo 9.2 punkte nurodyta, kad ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas ir kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų, kuriais reguliuojamas viešųjų paslaugų teikimas, kontekste: Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Konkurencijos įstatymo ir Kelių transporto kodekso. Vis dėlto, tai nereiškia, jog Konstitucinis Teismas nutarime pateikė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų aiškinimą ir pateikė tokį pažeidimo sudėties ar Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio sąlygų interpretavimą. Konkurencijos taryba Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą šiuo atveju konstatavo nustačiusi visų šiame straipsnyje įtvirtintų sąlygų visumą, o Konstitucinio Teismo nutarimu vadovavosi tiek, kiek jis reikšmingas vertinant konkrečias pažeidimo sąlygas.

Konkurso ir konkurencingos procedūros rengimas sudaro sąlygas ne tik ūkio subjektams įvertinti savo galimybes varžytis dėl atitinkamų paslaugų teikimo, tačiau ir Savivaldybei nustatyti potencialius šių paslaugų teikėjus, pasinaudoti jų tarpusavio konkurencijos teikiama nauda. Konkurso ar kitokios konkurencingos procedūros rengimas nepaneigia aplinkybės, jog neatsiradus potencialių paslaugų teikėjų, Savivaldybė sutartį galėtų sudaryti tiesiogiai, ne konkurso tvarka. Konkurencijos procedūros organizavimas, priešingai nei teigia pareiškėja, yra ne formalumas, o siekis sudaryti sąlygas ūkio subjektams varžytis dėl galimybės teikti atitinkamas keleivių vežimo paslaugas. 2009 m. Šiaulių miesto bendrojo plano aiškinamajame rašte Savivaldybė pati patvirtino poreikį užtikrinti efektyvią Šiaulių miesto keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais sistemą ir vežėjų parinkimą konkurso būdu, tačiau vis tiek paslaugų teikimą pavedė tik vienam, savo kontroliuojamam ūkio subjektui. Savivaldybė, nekonkurencingu būdu suteikdama UAB „Busturas“ teisę vežti keleivius, sudarė šiai įmonei išskirtinai palankias sąlygas veikti atitinkamoje keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais rinkoje, t. y. privilegijavo UAB „Busturas“ kitų ūkio subjektų atžvilgiu. Atitinkamai kiti šias paslaugas teikiantys ar galintys teikti ūkio subjektai, buvo diskriminuojami, nes jiems nebuvo sudarytos galimybės konkuruoti dėl keleivių vežimo Šiaulių mieste. Objektyvus kitų ūkio subjektų ir jų galimybių teikti paslaugas nustatymas galimas tik tuo atveju, jeigu Savivaldybė rengia konkurencingą procedūrą, kurios metu visi paslaugas galintys ir norintys teikti ūkio subjektai turi galimybę konkuruoti. Ūkio subjektai tik žinodami viešai paskelbtas aiškias, skaidrias ir nediskriminacines paslaugų teikimo sąlygas konkurencingos procedūros metu, gali įvertinti savo galimybes ir suinteresuotumą jas teikti, o Savivaldybė galėtų objektyviai įvertinti galimus keleivių vežimo paslaugų teikėjus. Nei Savivaldybė, nei UAB „Busturas“ nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog bet koks vertinimas dėl to, ar buvo kitų pajėgių tiekėjų teikti paslaugas, iš tiesų buvo atliktas. Nepriklausomai nuo to, kad savivaldybės turi teisę paskirti vežimo paslaugų teikėjus ne konkurso būdu, tiek Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimai, tiek ir Konstitucinio Teismo nutarime pateikti išaiškinimai patvirtina, jog savivaldybės šia savo teise negali pasinaudoti, jeigu vieni ūkio subjektai būtų privilegijuojami, o kiti - diskriminuojami.

Konkurencijos taryba tinkamai nustatė UAB „Busturas“ konkurentus ir ūkio subjektus, kurie dėl keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugų pavedimo UAB „Busturas“ buvo diskriminuoti. P. K. įstatymą konkurentais laikomi ne tik tie ūkio subjektai, kurie konkuruoja tarpusavyje, tačiau ir tie, kurie gali susidurti su tarpusavio konkurencija (potencialūs konkurentai). Konkurencijos taryba, vertindama, ar Savivaldybės sprendimai teikia privilegijas ar diskriminuoja ūkio subjektus, pagrįstai nustato ne tik konkurentus, tačiau ir potencialius konkurentus. Tai, kad Konstitucinis Teismas savo nutarime nevartojo potencialių konkurentų sąvokos, visiškai nekeičia ir nepaneigia Konkurencijos tarybos išvadų. Konstitucinis Teismas nustatė, kad turi būti atsižvelgiama į ūkio subjektus, kurie nebūtinai jau teikia keleivių vežimo paslaugas, bet kurie nori ir gali teikti šias paslaugas.

Konkurencijos tarybos vertinimu, UAB „Kautra“ ar kiti ūkio subjektai, galėjo potencialiai siekti varžytis dėl keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugų ar jų dalies Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje teikimo. Ką patvirtina ir UAB „Kautra“ 2015 m. raštas, kuriame įmonė patvirtino suinteresuotumą, jeigu konkursas dėl vežimo paslaugų teikimo būtų organizuotas, svarstyti galimybę jame dalyvauti. Tai, kad UAB „Kautra“ raštas buvo 2015 m., o ne 2010 m., nepaneigia Konkurencijos tarybos vertinimo, jog yra ūkio subjektų, kurių atžvilgiu buvo ar galėjo būti sudaromos skirtingos konkurencijos sąlygos. Konkurencijos taryba tyrimo metu (t. y. 2014-2015 m.) nagrinėjo kitų ūkio subjektų suinteresuotumą teikti šias paslaugas, o Savivaldybė, kuriai nustatyta pareiga užtikrinti sąžiningą konkurenciją, 2010 m. tokio vertinimo neatliko, todėl nėra pagrindo sutikti, jog 2010 m. tokių subjektų neabejotinai nebuvo.

Keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugas iki 2014 m. vasario 1 d., t. y. įsakymo dėl maršrutinių taksi maršrutų panaikinimo priėmimo, autobusais turinčiais nuo 10 iki 17 sėdimųjų vietų, teikė ir Maršrutinių taksi įmonės. Po 2014 m. vasario 1 d., UAB „Busturas“ autobusais iki 17 sėdimųjų vietų šiuo metu keleivius veža 8 maršrutais. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti, jog subjektai, kurie teikė analogiškas paslaugas kaip UAB „Busturas“, yra nelaikytini potencialiais konkurentais ir rinkos dalyviais, vien dėl to, kad Savivaldybė savo sprendimais šias paslaugas nusprendė pavesti teikti tik savo kontroliuojamai įmonei. Bent jau atitinkamoje keleivių vežimo paslaugų dalyje, maršrutiniais taksi keleivius vežančios įmonės galėtų konkuruoti su UAB „Busturas“. Savivaldybės sprendimai, kartu ir įsakymas dėl maršrutinių taksi maršrutų panaikinimo, kai keleivių vežimo paslaugų teikimas be konkurso pavestas tik Savivaldybės kontroliuojamam ūkio subjektui, patvirtina, kad Savivaldybė nesiėmė veiksmų sudaryti sąlygas ir paskatinti kitus ūkio subjektus varžytis dėl vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais vežimo paslaugų teikimo. Be to, potencialiais paslaugų teikėjais gali būti ne tik savivaldybių įsteigtos ir kontroliuojamos vežėjų įmonės, tačiau bet kurie kiti (ne savivaldybių įsteigti) ūkio subjektai, galintys ir norintys teikti keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugas.

Tai, kad maršrutinių taksi įmonės, UAB „Kautra“ ar kiti ūkio subjektai neinicijavo Reglamento Nr. 1370/2007 procedūrų, nėra išimtinės aplinkybės, rodančios, jog nėra potencialios konkurencijos šioje rinkoje. Konkurencijos taryba savo vertinimą atliko įvertinusi kitas šiuo konkrečiu atveju nustatytas faktines aplinkybes. Maršrutinių taksi įmonės buvo teikę dalį UAB „Busturas“ teikiamų paslaugų, UAB „Kautra“ patvirtino savo suinteresuotumą dalyvauti konkursuose dėl šių paslaugų ar jų dalies teikimo, todėl remdamasi šiomis aplinkybės padarytos Konkurencijos tarybos išvados dėl potencialių rinkos dalyvių yra pagrįstos.

Nesutinka, jog teisės aktai neriboja Savivaldybės teisių keleivių vežimo srityje. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 33 punktas, Transporto veiklos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis ir Kelių transporto kodekso 4 straipsnio 3 dalis suteikia savivaldybėms kompetenciją formuoti viešojo vietinio transporto veiklos strategiją ir organizuoti keleivių vežimą vietiniais maršrutais. Tačiau šias savo teises savivaldybės turi įgyvendinti vadovaudamosi ir kitų įstatymų, įskaitant ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų, Konstitucijos 46 straipsnio numatytų konkurencijos principų.

Pažymėjo, kad Nutarimo išvados nėra ir neprivalo būti analogiškos Pranešimo apie atliktą tyrimą išvadoms. N. K. taryba atlieka vertinimą ir pateikia motyvus, atsižvelgusi ir į procedūros dalyvių pateiktus paaiškinimus dėl tyrimo išvadų pagrįstumo. Tai, kad Konkurencijos taryba Nutarime išsamiai įvertino tiek Pranešime apie atliktą tyrimą nustatytas ir kitas aplinkybes, bei pateikė vertinimą, kuris nevisiškai atitinka Pranešime apie atliktą tyrimą Konkurencijos tarybos Viešųjų subjektų priežiūros skyriaus siūlomą vertinimą, nesudaro pagrindo teigti, jog Nutarimas prieštarauja ankstesnėms Konkurencijos tarybos išvadoms.

Pareiškėjos argumentai, kad dėl to, kad neva kiti vežėjai išsirinktų sau pelningiausius maršrutus ar kitaip nepagrįstai pasinaudotų UAB „Busturas“ veikla, nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Nėra pagrindo teigti, jog Savivaldybė organizuodama viešojo transporto sistemą, ir turėdama teisės aktų įgaliojimus prižiūrėti visų vežimo paslaugų teikėjų veiklą, negalėtų užtikrinti tiek sąžiningos konkurencijos, tiek ir bendrųjų interesų įgyvendinimo. Tai, kad tam tikromis sąlygomis Savivaldybei galėtų būti lengviau atlikti savo funkcijas, nereiškia, kad Savivaldybė visiškai neturi imtis veiksmų užtikrinti sąžiningą konkurenciją. Savivaldybė turi teisės aktų jai suteiktus įgaliojimus ir gali taip organizuoti keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susiekimo maršrutais sistemą, kad pelningi maršrutai nebūtų išrankiojami, kitų, su keleivių vežimu susijusių funkcijų ar išlaidų joms padengimas būtų paskirstytas tarp paslaugų teikėjų ir pan.

Keleivių vežimo paslaugų teikimo 31 maršrutu pavedimas UAB „Busturas“, netaikant konkurencingos procedūros, laikytinas privilegijavimu, nes ši įmonė nesusidurdama su konkurenciniu spaudimu, įgijo teisę teikti keleivių vežimo paslaugas. Ne konkurencingos procedūros būdu UAB „Busturas“ suteikus išimtines teises teikti keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugas, kiti ūkio subjektai, galintys ir norintys teikti šias paslaugas, neturėjo tokių pačių rinkoje veikimo galimybių kaip UAB „Busturas“, t. y. buvo diskriminuoti. UAB „Busturas“ privilegijavimą ir kitų ūkio subjektų diskriminavimą patvirtina ir kitos tyrimo metu nustatytos aplinkybės. Pavyzdžiui, iki įsakymo dėl maršrutinių taksi maršrutų panaikinimo įsigaliojimo maršrutinių taksi įmonės vykdė keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais veiklą (maršrutiniais taksi, t. y. autobusais, turinčiais nuo 10 iki 17 sėdimųjų vietų), o po šio įsakymo įsigaliojimo ir Viešųjų paslaugų teikimo sutarties su UAB „Busturas“ papildymo, jau ši įmonė veža keleivius 8 maršrutais autobusais iki 17 sėdimųjų vietų (Nutarimo (32)-(33) pastraipos). Taigi, kiti ūkio subjektai buvo pajėgūs teikti keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugas Šiaulių mieste, tačiau galimybės varžytis dėl jų teikimo, nebuvo sudarytos.

Dėl kitų pareiškėjos argumentų paaiškino, kad tai, jog Konkurencijos tarybos vertinimas buvo atliktas ir 2001 m. Keleivių vežimo sutarties atžvilgiu aiškiai nurodyta Nutarime, siekiant pripažinti 2001 m. Keleivių vežimo sutartį, galiojusią neterminuotai, ir kartu su 2010 m. Viešųjų paslaugų sutartimi, pažeidžiančia Konkurencijos įstatymą, nėra būtina, kaip teigia pareiškėja, vertinti išimtinai faktines aplinkybes, egzistavusias 2001 m. Konkurencijos taryba nustatė, kad pavedus keleivių vežimo paslaugų teikimą be konkurencingos procedūros, ūkio subjektai, kurie gali ir nori vykdyti keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais veiklą ir kurie atitinka teisės aktų reikalavimus, nustatytus tokių paslaugų teikėjams, negalėjo siekti teikti keleivių vežimo paslaugų Šiaulių mieste, todėl buvo diskriminuoti. Taigi, visos esminės aplinkybės ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo pripažinimo sąlygos buvo nustatytos.

Konkurencijos taryba aiškiai nurodė, jog vertino Savivaldybės pavedimą išimtinai UAB „Busturas“ teikti keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugas, o ne apskritai UAB „Busturas“ vežimo veiklą Šiaulių mieste. Tai, kad Nutarimo rezoliucinėje dalyje ir išvadose kiekvienu atveju nenurodoma, jog Viešųjų paslaugų sutartis pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus tik dėl tų maršrutų, kurių aptarnavimas UAB „Busturas“ buvo pavestas, o ne laimėtas konkurso būdu, nepaneigia Konkurencijos tarybos vertinimo, atlikto kitose Nutarimo dalyse. Konkurencijos tarybos Nutarimas turi būti vertinamas visumoje, o ne atskirais sakiniais ar pastraipomis, todėl nėra pagrindo sutikti, jog pavienis rezoliucinės dalies punktas vertintinas neteisingu vien dėl to, jog jame nėra pateikta dalis išsamiai Konkurencijos tarybos Nutarime vertintos informacijos.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovės atstovė prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Ridvija“ su skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad įgyvendinus Nutarimą, būtų sukurtos prielaidos keleivių vežimo rinkoje atstatyti sveikos konkurencijos principų veikimą. Konstitucinio Teismo vertinimu, transporto viešųjų paslaugų tiekėjas gali būti parinktas be konkurso tik tokiu atveju, kai paskelbto viešojo konkurso būdu lygiomis sąlygomis dalyvaujant tiek viešiems, tiek privatiems ūkio subjektams tokio tiekėjo nepavyko rasti. Teikti keleivių pervežimo už atlygį paslaugas yra akivaizdžiai suinteresuotos iki 2014 m. maršrutinio taksi paslaugas Šiaulių mieste teikusios įmonės bei visa eilė kitų įmonių, tame tarpe ir UAB „Kautra“. Pareiškėja visiškai nepagrįstai kaip teisiškai reikšmingą aplinkybę akcentuoja sąvokų „potencialus konkurentas“ ir „kiti ūkio subjektai“ turinio netapatumą, pagal kurį pastaroji sąvoka neva reikštų siauresnį subjektų, į kurių interesus savivaldybė turi (turėjo) atsižvelgti, ratą, ir neva tai eliminuoja galimybę Šiaulių miesto savivaldybės veiksmus vertinti kaip prieštaraujančius Konkurencijos įstatymo nuostatoms. Konstitucinio Teismo nutarime aiškiai nurodoma, kad „savivaldybė, nuspręsdama dėl keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikėjo parinkimo būdo, turi atsižvelgti inter alia į tai, ar yra kitų ūkio subjektų, norinčių ir galinčių teikti keleivinio kelių transporto viešąsias paslaugas, ir, jei jų esama, užtikrinti, kad jiems būtų sudarytos sąlygos konkuruoti dėl galimybės teikti šias paslaugas“. Akivaizdu, kad norintys ir galintys teikti paslaugas subjektai, gali būti tiek jau analogiškas/panašias paslaugas teikiantys, tiek ir potencialiai galintys jas teikti ūkio subjektai.

Atkreipė dėmesį, jog 2010 m. UAB „Busturas“ disponavo vos 2 328 765,93 Eur (atitinkamai 8 040 763,00 Lt) vertės transporto priemonių parku, kurio pilnai pakako aptarnauti daugiau kaip šimtą tūkstančių gyventojų turintį Šiaulių miestą. Akivaizdu, kad tokio masto finansinių galimybių poreikis suformuojant reikalingą autobusų parką nėra tas kriterijus, kuris galėtų būti laikomas objektyvia kliūtimi teikti transporto paslaugas Šiaulių mieste. Joks teisės aktas neįpareigoja skelbti konkurso tokiu būdu, kad įmonės varžytųsi dėl galimybės aptarnauti visą Šiaulių miesto teritoriją. Jei savivaldybė turi realių nuogąstavimų dėl potencialių paslaugų tiekėjų pajėgumo, egzistuoja galimybė organizuoti konkurencingą procedūrą dėl teisės teikti keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo paslaugą tam tikrame maršrute ar keliuose maršrutuose.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje UAB „Ridvija“ atstovai prašė pareiškėjos skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.

Žemesnės instancijos teismas

A. U. įmonės atstovas A. U. teismo posėdyje prašė bylą spręsti teismo nuožiūra, atsiliepimo nepateikė.

Šiaulių miesto savivaldybės atstovės teismo posėdyje prašė pareiškėjos skundą patenkinti. Paaiškino, kad Šiaulių savivaldybė organizuodama viešuosius pirkimus jokių įstatymų nepažeidė.

Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Karališkas vežėjas“, UAB „Jūsų taksi“, A. S. įmonė teismo posėdyje nedalyvavo, atsiliepimų nepateikė, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 77 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl Konkurencijos tarybos 2016 m. sausio 6 d. nutarimo Nr. 2S-1/2016, kuriuo Šiaulių miesto savivaldybės sprendimai organizuojant keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugų teikimą pripažinti pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad 2001 m. balandžio 17 d. Savivaldybė ir Savivaldybės kontroliuojama įmonė „Busturas“ pasirašė neterminuotą viešųjų paslaugų teikimo sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią pareiškėja įsipareigojo teikti užsakovui keleivių vežimo autobusais paslaugas nustatytais maršrutais ir tvarkaraščiais (Konkurencijos tarybos Tyrimo dėl Šiaulių miesto savivaldybės sprendimų, organizuojant keleivių vežimo paslaugų teikimą, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams dokumentų byla Nr. 2.1-35 (toliau – ir Konkurencijos tarybos byla), t. II, b. l. 20-22).

2010 m. spalio 21 d. Šiaulių miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. T-333 „Dėl keleivinio kelių transporto vietiniams (miesto) susisiekimo maršrutais viešųjų paslaugų teikimo ir nuostolių kompensavimo“ nusprendė: 1) patikėti UAB „Busturas“ teikti viešąją paslaugą – vežti keleivius kelių transporto vietiniais (miesto) susisiekimo maršrutais; 2) kompensuoti iš Savivaldybės biudžeto lėšų UAB „Busturas“ kiekvieną mėnesį patirtus nuostolius, susidarančius teikiant viešąsias keleivinio kelių transporto paslaugas; 3) įgaliojo Savivaldybės administracijos direktorių Savivaldybės vardu pasirašyti Viešųjų paslaugų sutartį (Konkurencijos tarybos byla, t. II, b. l. 89a).

2010 m. spalio 29 d. Savivaldybė ir pareiškėja pasirašė UAB „Busturas“ ir Šiaulių miesto savivaldybės keleivinio kelių transporto vietiniais (miesto) susisiekimo maršrutais viešųjų paslaugų teikimo ir nuostolių kompensavimo sutartį Nr. SŽ-1005 (2010 m. Viešųjų paslaugų sutartis), kurios dalykas – keleivių vežimo autobusais Savivaldybės nustatytais Šiaulių miesto vietinio susisiekimo (miesto) maršrutais, pagal sutarties priede nurodytą sąrašą, paslaugos ir pareiškėjos patirtų nuostolių teikiant paslaugas kompensavimas. Šia sutartimi pareiškėja įsipareigojo keleivius vežti Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso, keleivinio kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklių ir kitų norminių aktų nustatyta tvarka, laikantis Savivaldybės patvirtintų eismo tvarkaraščių ir vykdyti juose nustatytą reisų skaičių (2.1 punktas), o Savivaldybė įsipareigojo kompensuoti pareiškėjai nuostolius, patirtus vykdant šia sutartimi nustatytus paslaugų įsipareigojimus (3.5 punktas). Sutartis galiojo neterminuotai (19 punktas). Sutarties priede nurodytas vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusu maršrutų sąrašas (26 maršrutai) (Konkurencijos byla, t. II, b. l. 87-89).

2013 m. liepos 26 d. Papildomu susitarimu prie 2010 m. Viešųjų paslaugų sutarties pakeistas šios sutarties galiojimas, nustatant 10 metų su galimybe sutartį pratęsti 5 metams (Konkurencijos byla, t. II, b. l. 90-90a).

2013 m. lapkričio 11 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius įsakymu Nr. A-1353, įsigaliojusiu nuo 2014 m. vasario 1 d., panaikino maršrutinių taksi maršrutus Šiaulių miesto savivaldybėje (Konkurencijos byla, t. I, b. l. 28-29).

2014 m. birželio 4 d. papildomu susitarimu prie 2010 m. Viešųjų paslaugų sutarties Nr. SŽ-750 Savivaldybė ir pareiškėja susitarė papildyti maršrutų sąrašą, kuris po šio papildymo sudarė 36 autobusų maršrutus (Konkurencijos byla, t. II, b. l. 135-136). Autobusų maršrutai Nr. P1-P8 aptarnaujami mažesnės talpos autobusais, kurių talpa 14-17 vietų (Konkurencijos byla, t. II, b. l. 132).

UAB „Busturas“ aptarnauja visus 36 vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutus. Be kita ko, nustatyta, kad 5 vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutams (Nr. 10, 11, 19, 25, 29) buvo organizuoti viešieji konkursai vežėjams parinkti, kuriuos laimėjo UAB „Busturas“ (dėl maršruto Nr. 19 konkursas neįvyko negavus nė vieno pasiūlymo (Konkurencijos byla, t. II, b. l. 139-146).

Pareiškėja, nesutikdama su Nutarimu, skunde argumentuoja, kad Savivaldybė neprivilegijavo pareiškėjos, šiuo atveju be pareiškėjos nebuvo jokių ūkio subjektų, kuriems Savivaldybė būtų galėjusi pavesti teikti paslaugas jai reikiama apimtimi. Konstitucinis Teismas savo 2015 m. sausio 15 d. nutarime įtvirtino, jog savivaldybės, atrinkdamos viešojo susisiekimo paslaugų teikėjus, neprivalo kiekvienu atveju skelbti viešą konkursą.

Ginčo teisiniai santykiai reguliuojami Vietos savivaldos įstatymu, Kelių transporto kodeksu, Konkurencijos įstatymu, Reglamentu Nr. 1370/2007.

Keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimas, lengvatinio keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimas ir mokėjimas yra savarankiškoji savivaldybių funkcija (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 33 punktas).

Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad savivaldybių institucijos arba jų įgaliotos įstaigos valdo ir organizuoja keleivių vežimą vietinio susisiekimo maršrutais ir lengvaisiais automobiliais taksi. Savivaldybių institucijos pagal savo kompetenciją leidžia vežėjams privalomus teisės aktus.

Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad keleivių vežimo autobusais ir krovinių vežimo krovininėmis kelių transporto priemonėmis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė, įskaitant priekabą (puspriekabę), didesnė kaip 3,5 tonos, už atlygį veiklą gali vykdyti tik vežėjai, turintys nustatyta tvarka išduotą licenciją. Kelių transporto kodekse nustatyta, kad licencijas verstis keleivių vežimu autobusais vietinio susisiekimo maršrutais, suteikiančias teisę vežti keleivius autobusais vietinio susisiekimo maršrutais, kai maršruto pradžia arba pabaiga yra licenciją išdavusios savivaldybės teritorijoje, ir jų kopijas išduoda, licencijos (licencijos kopijos) galiojimą sustabdo, licencijos (licencijos kopijos) galiojimo sustabdymą ar licencijos (licencijos kopijos) galiojimą naikina, pripažįsta fizinį asmenį, einantį transporto vadybininko pareigas, netinkamu vadovauti įmonės transporto veiklai, tikrina, ar vežėjai atitinka Reglamento (EB) Nr. 1071/2009 3 straipsnyje nurodytus reikalavimus, savivaldybės vykdomosios institucijos, vadovaudamosi Reglamentu (EB) Nr. 1071/2009 ir Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklėmis, kurias tvirtina Vyriausybė (Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 6 dalis); keleiviai vežami reguliariais, specialiais bei užsakomaisiais reisais vietinio (miesto ir priemiestinio), tolimojo ir tarptautinio susisiekimo maršrutais (18 straipsnio 2 dalis); reguliarūs reisai – reisai, kuriais keleiviai vežami nustatytu dažnumu ir maršrutais, kelionės metu paimant ir išleidžiant keleivius tam tikslui nustatytose stotelėse, laikantis iš anksto nustatytų tvarkaraščių ir tarifų. <...>. Keleiviai reguliariais reisais vežami tik autobusais, troleibusais ir maršrutiniais taksi (18 straipsnio 3 dalis), keleiviams vežti reguliariais reisais nustatytu maršrutu išduodamas leidimas. Leidimus keleiviams vežti vietiniais maršrutais išduoda savivaldybių institucijos arba jų įgaliotos įstaigos (18 straipsnio 11 dalis).

Kelių transporto kodekso 17¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybių institucijos užtikrina bendrus interesus tenkinančių keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikimą, kurio, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, vežėjai neprisiimtų arba neprisiimtų tokiu mastu ar tokiomis pačiomis sąlygomis negaudami atlygio, vadovaudamosi Reglamentu (EB) Nr. 1370/2007. Pagal šio straipsnio 2 dalį savivaldybių institucijos vežėjus teikti viešąsias paslaugas pagal viešųjų paslaugų įsipareigojimus parenka: 1) konkurso būdu, vadovaudamosi Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 5 straipsnyje nurodytais reikalavimais; 2) tiesiogiai sudarydamos viešųjų paslaugų teikimo sutartį su vežėju, atitinkančiu Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 5 straipsnyje nurodytus reikalavimus.

Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išskyrus atvejus, kai draudžiama pagal nacionalinę teisę, vietos kompetentinga institucija – nesvarbu, ar tai būtų integruotas keleivinio transporto viešąsias paslaugas teikianti atskira institucija, ar institucijų grupė – gali nuspręsti viešąsias keleivinio transporto paslaugas teikti pati arba tiesiogiai sudaryti viešųjų paslaugų sutartis su teisiškai atskirtu subjektu, kurį vietos kompetentinga institucija, o institucijų grupės atveju – bent viena vietos kompetentinga institucija – kontroliuoja panašiai, kaip ji kontroliuoja savo padalinius.

N. Š. miesto savivaldybės sprendimai organizuojant keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugų teikimą pripažinti pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, kurio 1 dalyje nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. P. K. įstatymo 4 straipsnio 2 dalį viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1581-502/2015 konstatavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra išaiškinęs, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) valstybės valdymo ar savivaldos institucijos teisės aktas ar sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (LVAT administracinėse bylose Nr. A822-762/2009, Nr. A822-2563/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

Šiuo atveju ginčui aktualūs Konstitucinio Teismo išaiškinimai, pateikti 2015 m. sausio 15 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 17¹ straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Nr. KT3-N1/2015, kuriame pripažino, kad Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 17¹ straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 154-6952) 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Kelių transporto kodekso 17¹ straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punktą, pažymėjo, kad: „įstatymų leidėjas, perdavęs tam tikras keleivių vežimo veiklos organizavimo funkcijas savivaldybėms, laikydamasis iš Konstitucijos 46 straipsnio kylančių imperatyvų, inter alia jame įtvirtintų ūkinės veiklos tarnavimo bendrai tautos gerovei, sąžiningos konkurencijos, vartotojų teisių apsaugos reikalavimų, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo imperatyvo, privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį savivaldybės užtikrintų sąžiningos konkurencijos laisvę (inter alia kad būtų numatytos priemonės ir būdai jai apsaugoti, taip pat kad keleivių vežėjų rinka nebūtų monopolizuota), vartotojų teises keleivių vežimo srityje (inter alia kad vartotojai gautų kokybiškas, jų interesus atitinkančias, finansiškai prieinamas paslaugas net ir tais atvejais, kai teikti tokias paslaugas yra nenaudinga), taip pat nepaneigtų keleivių vežėjų lygiateisiškumo (3.2 punktas); savivaldybė, nuspręsdama dėl keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikėjo parinkimo būdo, turi atsižvelgti inter alia į tai, ar yra kitų ūkio subjektų, norinčių ir galinčių teikti keleivinio kelių transporto viešąsias paslaugas, ir, jei jų esama, užtikrinti, kad jiems būtų sudarytos sąlygos konkuruoti dėl galimybės teikti šias paslaugas (9.3 punktas); savivaldybės vežėją keleivinio kelių transporto viešosioms paslaugoms teikti gali parinkti tiesiogiai sudarydamos viešųjų paslaugų teikimo sutartis įstatyme nustatytomis sąlygomis, o ne konkurso būdu, tik tais atvejais, kai reikia imtis veiksmų, kad būtų užtikrintas šių paslaugų teikimas, kurio, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, vežėjai neprisiimtų arba kurį prisiimtų ne visa apimtimi, tačiau kuris yra būtinas siekiant patenkinti bendruosius interesus, ir tik jeigu tokiais sprendimais nebus teikiama privilegijų arba diskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės. T. K. transporto kodekso 17¹ straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas sudarė prielaidas užtikrinti stabilų ir nenutrūkstamą bendrus interesus tenkinančių keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikimą gyventojams (inter alia tais atvejais, kai tai komerciškai nenaudinga); pagal ginčijamą teisinį reguliavimą keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikėjas gali būti parinktas tik tokiu atveju, kai to neįmanoma padaryti konkurso būdu lygiomis sąlygomis jame dalyvaujant tiek savivaldybės įsteigtoms įmonėms, tiek privatiems ūkio subjektams“ (11.1 punktas).

Pareiškėja skunde akcentuoja, kad be jos nebuvo jokių ūkio subjektų, galėjusių visa apimtimi prisiimti teikti paslaugas, kurias prisiėmė teikti pareiškėja, tačiau tokiam teiginiui pagrįsti nepateikia jokių įrodymų. Iki 2014 m. vasario 1 d., kai įsigaliojo 2013 m. lapkričio 11 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. A-1353, panaikinantis maršrutinių taksi maršrutus Šiaulių miesto savivaldybėje, vietinio (miesto) susisiekimo paslaugas maršrutiniais taksi teikė UAB „Karališkas vežėjas“, UAB „Ridvija“, UAB „JŪSŲ TAKSI“, A. U. įmonė ir A. S. įmonė, o vėliau teikti paslaugas šiais maršrutais pavesta UAB „Busturas“. Taigi, šios įmonės galėtų konkuruoti su pareiškėja. Teisės aktai neįpareigoja savivaldybės parinkti vežėją, kuris vienas visa apimtimi teiktų keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugas Šiaulių mieste. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad nebūtų patenkinti bendrieji interesai ir užtikrintas sklandus tokių paslaugų teikimas, jeigu šias paslaugas teiktų keli vežėjai. Be to, kaip teisingai Konkurencijos taryba ginčo Nutarime nurodė, UAB „Kautra“ taip pat galėjo būti suinteresuota vykdyti veiklą keleivių vežimo reguliariaisiais vietinio susisiekimo maršrutais rinkoje Šiaulių mieste. Tikėtina, kad organizuojant konkurencingą procedūrą suinteresuotų asmenų galėtų būti ir daugiau. Byloje nėra duomenų, kad Savivaldybė ėmėsi visų priemonių, kad užtikrintų sąžiningą konkurenciją ir prieš pavesdama pareiškėjai teikti šias viešąsias paslaugas, būtų vertinusi kitų ūkio subjektų galimybes užtikrinti šių paslaugų teikimą.

Pareiškėja nurodo, kad Savivaldybė privalėjo tik įvertinti, ar nebuvo kitų ūkio subjektų, kurie būtų galėję šias paslaugas teikti, o ne vertinti „potencialius konkurentus“. Teismo vertinimu, pareiškėja nepagrįstai šias dvi sąvokas bando atskirti. Konstitucinis Teismas 2015 m. sausio 15 d. nutarime Nr. KT3-N1/2015, kuriuo remiasi ir pareiškėja, nurodė, kad savivaldybė, nuspręsdama dėl keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikėjo parinkimo būdo, turi atsižvelgti inter alia į tai, ar yra kitų ūkio subjektų, norinčių ir galinčių teikti keleivinio kelių transporto viešąsias paslaugas, ir, jei jų esama, užtikrinti, kad jiems būtų sudarytos sąlygos konkuruoti dėl galimybės teikti šias paslaugas. Taigi, tokiais subjektais laikytini ne tik teikiantys atitinkamas paslaugas, tačiau ir galimai teiksiantys subjektai.

Savivaldybei visų pirma iš keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugų teikimo eliminavus maršrutinių taksi įmones, o vėliau be konkurso pavedus UAB „Busturas“ vežti keleivius vietiniais (miesto) reguliariaisiais susisiekimo maršrutais, konkurencija šioje rinkoje Šiaulių mieste buvo panaikinta. Tokiu būdu nebuvo užtikrintos vienodos konkurencijos sąlygos varžytis dėl keleivių vežimo reguliariaisiais vietinio susisiekimo maršrutais.

Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis taikytina tik tada, kai skirtingų konkurencijos sąlygų nebuvo įmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata „neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus“ turėtų būti aiškinama, kaip nurodanti atvejus, kai viešojo administravimo subjektas neturi diskrecijos pasirinkti tam tikro elgesio modelio, o priimdamas konkretų sprendimą, paprasčiausiai vykdo iš įstatymo kylantį imperatyvų reikalavimą. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju egzistuoja pirmiau aptarta Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies sąlyga, turi būti vertinama, ar viešojo administravimo subjektas turėjo diskreciją elgtis tam tikru būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-1484/2012).

Nei Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 33 punkte, nei Kelių transporto kodekso 17¹ straipsnio 1 dalyje nėra imperatyviai įtvirtintas reikalavimas savivaldybei keleivių vežimo vietiniais maršrutais viešąsias paslaugas pavesti teikti jos pačios įsteigtai įmonei. Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnyje taip pat nėra įtvirtintas toks imperatyvas. Tai leidžia daryti išvadą, kad Savivaldybės sprendimų priėmimas nebuvo nulemtas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtimi.

Savivaldybė privalėjo įsitikinti, ar yra ūkio subjektų, galinčių ir norinčių teikti Šiaulių mieste keleivių vežimo vietiniais maršrutais viešąsias paslaugas (pvz. organizuoti konkursą ar kitą konkurencingą procedūrą vežėjui parinkti). Neįvertinusi to, kad tokių paslaugų teikimo rinkoje gali būti konkurencija ir ginčo sprendimais pavesdama be konkurso šias paslaugas teikti UAB „Busturas“, privilegijavo pareiškėją kitų ūkio subjektų atžvilgiu ir tokiu būdu sudarė skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje galintiems veikti ūkio subjektams diskriminuodama kitus vežėjus.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Konkurencijos taryba 2016 m. sausio 6 d. nutarime Nr. 2S-1/2016 pagrįstai Savivaldybės sprendimus organizuojant keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugų teikimą pripažino pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir įpareigojo Savivaldybę panaikinti šiuos sprendimus ir organizuoti konkurencingą procedūrą keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutams aptarnauti. Be to, teismas pažymi, kad įpareigojimas panaikinti Nutarime nurodytus sprendimus ir organizuoti konkurencingą procedūrą yra duotas Savivaldybei, todėl nedaro įtakos pareiškėjos materialinėms teisėms ar pareigoms. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Konkurencijos taryba Nutarime vertino pareiškėjos vežimo veiklą Šiaulių mieste tuo aspektu, kuriuo Savivaldybė jai pavedė teikti keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugas (31 maršrutui). Nutarimas turi būti vertinamas visas, o ne išskiriamos atskiros jo dalys, todėl tai, kad Nutarimo rezoliucinėje dalyje nenurodyta išimtis dėl penkių maršrutų, kuriais pareiškėja vežimo paslaugas teikia laimėjusi konkursą, nesudaro pagrindo naikinti Nutarimą ar tam tikrą jo dalį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Ridvija“ prašo iš pareiškėjos priteisti 280 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 str. 5 d. proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis numato, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

UAB „Ridvija“ su advokatu G. M. 2016 m. vasario 12 d. sudarė teisinių paslaugų teikimo sutartį. Pagrįsdamas prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas UAB „Ridvija“ atstovas pateikė 2012 m. vasario 12 d. sąskaitą faktūrą Nr. QED0339 apmokėti 200 Eur už atsiliepimo parengimą, 2016 m. birželio 10 d. sąskaitą faktūrą Nr. QED0425 apmokėti 80 Eur už pasirengimą ir kliento interesų atstovavimą teisme. Teismui pateikti mokėjimų nurodymai patvirtina šių sumų sumokėjimą.

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) 2015 m. I ketvirtį buvo 699,8 Eur, 2015 m. II ketvirtį – 713,9 Eur, 2015 m. III ketvirtį – 735,1 Eur, 2015 m. IV ketvirtį – 756,9 Eur, 2016 m. I ketvirtį – 748,0 Eur.

Rekomendacijų 8.2 punkte nustatyta, kad už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis yra 2,5 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Prašoma priteisti 200 Eur suma neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte nustatytos galimos priteisti sumos, yra adekvati suteiktų paslaugų apimčiai, todėl priteistina.

A. G. M. UAB „Ridvija“ interesus atstovavo Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2016 m. birželio 13 d. (teismo posėdžio pradžia 9.20 val., pabaiga – 9.25 val., t. y. teismo posėdis tęsėsi 8 min.), 2016 m. rugpjūčio 29 d. (teismo posėdžio pradžia 13.11 val., pabaiga – 14.18 val., t. y. teismo posėdis tęsėsi 1 val. 7 min.). P. R. 8.19 punktą rekomenduojamas maksimalus priteistinas užmokesčio dydis už vieną pasirengimo teismo posėdžiui, atstovavimo teisme valandą – 0,1 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinimas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda (Rekomendacijų 9 punktas). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad UAB „Ridvija“ galima atlyginti už 1 valandą atstovavimo teismo posėdyje. Tikėtina, kad pasirengimas teismo posėdžiams galėjo užtrukti apie 1 valandą. 2016 m. I ketvirčio skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 748 Eur. Už 2 valandas prašoma priteisti 80 Eur suma neviršija maksimalios galimos priteisti sumos (149,6 Eur (748,0*01*2)), todėl priteistina UAB „Ridvija“.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, UAB „Ridvija“ iš pareiškėjos iš viso priteistina 280 Eur (200 Eur + 80 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjos UAB „Busturas“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Ridvija“ iš pareiškėjos UAB „Busturas“ 280 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartimi pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Mefodija PovilaitienėJolita RasiukevičienėHenrikas Sadauskas