Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. G. kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendžio.

Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. nuosprendžiu R. G. buvo pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį ir nuteista ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. nuosprendis pakeistas – iš kaltinimo R. G. pašalinta tai, kad ji neteisėtai įgijo psichotropinę medžiagą, turėdama tikslą ją platinti, jos padaryta nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 260 straipsnio 1 dalies į 259 straipsnio 1 dalį ir jai skirta 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu ir BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas nuteistosios R. G. suėmime išbūtas laikotarpis nuo 2010 m. rugpjūčio 13 d. iki 2010 m. rugpjūčio 23 d., dešimt suėmimo dienų prilyginant 20 MGL (2600 Lt), ir galutinė bausmė jai paskirta 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Remdamasi kasacinės instancijos teismo nutartimis Nr. 2K-25/2008, 2K-P-218/2009 kasatorė nurodo, kad teismas privalo kiekvieną kaltininkui inkriminuotą BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį pagrįsti teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais. Nuosprendyje nepateikiama jokių įstatymo nustatytu būdu gautų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų, patvirtinančių psichotropinės medžiagos įgijimo faktą, pateiktas kaltinimas nekonkretus. Nuteistoji teigia, kad ji parodė, jog dar prieš atliekant jos bute kratą, jame jau buvo mergina (tyrėja), kuri į butą pateko per praviras balkono duris. Tokius jos parodymus patvirtino ir tyrėja A. G. teigdama, kad ji su pareigūnu M. T. į butą pateko įlipdami pro balkoną, nors tvirtino, kad įlipo nuteistajai jau esant bute. Kasatorės manymu, tokie tyrėjos parodymai neįtikinami ir kelia abejonių jos veiksmų teisėtumu. Juolab kad iš bylos medžiagos matyti, jog balkono durys buvo praviros. Dėl šių priežasčių kasatorė mano, kad psichotropinę medžiagą galėjo jos bute palikti pašalinis asmuo.

Kasatorės manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų E. Z., M. A., A. Č. parodymais apie tai, kad ji neva prekiavo psichotropinėmis medžiagomis. Nuteistoji atkreipia dėmesį į tai, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojai E. Z. ir A. Č. pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nurodydami, jog pasirašė po parodymais, kurių jiems tyrėjas nedavė perskaityti, todėl jie nežino, kas ten buvo surašyta. Teismas nuosprendyje paneigė tik ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojo E. Z. parodymus apklausas atlikusio liudytojo G. V. parodymais apie tai, kad E. Z. parodymus davė laisva valia ir juos perskaitė. Vis dėlto liudytojų M. A. ir A. Č. parodymai, duoti teisminio nagrinėjimo metu, liko neįvertinti ir neaptarti. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojo G. V. parodymais teismas neturėjo pagrindo remtis, nes jie nepatikimi ir tendencingi. Kartu nuteistoji pažymi, kad teismo posėdžio metu liudytojas M. A. paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad nuteistoji pardavinėjo psichotropines medžiagas, paaiškindamas, jog yra beraštis ir nežino, kas apklausos protokole surašyta. Tokius jo parodymus patvirtina jo 2010 m. rugpjūčio 12 d. apklausos protokolas (b. l. 87), kurio pabaigoje apklausą atlikęs liudytojas G. V. spausdintu šriftu įrašė „protokolą perskaičiau, surašytas teisingai“. Tuo tarpu liudytojų A. Č. ir E. Z. apklausos protokoluose šią fraze parašė patys liudytojai. Kasatorės manymu, ši aplinkybė rodo, kad M. A. būdamas beraštis, pats perskaityti protokolo negalėjo, o tyrėjas padarė įrašą, kad liudytojas protokolą perskaitė ir patvirtino jo teisingumą. Be to, M. A. apklausos protokole yra nurodyti ir kiti neatitinkantys tikrovės duomenys – grafoje išsilavinimas nurodyta „pradinis“; šis liudytojas pats nurodė, kad pirmame apklausos lape yra ne jo parašas. Kasatorė mano, kad minėtos aplinkybės rodo, jog šio liudytojo apklausos protokole yra klastojimo požymių, kurių teismas neįvertino. Nuteistoji taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojo A. Č. parodymai prieštaringi. Šis liudytojas teisminio nagrinėjimo metu pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų esmę, juos dėstė abstrakčiai. Ikiteisminio tyrimo metu jis buvo parodęs, kad nuteistosios nepažinojo, žinojo ją tik iš matymo, iš anksto dėl susitikimo nesitardavo, nes žinojo, kur ir kada ją rasti. Tokie parodymai kelia abejonių logine prasme, nes neaišku, kaip galima žinoti, kur ir kada galima rasti nepažįstamą asmenį. Be to, liudytojas teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad su nuteistąja susirašinėjo žinutėmis, tačiau byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. Teismas, remdamasis šių liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies, kurioje reikalaujama nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, reikalavimus, iš esmės jų neįvertino, nepateikė įrodymų analizės.

Be to, nuteistoji teigia, kad jos kaltę paneigia ir tai, jog ant jos bute neva rasto maišelio pagal specialisto išvadą nerasta jokių jos pėdsakų, bet rasti vyro biologiniai pėdsakai, tinkami asmens tapatybei nustatyti. Ši specialisto išvada liko teismo visiškai nevertinta ir neaptarta.

Dėl pirmiau paminėtų aplinkybių kasatorė mano, kad teismas turėjo išankstinę nuostatą pripažinti ją kalta ir nuteisti, todėl buvo šališkas tiek subjektyviąja, tiek objektyviąja prasme.

Nuteistosios manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai perkvalifikavo jos veiką iš BK 260 straipsnio 1 dalies į 259 straipsnio 1 dalį, nes ji jokio nusikaltimo nepadarė, psichotropinės medžiagos nelaikė ir jokių sąsajų su ja neturi. Kasatorė pažymi, kad apeliaciniame skunde kėlė byloje atliktos kratos teisėtumo klausimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, į šį apeliacinio skundo argumentą atsakė neišsamiai, nes nepasisakė dėl kratos atlikimo nakties metu būtinumo (BPK 149 straipsnio 5 dalis). BPK 149 straipsnio 7 dalies pažeidimą dėl paimamų daiktų supakavimo ir užantspaudavimo, nepaisydamas kasacinio teismo praktikos, apeliacinės instancijos teismas pateisino tuo, kad specialistas gavo objektą plastikiniame pakete su numeriu, o tai neva patvirtina, kad kratos metu paimti daiktai buvo supakuoti tinkamai. Tačiau kasatorė pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jie kratos metu buvo pakuojami. Pareigūnai teisminio nagrinėjimo metu negalėjo nurodyti, kas ir kada objektą supakavo. Nuteistoji mano, kad tokiu atveju neaišku, ar specialistui buvo pateikta ta pati medžiaga, kuri buvo rasta skulptūrėlėje.

Dėl minėtų aplinkybių kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 332 straipsnio 2 dalies reikalavimus, taip pat buvo šališkas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, ignoravo nekaltumo prezumpcijos principą ir pažeidė jos teisę į gynybą.

Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą, atsakė į visus šio skundo argumentus, susijusius su kratos teisėtumu. Nors krata atlikta vėlyvu metu, tačiau nebuvo sutrikdytas kitų asmenų poilsis, ji nebuvo prikelta iš miego, nes pati grįžo namo vėlyvu metu. Dėl šių priežasčių prokurorė mano, kad su krata susiję procesiniai dokumentai laikytini atitinkančiais įrodymų leistinumo reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, įvertino visas bylos aplinkybes ir įrodymus.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir nuteistosios R. G. veikos kvalifikavimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį

Kasatorė ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įrodymų vertinimą, faktinių aplinkybių nustatymą ir nurodo, kad byloje surinkti ir teismų ištirti įrodymai neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų, yra nepatikimi ir nepatvirtina jos kaltės padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jai inkriminavo BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – psichotropinės medžiagos įgijimą, taip pat mano, jog abiejų instancijų teismai neįvertino to, kad jos bute krata atlikta pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, todėl atliekant šį procesinį veiksmą gauti duomenys neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų (BPK 20 straipsnio 4 dalis), o liudytojų E. Z., M. A. ir A. Č. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriais teismai grindė savo sprendimus, nepatikimi, nes jie parodymus pakeitė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės analogiškais argumentais buvo grindžiamas ir nuteistosios gynėjo apeliacinis skundas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pateiktą skundą, gana išsamiai pasisakė dėl jame nurodytų teiginių, dalį jų tenkino, o dalį motyvuotai atmetė. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais argumentais ir padarytomis išvadomis dėl nuteistajai R. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir jos pripažinimo kalta pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, nes, patikrinus šį nuosprendį teisės taikymo aspektu, nenustatyta jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, taip pat duomenų, patvirtinančių, kad baudžiamasis įstatymas šioje byloje buvo pritaikytas netinkamai.

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nagrinėjamos bylos medžiaga rodo, kad faktinės nuteistajai R. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos leistinais ir patikimais įrodymais, kurių visuma patvirtina jos kaltę.

Įrodymus teismai privalo tirti ir tikrinti laikydamiesi BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, reiškia, kad įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistoji R. G. savo namuose laikė psichotropinę medžiagą – metamfetaminą, tačiau nenustatęs tikslo šią medžiagą platinti konstatavo, kad nuteistosios veika perkvalifikuotina iš BK 260 straipsnio 1 dalies į 259 straipsnio 1 dalį. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė laikydamasis pirmiau paminėtų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, t. y. išsamiai ir nešališkai, vadovaudamasis įstatymu ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą. Pirmiausia teismas, konstatuodamas, jog nuteistoji R. G. laikė psichotropinę medžiagą, įvertino kratos protokolą, iš kurio matyti, kad nuteistosios bute rasta ir paimta skulptūrėlė, kurios viduje buvo maišelis su baltos spalvos milteliais. Kartu apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl kratos teisėtumo ir pripažino ją atlikus gautus įrodymus atitinkančiais įrodymų leistinumo reikalavimus. Be to, teismas nustatė, kad šiuo objektyviu įrodymu nustatytą psichotropinės medžiagos laikymo faktą patvirtina ir kiti įrodymai, t. y. liudytojų M. B., A. G., M. T., P. D. parodymai, kurie patvirtina, jog tikrai R. G. bute buvo atlikta krata ir jos metu skulptūrėlėje rastas maišelis su milteliais. Teismas įvertino ir specialisto išvadą, kuria nustatyta, jog nuteistosios bute rastų baltos spalvos miltelių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – metamfetamino. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, motyvuotai atmetė nuteistosios R. G. teiginius, kad ji psichotropinės medžiagos nelaikė bei apeliaciniame skunde iškeltą versiją, jog psichotropinę medžiagą jos bute galėjo palikti pašaliniai asmenys, nurodydamas, kad tokie teiginiai neparemti bylos duomenimis, yra nelogiški ir neįtikinami. Taip pat teismas pasisakė ir dėl specialisto išvados, kuria nenustatyta nuteistosios biologinių pėdsakų ant maišelių su psichotropine medžiaga, vertinimo. Taigi pirmiau paminėtus įrodymus apeliacinės instancijos teismas įvertino išsamiai, dalį jų atmetė, o kitą dalį susiejo į vientisą loginę grandinę ir pagrįstai juos pripažino turinčiais reikšmės apeliacinės instancijos teismo vidiniam įsitikinimui susiformuoti bei padarė pagrįstą išvadą, kad būtent nuteistoji R. G. savo namuose laikė psichotropinę medžiagą – metamfetaminą.

Kasatorė nurodo, kad jai priimtas apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas nepatikimais jai nepalankiais liudytojų E. Z., M. A. ir A. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nors šie liudytojai apklausiami pirmosios instancijos teisme parodymus pakeitė ir davė jai palankius parodymus. Su tokiu kasacinio skundo teiginiu kolegija neturi pagrindo sutikti. Priešingai nei teigia kasatorė, apeliacinės instancijos teismas jos kaltės padarius BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, neįrodinėjo liudytojų E. Z., M. A. ir A. Č. parodymais. Minėtų liudytojų parodymus pirmosios instancijos teismas vertino kaip patvirtinančius nuteistajai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, subjektyvųjį požymį – tikslą platinti psichotropines medžiagas, nes ikiteisminio tyrimo metu šie liudytojai teigė anksčiau pirkę psichotropines medžiagas iš nuteistosios. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas minėtų liudytojų parodymus įvertino kaip nepakankamus šiam požymiui pagrįsti ir, nenustatęs tikslo platinti psichotropinę medžiagą, nuteistosios veiką perkvalifikavo iš BK 260 straipsnio 1 dalies į 259 straipsnio 1 dalį.

Kasaciniame skunde nuteistoji R. G. nurodo, kad abiejų instancijų teismai negalėjo grįsti nuosprendžių įrodymais, gautais atlikus kratą jos namuose, nes šis procesinis veiksmas buvo atliktas pažeidžiant BPK 149 straipsnio reikalavimus, t. y. ji atlikta nesant ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, nakties metu, nors nebuvo neatidėliotina, nesant duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad pas nuteistąją yra nusikalstamai veikai tirti reikšmingi daiktai, be to, kratos protokolo turinys neatitinka įstatymo reikalavimų, jame neužfiksuota, kad paimti daiktai buvo supakuoti, o pateikiant nutarimą daryti kratą ikiteisminio tyrimo teisėjui patvirtinti, nebuvo surašytas atitinkamos formos pranešimas. Tokie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti. Pažymėtina, kad krata gali būti atliekama tik esant BPK 145 straipsnio 1 dalyje numatytam pagrindui ir griežtai laikantis nustatytos kratos atlikimo tvarkos. Pagal BPK 145 straipsnio 1 dalį krata daroma tada, kai yra ikiteisminio tyrimo duomenų, kuriais remiantis galima pagrįstai manyti, kad kurioje nors vietoje arba pas kurį nors asmenį yra nusikalstamai veikai tirti reikšmingų daiktų, dokumentų ir kitų objektų. Šie duomenys gali būti gaunami tiek iš procesinių šaltinių, tiek iš ikiteisminio tyrimo įstaigų operatyvinės veiklos rezultatų medžiagos. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogišką nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo argumentą dėl kratos teisėtumo, pagrįstai pažymėjo, kad iš nutarimo kratai daryti, šio procesinio veiksmo metu rastų įstatymo draudžiamų objektų, fakto, jog nutarimas laiku patvirtintas ikiteisminio tyrimo teisėjo, galima spręsti, kad krata atlikta teisėtai. Kartu kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš byloje esančių procesinių dokumentų matyti, jog šioje byloje nuosekliai atliekant ikiteisminį tyrimą pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, požymius, apklausiant asmenis susijusius su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, gauta duomenų apie nuteistosios R. G. namuose galbūt laikomą psichotropinę medžiagą. Šie duomenys užfiksuoti baudžiamojoje byloje, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo pagrindą atlikti kratą nuteistosios namuose. Pagal BPK 145 straipsnio 3 dalį krata daroma ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, tačiau neatidėliotinais atvejais krata gali būti daroma be ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties. Neatidėliotinais atvejais krata gali būti daroma ir ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu. Iš kratos protokolo matyti, kad krata nuteistosios bute buvo daroma 2010 m. rugpjūčio 12 d. nuo 23.10 iki 1.40 val., o nutarimas daryti šią kratą surašytas 2010 m. rugpjūčio 11 d. Kasatorė pasinaudodama šia aplinkybe teigia, kad krata nebuvo neatidėliotina, nes nutarimas surašytas likus beveik parai iki šio procesinio veiksmo atlikimo. Kolegija pažymi, kad šis kasacinio skundo teiginys nepagrįstas. Vertinant logine prasme nėra įmanoma procesinį veiksmą atlikti tą pačią dieną nuo 23.10 iki 1.40 val. Akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai kratą daryti pradėjo nuo 2010 m. rugpjūčio 11 d. 23.10 val. ir baigė ją 2010 m. rugpjūčio 12 d. 1.40 val., tačiau protokole nurodė tik procesinio veiksmo pabaigos datą. Tuo tarpu 2010 m. rugpjūčio 11 d. nutarime daryti kratą, jo surašymo laikas nėra užfiksuotas. Apklausiami teisme ikiteisminio tyrimo pareigūnai patvirtino, kad informacija, jog būtent pas nuteistąją laikoma psichotropinė medžiaga buvo gauta atvykus į Vilkiją ir čia pat nutarta pas ją daryti kratą, o nutarimas surašytas prieš pat atliekant šį procesinį veiksmą. Šios aplinkybės rodo, kad kratą buvo būtina daryti neatidėliotinai. Tokiais atvejais įstatymas įpareigoja, kad per tris dienas nuo kratos atlikimo turi būti gaunamas ikiteisminio tyrimo teisėjo patvirtinimas dėl kratos darymo teisėtumo. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad krata buvo atlikta naktį iš 2010 m. rugpjūčio 11 d. į 12 d. ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu, kuris buvo patvirtintas teisėjo 2010 m. rugpjūčio 13 d., t. y. nepraleidus nurodyto trijų dienų termino. Kartu pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenumato, kokiu būdu ikiteisminio tyrimo teisėjui pranešama apie padarytą kratą, todėl kasacinio skundo argumentai dėl būtino tam tikros formos pranešimo nebuvimo byloje, esminės reikšmės šio procesinio dokumento teisėtumui neturi, nes iš esmės visa būtina informacija nurodoma nutarime kratai daryti. Kasatorė nurodo, kad krata neteisėta dar ir dėl to, kad ji atlikta nakties metu, nors BPK 149 straipsnio 5 dalis tai draudžia. Kaip jau pirmiau minėta, šiuo atveju krata buvo neatidėliotina, maža to, vėlyvas kratos atlikimo metas buvo nulemtas ir pačios nuteistosios veiksmų, nes pareigūnai turėjo sulaukti jos grįžtant namo. Svarbu ir tai, kad faktas, jog krata atlikta vėlyvu metu, nepažeidė kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų, nes nebuvo sutrikdyta aplinkinių ramybė. Kita vertus, faktas, kad krata atlikta nakties metu, neturėjo jokios įtakos kratos rezultatams. Nepagrįstas ir nuteistosios kasacinio skundo argumentas, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistas BPK 149 straipsnio 7 dalies reikalavimas, nes, kasatorės teigimu, kratos metu narkotinė medžiaga nebuvo tinkamai supakuota. Pagal BPK 149 straipsnio 7 dalį paimti daiktai ir dokumentai kratos ar poėmio vietoje turi būti kaip įmanoma supakuojami ir užantspauduojami. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad faktą, jog rasti objektai buvo supakuoti, patvirtina specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad tirti pateikti objektai (skulptūrėlė, kurios viduje buvo plastikinis maišelis su baltos spalvos milteliais) yra plastikiniame pakete, kuris nepažeistas. Kolegija pažymi, kad iš specialisto išvados matyti, jog tirtinus objektus specialistai gavo tokius, kokie jie buvo paimti kratos metu, t. y. plastikinis maišelis su psichotropine medžiaga buvo skulptūrėlės viduje. Šiame kontekste svarbi ir ta aplinkybė, kad nuteistoji R. G. nepareiškė pastabų ar prieštaravimų dėl kratos atlikimo tvarkos bei protokolo turinio ir, priešingai nei teigia kasaciniame skunde, pasirašė tiek nutarime kratai daryti, tiek kratos protokole. Šio procesinio veiksmo atlikimo nuteistoji neskundė, taip pat dėl jo nepareiškė pastabų ar prieštaravimų susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga metu. Visos šios aplinkybės rodo, kad krata nuteistosios R. G. bute atlikta nepažeidžiant BPK 145 ir 149 straipsnių reikalavimų, o jos teiginiai dėl pažeidimų atliekant šį procesinį veiksmą yra gynybos pozicija, siekiant sukelti abejonių kratos metu gautų bylos duomenų patikimumu ir atitikimu įstatymo reikalavimams.

Teisėjų kolegija dėl pirmiau nurodytų aplinkybių daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir kasatorę kaltinančius duomenis, pagrįstai pripažindamas juos įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio normų keliamus reikalavimus, ir surašydamas nuosprendį vadovavosi baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis. Pirmiau paminėti įrodymai apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti, jais remiantis nuteistosios R. G. nusikalstama veika atitinka BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį ir kvalifikuota teisingai.

Kartu konstatuotina, kad nepagrįstas nuteistosios kasacinio skundo argumentas, jog, pripažinus ją kalta už neteisėtą psichotropinės medžiagos įgijimą, buvo pažeisti BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto reikalavimai, nes byloje nėra įstatymo nustatytu būdu gautų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų, patvirtinančių psichotropinės medžiagos įgijimo faktą. Iš tiesų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. G. buvo nuteista pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už psichotropinės medžiagos įgijimą ir laikymą, turint tikslą ją platinti. Tačiau, kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nenustatęs, kad nuteistoji turėjo tikslą psichotropinę medžiagą platinti, jos padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 260 straipsnio 1 dalies į 259 straipsnio 1 dalį, be to, iš kaltinimo pašalino alternatyvųjį jai inkriminuotos nusikalstamos veikos požymį – neteisėtą psichotropinės medžiagos įgijimą. Pašalinus šį nusikalstamos veikos požymį ir nuteistosios veiką perkvalifikavus pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, ji apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteista tik už psichotropinės medžiagos laikymą. Taigi atmestini kasatorės argumentai dėl nepagrįsto jos nuteisimo už psichotropinės medžiagos įgijimą, nes už tokią veiką ji nenuteista.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimu

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, neišnagrinėjo visų esminių jos gynėjo apeliacinio skundo argumentų, nes nepasisakė dėl šiame skunde nurodyto argumento – būtinumo atlikti kratą nakties metu.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir jeigu teismas nusprendžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, pagal BPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus priimamame nuosprendyje nurodyti išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir bausmės skyrimo. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimų aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės bylos Nr. 2K-109/2009, 2K-115/2009, 2K-142/2009, 2K-279/2010 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas šių baudžiamojo proceso įstatymo ir teismų praktikos reikalavimų nepažeidė. Byla buvo patikrinta tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, į esminius apelianto argumentus, kurie iš esmės pakartoti ir kasaciniame skunde, priimtame nuosprendyje yra atsakyta ir paaiškinta, kodėl jie atmetami arba tenkinami. Apeliacinės instancijos teismas pateikė gana išsamius ir aiškius motyvus, kodėl atmeta nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl kratos teisėtumo ir jos metu gautų įrodymų leistinumo, pasisakė dėl nuteistosios veikos kvalifikavimo ir iš dalies tenkindamas apeliacinį skundą perkvalifikavo nuteistosios veiką pritaikydamas jai švelnesnę baudžiamojo įstatymo normą ir sušvelnino jai paskirtą bausmę. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisakė dėl būtinumo atlikti kratą nakties metu, nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, juolab kad ši aplinkybė, kaip jau minėta, neturėjo jokios įtakos šio procesinio veiksmo rezultatams.

Dėl šių aplinkybių kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių bylų procesą apeliacinės instancijos teisme, pažeidimo.

Dėl teismų šališkumo

Kasatorės nuorodos, jog abiejų instancijų teismai buvo šališki tiek objektyviąja, tiek subjektyviąja prasmėmis, nes byloje surinktus įrodymus vertino nuteistajai nepalankiai, o apeliacinės instancijos teismas dar ir neatsakė į visus jos skundo argumentus, yra nepagrįstos.

Pažymėtina, kad teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė numatyta ir Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Kasatorė pagrįstai teigia, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi subjektyvųjį ir objektyvųjį aspektus. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-645/2005, 2K-340/2008, 2K-243/2009, 2K-176/2010, 2K-425/2012; EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000 ir kt.). Konstatuotina, kad nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai dėl subjektyvaus teismo šališkumo, nes kasatorė nenurodė jokių realių faktų, rodančių bylą nagrinėjusių teisėjų šališkumą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą, tokių faktų taip pat nenustatė. Objektyviuoju požiūriu teismų šališkumo šioje byloje taip pat nėra pagrindo konstatuoti. Kasaciniame skunde pateikiami teiginiai dėl nuteistajai nepalankaus įrodymų vertinimo ar neišsamaus apeliacinio skundo išnagrinėjimo negali būti pripažinti pagrindu spręsti apie teismų šališkumą. Pažymėtina, kad teismo proceso tikslas yra nustatyti tiesą byloje ir įvykdyti teisingumą. To abiejų instancijų teismai ir siekė viso baudžiamojo proceso metu. Vien tas faktas, kad byloje buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nėra teismo šališkumo įrodymas. Be to, kaip jau buvo pažymėta, kasacinio skundo teiginiai dėl neišsamaus apeliacinio skundo išnagrinėjimo yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis pagrįstas byloje surinktais bei išsamiai ir nešališkai išnagrinėtais įrodymais, kurie įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų.

Konstatuotina, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismo sprendimas, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu ir pagrįstu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios R. G. kasacinį skundą atmesti.