Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Donatas Jatužis Teisminio proceso Nr. 1-08-3-00070-2012-4

2012 m. gruodžio 27 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Valdo Petro Meidaus ir Artūro Ridiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačių kaltintojų A. G. ir J. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo K. J. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d. jai nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos (LR baudžiamojo proceso kodekso toliau – BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taip pat nuosprendžiu iš A. G. ir J. G. K. J. priteista 1000 litų jos turėtų proceso išlaidų už apmokėtą advokato darbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. J. buvo kaltinama tuo, kad 2012-06-07 nuo 8. 00 val. iki 17. 00 val. (duomenys neskelbtini), surašydama ir (duomenys neskelbtini) centrui pateikdama 2012-06-07 savo pasirašytą paaiškinimą, kuriame nurodė, jog „2012-05-11 dieną buvo organizuojama ekskursija į (duomenys neskelbtini) dvarą. E. G. nevyko į šią ekskursiją, nes nebuvo tėvų raštiško sutikimo (nors tėvas A. G. buvo informuotas ir žadėjo atvykti pasirašyti, tačiau neatvyko, neinformavo ir nieko nepranešė). E. G. tėvai visada yra informuojami ir kviečiami į Centre vykstančius renginius, tačiau niekada juose nedalyvauja, E. G. dažnai neturi tinkamų pagal oro sąlygas ir dydį drabužių“, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ir pažeminti J. G., bei A. G., bei pakirsti pasitikėjimą jais.

Teismo posėdyje išteisintoji ir jos gynėjas prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 straipsnyje, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Sutinkamai su BPK 22 str. 3 d., 44 str. 8 d., 50 str. 2 d. kiekvienas kaltinamasis turi teisę pasirinkti ir pasikviesti sau tinkamą gynėją. Lietuvos Respublikos Advokatūros įstatymo 50 straipsnyje nurodyta, kad advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį, kurio dydis nustatomas atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Iš šioje byloje (b.l. 33) esančio 2012 m. rugsėjo 14 d. pinigų priėmimo kvito matyti, kad išteisintoji K. J. pagal sutartį Nr. 107 už gynybą advokatui V. K. sumokėjo 1000 litų. Pažymėtina, kad asmuo, nuteistas už nusikalstamos veikos padarymą, neturi teisės į jokių jo patirtų bylinėjimosi (proceso) išlaidų, tame tarpe ir išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kompensavimą. Iš to darytina išvada, kad šiuo atveju klientas (K. J.) susitarė su advokatu (V. K.), jog pastarasis šioje byloje gynėjo funkcijas vykdys už 1000 litų ir konstatuotina, jog susitarimo sąlygos tenkino abi susitariančias šalis, nes priešingu atveju toks susitarimas akivaizdžiai nebūtų sudarytas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes kolegija daro išvadą, kad susitariant dėl advokato darbo šioje byloje užmokestį, Advokatūros įstatymo 50 str. nuostatos pažeistos nebuvo ir nėra pagrindo manyti, kad šiuo atveju nebuvo atsižvelgta į kokias nors apeliaciniame skunde minimas aplinkybes (bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir t.t.)

Šiuo atveju svarbi aplinkybė yra tai, jog aptariamas susitarimas buvo sudarytas iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo ir išteisintoji neturėjo jokios garantijos, kad jos atžvilgiu bus priimtas išteisinamasis nuosprendis ir kad ji įgys teisę į šių išlaidų atlyginimą.

BPK 105 str. 6 d. įtvirtinta patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens, byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą (t.y. ir privataus kaltinimo byloje) ir išteisinto, teisė į nuostolių, atsiradusių dėl to, jog jis buvo priverstas tapti baudžiamojo proceso dalyviu – kaltinamuoju ir gintis nuo nepagrįsto kaltinimo, atlyginimą. Pastaroji įstatymo nuostata galiojo ir skundo, kurio pagrindu buvo pradėtas baudžiamasis procesas, padavimo metu ir apeliantams turėjo būti žinoma.

Apeliantai, kad išvengti pareigos atlyginti jų, kaip neginčijamai nustatyta skundžiamu nuosprendžiu, nepagrįstai apkaltintos K. J. patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, privalėjo, prieš kreipdamiesi į teismą privataus kaltinimo tvarka, apsvarstyti, ar tikrai turi pakankamai nenuginčijamų K. J. kaltės įrodymų ir prisiėmė atsakomybę už pasekmes, jei tokių įrodymų pritruks.

Reziumuojant kolegija konstatuoja, kad K. J. būtent dėl to, jog apeliantai nepagrįstai ją apkaltinimo nusikalstamos veikos padarymu, buvo priversta gintis teisme savo pasirinktu būdu – per savo pasirinktą gynėją, su kuriuo susitarė, kad jis šį darbą atliks už juos abu tenkinusį atlyginimą, todėl K. J. turi teisę į visišką jos patirtų išlaidų dėl nepagrįsto apkaltinimo atlyginimą. Šiuo atveju K. J. advokato teisinė pagalba buvo teikiama baudžiamojoje byloje ir ji buvo priversta gintis nuo kaltinimo nusikaltimo padarymu, todėl apeliaciniame skunde minimas LR Teisingumo ministro ir advokatų tarybos pirmininko patvirtintos Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio nuostatos negali būti taikomos.

Dėl to apylinkės teismo nuosprendis apeliacinio skundo ribose yra visiškai teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

A. G. ir J. G. apeliacinį skundą atmesti.