- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-05
- Bylos Nr.
- 2S-336-340/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-04-3-01929-2010-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Kreditorius
- UAB „Respublikinis veterinarijos aprūpinimo centras“
- Skolininkas
- UAB „Eadas“
- Kategorijos
- 110.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „Respublikinis veterinarijos aprūpinimo centras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Respublikinis veterinarijos aprūpinimo centras“ pareiškimą dėl skolos išieškojimo iš skolininko UAB „Eadas“ išduodant teismo įsakymą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
kreditorius kreipėsi į teismą dėl 3 608 Lt skolos, 74,19 Lt delspinigių, šešių procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš skolininko UAB „Eadas“. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones skolininko turto atžvilgiu – reikalavimų sumai areštuoti jam priklausantį turtą bei pinigines lėšas, motyvuodamas tuo, kad skolos suma yra didelė, skolininkas geruoju neatsiskaito, vengia atsiskaityti, nereaguoja į įspėjimus.
Vilniaus m. 4 apylinkės teismas 2010-10-13 nutartimi kreditoriaus UAB „Respublikinis veterinarijos aprūpinimo centras“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas konstatavo, jog duomenų apie tai, kad skolininkas slapstytųsi, bandytų sunaikinti, realizuoti, perleisti tretiesiems asmenims savo turtą, siekdamas išvengti skolos apmokėjimo, byloje nėra, nors skolininkui yra žinoma apie kreditoriaus ketinimus kreiptis į teismą. Taip pat nėra duomenų apie tai, kad skolininko finansinė padėtis būtų itin sudėtinga. Todėl nėra pagrindo daryti pagrįstą išvadą, jog prašoma priteisti bendra reikalavimų suma yra pakankamai didelė ir reikšminga skolininkui – veikiančiam juridiniam asmeniui, kad priėmus teismo įsakymą ir jam įsiteisėjus, bendros reikalavimų sumos išieškojimas galėtų ženkliai pasunkėti arba pasidaryti nebegalimas. Teismas pripažino, kad kreditoriaus UAB „Respublikinis veterinarijos aprūpinimo centras“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra pagrįstas, todėl atmestas.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu kreditorius prašo Vilniaus m. 4 apylinkės teismo 2010-10-13 nutartį panaikinti; patenkinti kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininko UAB „Eadas“ turto atžvilgiu. Apelianto nuomone, nutartis nepagrįsta ir neteisėta. Nurodo, jog teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo įsakymo vykdymui, teismui pakanka įsitikinti, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima ir egzistuoja jos atsiradimo tikimybė. Vien ta faktinė aplinkybė, kad skolininkas nereaguoja į kreditoriaus ikiteismines pretenzijas ir geranoriškai savo finansinių įsipareigojimų nevykdo, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog skolininkas geranoriškai nevykdys ir priimto teismo įsakymo. Nesutinka su teismo argumentais, jog byloje nėra duomenų, kas skolininko finansinė padėtis būtų itin sudėtinga, pažymi, kad CPK neįtvirtinta pareiga kreditoriui, teikiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pateikti duomenis apie skolininko padėtį; turtinės padėties įrodinėjimas – skolininko gynybos būdas. Apelianto vertinimu, teismas turėjo atsižvelgti į ekonominio sunkmečio aplinkybes, dėl ko net sąlyginai finansiškai stipriam juridiniam asmeniui gali kilti sunkumų išmokant kreditoriaus reikalaujamą sumą. Nesutinka, jog nėra pagrindo išvadai, kad reikalavimo suma pakankamai didelė ir reikšminga skolininkui – veikiančiam juridiniam asmeniui. Byloje nėra duomenų, kad pareiškimo suma nėra didelė, jokių duomenų apie skolininko finansinę būklę, todėl negalima daryti išvados, kad prašoma priteisti suma nėra didelė ir reikšminga skolininkui. Kadangi skolininkas iki šiol nėra atsiskaitęs su kreditoriumi, darytina išvada, kad kreditoriaus reikalaujama suma skolininko atžvilgiu yra didelė. Nurodo, jog laikinosios apsaugos priemonės turėjo būti pritaikytos, ir pritaikytos tokios, kurios nesukeltų skolininkui nuostolių arba šie nuostoliai būtų minimalūs, taip pat pažymi, kad skolininkas turi keletą procesinių galimybių išvengti arba maksimaliai sumažinti nuostolius, galinčius kilti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Nustatytu terminu atsiliepimas į atskirąjį skundą negautas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos bei atskirojo skundo medžiagą sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisingai įvertino bylos aplinkybes, išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso normas.
Pagal CPK 144 str. 1 d. nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis numato CPK 145 str. 1 d. Joje, be kita ko, nustatyta, kad teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, kurios numatytos kituose įstatymuose, kurių nesiėmus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas (CPK 145 str. 1 d. 13 p.). Įstatyme tiesiogiai apibrėžta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Taigi, laikinąsias apsaugos priemones teismas turi ir gali taikyti tik tuomet, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog teismo sprendimą įvykdyti bus sunku arba visiškai neįmanoma tuo atveju, jeigu pareikštas reikalavimas būtų patenkintas.
Apeliantas laikinųjų apsaugos priemonių būtinybę grindžia pakankamai didele reikalavimo suma skolininkui, bei tuo, kad skolininkas nereaguoja į kreditoriaus ikiteismines pretenzijas ir geranoriškai savo finansinių įsipareigojimų nevykdo.
Teismų praktikoje didelė ieškinio suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, tačiau kaip nurodo ir pats apeliantas, didelė reikalavimo suma savaime nėra pagrindas jas taikyti; teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus skolininko finansines galimybes, t. y. ar konkrečiam skolininkui reikalavimo suma yra didelė, ar ne. Kolegijos vertinimu, skolininko, UAB „Eadas“, juridinio asmens atžvilgiu, reikalavimo suma – 3 682,19 Lt, nelaikytina labai didele, ir negali būti laikoma pakankamu pagrindu, pagrindžiančiu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Nagrinėjamu atveju, apeliantas argumentuodamas laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą atsižvelgiant į reikalavimo sumą bei, kad turtinės padėties įrodinėjimas yra skolininko pareiga, remiasi teismų praktikoje suformuluota taisykle, jog didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo įsakymo vykdymą, skolininkas pats turi paneigti grėsmės egzistavimą, tačiau nurodydamas nutarčių datas bei bylų numerius, nenurodo, kokio teismo nutartimis remiasi. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis CPK 4 str. teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus.
Pagal CPK 178 str. šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o skolininkas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Be to sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, inter alia paskirstant įrodinėjimo naštą, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, kuriai iš bylos šalių paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms (CPK 3 str. 1 d.). Kolegija sutinka, kad skolininko turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti perkeliama kreditoriui, tačiau, kaip minėta, kreditorius turi įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kolegija nesutinka, kad tai, jog skolininkas iki šiol nėra atsiskaitęs su kreditoriumi, suponuoja išvadą, kad kreditoriaus reikalaujama suma skolininko atžvilgiu yra didelė.
Kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentais, kad aplinkybė, jog skolininkas nereaguoja į kreditoriaus ikiteismines pretenzijas ir geranoriškai savo finansinių įsipareigojimų nevykdo, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog skolininkas geranoriškai nevykdys ir priimto teismo įsakymo. Nurodyta aplinkybė yra pagrindas kreiptis į teismą, bet ne pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kreditorius nepateikė įrodymų, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad skolininkas slapstytųsi, bandytų sunaikinti, realizuoti, perleisti tretiesiems asmenims savo turtą, siekdamas išvengti skolos apmokėjimo, nors skolininkui yra žinoma apie kreditoriaus ketinimus kreiptis į teismą (CPK 178 str.), todėl ir šiuo pagrindu prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstai netenkintas.
Esant tokioms aplinkybėms, pripažįstama, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Todėl atskirasis skundas atmetamas, paliekant 2010-07-10 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo nutartį nepakeistą (CPK 337 str. 1 p.).
Iš apelianto (ieškovo) UAB „Respublikinis veterinarijos aprūpinimo centras“ valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos – 5,60 Lt (b.l. 40) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329, 331, 336, 337, 339 str., kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš kreditoriaus UAB „Respublikinis veterinarijos aprūpinimo centras“ 5,60 Lt (penkis litus, 60 centų) pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui, sumokamų banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).