Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo S. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktuose ir nuteistas laisvės atėmimu dvylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuosprendžiu iš S. D. nukentėjusiosios A. L. naudai priteista vienas tūkstantis septyni šimtai penkiasdešimt penki litai ir 94 ct laidojimo išlaidų ir penkiasdešimt tūkstančių litų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. D. nuteistas už tai, kad 2009 m. liepos 8 d., tiksliau nenustatytu laikotarpiu nuo 2 iki 5 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, E. Č. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, konflikto su P. L. metu, tyčia ranka sudavė P. L. į gavos sritį, nuo to pastarasis nugriuvo ant grindų, sumuštam ir nepaeinančiam dėl prieš jį panaudoto smurto ir išgerto alkoholio, esant bejėgiškos būklės ir dėl dalinio kojų paralyžiaus, negalinčiam pasipriešinti, tyčia rankomis sudavė ir kojomis spardė ne mažiau 10 smūgių į galvos ir kaklo sritį, ne mažiau kaip 33 smūgius į krūtinę ir rankas, tuo padarydamas nukentėjusiajam daugybinius kūno sumušimus: muštines žaizdas dešinėje kaktos pusėje, dešinės akies vokuose, apatinės lūpos gleivinėje, didelės apimties minkštųjų audinių sumušimus ir kraujosruvas galvoje, kakle, krūtinėje, abejose rankose, dešinės pusės tiesioginius 3, 4, 5, 6 šonkaulių lūžius su plaučio pažeidimu, nuo to nukentėjusiajam išsivystė didelės apimties poodinė emfizema, galvos smegenų ir plaučių pabrinkimas, trauminis šokas, dėl to nukentėjusysis P. L. patyrė dideles fizines kančias ir progresuojant kvėpavimo bei kraujotakos nepakankamumui, nuo patirtų sužalojimų visumos mirė. Taip S. D. itin žiauriai nužudė bejėgiškos būklės P. L. ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktuose.

Apeliaciniu skundu nuteistasis S. D. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 29 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį arba bylą gražinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Apeliantas nurodo, kad apygardos teismo nuosprendis nepagrįstas, nes teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Nuteistojo S. D. manymu, nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad jo kaltė įrodyta nuosekliais ir vieni kitus papildančiais liudytojų E. Č. ir L. P. parodymais. Nuteistasis nurodo, kad liudytojas E. Č. turi motyvą teismui meluoti ir jį apkalbėt, nes ikiteisminio tyrimo pradžioje pats buvo pripažintas įtariamuoju, jis mūvėjo įvykio vietoje rastas kelnes ant kurių rasta nukentėjusiojo kraujo, be to jis piktybiškai daugiau kaip 10 valandų nekvietė greitosios medicininės pagalbos. Apelianto manymu, tokiu būdu liudytojas E. Č. stengiasi išvengti baudžiamosios atsakomybės bei nuslėpti tikruosius nusikaltimo vykdytojus. Tuo tarpu liudytojai L. P. tyrėja R. S. ikiteisminio tyrimo metu darė psichologinį spaudimą. Nuteistojo nuomone, tyrėja pamačiusi, kad liudytoja yra psichiškai nestabili, vartoja raminančius vaistus, vertė liudytoją duoti parodymus prieš apeliantą, tokiu būdu siekdama kuo greičiau perduoti bylą į teismą, o ne ieškoti tikrųjų nusikaltimo vykdytojų. Be to, liudytojos L. P. parodymai nepatikimi, nes ji 2003 – 2004 metais gydėsi galvos smegenų uždegimą, turėjo invalidumą. Tačiau teismas šios aplinkybės netyrė, atsisakė išreikalauti šios liudytojos ligos istoriją bei gauti medikų išvadas, kurios galėjo patvirtinti, jog L. P. dėl raminamųjų vaistų vartojimo negali aiškiai suprasti jai užduodamus klausimus. Apelianto nuomone, teismas negali remtis liudytojos, kuri yra psichiškai neveiksni, nuolat veikiama stiprių vaistų, parodymais.

Nuteistasis S. D. taip pat neigia, kad telefonu bendravo su E. P. bei nurodo, kad nebuvo atlikta telefoniniuose pokalbiuose užfiksuoto balso ekspertizė, prašo atkreipti dėmesį į tai, kad telefono su savimi nesinešiodavo, palikdavo jį namie. Tokiu būdu jo telefonu skambinti L. P. ir su ja bendrauti galėjo kiti asmenys.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad liudytoja J. T. nukentėjusiajam P. L. suteikė medicininę pagalbą ir paskutinė girdėjo pastarojo žodžius apie tai, kad jį sumušė asmuo vardu „Albinas“. Šiuos nukentėjusiojo žodžius girdėjo ir kitas liudytojas – A. A. , kuris tai patvirtino teisme. Tačiau teismas nenustatė „Albino“ asmenybės. Tuo tarpu apeliantas nurodo, kad jo vardas yra Saulius ar Saulėnas, o tai visai nepanašu į vardą „Albinas“. Be to, teismo posėdyje apklaustas specialistas Ą. Sutkus kategoriškai patvirtino, kad sužalojimai P. L. galėjo būti padaryti 5 valandos iki mirties, o tai neatitinka kaltinamajam akte nurodyto laikotarpio.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos teismas visapusiškai ištyrė nuteistajam S. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktuose, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistasis. Dėl nuteistojo apeliaciniame skunde keliamos versijos, kad prieš nukentėjusįjį smurtavo kitas asmuo, buvo gana išsamiai pasisakyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tokią įvykio versiją pagrįstai atmetant.

Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis S. D. parodė, kad 2009 m. liepos 7 d. apie 18 val. jis su L. P. Kalniečių parke gėrė alų. Vėliau susiskambino ir susitiko su E. Č. , su kuriuo buvo dar vienas vyriškis. Jis su E. Č. liko dviese ir nuėjo pas jį į namus, pakeliui nusipirko 3 butelius vyno. Sutiko P. L. , kurio anksčiau nepažinojo. E. Č. buto virtuvėje gėrė dviese, o vėliau, apie 22 val. atėjo ir P. L. . Tada girtavo trise: S. D. , E. Č. ir P. L. . Nuteistasis užmigo virtuvėje ant fotelio. Prabudęs nuo triukšmo nuėjo į kambarį, kur pamatė lovoje gulintį E. Č. ir ant grindų prie lango gulintį P. L. , kurio galva, veidas buvo kruvini. Bandė pakelti P. L. ant lovos, tačiau šis sakė, kad skauda. Jis rankšluosčiu nuvalė P. L. veidą, klausė, kas atsitiko, bet P. L. kalbėjo neaiškiai, išgėrė vyno, sakė sumušė kaimynas, lyg Albertas. Nuteistasis E. Č. liepė iškviesti GMP arba nuvesti P. L. namo. E. Č. kažką pasakė, degėsi cigaretę ir nuteistasis matė ant jo kelnių kraujo dėmes. E. Č. bute jo rūbais nepersirengė, išėjo namo apie 3 val., o namuose ant savo šviesios spalvos kelnių matė kraujo dėmę, todėl išplovė ją. Kelnes galėjo išsitepti bandydamas kelti P. L. . Ryte išvažiavo į sodus pas draugą M. K. . Telefonu iš E. Č. sužinojo, kad su P. L. nieko gero, laukia policijos. Jo draugė L. P. atvažiavo į sodą. Su ja apie įvykį E. Č. bute nekalbėjo. Nuteistojo teigimu, jis P. L. nesumušė, nes jį matė pirmą kartą, sumuštas nebuvo, su E. Č. santykiai geri, jokių konfliktų išgėrimo metu bute nebuvo. Jis nebuvo girtas, viską gerai prisimena (t. 3, b. l. 12 – 14).

Kolegija konstatuoja, kad šiuos nuteistojo S. D. parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kaip prieštaringus ir nenuoseklius, kadangi jie prieštarauja jo parodydamas duotiems ikiteisminio tyrimo metu, be to, tokius nuteistojo parodymus paneigia kitų byloje apklaustų liudytojų parodymai bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės, kas išsamiai aptarta skundžiamame nuosprendyje.

Kaip matyti iš nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu, 2009 m. liepos 15 d. duotų parodymų, jis parodė, kad įvykio aplinkybių neatsimena, nes buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio. P. L. jam niekur nesudavė, susipykę nebuvo. Neneigė, kad smurtavo prieš nukentėjusįjį, tačiau tvirtino, jog dėl ko ir kada puolė jį mušti neprisimena. Aplinkybę, kad P. L. mirė, sužinojo paskambinęs E. Č. dienos metu (t. 2, b. l. 26 – 27). Apklaustas įtariamuoju 2009 m. lapkričio 12 d. nurodė, kad nukentėjusiojo nemušė, kas mušė nežino, 2009 m. liepos 8 d. apie 9 - 9.30 val. skambino E. Č. ir klausė, kaip jaučiasi P. L. ar jį išvežė GMP (t. 2, b. l. 31 – 32). Taigi, kaip matyti iš nuteistojo S. D. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, jie iš esmės skiriasi, vienu metu nuteistasis neneigia, kad smurtavo prieš nukentėjusįjį, vėliau ikiteisminio tyrimo metu bei apklausiamas pirmosios instancijos teisme jau teigia, kad nesmurtavo nukentėjusiojo atžvilgiu. Toks nuteistojo parodymų prieštaringumas bei nenuoseklumas neleidžia juos vertinti, kaip patikimus, todėl pirmosios instancijos teisme nuteistojo duotus parodymus kolegija vertina, kaip jo gynybinę versiją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Juolab, kad aplinkybę, jog būtent nuteistasis S. D. smurtavo prieš nukentėjusįjį P. L. , patvirtina kitų byloje apklaustų liudytojų parodymai, kurie vieni kitus papildo bei detalizuoja, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas.

Liudytojas E. Č. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad nuteistąjį S. D. , vadinamą Saulėnu, pažįsta apie 6 – 7 metus, bendrauja, santykiai normalūs, konfliktų niekada nebuvo. P. L. , vadinamą Romu, pažinojo apie 20 metų, jis vaikščiojo su ramentais, matydavo ant suoliuko prie namo. 2009 m. liepos 7 d. kartu susitiko su S. D. ir kartu nuėjo į liudytojo butą, kur abu virtuvėje gėrė vyną. Vėliau atėjo ir P. L. , kuris nebuvo sumuštas, atsinešė vyno ir trise tęsė girtavimą. Visi buvo gerokai apsvaigę nuo alkoholio. Nuteistasis susipyko su P. L. , ginčijosi, tačiau jis nesuprato dėl ko, nes buvo girtas, todėl nuėjo į kambarį ir atsigulė. Vėliau nuteistasis su P. L. ginčijosi kambaryje, o jis (liudytojas) juos ramino. S. D. pirmas sudavė į veidą nukentėjusiajam, pastarasis nugriuvo. Nuteistasis spardė gulintį P. L. į krūtinę daug kartų. Liudytojas ramino S. D. , todėl šis jam, gulinčiam lovoje, pasuko ranką, prismaugė. Nukentėjusysis gulėjo ant grindų ir tylėjo, jo veidas buvo kruvinas, ant grindų taip pat matėsi kraujo. Nuteistasis paėmė rankšluostį ir nuvalė nukentėjusiajam kraują nuo veido, atnešė alaus du butelius ir kartu išgėrė. S. D. buvo apsirengęs šviesiomis kelnėmis ir šviesiais baltiniais. Po muštynių jo kelnės buvo kruvinos, todėl nuo kėdės paėmė liudytojo juodos spalvos kelnes ir persirengė, o savo įsidėjo į maišelį. Išeidamas liepė liudytojui išvesti sužalotąjį, tačiau jis atsisakė tai padaryti. P. L. kalbėjo, sakė pabūsiu ir eisiu namo, paskui prašė iškviesti GMP, dejavo. Liudytojas nuėjo pas kaimyną V. R. , kuriam papasakojo, kad S. D. sumušė nukentėjusįjį ir šis guli jo bute. Jie kartu atėjo į butą, kalbėjo su P. L. , paskui iškvietė GMP. Tą pačią dieną, apie pietus S. D. skambino liudytojui, įspėjo, kad nekalbėtų ko nereikia, o šis pasakė, kad nukentėjusysis mirė (t. 2, b. l. 134 – 136). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas E. Č. parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu patvirtino savo parodymus (t. 1, b. l. 181 – 183), bei iš pateiktų nuotraukų atpažino nuteistąjį S. D. (t. 1, b. l. 179 – 180).

Kolegija atmeta nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, kad negalima tikėti šiais liudytojo E. Č. parodymais, nes jis siekia išvengti atsakomybės, kadangi pats ikiteisminio tyrimo pradžioje buvo įtariamasis, be to, įvykio metu mūvėjo kelnes ant kurių rasta nukentėjusiojo kraujo. Kolegijos manymu, būtent betarpiškai įvykyje dalyvavusio liudytojo E. Č. parodymuose nurodyta įvykio eiga atitinka objektyvią tiesą, kadangi aplinkybę, jog būtent S. D. smurtavo prieš nukentėjusįjį patvirtina ir kitos bylos aplinkybės. Liudytojo E. Č. parodymų teisingumą patvirtina ir Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Kauno skyriaus specialisto išvada, iš kurios matyti, kad E. Č. konstatuota poodinės kraujosruvos dešiniame petyje, dešiniame dilbyje, odos nubrozdinimai kairėje plaštakoje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimai padaryti galimai nurodytomis aplinkybėmis bei laiku (t. 1, b. l. 165). Tai atitinka liudytojo parodymus, kad jam bandant nutraukti S. D. vartojamą smurtą prieš nukentėjusįjį, nuteistasis smurtą vartojo ir liudytojo E. Č. atžvilgiu. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad būtent ant E. Č. kelnių rastas nukentėjusiojo kraujas, tačiau kolegija pastebi, kad byloje nėra jokių specialisto išvadų, kad išties ant įvykio vietoje rastų kelnių yra būtent nukentėjusiojo kraujas. Iš byloje esančio įvykio vietos apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 5 – 26) matyti, kad ant įvykio vietoje rastų šviesių kelnių matyti į kraują panašios dėmės. Visgi pastebėtina, kad liudytojas E. Č. dėl šios aplinkybės davė gana įtikinamus parodymus. Jis parodė, kad būtent S. D. buvo su šviesiomis kelnėmis, o sumušęs nukentėjusįjį ir pamatęs, kad jo kelnės kruvinos, jas nusimovė bei apsimovė liudytojo juodos spalvos kelnes. Taigi net ir sprendžiant, kad ant įvykio vietoje rastų kelnių išties yra nukentėjusiojo kraujas, nuoseklūs liudytojo E. Č. parodymai patvirtina, kad šias kelnes galėjo mūvėti ir nuteistasis S. D. . Be to, net ir nustačius, kad minėtos kelnės išties buvo liudytojo E. Č. , pastebėtina, jog iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad gana didelė dalis nukentėjusiojo buto buvo ištepta krauju, todėl liudytojas kelnes galėjo išsitepti ir kitomis aplinkybėmis, o ne vartodamas smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Juolab, kad išskyrus minėtas kelnes, byloje nėra jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų, kad smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu vartojo ir liudytojas E. Č. . Vien ta aplinkybė, kad liudytojas ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažintas įtariamuoju, negali būti pagrindu spręsti, kad jo parodymai nepatikimi. Pastebėtina, kad liudytojo E. Č. parodymuose nurodytas įvykio aplinkybes patvirtino ir kiti liudytojai, kuriems pats nuteistasis S. D. pasakojo apie padarytą nusikalstamą veiką.

Liudytoja L. P. apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną ji susitiko su S. D. Kalniečių parke ir gėrė alų. S. D. paskambino E. Č. ir susitiko su juo parke, gėrė vyną. Su pastaruoju buvo dar du žmonės, vienas invalidas su ramentais, kurį ji, liudytoja, matė pirmą kartą. Ji išėjo, o S. D. ir E. Č. liko parke. Naktį jai paskambino S. D. ir prašė atvažiuoti pas jį, sakė, sumušė žmogų ir jam bus blogai. Rytą nuteistasis vėl skambino, sakė, kad pas E. Č. sumušė žmogų, tas žmogus mirė, sakė išvažiuoja pas M. K. į sodą. Ji atvažiavo pas M. K. į sodą Jonavos rajone, rado S. D. , kuris detaliai nepasakojo, kaip viskas įvyko, tik sakė, kad buvo pas E. Č. , ten gėrė, sumušė žmogų, kuris buvo su ramentais. Liudytoja patvirtino, kad S. D. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio tampa agresyvus, prieš pusmetį ir ją buvo puolęs smaugti (t. 2, b. l. 132 – 133). Nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtina, kad nėra pagrindo nuosprendį grįsti liudytojos L. P. parodymais, kadangi jai tyrėja darė psichologinį spaudimą, be to ji psichiškai nestabili, gydėsi galvos smegenų uždegimą, vartojo stiprius vaistus. Kolegija atmeta tokius apeliacinio skundo argumentus. Visų pirma, pastebėtina, kad byloje nėra jokių duomenų (skundų pareiškimų ar kt.), leidžiančių spręsti, kad liudytojai L. P. tyrėja būtų dariusi neteisėtą spaudimą ar vertusi ją duoti tyrimui palankius neteisingus parodymus. Priešingai, pati liudytoja apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad tyrėja ją spaudė sakyti tiesą, be to teigė, kad nėra įbauginta (t. 2, b. l. 132). Antra, nėra pagrindo abejoti šios liudytojos psichikos būkle, kadangi jos duoti parodymai sutampa su kitais byloje išsamiai ištirtais įrodymais. Pastebėtina, kad liudytojos parodymai iki to momento, kai ji įvykio išvakarėse išsiskyrė su nuteistuoju, visiškai sutampa su paties nuteistojo parodymais. Tuo tarpu jos parodymai dalyje dėl to, kad būtent nuteistasis S. D. vartojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, sutampa su liudytojų E. Č. , M. K. , R. K. parodymais bei atitinka objektyviai nustatytas aplinkybes. Taip pat nėra pagrindo spręsti, jog liudytoja davė neteisingus parodymus dėl vartojamų vaistų, tokių duomenų kolegija byloje nenustatė.

Liudytojas M. K. parodė, kad 2009 m. liepos 11 ar 12 jam paskambino S. D. ir sakė atvažiuosiąs pas jį į sodą. 2009 m. liepos 12 d. S. D. , apsirengęs pilkais džinsais, juoda striuke, atvyko su savo mergina L. P. . S. D. buvo susinervinęs ir jam pasakė, kad įsivėlė į muštynes, aplinkybių nenurodė. Sode buvo kelias dienas ir pasakė, kad jo gali ieškoti. 2009 m. liepos 15 d. atvyko policijos pareigūnai, ieškojo S. D. . Tada S. D. klausė kur pasislėpti ir išėjo į balkoną, buvo sulaikytas pareigūnų (t. 2, b. l. 132). Iš esmės analogiškus parodymus davė ir liudytoja R. K. , kuri taip pat parodė, kad S. D. minėjo, jog įsivėlė į muštynes (t. 2, b. l. 132).

Pastebėtina ir tai, kad liudytojos L. P. parodymus dėl to, kad būtent S. D. smurtavo prieš P. L. , patvirtina ir objektyviai nustatytos bylos aplinkybės. Iš 2009 m. liepos 21 d. apžiūros protokolo matyti, kad E. Č. mobilaus ryšio telefone „Nokia 1112“ Nr. (duomenys neskelbtini) įvestas Saulėnas (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l.145 – 151). 2009 m. lapkričio 25 d. apžiūros protokolas patvirtina, kad S. D. priklausančiame mobilaus ryšio telefone „Nokia 6230“ įvesti asmens vardu Augis kontaktiniai duomenys – (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 6 – 10). Iš telekomunikacijų operatorių pateiktos informacijos matyti, kad pokalbių tarp E. Č. ir S. D. vyko telekomunikaciniai įvykiai laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 7 d. iki 2009 m. liepos 8 d. (t. 1, b. l. 53 – 58). Šie objektyviai nustatyti faktiniai bylos duomenys patvirtina liudytojų L. P. , E. Č. parodymus apie tai, jog 2009 m. liepos 8 d. S. D. skambino E. Č. , esant Kalniečių parke, bei po nusikalstamos veikos padarymo skambino E. Č. 05:29:09 val. telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) bei 07:57:34 val. ir apie 11:49, 12:31, 13:23, 13:40 val., o L. P. į telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) S. D. skambino 2009 m. liepos 7 d. bei po įvykio 2009 m. liepos 8 d. 8:55, 09:02, 09:20, val. bei vėlesniu laiku. Telefoninių pokalbių tarp S. D. ir L. P. suvestinė patvirtina, kad 2009 m. liepos 13 d. jie kalbėjo apie apklausą policijoje ir kokius parodymus L. P. reikia duoti: “žinai kaip kalbėk... tas žmogelis jau atėjo sumuštas. Tik nesakyk, kad aš jam uždaviau... Nesakyk, kad buvom pas Mindę... (t. 1, b. l. 65). 2009 m. liepos 17 d. telefoninių pokalbių suvestinė tarp S. D. ir L. P. patvirtina, kad S. D. nurodo: „daužiau tai tą chamą aš...“ (t. ,1 b. l.72 – 73). Kolegijos manymu, apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šie duomenys patvirtina liudytojų E. Č. , L. P. nurodytas aplinkybes apie pokalbius ir jų turinį bei paneigia nuteistojo S. D. teiginius, kad smurto P. L. atžvilgiu jis nevartojo. Kartu kolegija atmeta nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, kad jis telefonu nebendravo su liudytoja L. P. ir, kad neatlikus telefoniniuose pokalbiuose užfiksuoto balso ekspertizės nėra pagrindo spręsti, jog ten užfiksuotas jo balsas. Pastebėtina, kad liudytoja L. P. apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad nuteistasis S. D. išties jai skambino, telefonu ją informavo apie padarytą nusikalstamą veiką (t. 2, b. l. 132). Iš pokalbių išklotinių matyti, kad S. D. pokalbio metu su L. P. prisistato „..Saulėnas čia..“ (t. 1, b. l. 72). Nėra pagrindo manyti, kad nuteistojo mobilaus ryšio telefonu galėjo pasinaudoti kiti asmenys, nes jis telefoną palikdavo namie, ką apeliaciniame skunde teigia nuteistasis. Visų pirma, nuteistasis nenurodė jokių aplinkybių, kurioms esant kiti asmenys būtų galėję patekti į jo namus pasinaudoti ten paliktu jo telefonu. Antra, iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis netrukus po įvykio išvyko pas M. K. į sodą ir ten buvo sulaikytas policijos pareigūnų (t. 2, b. l. 4). Netrukus po jo sulaikymo buvo atlikta jo asmens krata, kurios metu ir buvo paimtas jo mobilaus ryšio telefonas (t. 2, b. l. 5). Taigi akivaizdu, kad po nusikalstamos veikos padarymo telefoną nuteistasis S. D. nuolat turėjo su savimi ir būtent jis bendravo šiuo telefonu su liudytoja L. P. .

Nustatant tikrąsias faktines įvykio aplinkybes svarbūs ir liudytojų V. R. bei A. K. parodymai. Liudytojas V. R. parodė, kad įvykio dieną bendravo su P. L. , išsiskyrė apie 15.30 val. Nukentėjusysis sužalotas nebuvo. Kitos dienos ryte skambino P. L. , ieškojo jo bute, bet niekas neatsiliepė. Prie namo sutiko E. Č. , kuris pasakė, kad P. L. jo bute miega. Jam kilo įtarimas, todėl su E. Č. nuėjo į butą ir kambaryje ant grindų rado neatpažįstamai sumuštą P. L. . Liudytojas nuėjo pas A. A. ir paskambino į GMP. Atvykus medikams, liudytojas ir A. A. buvo bute, P. L. buvo gaivinamas, kažką neaiškiai kalbėjo su medikais, liudytojas girdėjo sakant “sudaužė“, o kas – neišgirdo (t. 2, b. l. 130 – 131).

Šiuos V. R. parodymus patvirtino liudytojas A. A. , kartu parodydamas, kad po tam tikro laiko tarpo V. R. , E. Č. jam sakė, kad P. L. sumušė S. D. , kurį pažinojo iš matymo (t. 3, b. l. 9 – 10). Be to, liudytojas A. K. parodė, kad S. D. , vadinamą Saulėnu, matė du kartus: pirmą kartą pas E. Č. bute, antrą kartą 2009 m. liepos 7 d. Kalniečių parke prie fontano, kai buvo kartu su E. Č. ir gėrė vyną. Kitą dieną V. R. ieškojo P. L. , o E. Č. sakė, kad šis jo bute miega, V. R. nuėjo į butą ir rado nukentėjusįjį sumuštą, iškvietė GMP. Apie 14 val. V. R. liudytojui sakė, kad Saulėnas užmušė P. L. (t. 2, b. l. 133 – 134). Ikiteisminio tyrimo metu iš nuotraukų liudytojas A. K. atpažino S. D. , vadinamą Saulėnu (t. 1, b. l. 140 – 141).

Kolegijos manymu, aukščiau aptartų bei kitų pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirtų ir nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma patvirtina, kad būtent nuteistasis S. D. smurtavo prieš nukentėjusįjį P. L. . Tuo tarpu iš Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Kauno skyriaus specialisto išvados matyti, kad P. L. , gim. 1945 m., mirė 2009 m. liepos 8 d. apie 12 val. nuo daugybinių kūno sumušimų, išsivysčius trauminiam šokui ir progresuojant kvėpavimo ir kraujotakos nepakankamumui. Daugybiniai galvos, kaklo, krūtinės, abiejų rankų sumušimai padaryti kietu buku daiktu kelių valandų laikotarpiu iki mirties, kuri įvyko nuo patirtų sužalojimų visumos, atitinkančios sunkaus sveikatos sutrikdymo kriterijus. Po patirtų sužalojimų žmogus galėjo išgyventi kelias valandas. Sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant smūgius rankomis, kojomis, labiausiai tikėtina, jog kojomis buvo smūgiuota į krūtinės dešinę pusę – keturių šonkaulių lūžis, plaučio pažeidimas, į dešinės akiduobės ir kaktos pusės sritis – muštinės žaizdos ir poodinės kraujosruvos šiose srityse. Sužalojimai galvoje ir kakle padaryti suduodant ne mažiau kaip vienuolika smūgių, krūtinėje ir rankose – trisdešimt trim smūgiais. Sužalojimai padaryti panaudojant vidutinę ir didelę jėgą. Prieš mirtį P. L. vartojo alkoholio, kraujyje rasta 0,68 promilės, šlapime – 2,22 promilės etilo alkoholio (t. 1, b. l. 32 – 39). Šią specialisto išvadą pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino ekspertas Ą. Sutkus, kuris parodė, kad po patirtų sužalojimų (šonkaulių lūžiai, kojų paralyžius) P. L. judėti negalėjo, kas patvirtina liudytojų E. Č. , V. R. parodymus apie tai, jog sužalotas P. L. gulėjo kambaryje ant grindų ir dejavo. Taigi teismo medicinos eksperto išvada patvirtina, kad nukentėjusysis P. L. mirė būtent nuo nuteistojo S. D. vartoto smurto.

Apeliaciniame skunde bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis nurodė, kad ekspertas posėdyje nurodė, jog sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti penkios valandos iki mirties, o tai neatitinka kaltinime nurodyto laikotarpio. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis mirė 2009 m. liepos 8 d. apie 12 val. taigi, jei tikėti eksperto paaiškinimu teisme, kad mirtini sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti daugiausia prieš penkias valandas, tai jie turėjo būti padaryti apytiksliai 2009 m. liepos 8 d., 7 val. ryto. Tuo tarpu iš liudytojų paaiškinimų matyti, kad įvykis vyko anksčiau. Šiam netikslumui išsiaiškinti apeliacinės instancijos teismas paskyrė byloje komisijinę teismo medicinos ekspertizę, kuria pavedė teismo medicinos ekspertams nustatyti nukentėjusiojo P. L. patirtų mirtinų sužalojimų padarymo laiką. Iš apeliacinės instancijos teisme gauto 2011 m. vasario 3 d. teismo medicinos ekspertizės akto Nr. EKM 31 (126)/11(01) matyti, kad mirtį sukėlę kūno sužalojimai P. L. galėjo būti padaryti 2009 m. liepos 8 d., laikotarpiu nuo 2 iki 5 val. (t. 3, b. l. 66 – 79). Taigi šis ekspertų nurodytas mirtinų sužalojimų padarymo laikas visiškai atitinka nuteistajam S. D. inkriminuotame kaltinime bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytą laikotarpį, todėl šioje dalyje nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas. Kartu atmetamas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad prieš nukentėjusįjį smurtavo kitas asmuo, kurio vardą „Albinas“ prieš mirtį liudytojai J. T. nurodė pats nukentėjusysis. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, apklausiama liudytoja J. T. parodė, kad negali tvirtinti, jog nukentėjusysis tikrai minėjo vardą „Albinas“ (t. 3, b. l. 10 – 11). Be to, pastebėtina, kad tiek nuteistasis, tiek liudytojas E. Č. apklausiami pirmosios instancijos teisme parodė, jog pas pastarąjį bute girtavo trise – nukentėjusysis P. L. , nuteistasis S. D. bei liudytojas E. Č. . Taigi byloje nėra jokių duomenų, kad įvykio metu liudytojo bute būtų buvę kokie nors kiti asmenys.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi aukščiau aptarti bei kiti pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirti ir skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nuteistasis S. D. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo S. D. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota kaip itin žiaurus, bejėgiškos būklės žmogaus nužudymas (BK 129 str. 2 d. 2, 6 p.).

Teismų praktikoje nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą (bejėgiškos būklės), kai nužudomas asmuo, kuris dėl fizinių ar dėl psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip išvengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Tokia būsena gali būti dėl ligos, invalidumo, praradus sąmonę arba dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotikų ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. (kasacinės nutartys Nr. Nr. 2K-472/2008, 2K-98/2009). Susiklosčiusi teismų praktika reikalauja, kad veiką kvalifikuojant, kaip bejėgiškos būklės žmogaus nužudymą, reikia nustatyti, jog kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis buvo bejėgiškos būklės. Nagrinėjamu atveju iš aukščiau aptartų nuteistojo, liudytojų parodymų, taip pat objektyvių įrodymų matyti, kad nukentėjusysis sunkiai vaikščiojo, vaikščiodamas naudojosi ramentais. Nuteistasis S. D. pats nurodė šią aplinkybę, tai patvirtino ir liudytojai E. Č. , L. P. , V. R. . Tai, kad P. L. judėjo su ramentais bei buvo neįgalus (dalinis kojų paralyžius, pirma invalidumo grupė po patirtos traumos 1992 m.), patvirtino nukentėjusioji A. L. bei liudytoja A. L. (t. 2, b. l. 129, 130). Taigi nukentėjusysis dėl tokios savo fizinės būklės – invalidumo, negalėjo savarankiškai eiti, gintis, priešintis ar kitaip išvengti fizinio smurto. Maža to, aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad prieš įvykį, neįgalus senyvo amžiaus nukentėjusysis (gim. 1945 m.) su nuteistuoju bei liudytoju E. Č. girtavo, kas kolegijos manymu, taip pat turėjo papildomos įtakos nukentėjusiojo gebėjimui pasipriešinti gana jauno amžiaus, fiziškai stipriam nuteistajam. Tai nuteistasis S. D. akivaizdžiai matė bei suprato ir pasinaudodamas nukentėjusiojo P. L. bejėgiška būkle, panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, sukėlusį jo mirtį.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra ne tik tada, kai gyvybė atimama kankinant ar itin skausmingu būdu, bet ir tais atvejais, kai nukentėjusiajam padaroma daug kūno sužalojimų, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, kuris nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją (kasacinė nutartis Nr. 2K-253/2011). Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis S. D. , gana intensyviai, tyčia rankomis ir kojomis suduodamas iš esmės nesipriešinančiam senyvo amžiaus nukentėjusiajam P. L. ne mažiau, kaip dešimt smūgių į galvą ir kaklo sritį, taip pat ne mažiau, kaip trisdešimt tris smūgius į krūtinę ir rankas bei tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam daugybinius kūno sužalojimus, tame tarpe ir 3, 4, 5, 6 šonkaulių lūžius su plaučių pažeidimu, suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Būtent tokio kaltininko suvokimo reikalauja susiklosčiusi teismų praktika. Smūgių skaičių bei lokalizaciją (pavojingas gyvybei nukentėjusiojo kūno dalis) patvirtina byloje esančios, aukščiau aptartos teismo medicinos ekspertizės, taip pat betarpiškai įvykyje dalyvavusio liudytojo E. Č. parodymai. Kolegijos manymu, šių aplinkybių pakanka konstatuoti, kad nuteistasis nukentėjusįjį nužudė itin žiauriai.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, iš aukščiau aptartų įrodymų, paties nuteistojo S. D. bei liudytojo E. Č. parodymų matyti, kad nuteistasis netrukus po įvykio nuvalė nukentėjusiajam kraują nuo veido, liepė liudytojui E. Č. išvesti nukentėjusįjį. Kolegijos manymu šios aplinkybės leidžia spręsti, kad nuteistasis nesiekė nukentėjusiojo mirties, tačiau įvertinus tai, kad nuteistasis prieš nukentėjusįjį smurtavo gana intensyviai, sudavė jam daug smūgių į gyvybiškai svarbias kūno dalis, pats iš esmės nesiėmė jokių pozityvių veiksmų, kuriais būtų siekęs išvengti galimų pasekmių, t. y. nukentėjusiojo mirties, yra pagrindas konstatuoti, kad nuteistasis S. D. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Kitaip tariant S. D. vartodamas gana intensyvų smurtą, suduodamas daug smūgių nukentėjusiajam P. L. į gyvybiškai svarbias kūno dalis, suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, t. y. nukentėjusysis gali mirti, ir nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 str. 3 d.).

Taip pat kolegija konstatuoja, kad nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam S. D. teisėta ir pagrįsta. Apygardos teismas skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, jo asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas bausmės rūšies ir dydžio parinkimui reikšmingas aplinkybes ir vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais.

Už kito žmogaus kvalifikuotą nužudymą, t. y. nusikaltimą, kuris numatytas BK 129 straipsnio 2 dalyje, yra nustatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Jos dydis numatytas nuo aštuonerių iki dvidešimties metų. Nuteistajam S. D. dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė paskirta atsižvelgus į tai, kad jis padarė labai sunkų nusikaltimą, taip pat į nuteistojo asmenybę, t. y. kad jis praeityje teistas už smurtinį nusikaltimą, tačiau teistumas išnykęs (t. 2, b. l. 82 – 85), 2000 m. baudžiamoji byla nutraukta susitaikius su nukentėjusiąja (t. 2, b. l. 48 – 49), daug kartų baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 36 – 41), nedirba (t. 2, b. l. 42), tardymo izoliatoriuje charakterizuojamas teigiamai (t. 2, b. l. 157). Pagrįstai atsižvelgta į tai, kad byloje nustatyta nuteistojo S. D. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. veika padaryta apsvaigimo nuo alkoholio būsenoje ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Šios aplinkybės iš esmės neneigė pats nuteistasis, ikiteisminio tyrimo metu nurodydamas, jog dėl girtumo nepamena savo veiksmų, teisminio nagrinėjimo metu nurodydamas, kad girtavo ir Kalniečių parke, ir pas E. Č. bute, t. y. nusikaltimo vietoje. šią aplinkybę taip pat patvirtino ir liudytojai E. Č. , L. P. . Be to, teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, skiriant nuteistajam bausmę, atsižvelgtina ir į tai, kad nustatyti net du jo nusikalstamą veiką kvalifikuojantys požymiai.

Kolegijos manymu, įvertinus aukščiau paminėtas bausmės rūšies ir dydžio parinkimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri nesiekia už BK 129 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skirtinos laisvės atėmimo bausmės vidurkio, nėra aiškiai per griežta. Taigi apygardos teismas nuteistajam S. D. paskirdamas dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė nei BK 129 straipsnio 2 dalyje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, šiuo atveju baudžiamojo įstatymų reikalavimų nepažeidė. Tokia bausmė yra teisinga. Aplinkybių bei teisinių pagrindų, kurie leistų švelninti nuteistajam bausmę, kolegija byloje nenustatė.

Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo bylą gražinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau toks jo prašymas atmetamas. Kolegija atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 236 straipsnio 1 dalies 4 punktu, apeliacinės instancijos teismas gali priimti nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tik tuo atveju, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, arba byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles, arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Nė vienos iš aukščiau paminėtų aplinkybių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija byloje nenustatė.

Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo S. D. apeliacinį skundą atmesti.