Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo R. K. atstovei adv. Danguolei Bajorinienei, atsakovui G. K. ir jo atstovei adv. Silvai Balčiūnienei, trečiajam asmeniui A. L.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovui G. K. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tretysis asmuo A. L..

Aprašomoji dalis

n u s tatė:

Ieškovė su ieškiniu 2009-07-27 kreipėsi į teismą, nurodydama, kad 2006 m. gegužės 12 d., su ūkininko ūkį įregistravusiu A. L., sudarė nuomos sutartį, pagal kurią jam išnuomavo šiuos žemės sklypus:

1. 50,97 ha (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

2. 15,59 ha (unikalus Nr(duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Nuomos sutartys yra įregistruotos viešame registre.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 punktą, tretysis asmuo A. L. yra minėtų žemės sklypų žemės naudotojas, t.y. fizinis asmuo, kuris naudoja žemę sandorių pagrindu. Tačiau nuomos sutartyje nenumačius teisės A. L. reikšti ieškinius dėl žalos jos turtui padarymo, ieškovė ieškinį teismui pateikė savo vardu.

Dėl to savo žemės sklypų nuomininkui, t.y. trečiajam asmeniui A. L. žodžiu pavedė užfiksuoti jos nekilnojamojo turto sugadinimus bei įvertinti padarytą žalą. Todėl šias aplinkybes, apie tai, kad išnaikinta dalis pasėlių bei sugadintas lauko kelias patvirtino antstolė I. E. 2008 m. birželio 2 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu. Pagal 2008 m. kovo mėnesio UAB „Pakruojo projektas“ lokalinę sąmatą, jos nekilnojamojo turto - kelio remontas kainuos 16 804,38 Lt. Kadangi ieškovė šio nekilnojamojo turto asmeniškai nėra apdraudusi, todėl mano, kad jos patirtus nuostolius turi atlyginti asmuo, kuris sugadino jos turtą.

Teigė, jog vėliau jai tapo žinoma, kad 2008 m. gegužės mėnesį į Pakruojo rajono policijos komisariatą dėl medienos vagystės kreipėsi G. K., kuris pareiškime nurodė, jog nenustatyti asmenys pavogė jo paruoštą medieną. Būtent G. K. medieną ruošė ir rūšiavo ant jai nuosavybės teise priklausančio lauko. Nurodė, kad šias aplinkybes papildomai patvirtins liudytojai, kuriuos prašys teismo posėdyje apklausti.

Ieškovė mano, kad esant tokioms aplinkybėms pagal LR CK 6.263 str. jai atsiranda teisė reikšti ieškinį ir prašyti priteisti padarytą žalą. Teigė, jog atsakovo G. K. prievolė atlyginti žalą kyla iš deliktinės atsakomybės. Deliktinė civilinė atsakomybė yra kompensacinio pobūdžio turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais. Deliktinei atsakomybei atsirasti būtinas šių sąlygų visetas: kaltė, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, žala. Būtent atsakovas G. K., negavęs ieškovės sutikimo, ant jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio lauko ruošė miško medieną ir ją išvežė ieškovei priklausančiu keliu. Atsakovas nesugebėjo tinkamai naudotis lauko keliu, nes miško ruošos darbams šiuo lauko keliu važinėjo sunkioji technika- miškovežiai. Lauko kelias nepritaikytas sunkiosios technikos važinėjimui, dėl ko jis buvo sugadintas.

Žemės įstatymo 21 straipsnio 2 dalis numato žemės savininko pareigą laikytis teisės aktų nustatytų melioracijos statinių ir kelių priežiūros bei eksploatavimo reikalavimų. Tačiau šiuo atveju, minėti lauko kelio sugadinimai atsirado dėl atsakovo G. K. neteisėtų veiksmų. Šiam teisiniam santykiui taikytinos LR CK 6. 249 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Asmuo, atsakingas už padarytą žalą, gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės tik tuo atveju, jeigu įrodys buvus arba esant nukentėjusiojo tyčiai ar dideliam neatsargumui. Ieškovė mano, kad atsakovas ruošęs miško medieną ant jos išnuomoto lauko bei atsakovo nurodymu sunkiosios technikos važinėjimas lauko keliuku, padarė jai žalą, kurią atsakovas privalo atlyginti. Būtent atsakovo G. K. neteisėti veiksmai buvo priežastis kilti žalai. CK 6. 281 str. numato žalos atlyginimo būdą ir dydį. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad priteisdamas žalos atlyginimą, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įpareigoja atsakingą už žalą asmenį atlyginti ją natūra (pateikti tos pat rūšies ir kokybės daiktą, pataisyti sužalotą daiktą ir pan.) arba visiškai atlyginti padarytus nuostolius.

CK 6.250 str. 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai dėl sužalojimo, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Dėl to ieškovė teigė, kad atsakovo kaltais veiksmais jai padaryta žala sukėlė nepatogumus, nes dėl žemės sklypo sugadinimų, norėdama apginti savo interesus yra priversta kreiptis į teismą. Mano, kad dalyvavimas teismo posėdžiuose vėl sukels papildomus nepatogumus ir išlaidas. Todėl mano, kad jai priteistina piniginė kompensacija už patirtą skriaudą, nepatogumus, t.y. iš atsakovo jai priteistina 10 000,00 litų neturtinės žalos (CK 6.250 str. 1 d.). Kadangi atsakovas verčiasi medienos prekybos verslu, todėl mano, kad prašomas priteisti neturtinės žalos dydis, nėra per didelis ir dėl to atsakovas materialiai nenukentės.

Vadovaujantis išdėstytais faktais ir remiantis LR CPK 80, 135, 145 str., ieškovė teismo prašė:

1.Priteisti iš atsakovo G. K. 16 804,38 Lt turtinės žalos ir 10 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

2.Priteisti iš atsakovo G. K. bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas.

-Liudytojas J. B. parodė teismui, jog su A. L. nėra giminės ir jo nepažįsta. Nurodė, kad nuo 1974 m. medžioja tuose miškuose, kur buvo kertami medžiai, nes yra Vainagių - Lygumų medžiotojų būrelio narys. Teigė, jog prieš du metus panašiai tokiu pat metu ten pradėjo kirsti mišką. Nurodė, kad nepažino nei vieno traktorininko, nei vieno medkirčio. Prisiminė, kad buvo sulaužytas medžiotojų bokštelis. Matė, kaip traktorininkas krovėsi į miškovežį medieną, kuri po to buvo vežama link Z. B. sodybos.

Pateikus liudytojui apžiūrai vietovės planą jis nurodė kur galimai eina jame keliukas. Papildomai parodė, jog sutartį dėl medžioklės sudarinėjo su L. A., R. K. sūnumi. Teigė, jog dar tarybiniais laikais buvo tas keliukas. Jis ėjo per R. K. sodybą, kuri yra tarp miško ir pagrindinio kelio. Nurodė, kad važiuodavo tuo keliu, tačiau po sugadinimo, ten nebeįmanoma pravažiuoti. Atsakydamas į pateiktus klausimus, parodė, kad medieną keliu vežė stambus vakarietiškas traktorius. Ji buvo sandėliuojama R. K. sodyboje. Iš akies gali pasakyti, kad buvo sugadinta apie 750 - 800 m. kelio ilgio. Teigė, kad dabar tuo keliu medžiotojai nebegali pravažiuoti, nes yra panašiai pusės metrų gylio duobės. Parodė, kad tada kai mediena buvo vežama, A. L. neskambino, nors žinojo, jog tai jo dirbama žemė. Nurodė, kad Z. B. yra R. K. tėvas. G. K. jis nėra matęs. Iškirstą medieną matė R. K. sodyboje. Kieno ji, jis neklausinėjo. Nurodė, jog kito kelio medienai vežti nebuvo. Teigė, kad vežėjai buvo pasidarę laikiną tiltą per pralaidą, o po to važiavo keliu.

-Liudytojas S. D. parodė teismui, jog G. K. yra matęs gal tris kartus. A. L. pažįstu nuo 1994 metų. Nurodė, kad iš jo kiemo matosi A. L. nuomojama žemė, kuri ribojasi su mišku. Z. B. yra R. K. tėvas. Nurodė, jog kitą miško dalį kirto kauniečiai. Nors keliukas buvo jau nuo senų laikų, L. A., R. K. anūkas jį buvo sutvarkęs. Medieną vežėsi G. K.. Iš pradžių vežimui vadovavimo V. K., bent jis taip supranta. Kai kauniečiai išsipjovė mišką, jie leido jam susirinkti valsčias. Tai buvo maždaug prieš metus. Vėliau jis sužinojo, kad Z. B. miškas buvo parduotas G. K.. Anksčiau keliuku per lauką jis galėdavo pravažiuoti laisvai, dabar nei traktorium nepravažiuosi. Pagal suvežtus medienos kiekius, matė, kad ten galėjo būti apie 500 kubinių metrų medienos. Ji buvo sudėta prie kelio, ant A. L. dirbamos žemės. Užėmė panašiai 200 kv/m plotą. Buvo daug šiukšlių, šakų. Jis jas nuvežė ir dėl to jam iškėlė baudžiamąją bylą. Tik jas surinkus A. L. galėjo pradėti dirbti žemę. Atsakydamas į pateiktus klausimus liudytojas parodė, kad nuo miško iki ten, kur sudėta mediena yra 1-1,5 km. Visas kelias iki miško buvo sugadintas. Iš sodybos medieną baigė vežti pavasarį. Už jos yra normalus vieškelis. Prie didelio noro galėjo išvežti ir Lygumų - Pamūšio keliu, tačiau tai būtų toliau. Su traktorininkais jis nebendravo. V. K. jo prašęs pasaugoti medieną Z. B. sodyboje. Su G. K. jis nebendravo iki tol kol buvo apvagintas. Ant G. K. nepyksta. Miške G. K. nematė. Tik dėl medienos sandėliavimo jie rinkosi tą kelią. Po to mediena buvo vežama link Lygumų. Smulkią medieną veždavo į priešingą pusę. Po to vežė jau nauju, geru keliu. Kai išvežė medieną iš miško, timberis (miškovežis) po to vežė ir kitą medieną, jau per nuomojamą žemę. Pradėjo vežti 2008 m. žiemą, baigė 2008 metų pavasarį. Viena dalis medienos buvo sodyboje, kita ant A. L. žemės. V. K. jis skambino, tačiau jis nesakė, kad miškas yra sūnėno. Jis nežino kur dingo dalis jų medienos.

-Liudytojas V. K., parodė teismui, kad yra atsakovo G. K. dėdė. 2008 m. sausio mėnesį buvo gautas leidimas kirsti mišką. Kirto G. D., S. Š. ir jis. Yra baigęs medkirčių kursus. Leidimas buvo pusei ha plyno kirtimo. Per dvi savaites jį iškirto. Medieną leidome per pralaidą. Važiavome per lauką į R. K. sodybą. Jokių vėžių per lauką jie nepadarė, kadangi žemė buvo įšalusi. Traktorininkas buvo G. D.. Keli kubai buvo sudėti ant ariamos žemės. Kieno buvo laukas jis nežino. Keliuko nebuvo. Kadangi buvo pašalę, važiavau per arimą. 2-3 savaites mediena gulėjo lauke. Dalį jos išvežė vienu keliu, kitą dalį kitu. Išvežtą medieną susidėjo šalia sodybos. Medienos buvo ir aplink sodybą ant arimo. Iki sodybos yra kelias. Vežėme medieną iš sodybos ir nuo arimų. Kai medieną pasiėmė, per arimą nereikėjo važiuoti. Dalį medienos jie vežė mišku, į kitą pusę. Dingo 8 ar 7 kubai medienos, kuri buvo sudėta aplink sodybą. Vienu pakrovimu G. D. veždavo 7-8 kubus. Miško savininkų yra daug. S. Š. dirbo pas ji kūriku. G. D. jau miręs. Liudytojui apžiūrai pateikus vietovės planą jis nurodė griovį, biržę ir pralaidą. Teigė, kad po vežimo jokių vėžių neliko. Pripažino, jog mediena išlindo ir iš sodybos ribų ant dirbamos žemės. Kai dirbo buvo 2008 m. sausio, vasario mėnuo. Iš A. L. jokių pretenzijų jis nesulaukė. Kovo ar balandžio mėnesį jis pranešė policijai, kad dingo mediena. Jam pasakė, kad S. D. išsivežė. O jis jam paaiškino, kad medieną atidavė A. L.. Jis nesakė, kad jie sugadino kokį nors kelią. Tik po metų apie tai išgirdo. Apie antstolio atvykimą jam niekas nepranešė. A. L. žino jo adresą. Teigė, kad pradėjo dar vieną ikiteisminį tyrimą dėl eglių išvežimo. Nurodė, kad tuo keliuku jie nesinaudojo. Važiavo tiesiai per arimus. Liudytojas atsakydamas į klausimus parodė, kad traktorium MTZ 80 su hidrauline priekaba važiavo G. D.. Važiavo gal 10-15 kartų. Jei traktorius būtų palikęs vėžes, laukas nebūtų apsėtas. Nuo pralaidos iki medienos sudėjimo vietos yra 800-700 metrų atstumas. Jokio keliuko nuo miško iki sodybos nėra. Tik arimu galima pravažiuoti iki sodybos. Miškas priklauso G. K..

- Liudytojas Z. B. parodė, kad miškas anksčiau priklausė jo tėvui ir dėdei, 1940 metais toje vietoje jokio keliuko nebuvo. Teigė, kad R. K. pati pasidarė keliuką į mišką. R. K. yra jo pusseserė, kai atsiėmė žemę, tada ir pasidarė keliuką. Liudytojas atsakydamas į klausimus paaiškino, kad kuomet vieną sykį pravažiuoji, antrą sykį, tai bus lauko keliukas, ne kaimo, su arkliu išvažiuoti galima, o ar su mašina nežino. Nurodė, kad R. K. važiuoja į mišką malkų, šiuo metu ji gyvena Amerikoje, tik vasarą grįžta. Aplinkiniai to buvusio kaimo gyventojai visi yra išmirę, niekas nežino tos vietos. Iki sodybos 100 metrų keliuką pasidarė pati savininkė, o iki jos žemės sklypo padarė valdžia, o dar toliau vėl pasidarė pati R. K.. Keliuko plotis maždaug 3 m. Jis ten nevaikšto ir nieko nematė, jam pasakojo pati R. K.. R. K. vežė vasarą rąstus į sodybą, žino, kad yra iškastas kanalas. Pardavė savo mišką, nes negali nuvažiuoti nei su arkliu, nei su dviračiu iki tos vietos. Nurodė, jog tas keliukas buvo užpiltas, kad sutvirtėtų. Jis asmeniškai nematė kada vežė medžius iš miško, o kada šlapia mano, kad negalima išvažiuoti, tuomet dumblynas gautųsi, nepravažiuosi. O jeigu važiuotų miškovežis sukristų. Parodė, kad mišką pardavė G. K., kurį tik šiandien sutiko, mano, jog per žemę visą laiką nevažinėjama, todėl kelias reikalingas.

- Liudytojas R. G. parodė, kad medieną vežė pavasarį, buvo šlapia. Nurodė, jog saugojo V. K. medieną. Senai pažįsta V. K. dar nuo kolūkio laikų. Teigė, kad V. K. susirado jį namuose ir paprašė pasaugoti medieną, prie namuko kur yra rūsys. Jis gyvena Lygumose, atstumas iki tos vietos apie penkis kilometrus, ateidavo saugoti medienos pėsčiomis, laužą kūrendavosi, jog nebūtų šalta. Nurodė, kad ant kelio buvo dedami rąstai, tam jog, geriau būtų važiuoti, o kelias eina link medžiotojų bokštelio. Kada iš miško vežė medieną nematė, tačiau vežė ir per vėžias kurias patys vežėjai buvo pasidarę. Žvyruotas keliukas iki namelio, o toliau keliukas irgi neblogas. Miškovežis važiuodavo viena vėžia, žino, jog buvo du miškovežiai. Liudytojas atsakydamas į pateiktus klausimus parodė, kad kol baigė vežti medieną praėjo maždaug dvi savaitės, pirma vežė balkius, o po to kitą medieną, kiek kubų medienos ten buvo nežino, bet daug. Miškovežiai važiavo labai daug kartų, miškovežis iš pradžių pasikrauna maždaug nuo šešiolikos iki aštuoniolikos kūbų. Kai saugojo buvo nuėjęs ir iki medžiotojų bokštelio, o kai būdavo šalta eidavo į rūsį. Su V. K. ne taip baigėsi kaip tarėsi, nes vienaip jis sako, kitaip padaro. Parodė, jog iki šaukimo į teismą pas jį buvo atvažiavęs į namus V. K. ir liepė neiti liudyti į teismą. Pripažino, kad šiuo metu yra susipykę. Teigė, kad buvo šalčiai kai pjovė medžius, o kada medieną vežė iš miško jau buvo atšilę, todėl miškovežiai klojo rąstus ir ant kelio provėžų, kad galėtų važiuoti. G. K. nematė kai saugojo medieną, o bendravo tik su V. K.. Iš miško išvežta mediena buvo ant lauko prie sodybos suversta. Kitu keliu pagal kanalą irgi buvo važiuota, o po to lauku, vasarą matė kelią, negražiai atrodė, vieno metro provėžos. Teigė, kad apie kauniečius irgi vežusius medieną jis nieko nežino.

Atsakovas G. K. ir jo atstovė prašė teismo ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą dėl šių motyvų:

4.Ieškovė ieškinį pagrindė LR Civilinio proceso kodekso normomis bei LR Civilinio kodekso 6.263 straipsnio norma, reglamentuojančia deliktinę atsakomybę. Šiuo požiūriu ieškovė, atsakovo nuomone, privalo pateikti teismui neginčijamus įrodymus, patvirtinančius atsakingo už žalą asmens kaltę, neteisėtų veiksmų buvimą, padarytos žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp kaltų veiksmų ir atsiradusios žalos. Ieškovės R. K. ieškinys ir šia prasme yra nepagrįstas ir atmestinas. Ieškovė įrodinėja, jog žala jai padaryta tuo, kad per lauko kelią, einantį per pasėlių laiką, ištisai važinėjo sunkiasvorės mašinos, būtent miškovežiai. Todėl lauko kelias tapo nebeįmanomu naudotis, nes jo provėžos tapo 1 metro gylio. Trečiojo asmens ūkininko A. L. paprašyta Antstolė I. E. 2008 m. birželio 2 d. nuvyko į (duomenys neskelbtini) prie kažkokio žirniais apsėto lauko, ant kurio rado sumestas medžių šakas, smulkią medieną, supiltas medžių pjuvenas. Antstolė I. E. 2008 m. birželio 2 d. surašė Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 2, kuriuo konstatavo tai, kad 2008 m. birželio 2 d. (duomenys neskelbtini) ant žirniais apsėtos žemės yra sumestos medžių šakos, smulki mediena, supiltos medžių pjuvenos. Po medžių šakomis, smulkia mediena bei pjuvenomis žirnių nėra. Kelias, esantis žirnių lauko viduryje yra nepravažiuojamas, kelio provėžos yra vieno metro gylio. Antstolės surašytame Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 2 neidentifikuotas žemės sklypas, nekonstatuota žalos padarymo data bei aplinkybės. Nenustatyta, kokiu transportu, kada ir kas važinėjo neidentifikuotu lauko keliu. Taigi, šis rašytinis šaltinis, atsakovo nuomone, jokios įrodomosios galios šioje civilinėje byloje neturi. Ieškovė jokių kitų rašytinių įrodymų papildomai teismui nepateikė.

5.Ieškinyje nurodyta, jog atsakovas G. K., be ieškovės sutikimo ant A. L. nuomojamos žemės ruošė miško medieną ir netinkamai naudojosi lauko keliu, tuo padarydamas ieškovei žalą. Su šiais ieškovės teiginiais atsakovas kategoriškai nesutinka. Tokius argumentus patvirtina Pakruojo rajono PK baudžiamojoje byloje Nr. 75-1-136-08, iškeltoje pagal jo pareiškimą dėl pagrobtos medienos, surinkti įrodymai. Nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo šioje baudžiamojoje byloje nutraukimo atsakovas irgi pateikė teismui kartu su atsiliepimu į A. L. ieškinį. Atsakovas patvirtino, kad yra savininkas 10,000 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini). Jo nuosavybės teise valdomą miškų ūkio paskirties žemės sklypą ir ieškovės nuomojamus žemės sklypus skiria maždaug 1,5 m. gylio griovys. Net ir prireikus, per jos žemės sklypą jam niekada netektų važiuoti, nes yra kitas privažiavimas. Leidimą kirsti mišką gavo 2008-01-21. Medieną ruošė savo miške. Jokiais miškovežiais nei į jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, nei per ieškovės nuomojamą žemę jis nevažinėjo. Nukirstos spygliuočių medienos neišvežė. Miškovėžio irgi neturi. Nebuvo sudaręs su jokiomis įmonėmis sutarčių dėl miškovežių paslaugų. Jo paruoštą eglės medieną 2008-04-28 pavogė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys. Minėtoje baudžiamojoje byloje tretysis asmuo A. L. buvo apklaustas liudytoju. Tačiau iš minėtos baudžiamosios bylos ieškovės žinomos ir į šią bylą perkeltos atsakovo miško kirtimo ir medienos dingimo aplinkybės neturi nieko bendra su ieškinyje konstatuojamomis faktinėmis žalos padarymo aplinkybėmis. Jokios žalos kirsdamas savo mišką jis niekam nepadarė. Būdamas minėto žemės sklypo savininku, turi teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės objektą ir juo disponuoti (LR CK 4. 37 str.). Medieną ruošė ant jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo. Į šį sklypą jis ir jam talkinęs dėdė V. K. atvykdavo lengvuoju automobiliu, kurį palikdavo prie negyvenamos sodybos. Ieškovės minimu keliu jie nevažinėjo, kelio būklės nesugadino. Todėl ieškovės ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas.

6.Nurodė, kad nesutinka su ieškovės teismui pateiktu žalos dydžio apskaičiavimu ir ieškovės ieškinyje nurodytomis žalos padarymo aplinkybėmis.

Vadovaudamasis LR CPK 142 str., atsakovas teismo prašė ieškovės R. K. ieškinį atmesti. Priteisti jam, atsakovui G. K., iš ieškovės R. K. bylinėjimosi išlaidas.

Treysis asmuo A. L. paaiškino teismui, kad 2008 m. pavasarį prieš sėją nuvykęs į R. K. priklausantį žemės sklypą pamatė, jog negalima pradėti sėjos, nes ant žemės yra medienos ruošimo atliekų. Kelias, kuris skyrė sklypą buvo sumaitotas. Jokia technika ten nebuvo galima įvažiuoti. Sodybvietėje buvo sukrauta mediena. Kad tai buvo dėl medienos kirtimo, buvo aišku pagal pjuvenų kiekį. Toje vietoje jo pasėliai neaugo. Tada nuvažiavo iki kaimyno S. D., kuris gyvena netoliese ir medienos vežimą matė pro langus. Jis klausė jo ar jam prakūrom nereikia medienos atliekų. S. D. tos dienos vakare apvalė žemę, tačiau toje paruoštoje žemėje pasėliai neaugo. Po kelių dienų jam paskambino V. K. ir pasakė, kad kažkas išvežė jo eglę. Tada pasakiau, kad jis negražiai pasielgė. Jis sakė koks jūsų reikalas ir iš viso nėra ten ko važinėti. Po tam tikro laiko pasiūlė V. K. sutvarkyti kelią arba padengti nuostolius. Jis nesutiko, todėl jis ir ieškovė neturėjo kito kelio, kaip tik kreiptis į teismą. Kelias ir šiuo metu yra nesutvarkytas, kadangi juo negalima važinėti. Tam, kad jį atstatyti reikalingos lėšos. Jo nuomojamos didelis žemės plotas yra 65 ha. Teigė, jog atsakovas nedaro jokių geranoriškų žingsnių. Atskirai nurodė, kad medienos ruošimas vyko 2008 metais. Tai esąs pats tolimiausias laukas, nes ten buvo tik motiejukai. Kad keliukas yra sugadintas pamatė tik 2008 metų balandį. Kam priklauso miškas jis tada nežinojo. Teigė, kad matyti, jog kitų kirtimų nebuvo. Be to buvo dar didžiulis neišvežtos medienos kiekis. Keli arai buvo prišiukšlinti. Ruošiant medieną liko didžiulis kiekis pjuvenų, joms susimaišius su juodžemiu žemė tapo visai nederlinga, pasėti žirniai neišaugo. Pagal lokalinę sąmatą keliukas būtų atstatytas. Ją užsakė tam, kad galėtų kuo pagrįsti žalą. Pripažino, kad nepamena, ar klausė S. D. kas ruošė medieną. Iki keliuko sugadinimo, jis pats važiuodavo su lengvuoju automobiliu. Nors jis nuomojasi du žemės sklypus, tačiau keliukas eina per vieną sklypą. Ar yra kitas išvažiavimas iš miško jis nežino. Nurodė, jog 2006 m. ieškovė buvo Lietuvoje, o žiemas ji leidžia Amerikoje. Ji yra senyvo amžiaus, todėl iš pradžių ir nesikreipė į teismą. Antstolė konstatavo faktą 2008 m. birželį. Dalis medienos liko laukuose. Žirnius sėjo su sėjamąja. Smulkių šakų nusirinkti buvo neįmanoma. Žiema buvo šilta. Po žiemkenčių pasėjo miežius. Antstolė išmatavo ir užfiksavo taip kaip ji suprato.

Ieškovės ieškinys tenkintinas iš dalies.

Rungimosi principas įpareigoja kiekvieną šalį įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o teismas, priimdamas procesinį sprendimą turi vadovautis įrodymų pakankamumo taisykle, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu (Lietuvos Respublikos CPK 12 straipsnis). Remdamasis šiuo principu išvadą apie fakto buvimą ar nebuvimą teismas gali daryti tik tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti, jog labiau tikėtina, kad atitinkamas faktas buvo nei jo nebuvo. Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (Lietuvos Respublikos CPK 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas. Esant pagrįstoms abejonėms ar nepaneigtiems priešingiems įrodymams dėl nustatytinų aplinkybių egzistavimo, tam tikras faktas nelaikytinas įrodytu.

Deliktinės civilinės atsakomybės taikymo pagrindas (Lietuvos Respublikos CK 6.263-6.291 straipsniai).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymai. Taigi pati Konstitucija nenustato subjektinės teisės reikalauti žalos atlyginimo, tačiau įpareigoja valstybę reglamentuoti jos atlyginimą, kitaip tariant, įstatymų leidėją, kitais įstatymais. Svarbiausios ir visa apimančios civilinės atsakomybės normos yra numatytos Civiliniame kodekse. Vienas iš būdingiausių civilinės atsakomybės instituto teisinio reguliavimo bruožų ir teigiamybių Lietuvoje yra tas, kad CK pateikiama aiški šio instituto reglamentavimo sistema. Civilinės atsakomybės instituto teisiniam reglamentavimui skirtas CK šeštosios knygos XXII skyrius, kuris suskirstytas į penkis skirsnius. Pirmajame skirsnyje pateikiamos bendrosios civilinės atsakomybės nuostatos (CK 6.245-6.255 str.), o visi kiti CK šeštosios knygos XXII skyriaus skirsniai reglamentuoja arba tam tikrų civilinės atsakomybės rūšių - sutartinės ar deliktinės - taikymo sąlygas ir ypatumus, arba deliktinės civilinės atsakomybės taikymo už tam tikrus specialius deliktus sąlygas ir ypatumus. Būtent trečiajame skirsnyje reglamentuojami deliktinės civilinės atsakomybės bendrieji klausimai ir atsakomybės už tam tikrus deliktus taikymo sąlygos ir ypatumai (CK 6.263-6.291 str.)

Pagrindinė civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė, t. y. asmuo, atsakingas už žalą, privalo ją atlyginti, kad nukentėjusysis atsidurtų tokioje padėtyje, kurioje jis būtų, jeigu jam nebūtų buvę padaryta žalos (lot. restitutio in integrum). Tai, kad Lietuvos civilinėje teisėje kompensacinė funkcija pripažįstama pagrindine civilinės atsakomybės funkcija, matyti ir iš CK straipsnių. CK labai aiškiai pasisakoma, kad civilinės atsakomybės taikymo tikslas yra kompensuoti žalą. Iš to galima daryti išvadą, kad bendroji Lietuvos civilinė teisė nepritaria baudimo elementui taikant tiek sutartinę, tiek ir deliktinę civilinę atsakomybę. Kitaip tariant, žalos turi būti atlyginama tiek, kiek įrodoma, kad jos faktiškai patirta, ir, taikant civilinę atsakomybę, turi būti siekiama neleisti nukentėjusiajam nepagrįstai praturtėti kito - žalą padariusio - asmens sąskaita. Šią taisyklę pakankamai aiškiai pripažįsta ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Pavyzdžiui, vienoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas išlaidų, patirtų sugadinto daikto remontui, priteisimo, klausimą yra išsakęs poziciją, kad nustatyti išlaidų dydį leidžia skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos fizinės būklės ir esamų eksploatacinių ir naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas ir kainas. Remontui reikalingos lėšos turi būti suskaičiuojamos iki ribos, kuri atitinka esamą sugadinimo metu objekto fizinę būklę. Vadinasi, teismo manymu, jei sugadintas daiktas yra naujas, tai jo būklė sugadinimo metu yra nauja ir jį atkurti reikia iki naujos būklės, o jeigu objektas (daiktas) buvo naudojamas ar eksploatuojamas, tai jo vertė dėl to sumažėjusi (jis nusidėvėjęs), o dėl žalos padarymo yra sugadinamas ne naujas, bet nusidėvėjęs objektas. Pažeidimo metu daikto esama būklė yra ta, kuri atitinka to momento nusidėvėjimo laipsnį, todėl atkūrimo išlaidos tokiu atveju yra lygios išlaidoms, kurios reikalingos atitinkamo nusidėvėjimo daiktui atkurti. Tai, pasak teismo, yra ekonomiškai pagrįsta, nes jei nusidėvėjusiam turtui atkurti yra panaudojamos naujos medžiagos, bus atkurta naujesnė daikto dalis ir atkurtas daiktas taps vertingesnis už buvusį, ir jeigu visas atkūrimo išlaidas padengtų žalą padaręs asmuo, tai teisiškai reikštų turto savininko praturtėjimą skolininko sąskaita.

Vienas iš Lietuvos deliktų teisės ypatumų yra tas, kad Lietuvos deliktų teisėje nepripažįstama civilinės atsakomybės rūšių konkurencija. Apskritai civilinės atsakomybės rūšių konkurencija laikytina tai, kai dėl teisės pažeidimo atsiradusios žalos tam tikrais atvejais būtų galima reikalauti grindžiant ieškinio dalyką skirtingu teisiniu pagrindu - arba deliktinės civilinės atsakomybės, arba sutartinės civilinės atsakomybės normomis, nesvarbu, buvo padarytas sutarties pažeidimas ar deliktas. Lietuvos CK 6.245 straipsnio 3-4 dalyse yra apibūdinama, kas yra sutartinė ir deliktinė civilinė atsakomybė arba, kitaip tariant, kada taikytina deliktinė, o kada sutartinė atsakomybė. Sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda dėl to, kad padaromas sutarties pažeidimas, pasireiškiantis sutarties neįvykdymu ar netinkamu įvykdymu (CK 6.245 str. 3d.), o deliktinė civilinė atsakomybė - dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 str. 4 d.). Taigi šiomis minėtomis CK normomis aiškiai bendruoju požiūriu išsprendžiamas civilinės atsakomybės rūšių konkurencijos draudimo klausimas. Kadangi kodekse aiškiai nurodoma, kada atsiranda sutartinė, o kada - deliktinė civilinė atsakomybė, darytina išvada, jog Lietuvos įstatymų leidėjas pasisakė už civilinės atsakomybės rūšių konkurencijos draudimą, nes įstatymu sureguliuoti šių rūšių atsiradimo ir taikymo atvejai.

Atsakovo atstovė baigiamosiose kalbose teigė, kad ieškovės atstovė ieškinyje nurodė civilinės atsakomybės pagrindu CK 6. 263 str., o jau baigiamosiose kalbose rėmėsi CK 6. 264 str. nuostata. Remiantis aukščiau išdėstytu teismas nesutinka su tokiais atsakovo atstovės argumentais, kadangi kaip jau minėta kaltininkui civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek nurodytu vienu, tiek kitu įstatymo pagrindu, o ginčo atveju atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti pakanka ir CK 6. 263 str. reikalavimų pažeidimo. Kitas atsakovo atstovės argumentas, kad jos kliento (atsakovo) civilinei atsakomybei atsirasti reikalingos visos būtinosios atsakomybės sąlygos, tačiau ginčo atveju jų nėra arba jos neįrodytos irgi atmestinas remiantis žemiau nurodytais argumentais.

Teismas sutinka su atsakovo atstovės argumentu, kad ginčo atveju šalies civilinei atsakomybei atsirasti reikalingos ir būtinosios jos sąlygos. Tačiau tenka pastebėti, jog vienas iš civilinės atsakomybės instituto teisinio reguliavimo ypatumų Lietuvos civilinėje teisėje yra tas, kad Lietuvos civilinė teisė ne tik įtvirtina bendrąją taisyklę, jog civilinei atsakomybei atsirasti yra būtinos keturios civilinės atsakomybės sąlygos, bet ir tai, kad įstatyme pateikiamos visų sąlygų legalios sąvokos.

Dėl atsakovo G. K. neteisėtų veiksmų.

Neteisėti veiksmų yra viena iš civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje bei 6.246 straipsnio 1 dalyje numatyta generalinio delikto taisyklė. Pagal šią taisyklę pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai, kad kitam asmeniui nebūtų padaryta žalos, pažeidimas reiškia neteisėtus veiksmus, kurie yra kaltės elementas. CK 6.248 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kaltė nustatoma iš to, ar asmuo buvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Kitaip tariant, nustačius kaltę visada, taikant generalinio delikto taisyklę, reikš, kad yra ir neteisėti veiksmai, pasireiškiantys pareigos laikytis tokio atidaus ir rūpestingo elgesio taisyklių, kad kitam asmeniui nebūtų padaryta žalos. Todėl kalbant apie deliktinės civilinės atsakomybės taikymą, vadovaujantis generalinio delikto taisykle, iš esmės kalbama tik apie tris savarankiškas civilinės atsakomybės sąlygas: kaltę, apimančią ir neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį kalto asmens elgesio ir atsiradusios žalos ryšį. Aišku, reikia turėti omenyje, kad neteisėtais veiksmais pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį pripažįstama ne tik bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, bet ir įstatyme numatytų teisių ir pareigų pažeidimas. Tačiau ginčo atveju nekyla konkrečių įstatyme numatytų teisių ir pareigų pažeidimo klausimas, todėl atsakovo kaltės nereikia vertinti atskirai. Tuo pačiu tenka paminėti ir tam tikrą Lietuvos deliktų teisės ypatumą, jog taikant deliktinę civilinę atsakomybę, kaip ir sutartinę civilinę atsakomybę, kaltė yra preziumuojama, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CK 6.248 str. 1 d. 2 sak.). Tai lemia, jog skolininkas (atsakovas), įrodinėdamas, kad jis buvo tiek atidus ir rūpestingas, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, kartu įrodinėja nepažeidęs jam tenkančios pareigos laikytis tokio atidaus ir rūpestingo elgesio taisyklių, kad nebūtų kitam asmeniui padaryta žalos (CK 6.263 str. 1 d., 6.246 str. 1 d.). Vadinasi, taikant deliktinę civilinę atsakomybę remiantis generalinio delikto taisykle, Lietuvoje taikoma kaltumo prezumpcija savaime apima ir neteisėtų veiksmų prezumpciją. Atkreiptinas šalių dėmesys, kad veiksmų teisėtumas ar neteisėtumas yra nustatomas analizuojant jų santykį ne su pasekmėmis, o su teise.

Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos Nr. 75-1-136-08 ir joje esančių duomenų bei teismo atliktos vietos apžiūros nustatyta, kad atsakovas G. K. iš jam priklausančio miško nukirstą medieną vežė per ieškovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ir ją laikė savininkės R. K. sodyboje (baudž. byla b.l. 8, 21,24-25,31). Tuo pačiu baudžiamojoje byloje esančioje fotolentelėje užfiksuota, kokia lauko kelio būklė buvo 2008-04-29. Šios ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės leidžia teismui daryti išvada, kad atsakovas išveždamas iš savo miško nukirstą medieną naudojosi kito savininko turtu, tai yra be ieškovės ar jos įgalioto asmens (nuomininko) sutikimo vežė medieną per jos įrengtą lauko keliuką. Šias aplinkybes taip pat patvirtina ir teismo posėdžio metu liudytojų S. D. bei V. K. duoti parodymai (b.l. 78-79,82).

Atkreiptinas atsakovo dėmesys, kad ir antstolės surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas taip pat laikytinas svarbiu rašytiniu įrodymu dėl jo neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu (b. l. 12). Lietuvos Respublikos Antstolių įstatymo 23 straipsnis nustato, kad faktinių aplinkybių konstatavimas - tai smulkus aplinkybių, daiktų ar turto, jų būklės aprašymas faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Faktinės aplinkybės papildomai gali būti fiksuojamos kitomis vaizdo ar garso įrašymo priemonėmis. Garso ar vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotos faktinės aplinkybės, laikomas sudedamąja faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo dalimi. Todėl šis ieškovės pateiktas įrodymas irgi laikytinas rašytiniu įrodymu patvirtinančiu atsakovo civilinę atsakomybę ieškovei. Nors įstatymas suteikia asmeniui teisę naudotis savininkui nuosavybės teise priklausančiu keliu (Kelių įstatymo 17 str. 2d.), tačiau CK nuostatos tokiu atveju numato, kad laikinai naudodamasis svetimu žemės sklypu, asmuo turi atlyginti savininkui galimus nuostolius (CK 4. 43 str. 2d.). Be to naudodamasis tokiu keliu gretimo žemės sklypo savininkas (atsakovas) privalėjo suvokti ar važiuojant atitinkamoms transporto priemonėms, tuo pačiu nebus padaryta žala pačiam keliui. Pažymėtina, kad ir LT Konstitucijos 23 str. numato nuosavybės neliečiamumą. Todėl vienos pareigos pažeidimas sukėlęs žalą, pagimdo naują pareigą – atlyginti žalą.

Visuma paminėtų faktų ir jas patvirtinančių aplinkybių, leidžia teismui daryti išvadą, jog atsakovas G. K. be kito asmens sutiko, tai yra neteisėtai, savo asmeniniams tikslams naudojosi svetimu turtu.

Dėl priežastinio ryšio aiškinimo, taikant atsakovui G. K. deliktinę atsakomybę.

Anksčiau Lietuvos teismų praktikoje taikant civilinę atsakomybę iš esmės buvo propaguojamas tiesioginis priežastinis ryšys.

Tačiau 2000 m. birželio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apibendrinimo apžvalgoje dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu, išreiškiama pozicija, kad priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai atsakovo veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Taigi jau tada buvo pripažįstamas ir netiesioginis teisinis priežastinis ryšys, o minėtoje pozicijoje iš dalies atsispindėjo adekvataus priežastinio ryšio teorijos elementai. Netiesioginis priežastinis ryšys, kai vieno asmens atlikti neteisėti veiksmai savaime kitam asmeniui nesukelia neigiamų padarinių, tačiau sukuria sąlygas tokiems padariniams atsirasti, pripažintas ir kitose konkrečiose bylose priimtose nutartyse (LAT CBS 2003-09-03 nutartis, civ. byla R. L. v. R. S. Nr. 3K-3-764, kat. 39.2.2.).

Tokiai pozicijai dėl netiesioginio priežastinio ryšio pripažinimo, taikant civilinę atsakomy­bę, atsirasti teismų praktikoje, įtaką darė teisės doktrina. CK 6.247 straipsnyje teigiama, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu. Toks priežastinio ryšio apibūdinimas teisės doktrinoje vadinamas „lanksčiu“ (angl. flexible) priežastiniu ryšiu. Pažeidėjo elgesys gali būti ne vienintele žalos atsiradimo priežastis, tačiau teismas, vertindamas visas aplinkybes ir priežastis, turi nustatyti pakankamą neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių ryšį, t. y. nustatyti, kad pažeidėjo elgesys buvo pakankama priežastis žalai atsirasti. Ši CK nuostata, apibūdinanti priežastinį ryšį, leidžia teismui kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti visas turinčias reikšmės aplinkybes, teisėtus pažeidėjo ir nukentėjusiojo interesus, ir kad civilinės atsakomybės taikymo tikslais nereikalaujama, jog atsakingo asmens veiksmai būtų vienintelė žalos atsiradimo priežastis. Norint konstatuoti esant priežastinį ryšį, pakanka įrodyti, kad atsakingo asmens elgesys yra nors ir ne vienintelė, bet pakankama žalos atsiradimo priežastis. Aišku, teismas turi nustatyti, kad atsiradusi žala neturi būti pernelyg nutolusi nuo atsakovo padarytų veiksmų, kitaip tariant, atsitiktinis priežastinis ryšys yra teisiškai nereikšmingas. Tam, kad būtų konstatuota, yra priežastinis ryšys ar jo nėra, būtina visapusiškai analizuoti skolininko veiksmus ir faktines bylos aplinkybes.

Teismų pripažįstamas ir kai kuriose Vakarų valstybėse propaguojamas priežastinio ryšio nustatymo etapų skirstymas / faktinio priežastinio ryšio ir teisinio priežastinio ryšio nustatymą. Nustatant faktinį priežastinį ryšį, vertinama, ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę atlikta neteisėtų veiksmų, t. y. ar neteisėti veiksmai yra ekvivalente žalos atsiradimo priežastis. Kitaip tariant, taikoma sine qua non taisyklė. Antrasis etapas, reikalingas taikant civilinę atsakomybę, teisiniam priežastiniam ryšiui nustatyti, kai sprendžiamas klausimas, ar teisiniai padariniai (civilinės atsakomybės taikymo požiūriu) nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Štai čia labiausiai ir pradeda veikti CK 6.247 straipsnyje numatyta priežastinio ryšio taisyklė, nes reikia nustatyti, ar pažeidėjo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad jam būtų galima taikyti civilinę atsakomybę. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti. Tuo tarpu esant faktiniam ekvivalentiniam priežastiniam ryšiui, teisinis priežastinis ryšys visada taip pat bus, o civilinės atsakomybės netaikymą gali lemti tai, kad nėra arba kitų būtinųjų sąlygų, arba atleidimo nuo atsakomybės aplinkybės.

Atsakovas 2008-01-21 buvo gavęs terminuotą leidimą medžiams kirsti iš jam asmeninės nuosavybės teisėmis priklausančio miško (b.l.40). Medžius jam priklausančiame miške kirto jo dėdės V. K. nurodyti asmenys (b.l. 82). Po to kaip jau minėta, nukirsta mediena sunkiasvorėmis transporto priemonėmis buvo gabenama per ieškovės įsirengtą lauko keliuką iki jos sodybos ir ten sukrauta. Be to pastebėtina, kad kiekviena sunkiasvorė mašina vežė po 7-8 kūbus medienos. Tai, kad ne pats atsakovas gabeno šią medieną iki nurodytos vietos neatleidžia jo nuo atsakomybės dėl lauko keliuko sugadinimo. Be to liudytojai S. D. ir R. G. parodė, kad perveždamos nukirstą medieną iš atsakovo miško mašinos vyko būtent tuo lauko keliuku. Tačiau tuo metu esant neįšalusiai žemei, mašinos į kelio provėžas net klojo medžius, kad galėtų išvažiuoti iki sodybvietės (b.l. 78-79, 92). Tokie atsakovo veiksmai pripažintini esantys priežastiniame ryšyje, su ieškovei padarytą žalą. Tuo pačiu teismas konstatuoja, kad atsakovas netinkamai vykdė savo pareigas ieškovės atžvilgiu, nes privalėjo numatyti savo veiksmų žalingas pasėkmes.

Dėl atsakovo kaltės.

Kaip jau minėta pagrindinis tikslas taikant teisinę atsakomybę - civilinę atsakomybę - yra kompensuoti neteisėtais veiksmais padarytą žalą, o tokiu atveju nukentėjusiajam nereikia įrodinėti subjektyviųjų asmens intelektualaus mastymo ir valios elementų. Todėl taikant civilinę atsakomybę kaltė nustatoma remiantis ne subjektyviais, o objektyviais kriterijais, t. y. atliekamas išorinis asmens faktinio elgesio vertinimas pagal objektyvų protingo asmens (lot. bonus pater familias) elgesio standartą. Kaltė civilinėje teisėje suprantama kaip asmens elgesio neatitiktis objektyviems elgesio standartams, kai asmuo nesielgia taip, kaip būtų galima protingai iš jo tikėtis. Kitaip tariant, kaltė suvokiama kaip asmens faktinio elgesio objektyvi neatitiktis reikiamam apdairumui ir rūpes­tingumui, kuris buvo būtinas konkrečiomis aplinkybėmis, kad asmuo nepadarytų žalos. Nustatant kaltę civilinės atsakomybės taikymo tikslais galima teigti, jog lyginami du elgesio standartai: pirma, faktinis asmens elgesys konkrečioje situacijoje ir, antra, hipotetinis protingo, rūpestingo asmens objektyvus elgesio standartas: jeigu yra šių dviejų elgesio modelių neatitiktis, turi būti konstatuota kaltė. Analogiškas kaltės apibūdinimas įtvirtintas ir CK 6.248 straipsnio 3 dalyje, kurioje numatyta, kad laikoma, jog asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. CK kaip minėta, įtvirtintas legalus kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, apibrėžimas, pripažįstantis objektyvų kaltės aiškinimą, leidžia teigti, nes ir teisės doktrinoje yra pritariama būtent pastarajam kaltės aiškinimui. Tokios pat pozicijos laikomasi ir teismu praktikoje dėl kaltės sampratos. „Civilinėje teisėje nėra svarbus žalą padariusio asmens veiksmų vidinis vertinimas, asmens požiūris į savo veiksmus, į jų pasekmes bei asmens elgesio visuomeninis įvertinimas. Į pirmą eilę iškeliamas žalą padariusio asmens faktinio elgesio ir tam tikro elgesio standarto santykis. Asmuo pripažįstamas kaltu dėl žalos padarymo, jeigu jo elgesys neatitinka įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų veikimo tam tikroje situacijoje standartų, nes jis nesugebėjo elgtis taip, kaip turėjo pasielgti protingas žmogus“ (2000 m. birželio 16 d. LAT aprobavimo apžvalga dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu). Tokia pozicija vėliau kartojama daugelyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kasacine tvarka nagrinėtose bylose priimtų nutarčių (pvz. LAT CBS 2002-05-13 nutartis civ. byla AB Žeimena v. I. R., Nr. 3k-3-1134, kat. 39.2.4.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, o atsakovui irgi tomis pačiomis teisėmis greta šio žemės sklypo esantis žemės sklypas su mišku (b.l. 8-9, 26-31). Ieškovė minėtame žemės sklype savo iniciatyva įsirengė lauko keliuką (b.l. 92). Atsakovas organizuodamas nukirstos medienos išvežimą turėjo ir galėjo suvokti, kad medžių pakrautai mašinai važiuojant lauko keliu, kuomet nėra įšalo, kelio provėžos gylės, o pats kelias ateityje taps sunkiai išvažiuojamu. Taip pat remiantis liudytojo V. K. parodymais darytina išvada, kad miškovežiai su mediena važiavo ne tik per lauko kelią, bet ir per patį žemės sklypą. Tokie atsakovo pavedimą vykdančių asmenų veiksmai laikytini ir paties ieškovo kaltės įrodymu, kadangi organizuodamas šiuos darbus ieškovas turėjo galimybe įvertinti ir galimas lauko kelio sugadinimo pasėkmes, o to nepadaręs negali būti laikomas nekaltu. Atsakovo elgesys šioje situacijoje nelaikytinas atitinkančiu apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus standarto.

Dėl ieškovei R. K. padarytos turtinės žalos įvertinimo.

CK 6.249 straipsnyje įtvirtinta tradicinė turtinės žalos samprata, apimanti jau romėnų teisėje žinotas dvi žalos rūšis: damnum emergens (turto sumažėjimas) ir lucrum cessans (negautas pelnas). Žala - ne tik turto, kuri nukentėjusysis žalos padarymo metu faktiškai turėjo, suma­žėjimas, bet ir turto, kurį nukentėjusysis galėjo gauti ateityje, jeigu nebūtų teisės pažeidimo (t. y. negautas nukentėjusiojo pelnas). Tiesioginė žala yra suprantama kaip tiesioginis netei­sėto veiksmo rezultatas, atsiranda iš karto, pažeidėjui tiesiogiai veikiant tam tikrą objektą (pvz., turto sugadinimas), o netiesioginė žala yra praradimai, atsirandantys dėl padarytos žalos pagrindiniam objektui, kuris yra naudojamas pelnui gauti (negautas pelnas). Taigi dėl teisės pažeidimo patirtą žalą galima apibūdinti kaip turimo turto sumažėjimą ir sutrukdymą būsimam turto padidėti. Teismas jau yra nurodęs, kad žalos dydžiui įtakos turi ir koks daiktas yra sugadinamas. Liudytojas Z. B. parodė teismui, kad lauko kelio būklę gerino pati atsakovė. Iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad šis kelias būtų laikomas kaimo vieškeliu ar atitinkančiu tokiam keliui keliamus reikalavimus. Nors ieškovė pateikė teismui žemės sklypo planus (b.l. 11,69), tačiau juose nėra duomenų apie jos lauko kelio įteisinimą, kaip to reikalauja teisės aktai ( Geodezijos ir kartografijos techninis reglamentas GKTR 1.01.01:1999 ir kt.). Dėl to ir teismui pateikta ieškovės lokalinė sąmata, negali būti laikoma pagrįsta apskaičiuojant jai padaryta turtinę žalą dėl būsimo kelio remonto išlaidų, kadangi ji skirta tinkamai įrengto kelio, o ne lauko kelio remontui (b.l. 14-16). Tačiau tuo pačiu pažymėtina, kad teismui yra pagrindas pripažinti, jog atsakovas ne tik padarė ieškovei žalą, bet ir privalo ją atlyginti. CK 6.249 str., reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas. Dėl to remiantis teismo iniciatyva išsireikalauta iš to paties projektuotojo nauja lokaline sąmata, kuris ir anksčiau dar ieškovės atstovo užsakymu parengė lokalinę sąmatą, darytina išvada, jog ieškovės realių nuostolių dydžiu laikytina 4440,34 Lt suma (b.l. 87). Tokia suma pripažintina tinkamu nuostolių atlyginimo dydžiu, kuomet tėra sugadintas tik vietinės reikšmės lauko keliukas.

Dėl ieškovės reikalavimo atlyginti neturtinę žalą.

Atmestinas ir atsakovės R. K. ieškinio reikalavimas dėl 10 0000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. LR CK 6.250 str. 2 d. numato, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Tokiais atvejais teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nagrinėjamu atveju atsakovas jokių nusikalstamų veiksmų ieškovės turto atžvilgiu neatliko. Dėl to žemės sklypo savininkės ieškovės nekilnojamajam turtui (lauko keliui) padaryti sugadinimai, nesietini su jos patirtais dvasiniais išgyvenimais ir emociniais sukrėtimais (b.l. 56), o laikytini tik nepatogumais susijusiais su lauko kelio naudojimusi bei eksploatacija. Todėl ieškovės patirta neturtinė žalą vertintina kritiškai. Be to kaip jau minėta žala ieškovės lauko keliui padaryta delikto pagrindu, todėl natūralu, jog įstatymas neturtinės žalos atlyginimo tokiu atveju nenumato (LAT CBS kolegijos 2006-06-12 nutartis byloje Nr. 3K-3-394/2006).

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, ieškovės ieškinys tenkintinas iš dalies (Lietuvos Respublikos CPK 259 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Bylos nagrinėjimo iš esmės metu šalys pateikė teismui įrodymus apie jų turėtas bylinėjimosi išlaidas ir prašė jas priteisti. Teismui patenkinus ieškovės reikalavimus iš dalies, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (dėl atstovavimo) priteistinos iš atsakovo proporcingai patenkintai ieškinio daliai, o pastarajam atmestai ieškovės ieškinio daliai. Tačiau teismas, priteisdamas atsakovui šias bylinėjimosi išlaidas turi teisingai aiškinti ir taikyti CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalies bei CPK 98 straipsnio normas. Dėl to paskirstydamas šalims bylinėjimosi išlaidas, teismas negali formaliai vadovautis CPK 93 straipsnio 2 dalies bei CPK 98 straipsnio normomis, neatsižvelgdamas į ginčo esmę, patenkintą ir atmestą ieškovės ieškinio reikalavimų dalį, bylos sudėtingumą, į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius, nesivadovauti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Teismo įsitikinimu kitoks teismo sprendimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Pažymėtina, kad atsakovo atstovavimo išlaidos yra 1700,00 Lt, o ieškovės tik 500,00 Lt. Dėl to teismas atsakovo turėtas atstovavimo išlaidas, viršijančias 500,00 Lt, nelaiko atitinkančiomis minėtų Rekomendacijų nuostatų, o pripažįsta jas išlaidavimu (LR CPK 98 str.).

Nors CPK nėra reglamentuota teismo galimybė dėl sunkios šalies materialinės padėties sumažinti kitai šaliai atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dydį, tačiau CPK nėra normų, draudžiančių tai daryti. Todėl teismas mato galimybę svarstyti ir nepriteisti iš ieškovės atsakovui atitinkamai atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dalies dėl atsakovės garbaus amžiaus ir jos socialinės padėties (senatvės pensininkė). Be to toks mažinimas neprieštarauja CPK 88 str. 2 d., 98 str. 1 d. ir Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu patvirtintoms Rekomendacijoms dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar jo padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas ) maksimalaus dydžio, o tuo pačiu ir CPK 3 straipsnio nuostatoms. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirtis yra užtikrinti protingai įmanomą kitos šalies nuostolių atlyginimą, o ne dar labiau apsunkinti iš dalies pralaimėjusios šalies padėtį ar leisti jos sąskaita pasipelnyti. Atsižvelgiant į ieškovės socialinę padėtį, teismas mato būtinumą nepriteisti atsakovui likusių atlygintinų bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259-260 straipsniais,

n u s prendžia:

Ieškovės R. K. ieškinį tenkinti iš dalies.

1. Priteisti ieškovei R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo G. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4440,34 Lt (keturis tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt litų 34 ct) žalos atlyginimui.

2. Priteisti ieškovei R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo G. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 133,21 Lt (vieną šimtą trisdešimt tris litus 21 ct) žyminio mokesčio, 300,00 Lt (tris šimtus litų) išlaidų už antstolio paslaugas, 20,00 Lt (dvidešimt litų) išlaidų už notaro paslaugas, 41,00 Lt (keturiasdešimt vieną litą) būtinų išlaidų ir 500,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš viso: 994,21 Lt (devynis šimtus devyniasdešimt keturis litus 21 ct) .

3. Kitoje dalyje ieškovės ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo G. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3,15 Lt (tris litus 15 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei (išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu).

Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių miesto apylinkės teismą.