Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-04-13 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-226-843/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-04-13
Bylos Nr.
1A-226-843/2017
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-19281-2016-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jurgita Mačionytė, Audrius Cininas, Aušra Valinskienė
Nuteistasis
A. B.
Kategorijos
Nuorašas Baudžiamoji byla Nr. 1A-226-843/2017
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-19281-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2; 2.4.7 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Jurgitos Mačionytės ir Aušros Valinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Davenienei,dalyvaujant prokurorei Valentinai Strokinienei,nuteistajam A. B.,nuteistojo gynėjui advokatui Gediminui Skaisčiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje, ir jam skirta bausmė - 10 MGL (376,60 Eur) dydžio bauda.

Nustatytas terminas baudai sumokėti – per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vadovaujantis BK 72² straipsniu, A. B. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad 2016 m. balandžio 22 d., apie 11.15 val., Simono Daukanto progimnazijoje, adresu Vilniuje, Naugarduko g. 7, koridoriuje, iš savo mažamečio sūnaus R. B., gim. 2003 m., paėmė mobiliojo ryšio telefoną „Sony Xperia“, lipdamas laiptais iš penkto aukšto, priekaištaudamas, jog sūnus nepaėmė knygos, atbula ranka sudavė nukentėjusiajam R. B. į pilvą, taip smurtaudamas prieš savo sūnų R. B., mažamečiui nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu A. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 6 d. nuosprendį ir jį išteisinti neįrodžius bei nesant pakankamai objektyvių duomenų, kad jis padarė inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.

Žemesnės instancijos teismas

Nepanaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 6 d. nuosprendžio ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą baudą, leisti sumokėti išdėstant baudos mokėjimą dalimis per 6 mėnesius, nes pastaruoju metu akivaizdžiai pablogėjo jo turtinė padėtis.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl yra naikintinas. Pažymi, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, o būtent, nuteistojo teigimu, nepilnametis R. B. 2016-07-26 Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Trečiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriuje pirminės apklausos metu buvo apklaustas nedalyvaujant Vaiko teisių apsaugos institucijos atstovui arba psichologui. Tokiu būdu pirminė apklausa buvo neteisėta, nes buvo grubiai pažeista nepilnamečio apklausos tvarka. A. B. manymu, apklausiant nepilnametį vaiką turėjo ir privalėjo dalyvauti vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistas arba psichologas, kadangi vaikas buvo paveiktas savo motinos ir jo socialinė bei psichologinė branda tikrai turėjo įtakos jo apklausai. Be to, sūnus R. B. buvo apklaustas tik 2016-07-26, t.y. nuo tariamo įvykio praėjus daugiau kaip trims mėnesiams.

Be to mano, jog pirmosios instancijos teismas teismas iš dalies klaidingai rėmėsi A. B. protokolu – pareiškimu, kuriame ji nurodė, jog sūnus R. B. papasakojo, kad 2016 m. balandžio 22 d., apie 11.15 val., iš Simono Daukanto mokyklos, adresu Naugarduko g. 7, Vilniuje, vyksiančios ar esančios muzikos pamokos jį paėmė A. B., kuris jam mokykloje sudavė ranka į pilvo sritį kumščiu ir atėmė iš jo mobilųjį telefoną. Be kita ko, apie skausmo sukėlimo faktą ji savo pirminiuose parodymuose teigė, kad jai sūnus skausmu pilve nesiskundė, bei sužalojimų ji nematė, todėl į medikus nesikreipė, daugiau aplinkybių jai vaikas R. B. nepasakojo.

Atkreipia dėmesį į tai, kad tarp jo ir buvusios sutuoktinės iki tariamo įvykio ir po jo nuolat kildavo nesutarimai dėl bendravimo su vaikais tvarkos. Vaiko motina, kreipdamasi į policiją su pareiškimu ir pranešdama apie tariamą incidentą mokykloje, apelianto nuomone, labiau kerštavo jam kaip buvusiam sutuoktiniui, nei norėjo ir siekė apginti nepilnamečio vaiko teises ir interesus, t.y. veikė labiau iš savanaudiškų paskatų.

Šalies argumentai

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo R. B. paaiškinimu apie įvykio aplinkybes. Teismas nurodydamas, jog apie panaudotą smurtą vaikas tą patį vakarą pranešė mamai susisiekęs su ja draugės telefonu, nesigilino ir neatmetė prieštaravimų su pirminiais nukentėjusiojo parodymais, kuriuose jis pats ir jo motina teigė, jog vaikas paskambinęs draugės mobiliuoju telefonu pranešė motinai tik apie tai, jog iš jo yra paimtas jo asmeninis telefonas ir apie savo ir sesers buvimo vietą, o apie menamą smūgį į pilvą R. papasakojo motinai tik sekančių dieną, po to, kai buvo parvežtas namo.

Teigia, jog įvykio dieną jis su vaikais išvažiavo į sodybą. Sodyboje buvo ir senelis, todėl, jei kas būtų įvykę, R. būtų seneliui viską pasakęs ar paprašęs pagalbos, bet to nepadarė. Mano, jog sūnus nebuvo patenkintas, kad jie ten važiavo, nes jam buvo pasakyta, jog negalės leisti laiko žaisdamas telefonu, o turės ruošti pamokas ir atlikti per savaitę neatliktus namų darbus. Kaip jau minėjo, R. senelis buvo sodyboje, jis turi mobilųjį telefoną, jų santykiai su R. yra geri, taigi sūnus galėjo bet kada telefonu susisiekti su motina. Nežino, kodėl sūnus kreipėsi į draugus, kad šie leistų susisiekti su motina.

Nurodo, jog teismas nuosprendyje aiškiai pasisakė, kad nėra tiesioginių įvykio liudininkų, tačiau vis tiek vertino netiesioginius įrodymus ir aplinkybes, vadovaudamasis ne įrodymais ir faktiniais duomenimis, o prielaidomis bei abejotinais parodymais. Apelianto vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje yra labai daug neatitikimų bei prieštaravimų tarp liudytojų parodymų ir faktinių aplinkybių.

Be to, apelianto manymu, teismas nepakankamai kreipė dėmesio į vieną pagrindinių įrodymų, t. y. Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadą. Nr. G 1185/20, kurioje aiškiai nurodyta, kad R. B. po įvykio 2016 m. balandžio 22 d. išorinių sužalojimų nekonstatuota (t. l, b. 1. 17).

Taip pat teigia, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei teismas nesiėmė jokių veiksmų ir neišreikalavo telefoninių pokalbių išklotinių, siekiant įrodyti, ar apkritai buvo skambinta iš vieno telefono į kitą minimu laiku. Ši svarbi aplinkybė galėjo įrodyti arba paneigti faktinę aplinkybę, t. y. kaip greitai buvo pranešta suaugusiam asmeniui apie tariamą smurtą.

Be to, skunde A. B. atkreipia dėmesį į tai, kad liudytoja S. V. – R. B. močiutė, teisme parodė, kad kartais būna, jog R. meluoja, kartais teisybę sako, kaip ir visi vaikai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Už BK 140 straipnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas arba kankindamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Tam, kad kiltų atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, pakanka padaryti bent vieną iš šio straipsnio dispozicijoje numatytų alternatyvių veikų.

Nors A. B. savo kaltę neigia, teisėjų kolegijos vertinimu jo kaltė neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų byloje esančių įrodymų visetu.

A. B. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kaltu neprisipažino, duodamas parodymus paaiškino, kad nurodytą dieną, pertraukos metu lankėsi mokykloje. Kadangi yra išsiskyręs su vaiko motina A. V. (Butrimavičiene) ir sūnaus mokymusi gali domėtis tik per atstumą arba bendraudamas tiesiogiai su mokytojais, gana dažnai atvyksta į sūnaus mokyklą pasidomėti, kaip jam sekas mokslai. 2016-04-22 sutiko sūnų koridoriuje, kur jis žaidė telefonu, paprašė, kad jis duotų telefoną, ir pamatė, kad telefono ekranas sudaužytas. Jis sūnų pakvietė eiti kartu pakalbėti su mokytoja dėl mokymosi rezultatų. Smūgiuoti sūnui neturėjo jokio tikslo, o tuo labiau smūgiuoti nepastebėtam buvo ir net neįmanoma, nes mokyklos pagrindinėje laiptinėje pertraukos metu buvo didelis srautas žmonių. Jei būtų sūnui smūgiavęs, tuomet tikrai kas nors iš mokinių, mokytojų ar kitų asmenų būtų matę tariamą įvykį, tačiau tokių liudininkų nei tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatyta. Remiamasi tik sūnaus, kuris buvo akivaizdžiai ant jo supykęs dėl mokymosi kontroliavimo, parodymais. Be to, visuose sūnaus ir jo motinos parodymuose ir pirminių apklausų, ir teismo metu aplinkybės apie šį veiksmą skiriasi. Vienur parodoma, kad „vaikas suklupo“, kitur, kad „vaikas susirietė, tačiau eiti galėjo“. Yra buvę, kad jie su sūnum ir dar keliais vaikais buvo išvažiavę į mišką uogauti, su sūnumi pradėjo žaisti ir pasispardė kaip berniukai.

Šiuos nuteistojo parodymus paneigia nukentėjusiojo mažamečio R. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, dalyvaujant psichologei ir jo įstatyminei atstovei, duoti parodymai apie tai, kad 2016 m. pavasarį, jam būnant mokykloje, prieš muzikos pamoką buvo atėjęs tėtis ir paėmė jo telefoną. Leidžiantis laiptais iš penkto aukšto į ketvirtą aukštą, tėvas jam kumščiu vieną kartą trenkė į pilvą. Jam skaudėjo, jis truputį susilenkė. Trenkė dėl to, kad nepasiėmė knygos, daugiau su tėčiu apie šį įvykį jis nieko nekalbėjo. Buvo ir daugiau kartų, tai ne vienintelis kartas. Pavyzdžiui, kai ne tokią raidę parašydavo, arba kažką ne taip parašydavo, kai ne viską padarydavo, ką jis sakydavo. Kai jam trenkė, aplinkui kitų žmonių nebuvo, niekas nematė. Po to, kartu su sese išsivežė į kaimą, telefoną paėmė ir neatidavė. Apie tai, kad tėtis jam trenkė, jis niekam nieko nesakė. Seneliui jis nieko nepasakojo. Motinai apie tai, kad tėtis sudavė jam kumščiu, papasakojo vakare, paskambinęs telefonu, nes tą dieną liko nakvoti pas senelį ir tik kitą dieną senelis juos parvežė namo. Su tėvu nekalbėjo apie šį įvykį, tik tą patį vakarą paprašė, kad grąžintų telefoną ir leistų paskambinti mamai, bet jis sakė, kad neduos, neaiškino dėl ko. Mamai paskambino iš draugės A. telefono. Tėtis lyg tai ir seneliui sakė neduoti telefono mamai paskambinti. Mama žinojo, kad jis paėmė telefoną, sakė jam, kad atiduotų, bet jis neatidavė. Vėliau telefoną parvežė sesė, sakė, kad paėmė ar surado tėčio spintoje, močiutės bute, Lazdynuose, ten tėtis tuo metu gyveno. Telefono šonas buvo šiek tiek įskilęs, jis atgavo jį tokį patį. Tėtis sakė, kad pakeis ekraną, bet nepakeitė. Jis netikėjo, kad tėvas pakeis ekraną.

Kolegijos vertinimu, šie nukentėjusiojo parodymai nuoseklūs ir neprieštaringi, netikėti jais kolegija neturi jokio pagrindo, juos patvirtina ir papildo kiti byloje esantys įrodymai.

Apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo įstatyminė atstovė – A. V. (buvusi – B.) parodė, kad apie A. B. suduotą smūgį kumščiu jai pasakė pats R.. Jis papasakojo, kad su tėvu lipo siaura šonine mokyklos laiptine, kuri yra koridoriaus gale, ir A. B. smogė jam tuo metu, kai nebuvo vaikų ir mokytojų. R. sakė, kad tėvas trenkė į pilvą kumščiu, jis susirietė, nes skaudėjo. Nebegalėdama apsikęsti ir norėdama padėti vaikui, ji dėl šio įvykio kreipėsi į policiją.

Kai R. išvežė į sodybą, ji negalėjo susisiekti su vaikais. A. B. nekėlė telefono, o vakare sulaukė skambučio iš R.. Jis pasakė, kad tėtis iš jo atėmė telefoną. Ji, suprato, kad toliau tai tęstis negali, nors anksčiau netrukdė A. B. bendrauti su vaikais. Dukters R. A. nežemindavo, prieš ją nesmurtaudavo. Santykiai tarp tėvo ir sūnaus buvo įtempti visada. R. nenorėdavo su tėvu niekur važiuoti, nes jausdavosi nesaugus. Apie smūgį kumščiu jai pasakė pats R.. Jis visada nuo jo kentėjo, paaštrėjimai įvyko tada, kai R. pradėjo priešintis, nuo jo bėgioti, nekelti telefono. A. jam yra ne kartą trankęs knyga per galvą, tampydavęs už ausų ir jam tai tai buvo normalus reiškinys. Jai pasakojo tėvas, kuriam papasakojo R., kad A. miške spardė R..

Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoju R. B. parodė, kad yra nuteistojo A. B. tėvas, žino, jog R. prastai mokosi, supranta, kad sūnus A. atsidūrė teisme, nes kažkas pasiskundė. Teigė, kad R. pats nepasiskųs. Apie tai, kad tėvas mušė, R. jam nieko nesakė. R. nesinaudojo jo telefonu, nes, matomai, nenorėjo, kad jis žinotų. Vaikų jis netardo, nes yra liberalus. Jei A. sako, kad R. skambino, tai taip ir buvo, ji nemeluos. A. savo sūnų visada auklėjo vyriškai, visą laiką buvo kontrolė, sakydavo „kodėl nepadarei, kodėl nepasakei“. Jis yra sakęs A., kad pastrasis R. auklėja kaip kariuomenėje, per griežtai. Matė, kaip A. pirštu rodydavo į tekstą ir paimdavo R. už sprando, kad nesimuistytų, bet nemušdavo, nedaužydavo, žmogiškai auklėjo. Apie sūnaus gyvenimą Vilniuje jis nieko nežino. A. R. labiau myli. A. ir R. jam užsiminė, kad A. R. per daug spaudžia ir dėl to iš jo gali atimti tėvystės teises.

Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoja R. B. parodė, kad yra A. B. motina ir R. močiutė, žino, jog byla nagrinėjama dėl nesutarimo auklėjant ir prižiūrint sūnų R.. Taip pat žino, kad R. turėjo telefoną, jo ekranas buvo sudužęs. Kaip jai pasakojo A., jis liepė R. eiti pas mokytoją, kad aptartų jo elgesį. Kai ėjo su vaiku žemyn, pasakė, kad, R. jam atiduotų telefoną. Prie jos A. R. už sprando nelaikydavo. Kai ji išgirsdavo, kad A. balsas pakeltas, ateidavo nuraminti. Mano, kad garsiau pasakytas žodis nėra smurtas. R. jai niekada nesiskųsdavo, net jeigu išgirsdavo tėvo pakeltą toną. Jai atrodė, kad R. ignoruoja tėvo norą padėti. Pripažįsta, kad mama švelniau žiūrėjo įmokslus, o A. - griežčiau. Paskutiniu metu R. slapčia skambindavo mamai telefonu ir skųsdavosi.

Apklausta pirmosios instancijos teisme, dalyvaujant psichologei ir jos įstatyminei atstovei, nepilnametė A. G. parodė, kad ji pažįsta R. B.. Jis atvažiuodavo pas R. B.. Apie tai, kad R. tėtis sumušė mokykloje, jai sakė R. mama ir sesė rugpjūčio pabaigoje, tai girdėjo ir jos sesė. Ji bandė paklausti R. apie tai, bet jis nieko neatsakė, todėl ji jo daugiau neklausinėjo.

Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoja S. V. parodė, kad yra R. B. močiutė, anūkas jai pasakojo, jog tėvas iš jo atėmė telefoną, mokykloje sudavė į pilvą, nuvežė į kaimą ir niekam apie tai nesakė. Pradžioje apie įvykį dukra sakė, paskui anūkas, kada tai įvyko, ji negali pasakyti. A. B. yra labai nervingas, gali ranką labai stipriai suspausti. R. nenori būti su tėvu, yra pasakojęs, kad, jiems grybaujant, pabėgo nuo tėvo, o tėvas, bandydamas jį sugauti, spardė kojomis. Buvo atvejis, kai jis atėmė R. dviratį, paslėpė palėpėje, paskui R. rado dviratį, su seneliu atvežė, tuomet A. B. supyko, ėmė rėkti, kodėl R. pasiėmė dviratį. Kartais būna, kad R. meluoja, kartais teisybę sako, kaip ir visi vaikai.

Iš byloje esančio Protokolo-pareiškimo matyti, kad A. B. 2016 m. balandžio 24 d. kreipėsi į policiją dėl to, kad jai 2016 m. balandžio 23 d., apie 10 val., namuose sūnus R. B. papasakojo, kad 2016 m. balandžio 22 d., apie 11.15 val., iš Simono Daukanto mokyklos, adresu Naugarduko g. 7, Vilniuje, vyksiančios ar esančios muzikos pamokos paėmė A. B., mokykloje sudavė jam ranka į pilvo sritį kumščiu ir atėmė iš jo mobilųjį telefoną. A. išsivedė R. iš mokyklos, nusivežė pas savo tėvą R. B. į Kaišiadorių rajoną, (duomenys neskelbtini) kaimą. Apie tai R. pranešė telefonu, kurį pasiskolino iš kaimynės mergaitės A., taip pat su juo yra paimta dukra R.. Kadangi ji vakar buvo užsiėmusi, į policiją nesikreipė, bet kuomet sužinojo, kad A.s girtas vairuoja automobilį, bei tai, kad A. R. sakė, kad jis niekur nepasislėps nuo jo, bet kur jį susiras ir bet kada, prašo pradėti ikiteisminį tyrimą (t.1, b. l. 5).

Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvados Nr. G 1185/20 matyti, jog R. B. po įvykio 2016 m. balandžio 22 d. išorinių sužalojimų nekonstatuota (t. 1, b. l. 17).

Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus Buities tyrimo 2014 m. lapkričio 11 d. akto matyti, jog vyko pokalbis su abiem vaikais. R. patvirtino, kad tėtis ne kartą jį yra baudęs, vaiko žodžiais, už kokią nors klaidą, pvz., ruošiant pamokas – rėkia, apšaukia, ne kartą yra mušęs, todėl jis tėčio prisibijo. Tėvų skyrybų atveju R. nori gyventi su mama (t. 1, b. l. 36-39).

Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 1 PK Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio 2016 m. gegužės 25 d. rašto duomenimis, aiškinantis įvykio aplinkybes buvo bendrauta su Vilniaus Simono Daukanto progimnazijos mokytoju, R. B. klasės auklėtoju, L. S., kuris paaiškino, kad A. B. labai domisi sūnaus mokslais, tačiau pabrėžė, kad labai griežtai pasitinka sūnų prieš mokyklą, tikrina kuprinę po pamokų, taip pat mokykloje, tikrina pamokas. L. S. nėra matęs grubaus elgesio su sūnumi, bet kiti mokytojai yra minėję, kad yra jį stipriai sugriebęs, papurtęs už peties ar už rankos (t. 1, b. l. 40).

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismų, priimančių baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismams nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Nors A. B. apeliaciniame skunde teigia, kad šioje baudžiamojoje byloje yra labai daug neatitikimų bei prieštaravimų tarp liudytojų parodymų ir faktinių aplinkybių, tačiau nenurodo, kuo šie neatitikimai ir prieštaravimai pasireiškia.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 2 ir 5 dalyse įtvirtinta išskirtinė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis Nr. 2K-12/2016).

Vertinant šioje byloje esančius įrodymus, kiekvieną iš jų atkirai ir jų visetą, darytina išvada, kad kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo R. B. parodymais, jie yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Tai, kad nukentėjusysis apie nuolat patiriamą tėvo psichologinį ir fizinį smurtą neviešino ir nesiskundė, tik patvirtina, jog jis pastarojo bijojo. Šią aplinkybę patvirtina ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus Buities tyrimo 2014 m. lapkričio 11 d. aktas, iš kurio mmatyti, jog vykusio pokalbio metu R. patvirtino, kad tėtis ne kartą jį yra baudęs, vaiko žodžiais, už kokią nors klaidą, pvz., ruošiant pamokas – rėkia, apšaukia, ne kartą yra mušęs, todėl jis tėčio prisibijo (t.1, b. l. 36-39).

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kad mokyklos pagrindinėje laiptinėje pertraukos metu buvo didelis srautas žmonių, tikrai kas nors iš mokinių, mokytojų ar kitų asmenų būtų matę tariamą įvykį, tačiau tokių liudininkų nei tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatyta, kolegija atmeta kaip nepagrįstus, kadangi byloje esančiaus įrodymais nustatyta, kad R. su tėvu lipo ne pagrindine, o siaura šonine mokyklos laiptine, kuri yra koridoriaus gale, ir A. B. smogė sūnui tuo metu, kai šalia nebuvo vaikų ir mokytojų.

Kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai papildo vienas kitą ir jų visuma patvirtina faktines bylos aplinkybes, kad A. B. 2016 m. balandžio 22 d., apie 11.15 val., Simono Daukanto progimnazijoje, adresu Vilniuje, Naugarduko g. 7, koridoriuje, iš savo mažamečio sūnaus R. B., gim. 2003 m., paėmė mobiliojo ryšio telefoną „Sony Xperia“, lipdamas laiptais iš penkto aukšto, priekaištaudamas, jog sūnus nepaėmė knygos, atbula ranka sudavė nukentėjusiajam R. B. į pilvą, smurtaudamas prieš savo sūnų R. B., mažamečiui nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kad teismas nevertino specialisto išvados Nr. G 1185/20, iš kurios matyti, jog R. B. po įvykio 2016 m. balandžio 22 d. išorinių sužalojimų nekonstatuota, teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus, nes nagrinėjamu atveju nukentėjusysis nepateikė duomenų, kad buvo sužalotas nagrinėjamo įvykio metu. Jis tvirtino, kad dėl A. B. smurto patyrė fizinį skausmą. Taigi minėta specialisto išvada padarytų išvadų nepaneigia.

Dėl nuteistojo prašymo išdėstyti jam paskirtos baudos mokėjimą šešiems mėnesiams pažymėtina, jog paskirta A. B. 10 MGL (376, 60 eurų) dydžio bauda yra aiškiai ne per griežta, kad būtų galima spręsti kausimą dėl jos mokėjimo išdėstymo, juo labiau verinant tai, kad A. B. apeliacinės instancijois teismui pateikė tik pažymą apie asmens valstybinio socialinio draudimio laikotarpį nuo 2016-06-14 iki 2017-03-20, jokių kitų duomenų, patvirtinančių jo sunkią materialinę padėtį (apie kilnojamojo (nekilnojamo) turto, piniginių lėšų bankų sąskaitose nebuvimą ir pan.) ir negalėjimą per du mėnesius sumokėti paskirtą jam baudą, nuteistasis nepateikė. Be to, A. B. pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino gaunantis pajamų iš papildomų užsiėmimų.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 6 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.

Nuteistojo gynėjo dalyvavimas baudžiamosios bylos nagrinėjime apeliacine tvarka buvo būtinas vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi. Įvertinus šias aplinkybes, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme iš jo nepriteistinos (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme iš A. B. nepriteisti.

Teisėjai (parašai) Audrius CininasJurgita MačionytėAušra ValinskienėNuorašas tikrasTeisėja A. Valinskienė