- Teismas
- Utenos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-03-02
- Bylos Nr.
- e2-768-724/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-16-3-01681-2025-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Giedrius Avinas
- Ieškovas
- A. J.
- Atsakovas
- Valstybinei įmonei Turto bankas
- Advokatai
- Inga Maskoliūnaitė
- Kategorijos
- 2.4.2.4Nuosavybės teisių atkūrimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo ieškinį atsakovui Valstybinei įmonei Turto bankas dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, tretysis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų notarė Laima Aidukaitė.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas ieškiniu ir teismo posėdžio metu prašo pripažinti A. L. asmenine nuosavybe butą, unikalus (duomenys neskelbtini).
Ieškovas ieškinyje ir teismo posėdžio metu nurodė, kad su A. L. draugavo nuo vaikystės. Baigus mokyklą, technikumą A. L. išvažiavo gyventi ir dirbti į Rusiją, kur buvo iki maždaug 1991 m. gruodžio mėn. Grįžo vienas be šeimos ir žmonos. Paskutiniuosius 10 metų bendravo artimiau, nes A. juo pasitikėjo. Prieš mirtį, mirė (duomenys neskelbtini), A. testamentu paliko jam butą. Betvarkant palikimą sužinojo, kad A. butą įsigijo būdams santuokoje su O. K., tačiau tokios moters niekada nematė. Žino, kad A. su O. K. santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) teismo sprendimu.
Atsiliepimas
Atsakovas į teismo posėdį neatvyko. Atsiliepime nurodė, kad ginčo butas įgytas santuokos metu, todėl taikoma Civilinio Kodekso ( toliau CK) 3.88 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija, jog turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Šią prezumpciją paneigti privalo ieškovas, pateikdamas pakankamus ir visapusiškai vertintinus įrodymus. Turto bankas byloje dalyvauja imperatyvių teisės aktų pagrindu, neturi duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių ieškovo teiginius, ir neprieštarauja ieškinio patenkinimui, jei teismas, ištyręs įrodymų visumą, nustatys, kad yra pagrindas pripažinti turtą asmenine nuosavybe.
Tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankišku reikalavimu- Ignalinos rajono pirmojo notarų biuro notarė L. A. į teismo posėdį neatvyko. Atsiliepime nurodo, kad teismas bylą turėtų spręsti pagal galiojančius įstatymus.
Liudytoja D. S. paaiškino, kad nuo 1991 m. buvo A. L. kaimynė tebegyvena gretimame bute. Gali patvirtinti, kad A. gyveno vienas ir iki ir po savo mamos mirties. Su juo artimai nebendravo, bet tikrai žino, kad niekada ilgai negyveno su moterimis. Buvo vedęs bet pragyveno kelis mėnesius ir išsiskyrė.
Liudytoja M. B. parodė, kad A. L. pažinojo kaip kaimyną. Niekada pas jį nematė moters, gyveno vienas, vaikų niekada nematė. Kol buvo gyva A. mama bendraudavo su ja, nėra niekada iš jos girdėjusi, kad A. turi vaikų žmoną, tokių kalbų nebūdavo.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Civilinė teisė, reguliuodama sutuoktinių turto santykius, remiasi bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija (CK 3.88 straipsnio 2 dalis), tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti – ji gali būti nuginčijam.
Pagal CK 3.87 straipsnio 1 dalį ir 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktą turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine nuosavybe. Tačiau CK 3.88 straipsnio 2 dalis aiškiai nustato, kad ši prezumpcija galioja tik tol, kol neįrodyta priešingai.
Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles nustato Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 177 straipsnis (įrodymų sąvoka), 185 straipsnis (įrodymų vertinimas pagal vidinį teismo įsitikinimą). Taigi teismas privalo vertinti ne pavienį dokumentą ar formalų įrašą, o visą faktinių aplinkybių visumą.
Šiuo atveju esminė aplinkybė – kada faktiškai nutrūko santuokiniai santykiai ir kieno lėšomis ginčo turtas buvo įgytas.
Privatizavimo sutartis (notarinio registro Nr. 719) aiškiai patvirtina, kad vienintelis 2 kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini) pirkėjas buvo A. L.. (duomenys neskelbtini) įkainojimo aktas Nr. 1335 patvirtina, kad būtent jis sutiko su buto kaina ir įsipareigojo ją sumokėti – 438 Lt pinigais ir 3157 valstybės vienkartinėmis išmokomis. Mokėjimo dokumentai patvirtina, kad ir valstybinis mokestis sumokėtas A. L. vardu.
Šie rašytiniai įrodymai, patvirtina turto įgijimo faktą ir lėšų kilmę.
Byloje nustatyta, kad A. L. ir O. K. santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini) Rusijoje, Jaroslavlyje, nutraukta taip pat Rusijoje, Jaroslavlyje. (duomenys neskelbtini) Jaroslavlio miesto Užvolgės rajono teismo sprendimu. Nors pats sprendimas archyve neišlikęs, jo faktą patvirtina Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Teisės ir civilinės metrikacijos skyriaus (duomenys neskelbtini) raštas Nr. M2-143, kuriame nurodyta, kad būtent šis teismo sprendimas buvo pagrindas (duomenys neskelbtini) Ignalinos rajono CBAĮ biure įregistruoti santuokos nutraukimą (įrašo Nr. 25).
Atskirai vertinant santuokos nutraukimo procedūrą ir faktines aplinkybes, darytina nuosekli ir logiška išvada, kad šalys faktiškai gyveno atskirai jau nuo 1991 m. gruodžio mėn.
Pirma, santuokos nutraukimas buvo inicijuotas O. K., ji kreipėsi į Jaroslavlio miesto Užvolgės rajono teismą. Tai reiškia, kad būtent ji ėmėsi aktyvių veiksmų nutraukti santuoką. Ieškinio dėl santuokos nutraukimo turinyje ji pati nurodė, kad kartu su A. L. negyvena nuo 1991 m. gruodžio ir bendro turto neturi. Šis pareiškimas yra procesinis pačios sutuoktinės patvirtinimas apie faktinį šeimos iširimą.
Antra, 1991 m. A. L. jau gyveno Lietuvoje, Ignalinoje, o santuokos nutraukimo procesas vyko Jaroslavlyje. Net ir nesprendžiant klausimo, ar jis formaliai dalyvavo procese, akivaizdu, kad šalys fiziškai gyveno atskirai ir jų kasdienis gyvenimas buvo visiškai atskiras. Toks procesinis kontekstas savaime suponuoja, kad santuokiniai ryšiai buvo nutrūkę dar iki oficialaus teismo sprendimo.
Trečia, A. L. 1991 m. pabaigoje atvyko į Lietuvą vienas, apsigyveno su motina, vėliau – gretimame bute. Liudytojos atvirtino, kad nuo 1991 m. A. gyveno vienas, niekada nematė pas jį žmonos ar vaikų, nebuvo jokio šeimos gyvenimo požymių. A. L. motina S. T. niekada nekalbėjo nei apie marčią, nei apie anūkus.
Todėl esant tokiai santuokos nutraukimo procedūrai – kai procesą inicijavo viena šalis, pati pripažino gyvenimą skyrium nuo 1991 m., o kita šalis tuo metu gyveno kitoje vietoje ir savarankiškai tvarkė savo gyvenimą – darytina pagrįsta išvada, kad santuokiniai santykiai faktiškai buvo nutrūkę jau nuo 1991 m. gruodžio mėn.
Ginčo butas buvo privatizuotas 1993-03-24, tai yra praėjus pusantrų metų po faktinio santuokinių ryšių nutrūkimo.
Dar svarbesnė yra privatizavimo teisinė specifika. 1991-05-28 Butų privatizavimo įstatymo Nr. I-1374 5 straipsnio 1 dalis imperatyviai reikalavo, kad jei nuomininkas turi šeimos narių, turi būti sudarytas notariškai patvirtintas susitarimas dėl to, kieno vardu sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps savininku. Tokio susitarimo byloje nėra. Tačiau privatizavimo sutartis buvo sudaryta ir notariškai patvirtinta. Tai leidžia daryti logišką ir teisiškai pagrįstą išvadą, kad privatizavimo metu A. L. buvo vienintelis tinkamas subjektas ir vienintelis privatizuotino būsto nuomininkas. Imperatyvi norma negali būti ignoruojama – jos laikymasis yra prielaida sandorio galiojimui. Taigi pats sandorio sudarymo faktas rodo, kad teisinės kliūtys, susijusios su kitų šeimos narių teisėmis, neegzistavo.
Faktinį vienišą A. L. gyvenimą patvirtina ir liudytojų parodymai. Liudytoja D. S. nurodė, kad nuo 1991 m. buvo jo kaimynė ir iki šiol gyvena gretimame bute. Ji patvirtino, kad A. L. gyveno vienas – tiek iki motinos mirties, tiek po jos. Nors artimai nebendravo, tačiau aiškiai pažymėjo, kad jis niekada ilgai negyveno su moterimis, buvo vedęs, tačiau kartu pragyveno tik kelis mėnesius ir išsiskyrė. Liudytoja M. B. taip pat parodė, kad A. L. pažinojo kaip kaimyną, niekada pas jį nematė moters ar vaikų, jis gyveno vienas. Bendraudama su jo motina, niekada negirdėjo, kad jis turėtų žmoną ar vaikų. Tokius pat faktus apie A. L. gyvenimo būdą nurodė ir ieškovas.
Civilinė teisė saugo ne formalumą, o teisingą interesų pusiausvyrą. Bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija skirta apsaugoti šeimą kaip ekonominį vienetą, grindžiamą bendru gyvenimu ir bendromis pastangomis. Tačiau kai šeimos kaip bendro ūkio, bendrų lėšų ir bendrų tikslų nėra, prezumpcijos taikymas vien dėl formalaus santuokos įrašo reikštų teisės atotrūkį nuo realybės.
Vertinant įrodymų visumą pagal Civilinio proceso kodekso 185 straipsnį ir taikant CK 3.88 straipsnio 2 dalį sistemiškai su CK 1.138 straipsnio 1 dalies 1 punktu, yra pagrindas konstatuoti, kad bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija šiuo atveju yra paneigta.
Ieškovas bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis CPK 259, 263 – 265, 270 straipsniais,
nusprendė:
ieškinį tenkinti.
Pripažinti A. L. asmenine nuosavybe butą, unikalus (duomenys neskelbtini).
Sprendimas per 20 dienų gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmus.