Vilniaus apygardos teismo nutartis

2008-12-29 · Civilinė byla Nr. 2A-1153-464/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-12-29
Bylos Nr.
2A-1153-464/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Dalia Višinskienė, Algirdas Auruškevičius, Dalia Kačinskienė (pran.)
Atsakovas
P. V., V. V.
Ieškovas
L. V., E. V.
Trečiasis asmuo
Z. V., R. V.
Kategorijos
  • 21.4.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1153-464/ 2008Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.1.3.; 63.1.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2008 m. gruodžio 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,kolegijos teisėjų Dalios Višinskienės ir Algirdo Auruškevičiaus,sekretoriaujant R.Kurganovaitei,dalyvaujant atsakovui P. V.,atsakovų atstovui adv. A.Stonkui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovių L. V. ir E. V. ieškinį atsakovams V. V. personalinei įmonei „Vainė“, P. V., S. V., dalyvaujant tretiesiems asmenims Z. V. ir R. V., dėl paskolos raštelio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovės L. V. ir E. V. 2006-11-02 kreipėsi į Vilniaus m 2-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu, kuri patikslinusios prašė pripažinti negaliojančiu CK 1.86 str. pagrindu 2004-04-14 paskolos raštelį, kuriuo V. V. IĮ „Vainė“ savininkas V. V. pasiskolino iš P. V. ir S. V. 95 600 Lt su tikslu įsigyti grūdų sandėlį, priteisti bylinėjimosi išlaidas (t.1, b.l.1-4, 26-29). Teigė, kad jų tėvas V. V. turėjo individualią įmonę „Vainė“, kuri 2004-04-14 esą sudarė 1 m. trukmės tikslinę paskolos sutartį su V. V. giminaičiais. 2005-04-19 V. V. mirė, o ieškovės priėmė velionio tėvo palikimą. Faktą, jog ginčijamas sandoris fiktyvus, patvirtina šios aplinkybės: 1) grūdų sandėlio pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta kaina (56 700 Lt) neatitinka paskolos sutarties sumos; 2) velioniui nereikėjo skolintis pinigų siekiant iš UAB „Prekybos namai Nora“, kurio vieninteliu akcininku jis buvo, įsigytų grūdų sandėlį; 3) V. V. IĮ „Vainė“ sąskaitoje 2004-04-14 buvo 66 605 Lt, vadinasi, nebuvo jokios būtinybės skolintis pinigų; 4) 37 000 Lt iš 47 000 Lt priklausė nė S. V., o L. V., todėl S. V. jų negalėjo paskolinti velioniui.

Atsiliepimas

Atsakovai P. V. ir S. V. atsiliepimu į ieškinį (t. 1, b.l.55-58) su ieškiniu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Nurodė, jog pinigus paskolino ne V. V. IĮ „Vainė“, o V. V. kaip fiziniam asmeniu; tuo tarpu individuali įmonė atliko tik garanto funkciją. Personalinės įmonės turtas yra atskirtas nuo jos savininko turto ir tik už individualios įmonės skolas dalyviai atsako neribotai, todėl aplinkybė apie įmonės sąskaitoje buvusiais pinigines lėšas teisinės reikšmės neturi. S. V. galėjo paskolinti 37 000 Lt sumą V. V., prieš tai 37 000 Lt pasiskolinęs iš L. V..

Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2008-04-10 sprendimu ieškinį atmetė (t. 2, b.l.143-145). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis liudytojos (velionio sesers) B. D. paaiškinimais bei rašysenos, paskolų raštų techninės dokumentų ekspertizės aktu, konstatavo, kad V. V. 2004-04-14 pasiskolino iš brolio P. V. 48 600 Lt, sūnėno S. V. – 47 000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2005-04-19. V. V. paskolos grąžinimą garantavo savo asmeniniu ir personalinės įmonės turtu. Ieškovių motyvai dėl tikslinės paskolos kontrolės, skirtumo tarp paskolintos sumos ir grūdų sandėlio kainos, tai, jog įmonės „Vainė“ sąskaitoje tuo metu buvo reikiama pinigų suma įsigyti grūdų sandėlį, nepaneigia paskolos sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo faktų, susitarimo dėl paskolos grąžinimo termino ir kitų privalomų paskolos sutarties sąlygų buvimo.

Šalies argumentai

Ieškovė L. V. apeliaciniu skundu (t. 2, b.l.155-163) prašo panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2008-04-10 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindė procesinių teisės normų nesilaikymu ir ydingu jų taikymu. Pirmosios instancijos teismas pradėjo klausytis baigiamųjų kalbų ir baigė nagrinėti bylą, prieš tai neišsprendęs visų pareikštų prašymų, o būtent: dėl 2004-04-14 dienos paskolos raštelio techninės ekspertizės skyrimo; pažymų apie P. V., S. V. pajamas išreikalavimo. Reikalaudamos techninės ekspertizės skyrimo civilinėje byloje ieškovės siekė išsiaiškinti, ar V. V. parašas ir įmonės antspaudas nebuvo uždėti anksčiau, nei surašytas pats raštelis. Pažymos apie pajamas leistų įsitikinti, ar P. V. ir S. V. objektyviai galėjo paskolinti nurodytą pinigų sumą. Dėl techninės raštelio ekspertizės, kuri atlikta ikiteisminio tyrimo metu, pastebėjo, jog ją atliko tokio pobūdžio ekspertizių neatliekantis Lietuvos ekspertizių centras. Be to, ekspertizės, atliekamos baudžiamojoje byloje, civiliniame procese ekspertizėmis nepripažįstamos ir laikomos rašytiniais įrodymais. Antra, žemesnės instancijos teismas sprendime apskritai nevertino kai kurių ieškovių pateiktų įrodymų, pvz., V. V. ir P. V. 2004-11-07 susitarimo (t. 2, b.l.24), išrašų iš juridinių asmenų registro ir banko sąskaitų, IĮ „Vainė“ pajamų deklaracijų. Trečia, bylą nagrinėjęs teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles. Kadangi ieškovės ginčo teisiniuose santykiuose tiesiogiai nedalyvavo, teismas turėjo didesnę įrodomąją vertę suteikti dokumentams, kurie sudaryti po ginčo paskolos raštelio V. V. esant gyvam. Teismas neatkreipė dėmesio, jog B. D. liudijo atsakovų P. V. ir S. V. naudai todėl, kad pastarieji liudytų jos naudai civilinėje byloje Nr. 2A47-384/ 2008, kurioje B. D. iš V. V. įpėdinių (ieškovių) prašo priteisti jai 45 000 Lt paskolą. Teismas priėmė sprendimą neapklausęs nei S. V., nei L. V..

Atsiliepimas

Atsakovai P. V. ir S. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t.2, b.l.184-186) skundo nepripažįsta ir prašo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008-04-10 sprendimą palikti galioti nepakeistą, priteisti iš apeliantės jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pabrėžė, kad atnaujinus bylos nagrinėjimą po eilinį sykį nutraukto ikiteisminio tyrimo ieškovės nebepalaikė prašymo dėl ekspertizės skyrimo. L. V. negali patvirtinti arba paneigti pinigų perdavimo V. V. fakto, nes paskolos tisiniuose santykiuose nedalyvavo. Be to, jis turi teisę naudotis liudytojo imunitetu. Testamentas negali būti susijęs su paskolos rašteliu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus; savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 263 str., 320 str., 329 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Civilinėje byloje teismas turi įsitikinti, kurios ieškinyje nurodytos reikšmingos bylos aplinkybės yra nustatytos, o kurios nenustatytos. Taigi, bylos nagrinėjimo ribas apsprendžia būtent asmens, kuris inicijuoja civilinį ginčą – ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodytas reikalavimų pagrindas ir dalykas (CPK 135 str. 1 d. 2 p. ir 4 p.). Įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos. Nagrinėjamojoje byloje kilo šalių ginčas, ar tarp apeliantės velionio tėvo ir atsakovų buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai. Apeliantė savo apeliacinį skundą grindžia civilinio proceso nuostatų pažeidimu, netinkamu faktinių bylos aplinkybių traktavimu. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais ir, išnagrinėjusi bylos medžiagą, skundo bei atsiliepimo į jį teisinius argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl jų padarė pagrįstas išvadas (CPK 185 str.), teisingai aiškino ir taikė procesines bei materialines teisės normas, savo išvadas tinkamai motyvavo ir argumentavo.

Apelianto skundo teiginius dėl grubių, jo manymu, CPK 245, 251 ir 253 straipsnių pažeidimų teisėjų kolegija pripažįsta deklaratyviais, teisiškai ir faktiškai nepagrįstais. CPK 12 str. įtvirtintas rungimosi principas lemia, kad kiekviena kilusio ginčo šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Tai reiškia, kad ieškinio dalyką bei pagrindą sudarančias aplinkybes įrodinėti yra šalių pareiga, nustatyta įstatymo (CPK 178 str.), o teismo pareiga pasiūlyti šalims ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, siekiant nustatyti teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes ir teisingai išspręsti ginčą (CPK 8 str., 179 str. 1 d.), kartu nepažeidžiant proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principo (CPK 7 str.), įpareigojančio teismą kuo operatyviau užtikrinti materialiosios tiesos nustatytą bylos procese ir pasiekti kuo greitesnio ir visapusiško bylos išnagrinėjimo, siekti CPK 2 str. įtvirtinto civilinio proceso tikslo – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė dalyvavo teismo posėdyje, kuriame buvo priimtas skundžiamas teismo sprendimas, asmeniškai ir per atstovą, teikė įrodymus ir paaiškinimus žodžiu bei raštu, teikė prašymus, uždavė klausimus kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, dalyvavo baigiamosiose kalbose. Bylą nagrinėjęs teismas, priešingai nei tvirtinama apeliantės skunde, visus šiame teismo posėdyje CPK 245 str. ir 251 str. 2 d. nustatyta tvarka jos ar atstovo pareikštus prašymus išsprendė, dalį jų tenkindamas, dalies netenkindamas (t.2, b.l.128-129, 138-139). Prašymai dėl ginčo dokumento techninės ekspertizės skyrimo, pažymų apie P. V. ir S. V. pajamas išreikalavimo šiame posėdyje nebuvo pareikšti ar pakartoti, tokių įrašų teismo posėdžio protokole nesama. Tai leidžia teisėjų kolegijai konstatuoti, kad apeliantei buvo suteiktos visos procesinės teisės, užtikrinančios rungimosi principo reikalavimų vykdymą. Šiame posėdyje nepareikštų ar prieš ilgą laiką anksčiau pareikštų, bet bylą nagrinėjant iš esmės nepakartotų prašymų sprendimas paties teismo iniciatyva, t.y. įrodymų kurios nors šalies naudai rinkimas, kuomet posėdyje dalyvauja bylos šalys ir jas atstovaujantys profesionalūs teisininkai, galėtų reikšti CPK 17 str. numatyto šalių procesinio lygiateisiškumo principo pažeidimą, sukelti abejones dėl teismo nešališkumo.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliantės skundo argumentus, susijusius su įrodymu netinkamu vertinimu, įrodinėjimo priemonių įrodomosios reikšmės neteisingu traktavimu. Ginčijamo sandorio šalimi apeliantė nebuvo, savo reikalavimus kildina iš paveldėjimo teisinių santykių. Akivaizdu, kad šis faktas lemia svarbą kaip įmanoma tiksliau ir objektyviau nustatyti faktines bylos aplinkybes. Jau aptarta, kad CPK 12 str. nustato civilinių bylų teismuose nagrinėjimą laikantis rungimosi principo, o tai reiškią, kad kiekviena iš šalių leistinomis įrodinėjimo priemonėmis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 177 str. 4 d., 178 str.). Vertinant, ar apeliantės argumentai, jog jos tėvo su atsakovais sudaryta paskolos sutartis, pateikta į bylą (t.1, b.l.6) buvo tariamas sandoris, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių, teisingi, teisėjų kolegija atsižvelgia į tokiuose teisiniuose santykiuose įrodinėjimo naštos šalims paskirstymą – atsakovai turėjo pareigą įrodyti, kad perdavė V. V. pinigines lėšas, įvardintas minėtoje sutartyje (Paskolos rašte), nes paskolos sandoris yra realinis ir laikomas sudarytu nuo pinigų (ar daiktų) perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.). Šios aplinkybės, atsižvelgiant į sandorio sumą, įrodinėtinos rašytiniais įrodymais (CK 1.73 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir motyvais, kuriais remiantis ji padaryta, jog pinigų perdavimo faktą įrodo pačiame paskolos rašte esantis patvirtinimas apie pinigų gavimą, vienos iš šio sandorio šalių P. V. ir liudytojos B. D. paaiškinimai teismui, taip pat nėra nuginčytas paskolos rašte esantis ir pinigų gavimo faktą patvirtinantis V. V. parašas.

Kita vertus, kadangi skundo argumentai yra susiję būtent su įrodymų vertinimu ir jų pakankamumu neva egzistavusiems paskolos teisiniams santykiams pagrįsti, teisėjų kolegija pasisako ir dėl tikimybių pusiausvyros principo taikymo. Teismo, kaip savito įrodinėjimo subjekto civiliniame procese, funkcijos pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina visus leistinus šalių pateiktus įrodymus ir, remdamasis įrodymų visumos įvertinimu bei tikėtinumo taisykle, daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą (CPK 176 str.). Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla pagrįstų abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, t.y. susiformuoja beveik visiškas teisėjo vidinis įsitikinimas, kad tos aplinkybės yra (CPK 185 str.). Pažymėtina, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Tai vadinama įrodymų pakankamumo taisykle. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004-12-30 nutarimo Nr. 51 "Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje" 3 p. nurodė, kad vertinant įrodymus, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčų dalyku, egzistavo ar neegzistavo, būtina taikyti tikimybių pusiausvyros principą: jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje buvo ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama jau aptartu tikimybių pusiausvyros principu. Nagrinėjamojoje byloje teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktų įrodymų visumą, konstatuoja esant byloje pakankamai patikimų duomenų (labiau tikėtina), kad V. V. 95 600 Lt suma kaip paskola buvo perduota. Įvykdytas sandoris, o paskolos gavėjas jį įvykdė, nelaikytinas tariamuoju CK 1.86 str. prasme.

Kita kaip faktiniu reikalavimo pagrindu įvardinta aplinkybė ar, veikiau, apeliantės abejonė, jog toks sandoris iš viso nebuvo sudarytas, pinigų skolintis paskolos rašte įvardintu tikslu V. V. nebuvo reikalo, esą galimai pasinaudota V. V. pasitikėjimu bei tuščiame lape esančiu jo parašu, taip pat leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodyta ir nepagrįsta. Be to, byloje esantys duomenys leidžia spręsti esant neįmanomu nustatyti, vienu ar skirtingu metu buvo išspausdintas dokumento tekstas, nes spausdintinių, rašaliniais spausdintuvais išspausdintų tekstų spausdinimo laiko nustatymo metodikų iš viso nėra, antspaudų ir spaudų atspaudų, gautų mastikos dažiklių pagalba, uždėjimo laiko laboratorija „FIE N. K.“ neatlieka, o pačios išvados, pateiktos kitoje civilinėje byloje (t.1, b.l.80-82) viena kitai prieštarauja (eksperto N. K. išvada dėl paskolos B. D. aktas, t.1, b.l.109-110). Analogiška Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada dėl moksliškai pagrįstų, Lietuvoje aprobuotų metodikų rašto ir dažomųjų medžiagų amžiui nustatyti nebuvimo yra ir dėl šioje byloje kvestionuojamo 2004-04-14 paskolos rašto spausdinimo laiko (t. 1, b.l.127).

Apeliantės skunde nurodoma aplinkybė, jog 2004-11-07 buvo pasirašytas jos tėvo V. V. ir atsakovo P. V. susitarimas dėl pastarojo skolų panaikinimo pirmajam ir jame nėra jokios užuominos apie ankstesnį, 2004-04-14 paskolos sandorį, pati savaime nepaneigia pastarojo sandorio sudarymo ar pinigų pasiskolinimo iš atsakovų fakto, juo labiau, kad pačios ieškovės byloje teigusios buvus ir priešingiems, tik be rašytinių patvirtinimų, paskoliniams santykiams tarp V. V. iš vienos pusės ir P. V. bei kitų giminaičių iš kitos pusės, broliai turėję ir bendrų verslo santykių, dalinęsi turtą. Taigi tokios įrodomosios reikšmės, kurios pakaktų šioje byloje ginčijamai paskolos sutarčiai nuginčyti pagal CK 1.86 str. nuostatas, neesant kitų patikimų ir leistinų įrodymų, aptariamas 2004-11-07 brolių P. ir V. V. susitarimas (t.2, b.l. 24) neturi (CPK 177 str. 4 d.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai, tame tarpe dėl atsakovo S. V. dalyvavimo teismo posėdyje nepripažinimo būtinu ir dėl L. V. neįpareigojimo atvykti liudyti, nesudaro prielaidų panaikinti ar pakeisti iš esmės teisėto bei pagrįsto teismo sprendimo (CPK 328 str.), antra vertus, kokios būtent įrodomosios reikšmės, galinčios patvirtinti apeliantės poziciją - paskolos sutarties nesudarymą ar jos tariamumą, šių asmenų paaiškinimai galėtų turėti, apeliantė neįvardija. Tą pačią dieną, kaip ir ginčijama paskolos sutartis, sudarytas grūdų sandėlio pirkimo-pardavimo sandoris (t.1, b.l. 14-19) buvęs sudarytas su V. V. kaip fiziniu asmeniu, todėl apeliantės skunde nurodomų IĮ „Vainė“ banko sąskaitų ar pajamų deklaracijų neįvertinimas teismo sprendimu teisinės reikšmės neturi.

Vilniaus apygardos teismo 2008-09-09 nutartimi (t.2, b.l. 176-177) apeliantei 2368 Lt žyminio mokesčio dalies sumokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo, ši suma valstybės naudai iš jos priteistina, išnykus atidėjimo pagrindui (CPK 80 str.4 d., 84 str., 96 str. 2 d.).

Atsižvelgiant į CPK 93 str. 1 d. ir 98 str. nuostatas, iš apeliantės atsakovui P. V. priteistina 1000 Lt teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų. Nors tokių išlaidų atsakovas realiai patyrė daugiau (pateikti rašytiniai įrodymai 2360 Lt sumai), išlaidų už teisines paslaugas kompensuojamos dalies pagrįstumo klausimas spręstinas atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, įvertinant ginčo pobūdį, bylos apimtį, procesinių dokumentų apeliacinės instancijos teisme skaičių, sugaištą laiką dalyvaujant teismo posėdžiuose.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš L. V. 2368 (du tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt aštuonis) litus nesumokėtą už apeliacinį skundą žyminio mokesčio dalį valstybės naudai.

Priteisti iš L. V. 1000 (vieną tūkstantį) litų atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų P. V. naudai.

Kolegijos pirmininkė Dalia KačinskienėTeisėjai Dalia VišinskienėAlgirdas Auruškevičius