Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Audronė Kartanienė Teisėjas Antanas Virbalas Baudžiamoji byla Nr. 1A-228-303/2011 Teisminio proceso Nr. 1-17-1-02408-2009-5 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.2. (S)

2011 m. balandžio 8 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 140 str. 2 d., ir nuteistas laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per 6 mėnesius sumokėti 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

S. S. nuteistas už tai, kad sukėlė mažamečiui fizinį skausmą, o būtent: 2009-08-29, apie 13.00 val., būdamas (duomenys neskelbtini) namo kieme, Vilniuje, paėmė mažametį nukentėjusįjį A. V., gim. (duomenys neskelbtini), už dešinės ausies ir jį už minėtos ausies patempė, tuo sukeldamas mažamečiui nukentėjusiajam A. V. fizinį skausmą, t.y. S. S. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str. 2 d., padarymą.

Skunde apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas pastarojo kaltę grindė nepilnamečių A. B. ir V. G. parodymais, kurie buvo duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pagarsinti bylą nagrinėjant teisme. Mano, kad šių parodymų teismas negalėjo laikyti įrodymais, nes turėjo juos patikrinti, t.y. apklausti minėtus liudytojus teismo posėdyje. Tačiau to nepadarė ir pažeidė jo teisę užduoti liudytojams klausimus. Pažymi, kad tarp liudytojų A. B., V. G. ir nukentėjusiojo A. V. parodymų yra prieštaravimų: ikiteisminio tyrimo metu A. B., V. G. nurodė, kad po įvykio A. V. ilgą laiką žaidė su jais kieme, tuo tarpu A. V. teisme teigė, kad jis iš karto po įvykio nuėjo į namus. Be to, liudytojas V. V. teisme parodė, kad jo sūnus A. V. atėjo namo ir apie įvykį papasakojo apie 11.00 val., tačiau kaltinime laikas nurodytas -13.00 val. Apeliantas mano, kad šiuo atveju teismas turėjo vadovautis visuotinai pripažintu baudžiamosios teisės principu ir minėtus prieštaravimus traktuoti jo naudai.

Skunde pabrėžiama, kad nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d., subjektyvioji pusė yra tiesioginė tyčia, kas reiškia, jog kaltininkas nori ir siekia sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą. Tačiau jis sukelti A. V. fizinio skausmo neketino ir to nenorėjo, todėl, mano, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d., sudėties.

Be to, pagal apelianto nuomonę, pirmosios instancijos teismas jam paskyrė labai griežtą laisvės atėmimo bausmę bei įpareigojo sumokėti 650 Lt įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, nors teismui buvo žinoma, kad jam dėl sunkios materialinės padėties buvo paskirta nemokama teisinė pagalba.

Teismo posėdyje nuteistasis S. S. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti, nukentėjusiojo A. V. atstovė pagal įstatymą klausimą dėl apeliacinio skundo paliko spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai paskirtos bausmės ( LR BPK 328 str. 2 p. ).

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl S. S. kaltės padarius jam inkriminuojamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 2 d. Šios teismo išvados nepaneigė ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai ištirti įrodymai.

Sprendžiant iš nuteistojo S. S. apeliacinio skundo argumentų, pastarasis iš esmės ginčija tik vieną, jam inkriminuojamos veikos, numatytos LR BK 140 str. 2 d., momentą, t. y. subjektyviąją šio nusikaltimo pusę, kuri, pagal jo nuomonę, pasireiškia tik tiesiogine tyčia – noru sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą. Tuo tarpu jis, nukentėjusiajam A. V. neketino ir nenorėjo sukelti fizinio skausmo, todėl mano, kad jo veiksmuose, nėra nusikaltimo, numatyto LR BK 140 str. 2 d., sudėties.

Toks apelianto skundo argumentas yra nepagrįstas.

LR BK 140 str. 2 d. numatyta atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ir, priešingai nei mano nuteistasis, šis nusikaltimas gali būti padaromas ne tik tiesiogine, bet ir netiesiogine tyčia. Pastaruoju atveju kaltininkas gali nenorėti, nesiekti pasekmių, t.y. sukelti nukentėjusiajam fizinio skausmo, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nuteistasis, po penkiamečio sūnaus G. skundo, kad jį eilinį kartą kieme sumušė A. V., patikėjęs verkiančiu vaiku, priėjo prie sūnaus parodyto berniuko, ir, paėmęs jį už dešinės ausies, patempė. Pasak nukentėjusiojo, po tokio G. tėvo veiksmo, jam ilgai ir stipriai skaudėjo ausį. Kad nuteistasis nukentėjusįjį A. V. buvo paėmęs už ausies ir ją laikė užsukęs tol, kol jam susakė priekaištus, bei, kad nukentėjusysis skundėsi ausies skausmu, kuri po to dar ilgai buvo raudona, patvirtino ir liudytojas V. G., kurio parodymai buvo patikrinti apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Analogiškas aplinkybes nurodė ir nukentėjusiojo tėvas V. V. Pasak šio, nagrinėjamo įvykio dieną sūnus į namus grįžo su ašaromis akyse ir paprašęs pasižiūrėti į jo ausį, pravirko, skundėsi ausies skausmu, sakė, kad jį už šios ausies tempė G. S. tėvas. Matėsi, jog sūnaus ausis buvo raudona. Taigi iš šių aplinkybių akivaizdu, kad nuteistasis, paimdamas ir patemdamas nukentėjusįjį už ausies, pasikėsino į šio kūno neliečiamumą ir tokiu savo veiksmu pastarajam, priešingai nei teigia šis, sukėlė fizinį skausmą. Netikėti nukentėjusiojo parodymais dėl buvusioje situacijoje jam sukelto fizinio skausmo, nėra pagrindo, kadangi skausmas yra pojūtis, kurį kiekvienas žmogus jaučia bei į jį ir jo stiprumą reaguoja skirtingai. Todėl apelianto argumentas, kad šis neketino ir nesiekė savo veiksmais sukelti nukentėjusiajam fizinio skausmo, kad pastarasis jį apkalba, norėdamas išvengti savo tėvų nemalonės, vertinamas kritiškai, kaip gynybos pozicija siekiant išvengti atsakomybės ir atmetamas. Akivaizdu, kad suaugęs žmogus, net ir sudrausminimo tikslu paėmęs mažamečiui vaikui už ausies ir ją patempęs, supranta, kad tokiais savo veiksmais gali sukelti jam fizinį skausmą ir nors to nesiekia, tačiau minėtiems padariniams sąmoningai leidžia kilti.

Priešingai nei skunde teigia nuteistasis, mažamečių parodymai dėl esminių bylos aplinkybių yra nuoseklūs ir jokių abejonių savo patikimumu nekelia, tuo tarpu esantys tam tikri netikslumai, nėra esminiai ir neturi jokios įtakos sprendžiant šioje byloje apelianto kaltės klausimą.

Tačiau nuteistojo S. S. skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas paskyrė jam labai griežtą laisvės atėmimo bausmę bei, žinodamas sunkią jo materialinę padėtį dėl kurios buvo paskirta nemokama teisinė pagalba, įpareigojo jį sumokėti 650 lt įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, yra pagrįstas.

LR BK 54 str. 1 d. pasakyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Be to, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ( BK 54 str. 2 d. ). Tik visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Tačiau šių įstatymo nuostatų, skiriant apeliantui bausmę, pirmosios instancijos teismas nesilaikė, neatsižvelgė į padarytos veikos aplinkybes, neįvertino jos pavojingumo laipsnio bei paskyrė per griežtą savo dydžiu, sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę.

Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, S. S. nuteistas už nusikalstamą veiką, kuri pagal įstatymą priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai ( BK 11 str. 3 d. ). Be to, apeliantas turi šeimą, kurioje auga du mažamečiai vaikai, dirba, dėl savo elgesio nukentėjusiojo ir jo tėvelio, atsiprašė, nurodė tokio elgesio motyvus, kurie leidžia teigti, kad jo veiksmai buvo tarsi reakcija į savo penkiamečio sūnaus G. nevienkartinius skundus dėl nukentėjusiojo A. V. elgesio, kuris, pasak sūnaus, jį skriaudžia, stumdo, kumščiuoja, numaudinėja kelnes ( b. l. 151-153, 183-184, 167-168 ). Netikėti, šiais apelianto parodymais nėra jokio pagrindo, juolab kad juos vienu ar kitu aspektu pagrindžia ir byloje apklaustos liudytojos A. J. J. parodymai. Kita vertus, tai kad su mažamečiu G. niekas iš vyresnių berniukų kieme nenorėjo žaisti ir dėl to išties tarp vaikų kildavo vienokio ar kitokio pobūdžio konfliktai, matyti ir iš liudytojo V. G. bei nukentėjusiojo A. V. parodymų.

Ir nors aukščiau aptartos aplinkybės nemažina S. S. kaltės, tačiau nerodo ir didelio jo asmenybės pavojingumo visuomenei, leidžia manyti, kad padaryta veika buvo atsitiktinė, nulemta reakcijos į mažamečio sūnaus ašaras.

Tokiu būdu, kolegija, įvertinusi padaryto nusikaltimo aplinkybes ir jo pavojingumą, nuteistojo asmenybę, tai, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nėra, mano, jog R. S. gali būti paskirta minimali straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, LR BK 75 straipsnio pagrindu vieneriems metams atidedant jos vykdymą. Be to, įvertinus nuteistojo S. S. šeiminę bei turtinę padėtį, t. y. tai, kad jo šeimoje auga du mažamečiai vaikai, tuo tarpu jis ir jo žmona gauna itin mažas bei nereguliarias pajamas ( b. l. 183-186 ), pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, keistina į kitą baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą prisiartinti prie nukentėjusiojo ( BK 67 str. 2 d. 6 p. ).

Tokio pobūdžio bausmė bei poveikio priemonė, pagal kolegijos nuomonę, atitinka padarytos veikos aplinkybes, jos pavojingumą bei padarinius, nukentėjusiojo orumą, kaltininko asmenybę bei jo socialinius interesus ir užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nuosprendį pakeisti:

S. S. šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str. 2 d. padarymą, sumažinti iki laisvės atėmimo trims mėnesiams.

LR BK 75 str. 1 d., 2 d. pagrindu paskirtos bausmės vykdymą S. S. atidėti vieneriems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu uždrausti jam prisiartinti prie nukentėjusiojo A. V.

Kitą nuosprendžio dalį, apeliacinio skundo ribose, palikti nepakeistą.