Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam buvo pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, – J. Š. gynėjo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 20 d. nutarties, kuria J. Š. , padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, buvo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – priverstinis stebėjimas ir gydymas psichiatrijos ligoninėje griežto stebėjimo sąlygomis – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismas nustatė, kad J. Š. , būdamas lėtinio psichikos veiklos sutrikimo būsenos, t. y. sirgdamas paranoidine šizofrenija, dėl kurios negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, 2006-07-20 apie 8.30 val. prie (duomenys neskelbtini), Kulautuvos k., Kulautuvos sen., Kauno raj. esančio pėsčiųjų takelio, tyčia ne mažiau kaip du kartus smogė kirvio pentimi M. L. Š. į galvą ir padarė muštinę žaizdą dešinio momens ir smilkinio srityje, atvirą įspaustinį dešinio momenkaulio, smilkinkaulio ir kaktikaulio žvyno lūžį su trauminiu kietojo smegenų dangalo plyšimu smilkininėje srityje ir kaukolės pamato lūžiais dešinėje ir abiejose vidurinėse daubose, dešinio galvos smegenų pusrutulio sumušimą su kraujo išsiliejimu po kietuoju ir minkštuoju smegenų dangalais bei dešinio smegenų pusrutulio audinyje, visa tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, suspaudimu ir strigimu, antrinėmis kraujosruvomis smegenų kamiene ir išeminiais pokyčiais smegenyse. Dėl tokio sužalojimo 2006-07-23, 6.30 val., M. L. Š. Kauno medicinos universiteto klinikose mirė. Taip J. Š. nužudė M. L. Š. ir padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Be to, teismas nustatė, kad J. Š. 2006-08-08 apie 14.20 val. prie prekybos centro „IKI“, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, pokalbio su A. G. metu dėl asmeninių paskatų supykęs smogė A. G. į veidą ne mažiau kaip du kartus, tuo sukėlė jai fizinį skausmą bei padarė poodinę kraujosruvą ir minkštųjų audinių sumušimą apatinio žandikaulio kairio kampo srityje ir minkštųjų audinių sumušimą kairėje momeninėje srityje – nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais J. Š. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Nutartyje teigiama, jog M. L. Š. buvo nužudyta du kartus sudavus kirvio pentimi jai į galvą, tačiau tokios išvados, apelianto manymu, neparemia net teismo medicinos specialisto išvada. Joje rašoma, jog nukentėjusiajai galvos sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, kuriuo galėjo būti metalinis strypas ar panašus daiktas arba įrankis. Byloje nėra nei specialisto išvados, nei kokių nors kitų duomenų, kad M. L. Š. buvo sužalota įvykio vietos apžiūros metu rastu kirviu. Taip pat gynėjas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad nė viena iš įvykį mačiusių bei teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų neparodė, jog užpuolikas M. L. Š. žalojo kirviu. Liudytojų teigimu, užpuolikas naudojo daiktą, panašų į segtuvą. Be to, liudytoja R. K. ir užpuoliko išvaizdą apibūdino visiškai kitaip, nei atrodo J. Š. .

Gynėjo nuomone, nepasitvirtino ir ta J. Š. parodymų dalis, kurioje jis aiškino, jog į įvykio vietą atvažiavo tėvui priklausančiu automobiliu „VW Golf“. Šiuos jo parodymus paneigia liudytojos N. Š. parodymai, kuriais pastaroji nurodė, kad automobilis visą laiką stovėjo kieme, todėl J. Š. juo pasinaudoti negalėjo.

Be to, apeliantas nurodo, kad teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. S-S 94/06(02) nustatyta, jog ant J. Š. kelnių, bliuzono, marškinėlių ir batų nerasta į kraują panašių sutepimų. O dėl žmogaus kraujo, rasto ant J. Š. kelnių, duota tik tikimybinė išvada, kuri neleidžia atmesti galimybės, jog rastasis kraujas gali priklausyti bet kuriam žmogui, turinčiam A(II) kraujo grupę.

Visos šios aplinkybės, gynėjo nuomone, rodo, jog teismui nebuvo pateikti neginčytini įrodymai, kad J. Š. padarė BK 129 straipsnio 1 dalies uždraustą veiką.

Veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, įrodymo gynėjas neginčija, tačiau mano, kad atsižvelgiant į tai, jog ši veika nėra labai pavojinga, jo ginamasis gali būti gydomas lengvesnėmis – bendro stebėjimo – sąlygomis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis prokuroras bei nukentėjusioji prašo gynėjo skundą atmesti, o gynėjas prašo skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Kolegijos nuomone, šiuo atveju nėra teisinių ir faktinių pagrindų nutraukti J. Š. bylą dėl paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės taikymo, nes Kauno apygardos teismas pagrįstai nustatė, jog teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad būtent J. Š. , būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje.

Išties BPK 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų numatyta tvarka gauti duomenys, o to paties straipsnio 4 dalyje išdėstytas įrodymų leistinumo principas, kuris reiškia, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. BPK nėra numatyta tokia savarankiška įrodymų forma, kaip asmens, kuris pripažįstamas nepakaltinamu ir kuris dėl psichikos būklės negali duoti objektyvių paaiškinimų, dalyvauti teismo posėdyje, parodymai. Tačiau nėra ir draudimo tokio pobūdžio informacija remtis ir ją tikrinti. Vertindama gynėjo skundžiamoje nutartyje minimus J. Š. parodymus ir jų reikšmę nustatant šioje byloje konstatuotas įstatymo uždraustas veikas, kolegija atkreipia dėmesį į kelis momentus.

Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad faktinės aplinkybės nagrinėjamoje byloje nėra pagrįstos vien tik J. Š. parodymais, nutartyje yra nurodyta ir kitų įrodymų visuma, patvirtinanti teismo nustatytus bylos faktus.

Antra, atsižvelgtina į tai, kad nenustatyta, jog esantys byloje J. Š. parodymai buvo gauti neteisėtais būdais. Turėtina omenyje, kad jis buvo apklaustas tada, kai apie jo tikrąją psichikos sveikatos būklę tyrėjai informacijos neturėjo, ir iš jo gauta faktinė informacija buvo tikrinama BPK numatytomis priemonėmis. 2006 m. rugpjūčio 10 d. parodymų patikrinimo vietoje metu J. Š. nurodė vietas, kur jis po nužudymo išmetė savo drabužius bei daiktus, jo turėtus įvykio metu (kirvį, du juodos spalvos polietileninius maišelius, tamsią mėlyną beretę, akinius, pirštines, golfą, sportines kelnes). Būtent jo nurodytose vietose tyrėjai ir rado bylai reikšmingus drabužius ir daiktus. Rasti drabužiai pagal apibūdinimą ir spalvą iš esmės atitinka liudytojos A. J. P. bei iš dalies ir liudytojos R. K. parodymus, kuriuose šios liudytojos nurodė, kad užpuolikas buvo apsirengęs tamsiais drabužiais, buvo su kepure. Kolegija pastebi, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų, jog paminėtus daiktus ir drabužius J. Š. miške būtų palikęs kokiomis nors kitomis nustatytomis aplinkybėmis, negu tomis, kurios nustatytos nagrinėjamoje byloje. Pastebėtina, kad kitais bylos duomenimis patvirtinti ir kiti J. Š. nurodyti faktai, kurie vyko prieš nužudymą. Pavyzdžiui, būtent tai, kad J. Š. anksčiau yra laukęs prie sanatorijos M. L. Š. , tačiau pastaroji nepasirodė, yra patvirtinta liudytojos A. O. . Pastaroji liudytoja 2006 m. liepos 20 d. apklausos metu ir teisme patvirtino, jog 2006 m. liepos 18 d. apie 8 val. 10 min. šalia nužudymo vietos matė stoviniuojantį tamsiai apsirengusį vyriškį (t. 2, b. l. 59, t. 3, b. l. 92). Liudytojos A. J. P. bei R. K. parodė, kad prieš pat nužudymą M. L. Š. jas aplenkė ir takeliu ėjo apie 50 m priekyje. Šių liudytojų parodymai visiškai atitinka informaciją, gautą iš J. Š. , jog pastarasis, sudavęs smūgius nukentėjusiajai, pradėjo bėgti ir bėgdamas matė nukentėjusiajai iš paskos einančias moteris.

Trečia, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, 2007 m. balandžio 16 – gegužės 30 dienomis ekspertų komisijai atliekant teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizę Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, tiriamasis J. Š. nurodė nemažai tokių pat įstatymo uždraustų veikų padarymo aplinkybių, kurias nurodė ir per apklausas, atliktas ikiteisminio tyrimo metu. Ekspertai psichologinio tyrimo metu konstatavo, kad J. Š. įstatymo uždraustas veikas įvykdė dėl liguistų išgyvenimų ir kliedesių, todėl negalėjo visapusiškai teisingai ir kritiškai įvertinti situacijos, suvokti savo veiksmų pavojingumo ir negalėjo adekvačiai organizuoti, reguliuoti ir kontroliuoti savo elgesio. Tačiau kad tokie kliedesiai J. Š. pasireikštų ne dėl smurtinių veiksmų padarymo motyvų, o dėl padarytų veiksmų atlikimo faktų, kad jis nesugebėtų atsiminti praeityje atliktų savo veiksmų, ekspertai atlikto psichiatrinio ir psichologinio tyrimo metu nekonstatavo.

Ketvirta, pastebėtina, jog J. Š. parodymai, gauti ikiteisminio tyrimo metu, skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nebuvo vertinami kaip savarankiškas įrodymų šaltinis, o buvo ištirti teismui juos prilyginant ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotiems kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymams, kurie, remiantis BPK 276 straipsnio 2 dalyje esančiomis taisyklėmis, gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, pasirėmęs BPK 276 straipsniu ir perskaitęs ikiteisminio tyrimo metu fiksuotus J. Š. parodymus, nutartyje nurodęs, kad šie parodymai sutampa su kitais bylos liudytojų parodymais, iš esmės įrodymų vertinimo taisyklių, esančių BPK 20 straipsnyje, kolegijos manymu, nepažeidė. Esant tokiam dalies bylos duomenų tyrimui ir vertinimui, suabejoti teismo išvadomis dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių jokio pagrindo nėra.

Į kitus apelianto skundo argumentus dėl netinkamo faktinių aplinkybių nustatymo atsakytina, kad gynėjas nepagrįstai tvirtina, jog liudytojos R. K. parodymai nėra patikimas įrodymas faktinėms aplinkybėms nustatyti.

Apelianto teigimu, liudytoja R. K. teismo posėdžio metu parodė, kad po jos šūksnio užpuolikas metė turimą daiktą ir pabėgo, tačiau įvykio vietoje taip ir nebuvo rastas žalojimo įrankis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad toks gynėjo skundo teiginys visiškai prieštarauja teismo posėdžio protokole užfiksuotiems duomenims. Liudytoja R. K. teismo posėdžio metu parodė, kad po jos šūktelėjimo užpuolikas „metė daktarę, tiesiog ją paleido ir ji iš karto susmuko, iššoko į dešinę pusę už krūmo. Kairėje rankoje jis laikė kažkokį juodą daiktą – tamsų maišelį, tarsi dūdą. Daiktas buvo ilgas. Tas daiktas buvo tarsi dūda, tarsi kažkas susuktas.“ (t. 3, b. l. 89-90). Tokių aplinkybių, kad užpuolikas įvykio vietoje būtų numetęs kokį nors daiktą, ši liudytoja nenurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 38-42). Liudytoja R. K. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad nubėgdamas užpuolikas kairėje rankoje turėjo juodos spalvos polietileninį maišelį, susuktą dūdelės forma, šis jo turėtas daiktas nesilankstė. Tokie duomenys apie byloje nustatyto nukentėjusiosios M. L. Š. užpuoliko veiksmus, atliktus su įrankiu, suvyniotu į juodos spalvos polietileninį maišelį, atitinka kitą bylos medžiagą.

Gynėjas skunde nepagrįstai sureikšmina, jog liudytoja R. K. užpuoliką apibūdino kaip garbanotą ilgaplaukį vyriškį, tačiau J. Š. toks nėra. Kolegijos nuomone, šie gynėjo argumentai ne visiškai atitinka bylos medžiagą. Pastebėtina, kad liudytoja R. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek atsakydama į paties gynėjo klausimą pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad užpuolikas buvo neilgų, garbanotų, tamsesnės rudos spalvos plaukų, garbanos ryškiai matėsi prieš saulę. Iš tokių liudytojos parodymų yra akivaizdu, kad apie ilgus plaukus kalbama nebuvo. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojos nurodytas užpuoliko atpažinimo požymis – plaukai, jų ilgumas – nėra patikimas kriterijus, kuriuo šiuo atveju galima remtis atpažįstant asmenį. Iš bylos aplinkybių matyti, kad visą įvykį liudytoja R. K. matė būdama nuo nužudymo vietos 20–30 metrų atstumu, vaizdą šiek tiek dengė krūmai, užpuolikas buvo su kepure. Gynėjo skunde nepagrįstai teigiama, kad J. Š. ikiteisminio tyrimo metu nėra minėjęs, jog jis buvo su peruku, nes 2006-08-10 apklausoje J. Š. tokią aplinkybę yra nurodęs ir teigė, kad jis maskavosi, stengėsi, jog jo neatpažintų (t. 3, b. l. 24).

Pastebėtina, kad tiek liudytoja R. K. , tiek ir liudytoja A. J. P. pagal kitus požymius iš esmės panašiai apibūdino nukentėjusiosios M. L. Š. užpuoliką. Abi liudytojos vienodai nurodė, kad užpuolikas buvo apsirengęs tamsiais drabužiais, bei tai, kad jis buvo apie 180 cm ūgio. Abi liudytojos taip pat vienodai patvirtino ir užpuoliko pabėgimo iš įvykio vietos kryptį, t. y. į dešinę pusę nuo tako. Todėl liudytojos R. K. parodymai apie esmines užpuolimo detales, užpuoliko išvaizdą nėra prieštaraujantys kitai bylos medžiagai, jie iš esmės sutampa su liudytojos A. J. P. parodymais. Liudytojos R. K. nurodomų detalių smulkūs netikslumai apibūdinant užpuoliko išvaizdą nėra tokie, kurie darytų jos parodymus nepatikimus.

Teisėjų kolegijos nuomone, gynėjas skunde taip pat nepagrįstai abejoja dėl byloje nustatyto nužudymo įrankio. Apeliantas nurodo, kad tiek liudytoja A. J. P. , tiek ir liudytoja R. K. teisiamajame posėdyje teigė, jog nukentėjusioji M. L. Š. buvo mušama į segtuvą panašiu daiktu, tačiau nei viena iš jų nenurodė, kad užpuolikas nukentėjusiąją žalojo kirviu. Šią aplinkybę iš dalies galima paaiškinti byloje nustatytomis aplinkybėmis, jog kirvis, kuriuo buvo mušama nukentėjusioji, buvo įvyniotas į juodą polietileninį maišelį. Polietileniniame maišelyje esantis kirvis, žiūrint iš toli ir stebint greitai su juo atliekamus judesius, visiškai gali būti apibūdinamas taip, kaip tai padarė liudytojos. Būtent liudytoja A. J. P. nurodė, kad užpuolikas M. L. Š. mušė juodos spalvos daiktu, panašiu į „papkę“, o liudytoja R. K. nurodė, kad užpuolikas rankoje laikė kažkokį juodą daiktą – tamsų maišelį, tarsi dūdelę. Manytina, kad šioms liudytojoms įvykį stebint 20–30 metrų atstumu, užpuolikui labai greitai atlikus smurtinius veiksmus ir dingus, kirvis, kuris buvo įvyniotas į juodą polietileninį maišelį, išties galėjo atrodyti panašus į segtuvą.

Be to, tą aplinkybę, kad užpuolimo metu buvo naudojamas būtent kirvis, patvirtina ir kiti bylos duomenys. Būtent kirvis ir juodi polietileniniai maišeliai, o ne koks nors kitas įrankis ir daiktai, buvo rasti J. Š. nurodytoje daiktų išmetimo vietoje (t. 3, b. l. 27-29).

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu J. Š. gynėjas įžvalgiai pastebėjo, kad kraujo ir biologinių pėdsakų ikiteisminio tyrimo metu nebuvo rasta ne tik ant kirvio, bet ir ant polietileninių maišelių, į kuriuos, J. Š. teigimu, jis buvo įvyniojęs kirvį. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek kirvis, tiek ir polietileniniai maišeliai nuo įvykio dienos, 2006 m. liepos 20 d., iki jų radimo 2006 m. rugpjūčio 10 d. miške išgulėjo apie 20 parų. Todėl tikėtina, kad dėl atmosferos poveikio bei gamtos reiškinių tokie pėdsakai ant šių maišelių galėjo ir išnykti.

Gynėjo skunde teigiama, kad aplinkybės, jog nukentėjusioji M. L. Š. buvo nužudyta du kartus sudavus kirvio pentimi jai į galvą, nepatvirtintos teismo medicinos išvados duomenimis. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad šioje išvadoje tik nurodyta, jog sužalojimai nukentėjusiajai padaryti kietu buku daiktu, kuriuo galėjo būti metalinis strypas ar panašus daiktas arba įrankis. Šie gynėjo skundo teiginiai neduoda pagrindo suabejoti teismo išvadomis apie byloje nustatyto nukentėjusiąją M. L. Š. sužalojusio įrankio savybes ir sužalojimo mechanizmą. Pastebėtina, kad byloje nėra teisės medicinos duomenų, kuriuose būtų konstatuota, jog mirtį sukėlę muštiniai sužalojimai nukentėjusiajai negalėjo būti padaryti kirviu. Kirvio pentis yra buka, metalinė kirvio dalis, kuri visiškai atitinka kieto buko metalinio daikto apibūdinimą. Konstatuotas kaukolės lūžis patvirtina, kad daiktas buvo sunkus. Atsižvelgiant į tai, teismo išvada dėl M. L. Š. mirtinus kūno sužalojimus padariusio įrankio atitinka teisės medicinos duomenis, nurodytus 2006 m. liepos 24 d. specialisto išvadoje Nr. M1050/06(02) (t. 1, b. l. 64-68).

Ta aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo nebuvo patikrinta, ar J. Š. kada nors kokioje ūkinių prekių parduotuvėje pirko kirvį, neturėtų būti laikoma esminiu ikiteisminio tyrimo trūkumu. Pastebėtina, kad ši aplinkybė sunkiai patikrinama, nes pats kirvis, kaip matyti iš jo fotonuotraukos ir specialisto apklausos protokolo (t. 1, b. l. 113, 115), neturi individualių savybių ir yra buityje naudojamas įrankis, kurį lengva įsigyti. Be to, kirvis buvo rastas 2006-08-11, praėjus 21 parai po nužudymo, tyrėjams nebuvo žinomas net apytikslis galimas kirvio įsigijimo laikas. J. Š. nenurodė, kada pirko kirvį ir kurioje parduotuvėje. Jis tik teigė, kad kirvį pirko ūkio reikmėms ir nuolatos vežiodavosi automobilio bagažinėje (t. 3, b. l. 18-20, 25 ). Atkreiptinas dėmesys, kad po nužudymo joks kirvis J. Š. tėvui priklausančiame automobilyje „VW Golf“ apžiūros metu nerastas (t. 1, b. l. 130-131), o J. Š. apibūdintas panaudoto kirvio ilgis atitinka Virbaliūnų kaimo miške rasto kirvio ilgį (t. 1, b. l. 111-112, t. 3, b. l. 25).

Nepagrįstai skunde teigiama, jog nepasitvirtino J. Š. parodymų dalis dėl to, jog jis į įvykio vietą atvažiavo tėvui priklausančiu automobiliu „VW Golf“. Gynėjas, darydamas tokią išvadą, rėmėsi J. Š. motinos liudytojos N. Š. parodymais. Pastaroji liudytoja teismo posėdžio metu nurodė, kad sūnus įvykio dieną buvo atvykęs pas juos pusryčiauti, o automobilis visą laiką stovėjo kieme, todėl J. Š. juo negalėjo pasinaudoti. Kolegijos nuomone, tokie N. Š. parodymai negali būti vertinami kaip nepaneigiami. Pastebėtina, kad liudytoja N. Š. patvirtino, kad jos sūnus J. Š. naudodavosi automobiliu, ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nėra nurodžiusi, kad automobilį „VW Golf“, esantį kieme, ji nuolat stebėjo. Nukentėjusioji A. G. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pagrįstai pastebėjo aplinkybes, kurios sukelia abejonių, jog liudytoja N. Š. 2006-07-20 ryte nuolat iš daugiabučio namo stebėjo vieną iš šeimos turimų automobilių. A. G. taip pat nurodė, kad jai žinomos aplinkybės, jog J. Š. tėvų neprašydavo automobilio, o pats naudodavosi juo savo nuožiūra. Aplinkybę, kad J. Š. turėjo galimybę naudotis automobiliu, liudija ir tai, jog jį sulaikant 2006 m. liepos 20 d. asmens kratos metu pas jį rastas vairuotojo pažymėjimas, išduotas 1997 m. sausio 9 d. Kauno kelių policijoje (t. 2, b. l. 154).

Gynėjas skunde pagrįstai nurodo aplinkybes, susijusias su kraujo, rasto ant sportinių kelnių, identifikavimu. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta tik grupinė rasto kraujo priklausomybė ir ji yra mažiau informatyvi norint nustatyti asmenį, kuriam priklauso kraujas. Išties baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad šiuo atveju būtų atliktas kraujo DNR tyrimas.

Nukentėjusiosios M. L. Š. kraujo ant kelnių, kurios buvo rastos J. Š. nurodytoje vietoje miške, grupinės priklausomybės nustatymas, kolegijos nuomone, turėtų būti vertinamas kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis. Esant tokiam vertinimui kraujo radimo faktas laikytinas patikimu ir pakankamai svariu įrodymu, rodančiu, kad būtent asmuo, mūvintis tas kelnes, turėjo kontaktą su nukentėjusiąja ir susitepė jos krauju. 2006 m. rugpjūčio 8 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad ant sportinių kelnių rastas kraujas yra A(II) grupės ir šis kraujas gali priklausyti nukentėjusiajai M. L. Š. . Šioje išvadoje taip pat nustatyta, kad sutepimas krauju buvo surastas būtent sportinių kelnių išorinėje priekinėje pusėje (t. 1, b. l. 91-93). Ši aplinkybė rodo, kad darbužio priekinė dalis kontaktavo su kraujuojančia nukentėjusiąja. Tai iš esmės atitinka liudytojos R. K. parodymus, kad užpuolikas M. L. Š. laikė apglėbęs iš nugaros rankomis. Be to, byloje surinkti duomenys rodo, kad nei paties J. Š. , nei jo šeimos narių kraujas nėra A(II) grupės (t. 1, b. l. 84). Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, į tai, dėl kokios informacijos griovyje buvo rastos kelnės, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo konstatavimas, kad ant J. Š. sportinių kelnių rastas kraujas gali priklausyti nužudytajai M. L. Š. ir tai nėra atsitiktiniai, nesusiję su byla duomenys, o įrodymas, kartu su kitais duomenimis patvirtinantis faktines bylos aplinkybes, yra teisingas.

Todėl, atsižvelgdama į aukščiau paminėtus motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad priverčiamoji medicinos priemonė J. Š. buvo paskirta pagal įstatymą (BK 2 straipsnio 5 dalis).Tokia priemonė skirta teismui pagrįstai nustačius J. Š. įvykdytų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo aplinkybes. Apygardos teismas tinkamai nustatė ir skirtinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį (priverstinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje griežto stebėjimo sąlygomis). Tokia priverčiamoji priemonė atitinka J. Š. psichikos sutrikimo sunkumą ir jo socialinį pavojingumą sau ir visuomenei.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, kuriam buvo pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, – J. Š. gynėjo apeliacinį skundą atmesti