Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Rimvydo Norkaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Rofolis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-8044-258/2011 pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Conresta“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Sivysta“ ieškinį atsakovui Valstybės įmonei „Turto bankas“ dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis asmuo atsakovo pusėje uždaroji akcinė bendrovė „Rofolis“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai UAB „Conresta“ ir UAB „Sivysta“, veikdami pagal 2011 m. spalio 28 d. jungtinės veiklos sutartį, ir trečiasis asmuo UAB „Rofolis“ dalyvavo VĮ Turto banko paskelbtame supaprastintame atvirame konkurse pastato Radvilėnų pl.1, Kauno m. techninio ir darbo projektų rengimo, projekto vykdymo priežiūros ir rekonstravimo darbams pirkti (toliau – konkursas). Konkurso laimėtoju buvo pripažintas trečiasis asmuo UAB „Rofolis“. Dėl tokio perkančiosios organizacijos sprendimo ieškovai pareiškė pretenziją, teigdami, kad UAB „Rofolis“ neįvykdė visų konkurso sąlygų - nepateikė pasiūlymo galiojimo užtikrinimo apmokėjimą patvirtinančio dokumento kopijos, todėl nepagrįstai buvo pripažintas konkurso laimėtoju. Ieškovų pretenziją atsakovas atmetė, motyvuodamas tuo, kad tiek Viešųjų pirkimų tarnybos, tiek atsakovo nuomone, pažeidimai buvo formalūs. Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami panaikinti atsakovo sprendimus, kuriais nustatyta pasiūlymų eilė, trečiasis asmuo paskelbtas konkurso laimėtoju, nuspręsta su juo sudaryti pirkimo sutartį, atmestos ieškovų pretenzijos, ir įpareigoti atsakovą sudaryti naują pasiūlymų eilę bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti ginčo konkurso procedūrų vykdymą, įskaitant ir pirkimo sutarties sudarymą, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal ieškovo atskirojo skundo, kuriuo ginčijamas pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas, suformuluotus pagrindus, apeliacijos dalyką sudaro laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškiniu ginčijant viešojo pirkimo procedūrų teisėtumą, klausimas. Šis klausimas sprendžiamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrinama ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dalyvaujančių byloje asmenų prašymu teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jie tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Jeigu teismas, preliminariai (lot. prima facie) įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Jis taip pat neturi prejudicinės galios bylos nagrinėjimui iš esmės. Taigi, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje priėmė ieškovui palankų sprendimą. Palankaus ieškovui sprendimo priėmimas pirmosios instancijos teisme prima facie patvirtina ieškovų reikalavimų pagrįstumą, todėl spręstina, kad buvo teisinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o jų pobūdis nepažeidė ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principų bei viešojo intereso.

Teismas gali imtis tokių laikinųjų apsaugos priemonių, kurios numatytos kituose įstatymuose ir kurių nesiėmus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 145 str. 1 d. 13 p.). Viešųjų pirkimų įstatyme (toliau – VPĮ) yra numatytas viešojo pirkimo procedūrų sustabdymas, kuris taikytinas, kai perkančioji organizacija gauna tiekėjo pretenziją arba teismui pateikiamas tiekėjo ieškinys (VPĮ 93 str. 1 d. 1 p.). Konkurso procedūrų sustabdymas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, yra tiekėjo interesų gynimo priemonė, taikytina pareiškus teisme ieškinį dėl viešojo pirkimo procedūrų pažeidimų, kol nėra pasibaigęs viešasis pirkimas, t. y. kol nesudaryta pirkimo sutartis (preliminarioji sutartis) arba nenustatytas projekto konkurso laimėtojas (VPĮ 7 str. 2 d. 1 p.).

Viešųjų pirkimų paskirtis ir tikslai sąlygoja, jog sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kai ginčijamas perkančiosios organizacijos sprendimų teisėtumas, viešasis interesas reikalauja stabdyti viešojo pirkimo procedūras, siekiant išvengti nepagrįsto ir neracionalaus lėšų panaudojimo (VPĮ 3 straipsnio 2 dalis, 95 straipsnio 5 dalis) ir užtikrinant, kad, atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją, būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų (VPĮ 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1762/2010). Tik užtikrinus skaidrų ir racionalų valstybės (savivaldybės) biudžeto ar Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų panaudojimą, bus įgyvendinti nurodyti viešųjų pirkimų tikslai ir užtikrintas viešasis interesas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1761/2011). Taigi, viešasis interesas, visų pirma, reikalauja užtikrinti viešųjų pirkimų procedūrų skaidrumą, o ne operatyvų pirkimo įvykdymą, kaip teigia apeliantas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsakovo organizuojamame projekte numatytų paslaugų pirkimas nėra tiesiogiai susijęs su neatidėliotinu svarbiausių visuomenės poreikių užtikrinimu, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad sustabdžius šio projekto įgyvendinimą apibrėžtam laikui bus pažeistas viešasis interesas. Priešingai, nesustabdžius pirkimo procedūrų, būtų sudaryta galimybė atsakovui sudaryti pirkimo sutartį su tiekėju, kurio pasiūlymas, pasak ieškovų, neatitinka konkurso sąlygų reikalavimų. Taigi, nesustabdžius viešojo pirkimo procedūrų, kai teisme pareikštas ieškinys dėl jų pažeidimų, išliktų grėsmė, kad, konkursui pasibaigus pirkimo sutarties sudarymu, pažeistas teises teisme ginantis tiekėjas prarastų galimybę su perkančiąja organizacija sudaryti šią sutartį. Be to, nepritaikius viešojo pirkimo procedūrų sustabdymo, taip pat išliktų grėsmė, jog pirkimo sutartis galėtų būti sudaryta su tiekėju, kurio pasiūlymas nebūtų ekonomiškai naudingiausias ar neatitiktų kitų svarbių kriterijų.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad teismas neatsižvelgė į šalių interesų pusiausvyrą, trečiojo asmens patiriamus nuostolius dėl 20-ties darbuotojų išlaikymo ar atleidimo. Viešajame konkurse dalyvaujantis tiekėjas negali numatyti konkurso rezultatų, todėl prisiima ir galimų nuostolių atsiradimo riziką. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta objektyvių duomenų dėl apelianto patiriamų nuostolių, todėl nėra pagrindo išvadai, kad trečiojo asmens teisės šioje proceso stadijoje pažeidžiamos labiau, negu buvo būtina teisėtam tikslui pasiekti. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas dažnai yra susijęs su tam tikrų suvaržymų taikymu. Byloje nėra duomenų apie tokių suvaržymų trečiajam asmeniui daromą neproporcingą žalą.

Šalies prašymu teismas gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo gali būti ir banko garantija (CPK 146 str. 1 d.). Pagal CPK 147 straipsnio 1 dalį, galima reikalauti, kad būtų užtikrintas atlyginimas tik tokių nuostolių, kurie yra tiesiogiai susiję su taikomomis (arba jau pritaikytomis) laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Apelianto nuomone, ieškovams užtikrinus jo galimų nuostolių atlyginimą, būtų išlaikyta ieškovų ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyra. Apelianto teigimu, jo nuostoliai gali siekti 20 000 Lt, todėl ieškovai įpareigotini pateikti jų atlyginimo užtikrinimą. Galimų ir/ar esamų nuostolių atsiradimą trečiasis asmuo sieja su sustabdyta viešųjų pirkimų procedūra ir iš anksto pasirūpintais resursais tinkamam projekto įgyvendinimui, kurių riziką, kaip minėta pirmiau, prisiėmė pats tiekėjas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones buvo vadovaujamasi ekonomiškumo ir teisingumo principais ir apelianto teisės nebuvo suvaržytos daugiau, negu buvo būtina teisėtam tikslui pasiekti. Kadangi šioje apeliacijoje nagrinėjamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teistumo ir pagrįstumo klausimas, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti apelianto prašymo įpareigoti ieškovus užtikrinti galimus jo nuostolius.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančias proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Už atskirąjį skundą apeliantas sumokėjo 139 žyminio mokesčio (19 b. l.). Pagal CPK 80 straipsnio 2 dalį, atskirieji skundai, paduoti dėl laikinųjų apsaugos priemonių nutarčių, apmokestinami 100 Lt žyminiu mokesčiu. CPK nustatytą žyminį mokestį, sprendimų vykdymo išlaidas ir teismo baudas, išskyrus apskaičiuojamas procentais, teismai indeksuoja atsižvelgdami į ketvirčio vartojimo kainų indeksą, jeigu jis didesnis negu 110 (CPK 82 str. 1 d.). Taikytinas indeksas apskaičiuojamas laikotarpiui nuo įstatymo, kuriame nustatytas žyminis mokestis ir teismo baudos, įsigaliojimo mėnesio iki kiekvieno ketvirčio pradžios (CPK 82 str. 2 d.). CPK 80 straipsnio 2 dalies pakeitimas, kuriuo už atskiruosius skundus nustatytas 100 Lt žyminis mokestis, įsigaliojo 2011 m. spalio 1 d. Statistikos departamento 2011 m. spalio 13 d. pranešimu nurodytas vartojimo kainų indeksas taikytinas lyginant vartojimo kainas su 2003 m. sausio mėn., o ne su 2011 m. spalio 1 d. Tokiu atveju nauji žyminio mokesčio dydžiai, įsigalioję nuo 2011 m. spalio 1 d., nėra indeksuojami, kol nebus paskelbtas vartojimo kainų indeksas apskaičiuotas laikotarpiui nuo įstatymo, kuriame nustatyti žyminis mokestis, įsigaliojimo ir kol tas indeksas nebus didesnis kaip 110 (CPK 82 str. 1, 2, 3 d.). Apeliantas indeksavo žyminį mokestį ir už atskirąjį skundą permokėjo 39 Lt, kurie jam grąžintini (CPK 87 str. 1 d. 1 p., 5 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Grąžinti apeliantui uždarajai akcinei bendrovei „Rofolis“ (į. k. 135690672) akcinės bendrovės „Citadelė“ banko Kauno filiale 2012 m. sausio 10 d. mokėjimo nurodymu Nr. 01101359 sumokėto 139 Lt žyminio mokesčio dalį - 39 Lt (trisdešimt devynis litus).