Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. D. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo2014 m. rugsėjo 24 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo. Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilęs ginčas dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis atsisakyti priimti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (CPK) numato galimybę asmeniui kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo dienos, privalo nurodyti teismui, dėl kokių priežasčių ieškinys nebuvo paduotas iš karto, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę jo interesams, ir sumokėti pusės CPK 80 straipsnyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatą. Toks prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti paduodamas teismui, kuris pagal teismingumo taisykles turi nagrinėti patį ieškinį (CPK 147 str. 3 d.).

Pagal formuojamą teismų praktiką, teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, visų pirma turi patikrinti, ar iš tiesų teisėtai iškėlė civilinę bylą, ir, tik įsitikinęs savo procesinio sprendimo teisingumu, spręsti kitą – su bylos esme nesusijusį – procesinį klausimą. Tai suponuoja tiek konstitucinis realaus ir veiksmingo, o ne formalaus teisingumo vykdymo principas (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas), tiek ir vienas iš pagrindinių teisės principų, kad iš ne teisės teisiniai padariniai negali atsirasti. Teisinėje valstybėje negali būti toleruojama situacija, kai civilinėje byloje atliekami atskiri procesiniai veiksmai, priimami procesiniai sprendimai, nors akivaizdu, kad byla net negalėjo būti iškelta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 15 d. Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga). Proceso teisėtumo klausimas yra aktualus viso proceso metu, t. y. visose civilinio proceso stadijose bylą nagrinėjant teisme, taip pat ir iki bylos iškėlimo.

Teismų praktikoje yra konstatuota, kad kai laikinąsias apsaugos priemones prašoma taikyti nepareiškus ieškinio, teismas šį klausimą turi spręsti dar neturėdamas visų duomenų, koks bus ieškinys, kokie bus visi byloje dalyvaujantys asmenys ir pan., t. y. šioje proceso stadijoje turi iš esmės labai mažai duomenų apie kylantį ar jau kilusį teisinį ginčą, todėl turi itin atidžiai vertinti pateiktus faktus ir aplinkybes (žr. taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-839/2009).

Nagrinėjamu atveju apeliantė skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta priimti jos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo teismui dienos. Apeliantė sieja būsimą ginčą su jos individualiai įmonei iškelta bankroto byla ir nesutinka su teismo išvada, kad būsimas ieškinys teismingas apylinkės teismui.

Iš byloje esančio prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo teismui dienos matyti, kad apeliantė ketina kreiptis į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Kauno keliai“ dėl nepagrįsto praturtėjimo 94 315, 29 Lt. Toks ieškinys, atsižvelgiant į ieškinio sumą, pagal CPK taisykles teismingas apylinkės teismui, kadangi apygardos teismas, kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėja tik tas bylas dėl turtinių ginčų, kurių suma viršija 150 000 Lt, išskyrus šeimos ir darbo teisinių santykių bylas ir bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo (CPK 26, 27 str. 1 p.). Be to pažymėtina, kad prašomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su reiškiamu (šiuo atveju – būsimu) reikalavimu. Kitaip tariant, esant turtiniam reikalavimui, tokio reikalavimo užtikrinimui prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės taip pat turi būti siejamos su turtiniais apribojimais. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra pagrįstos, o skundžiama nutartis yra teisėta ir ją naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta atskirojo skundo argumentus, kad būsimas ieškinys susijęs su bankroto byla, todėl jis teismingas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

Bankroto byla – teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš bankroto teisinių santykių (Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintas teisinio reguliavimo modelis grindžiamas bylų akumuliavimo principu (lot. vis attractiva concursus), kurio esmė yra ta, kad visų kreditorių reikalavimų pagrįstumas yra svarstomas tik bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kol vyksta bankroto byla, turtinių reikalavimų, pareikštų bankrutuojančiai įmonei, išsprendimas turi būti atliekamas tik šioje byloje nutartimi išsprendžiant dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo ir jo dydžio. Tai nulemta siekio bankroto bylas išnagrinėti kuo operatyviau ir efektyviau. Dėl to galimybė nagrinėti atskirus reikalavimus ne bankroto byloje, nors ir tame pačiame teisme, reikštų neracionalų procesą ir būtų nesuderinama su bankroto proceso operatyvumu ir efektyvumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-88/2010).

Bylos duomenimis, pareiškėja yra bankrutavusios individualios įmonės J. D. turgus „Marmantas“ savininkė, bankroto byloje turinti bendraatsakovės procesinį teisinį statusą. Iš teismui pateikto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui padavimo dienos galima susidaryti įspūdį, jog pareiškėja siekia įrodyti, kad UAB „Kauno keliai“ kreditoriniai reikalavimai yra nepagrįsti ir, jog ši bendrovė, nepagrįstai praturtėjo. Tačiau iš pateikto prašymo taip pat galima spręsti, kad pati buvusi BIĮ savininkė J. D. siekia iniciuoti savarankiško ieškinio UAB „Kauno keliai“ dėl nepagrįsto praturtėjimo pareiškimą. Pagal Įmonių bankroto įstatymą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, jos valdymo organai netenka savo įgaliojimų, juos perima bankrutuojančios įmonės administratorius (ĮBĮ 10 str. 7 d. 2 p., 11 str. 3 d.). Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad bankrutuojančios individualios įmonės savininkas gali dalyvauti bankroto byloje ir, naudodamasis atitinkamomis procesinėmis teisėmis, ginti savo interesus, tačiau jis neturi įgaliojimų atstovauti bankrutuojančiai įmonei santykiuose su kitais subjektais ar jos vardu kelti bylas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2010; 2010 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2010). Vadinasi, yra pagrindas spręsti, kad apeliantė apskritai neturi įgaliojimų inicijuoti bylą atstovaudama BIĮ J. D. turgus „Marmantas“. Buvusios BIĮ savininkės reikalavimo dėl nepagrįsto praturtėjimo pareiškimas negali būti prilyginamas klausimo dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo ir jo dydžio bankroto byloje nagrinėjimui, todėl siekiant pareikšti tokį reikalavimą teisme, o kartu ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, būtina laikytis teismingumo taisyklių.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad be pirmiau nurodytų civilinio proceso įstatymo pažeidimų, padarytų paduodant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio padavimo teismui dienos, byloje nėra duomenų ir apie tai, kad pareiškėja būtų sumokėjusi minėtą pusės CPK80 straipsnyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatą.

Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarties, nenustatė pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 1 dalyje bei 330 straipsnyje, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais. Todėl atskirasis skundas netenkinamas, o Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Dėl papildomų dokumentų priėmimo

Apeliantė iki teismo posėdžio 2013 m. lapkričio 13 d. ir 2014 m. lapkričio 19 d. (jau atidėjus nutarties priėmimą ir paskelbimą šioje byloje) apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus dokumentus. Iš šių papildomų dokumentų turinio matyti, kad jie nėra susiję su apeliacinės instancijos teismo nagrinėjamu klausimu šioje byloje, be to dalis jų pateikti pavėluotai, todėl juos priimti ir prijungti prie atskirojo skundo medžiagos nėra teisinio pagrindo (CPK 312 str., 314 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Grąžinti J. D. papildomus dokumentus, Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktus 2014 m. lapkričio 13 d. ir 2014 m. lapkričio 19 d.