Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. ir jo gynėjo advokato Algimanto Pileckio apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje (dėl vagystės iš automobilio „Chrysler Voyager“) ir nubaustas laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams.

V. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje (dėl vagystės iš automobilio „VW Golf“) ir nubaustas laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.

V. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje (dėl vagystės iš automobilio „Audi Avant“) ir nubaustas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir V. G. skirta subendrinta 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir V. G. skirta 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu į bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas suėmime nuo 2013-09-24 iki 2013-11-23, ir laikoma, jog V. G. yra atlikęs 2 (du) mėnesius laisvės atėmimo bausmės. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo V. G. suėmimo pagal šį nuosprendį, jam įsiteisėjus, dienos.

Civiliniai ieškiniai tenkinti visiškai ir priteista iš V. G. 2224,50 Lt (du tūkstančiai du šimtai dvidešimt keturi litai ir 50 centų) A. K. ir 1310,00 Lt (vienas tūkstantis trys šimtai dešimt litų) N. K. turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2013 m. rugpjūčio 17 d. apie 6.15 val., pro automobilio keleivio pusės dureles, įsibrovė į A. K. priklausantį automobilį „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusį (duomenys neskelbtini) mieste, nesaugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje, prie (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėto namo, iš kurio pagrobė: 6 vnt. prekybinių krepšių 50 litų vertės, kuriuose buvo 4 vnt. džemperių, kurių bendra vertė 120 litų; 11 vnt. vyriškų sportinių marškinėlių, kurių bendra vertė 154 litai; 2 moteriškas liemenes su kailiu, kurių bendra vertė 96 litai; 3 vnt. moteriškų chalatų, kurių bendra vertė 72 litai; 3 vnt. moteriškų naktinių, kurių bendra vertė 60 litų; 2 moteriškas pižamas, kurių bendra vertė 44 litai; 10 vnt. moteriškų palaidinių, kurių bendra vertė 270 litų; 4 vnt. trikotažinių palaidinių, kurių bendra vertė 88 litai; 12 vnt. moteriškų „kelnių-timpkių“, kurių bendra vertė 144 litai; 10 vnt. vyriškų sportinių kelnių, kurių bendra vertė 222 litai; 2 vnt. vyriškų bridžų, kurių bendra vertė 44 litai; 5 vnt. porų vilnonių kojinių, kurių bendra vertė 100 litų; 25 vnt. baltų ir juodų „tapkučių“, skirtų šokiams, kurių bendra vertė 375 litai; 3,700 kg bordinių siūlų, kurių bendra vertė 203,5 litų; nenustatytą vienetų skaičių moteriško apatinio trikotažo, kurių bendra vertė 235 litai; dėžutę su metalinėmis monetomis, kurių vertė 20 litų; skaičiavimo mašinėlę, kurios vertė 10 litų; veidrodį 50x25 išmatavimų, kurio vertė 10 litų; medžiaginę striukę, kurios vertė 20 litų; akinius nuo saulės, kurių vertė 10 litų, tuo padarydamas A. K. 2402,50 litų turtinės žalos.

V. G. nuteistas už tai, kad jis pagrobė svetimą turtą, o būtent: laikotarpyje tarp 2013 m. rugpjūčio 27 d. 20.30 val. ir 2013 m. rugpjūčio 28 d. 8.00 val., pro automobilio bagažinę, įsibrovė į N. K. priklausantį automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusį (duomenys neskelbtini) mieste, nesaugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje, prie (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėto namo, iš kurio pagrobė: dvi garso kolonėlės, kurių vertė 130 Lt, žemų dažnių garsiakalbį „Kenwood“, kurio vertė 200 Lt, automagnetolą „JVC“, kurios vertė 300 Lt, ir perforatorių „Metabo“, kurio vertė 680 Lt, tuo padarydamas N. K. 1310 litų turtinės žalos.

V. G. nuteistas už tai, kad jis pagrobė svetimą turtą, o būtent 2013 m. rugsėjo 24 d. laikotarpyje tarp 13.30 val. ir 16.15 val., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu, įsibrovė į S. M. priklausantį automobilį „Audi Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusį (duomenys neskelbtini) mieste, nesaugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje, prie (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėto namo, iš kurio pagrobė: buto raktų ryšulį su „(duomenys neskelbtini)“ pakabuku, neturinčio materialinės vertės, automagnetolą „Panasonic“, kurios vertė 100 Lt, tuo padarydamas S. M. 100 litų turtinės žalos.

Gynėjas taip pat mano, kad buvo ir yra galimybė V. G. atžvilgiu taikyti ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, kur numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šiuo atveju aplinkybės, kad V. G. turi du vaikus, yra silpnos sveikatos, gali būti pripažintinos išskirtinėmis, duodančiomis pagrindą pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Mano, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, esant šiame skunde išdėstytoms aplinkybėms, aiškiai prieštarauja teisingumo principui, todėl yra galimybė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Savo apeliaciniame skunde V. G. pažadėjo, kad elgsis tinkamai ir daugiau jokių nusikaltimų nedarys. Taigi byloje buvo ir yra net kelios aplinkybės dėl kurių bausmė galėjo būti švelninama, bet pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, skirdamas bausmę, šių aplinkybių realiai neįvertino, todėl paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. G. ir jo gynėjo advokato Algimanto Pileckio apeliacinai skundai atmestini (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo V. G. kaltė padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas visiškai įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir pirmosios instancijos teisme įvertintais įrodymais. Mažeikių rajono apylinkės teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytų nusikalstamų veikų juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas. Šioje baudžiamojoje byloje esminių BPK pažeidimų dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikacijos nenustatyta.

BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybė už kaltai padarytą veiką nustatymo procesas reglamentuojamas konkrečiomis BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija (BPK 6 straipsnis). Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normose.

Pažymėtina, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip pageidavo nuteistasis ir jo gynėjas t. y. vadovaujasi tik jam palankiais įrodymais, juos vienpusiškai, atskirai ir selektyviai analizuoja, jų nesieja tarpusavyje su kitais objektyviais bylos duomenimis, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės bei nepatvirtina, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi savo kažkokiomis simpatijomis, antipatijomis, pažintimis ar draugystėmis, todėl tai deklaratyvūs teiginiai, neparemti teisiniais argumentais, pagrindžiančiais teiginių dėl netinkamo įstatymo taikymo.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinusi juos įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad V. G. kaltė pagrobus svetimą turtą, įsibrovus į automobilį „Audi Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį S. M. yra įrodyta ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metus surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma. Nuteistojo V. G. kaltę šiame epizode patvirtina nukenėjusiosios S. M., liudytojo S. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, daiktų, dokumentų pateikimo protokole su fotolentelėmis (1 t., 76-79 b. l.), įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokole (1 t., 141-144 b. l.), automobilio apžiūros protokole (1 t. 41-46 b. l.) užfiksuoti duomenis, kuriuos patvirtina paties nuteistojo V. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad raudonos spalvos raktų pakabuką, kurį buvo nusikabinęs nuo raktų ryšulio, kuriame buvo du buto raktai, kurį galėjo pasivogti iš kažkurio automobilio (1 t., 137-139 b. l.). Tokius nuteistojo V. G. duotus parodymus patvirtina nukentėjusiosios S. M., liudytojo S. P. nurodytos aplinkybės, kad raudonos spalvos pakabukas, rastas pas V. G., buvo prisegtas prie dviejų raktų nuo buto, o raktų ryšulys buvo laikomas automobilyje „Audi Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Šių įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą ir neabejotiną išvadą, kad V. G. 2013 m. rugsėjo 24 d. laikotarpyje tarp 13.30 val. ir 16.15 val., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu, įsibrovė į S. M. priklausantį automobilį „Audi Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusį (duomenys neskelbtini) mieste, nesaugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje, prie (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėto namo, iš kurio pagrobė: buto raktų ryšulį su „(duomenys neskelbtini)“ pakabuku, neturinčio materialinės vertės, automagnetolą „Panasonic“, kurios vertė 100 Lt, tuo padarydamas S. M. 100 litų turtinės žalos.

Dėl BK 178 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo

Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį vagystę kvalifikuojantis požymis yra vagystė, padaryta įsibraunant į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Taigi „įsibrovimo“ bei „patalpos“, „saugyklos“ ir „saugomos teritorijos“ sąvokų aiškinimas yra esminis dalykas tinkamam padarytos veikos kvalifikavimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo bylose“ aiškinama, kad įsibrovimas – tai slaptas arba atviras neteisėtas, t. y. padarytas prieš turto savininko ar teisėto valdytojo sutikimą, patekimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Įsibraunama gali būti įvairiais būdais: įveikiant kliūtis (pvz., išlaužiant duris, išjungiant signalizaciją) ir patenkant be kliūčių (pvz., kai objektai palikti be apsaugos ar neužrakinti). Svarbu, kad tai būtų padaroma prieš turto savininko ar teisėto valdytojo valią. Įsibrovimu į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją reikia laikyti ne tik kaltininko fizinį patekimą į objektą, bet ir patekimą į jį panaudojant technines ar kitas priemones, kai pats kaltininkas lieka už objekto ribų. Kaip įsibrovimas kvalifikuotinas, pavyzdžiui, ir skystų ar birių produktų išleidimas iš talpyklos, kuri pagal savo funkcinę paskirtį pripažįstama saugykla.

Saugykla BK 178 straipsnio 2 dalies prasme laikomas tam tikras įrenginys, specialiai įrengtas ar skirtas nuolatiniam ar laikinam materialių vertybių saugojimui (nuo vagystės, sunaikinimo, stichinių jėgų ir pan.) ir apsaugotas fizinėmis, mechaninėmis, specialiomis elektrinėmis ar elektroninėmis apsaugos priemonėmis (saugykla – seifai, konteineriai, refrižeratoriai, kasos aparato pinigų stalčiai, kt.; saugoma teritorija – prekybinių ar krovinių pervežimų organizacijų teritorijos, kur laikomos prekės ar kitos materialios vertybės, elevatoriai, aptvarai gyvuliams ir paukščiams laikyti ir pan.). Taip pat saugykla ar saugoma teritorija yra materialių vertybių saugojimui skirti objektai, į kuriuos patenkama tik su specialiais leidimais. Pažymėtina, kad saugykla gali būti laikomas ir stacionarus, ir transportuojamas įrenginys. Teismų praktikoje laikoma, kad standartinis automobilis pagal paskirtį yra transporto priemonė, tačiau, jeigu iš mechaninėmis ar elektroninėmis priemonėmis saugomo automobilio pavagiami asmeniniai žmogaus daiktai ar automobilio priedai (automagnetolos, garso kolonėlės ir pan.), vagystė laikoma padaryta įsibraunant į saugyklą (kasacinės bylos Nr. 2K-100/2007, 2K-534/2011).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta, kad visas nusikalstamas veikas (tris baigtas vagystes) nuteistasis V. G. padarė iš užrakintų automobilių, neteisėtai į juos patekęs. Vagysčių dalyku buvo automagnetolos, kiti asmeniniai nukentėjusiųjų daiktai. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, jeigu iš mechaninėmis ar elektroninėmis priemonėmis saugomo automobilio pavagiami asmeniniai žmogaus daiktai ar automobilio priedai (automagnetolos, garso kolonėlės ir pan.), vagystė laikoma padaryta įsibraunant į saugyklą. Esant kvalifikuotai vagystės sudėčiai, pagrobtų daiktų vertė veikos kvalifikacijai reikšmės neturi.

Dėl nuteistajam V. G. paskirtos bausmės

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Nagrinėjamu atveju prielaidų daryti išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. G. bausmę, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmę nuteistajam, teismas atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė tris apysunkius nusikaltimus, jog anksčiau teistas 10 kartų už nusikalstamas veikas nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, nusikalto teistumui neišnykus, atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tai, kad nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Iš bylos duomenų matyti, kad V. G. anksčiau teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, už kuriuos teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, padarė 3 naujus tyčinius nusikaltimus, todėl, vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, yra recidyvistas. Pagal BK 56 straipsnio 1 dalį teismas recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė, skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad V. G. 10 kartų teistas už nusikaltimus nuosavybei, jam buvo skirtos bausmės nesusijusios su laisvės atėmimu, taip pat ir laisvės atėmimo bausmės, tačiau jam skirtos bausmės ir poveikio priemonės nebuvo efektyvios, nepasiekė joms keliamų tikslų, V. G. nekeičia savo nusikalstamų polinkių.

Ir nors nuteistasis V. G. ir jo gynėjas apeliaciniais skundais prašo sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės nėra pakankamos, kuriomis remiantis būtų galima jam sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgdama į tai, kad V. G. už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą skirta 9, 10 mėnesių ir 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, kurios yra ženkliai mažesnės už BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį (3 metai 1 mėnuo15 dienų), kolegija konstatuoja, jog bausmės nuteistajam paskirtos nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bendrąją bausmės paskirtį.

Ir nors nuteistasis ir jo gynėjas skunduose nurodo, kad labai gailisi, pripažįsta kaltę, žada ateityje nenusikalsti, tačiau šios aplinkybės buvo įvertintos skiriant galutinę subendrintą bausmę sankcijos ribose, bei nesudaro pakankamo pagrindo švelninti jam paskirtos subendrintos bausmės, nes tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių, pasekmė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes konstatuoja, jog apylinkės teismas nagrinėdamas V. G. baudžiamąją bylą ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso teisės normų, skirdamas bausmę atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį ir kitas aplinkybes, paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu galutinę subendrintą bausmę, kuri nėra per griežta, todėl švelninti ją ir keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinių skundų argumentais ir motyvais nėra pagrindo, todėl nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmestini.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo V. G. ir jo gynėjo advokato Algimanto Pileckio apeliacinius skundus atmesti.