Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Liudvinavičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos A. V. apeliacinį skundą dėl 2016-06-03 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimo, kuriuo A. V. buvo pripažinta kalta padariusi administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, ir nubausta 1 150 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V., kuriai atimta teisė vairuoti, nubausta už tai, kad ji 2015-12-12 apie 18.30 val., Ozo g. 14C, Vilniuje, vairuodama automobilį „Land Rover Range Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prieš pradėdama važiuoti neįsitikino, kad tai daryti bus saugu, pavažiavo atbula, atsitrenkė į stovintį automobilį „Saab 9-5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jį apgadino ir iš įvykio vietos pasišalino pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Nutarimu pripažinta, kad šiais savo veiksmais ji padarė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus.

Nesutikdama su teismo išvadomis dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalies, nurodo, kad teismas, nustatęs tyčinę kaltės formą, padarė klaidingą išvadą, tuo padarydamas esminį materialinį teisės normos taikymo pažeidimą. Nurodo, kad sprendžiant administracinės atsakomybės klausimą, turi būti nustatyti subjektyvieji pažeidimo požymiai. Esminis subjektyvusis pažeidimo požymis – asmens kaltė. Apeliantė cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl asmens kaltės, nurodo, kad teismas neatsižvelgė į objektyvias aplinkybes – eismo įvykis įvyko 2015-12-12, o jos vairuojamas automobilis Range Rover apžiūrėtas 2016-03-23. Taigi jos vairuojamas automobilis apžiūrėtas ir jo apgadinimai užfiksuoti praėjus daugiau nei 3 mėnesiams po įvykio. Teigia, kad jeigu 2015-12-12 būtų suvokusi, jog apgadino kitą automobilį ir būtų siekusi paslėpti įvykio pėdsakus, toks laiko tarpas, apeliantės teigimu, būtų pakankamas imti priemonių tai padaryti, pvz.: nudažyti ar pakeisti kontaktavusias detales, parduoti automobilį. Teigia apie galimai įvykdytą eismo įvykį sužinojusi tik iš Kelių policijos pareigūnės, praėjus daugiau nei trims mėnesiams. Sužinojusi apie įvykį, prisiminė, kad tuo metu neturėjo teisės vairuoti, o apklausos policijoje metu šią teisę jau turėjo, todėl, išsigandusi, kad teisė vairuoti vėl gali būti atimta, spontaniškai nutarė nurodyti kitą asmenį. Mano, kad jos gynybinė pozicija neturi būti vertinama kaip sunkinanti aplinkybė bei aplinkybė, dėl kurios griežtinama atsakomybė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė neginčija kaltės dėl eismo įvykio sukėlimo, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarime padaryta išvada, kad ji padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje padarytą pažeidimą ir neigia iš eismo įvykio pasišalinusi tyčia.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Vadovaujantis ATPK 257 straipsniu, įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N444-4788/2009, Nr. N756-450/2010, Nr. N63-992/2010).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog A. V. veiksmuose yra nustatyti administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, požymiai.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje atsakomybėn numatyta už nepaklusimą uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Pažymėtina, jog kaltė dėl šio administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia – sąmoningu veikimu. Taigi svarbu, ar konkrečioje situacijoje asmuo suvokia, kad jis sukėlė eismo įvykį dėl kurio buvo apgadinta kita transporto priemonė ir kad iš šio įvykio vietos pasišalina neteisėtai – turėdamas pareigą pasilikti, tačiau sąmoningai ją ignoruodamas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad A. V., 2015-12-12, apie 18.30 val., sukėlusi eismo įvykį, iš jo pasišalino, pažeisdama Kelių eismo taisyklių 222 punkto reikalavimus, kuris numato, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, asmuo privalo nedelsiant pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai. Apeliantė, ginčydama kaltę dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, nurodė nesuvokusi, kad sukėlė eismo įvykį, kontakto nejutusi, kadangi ji vairuoja didelių gabaritų automobilį, kuris yra gerokai sunkesnis ir tvirtesnis už vidutinį automobilį, be to, jis pasižymi didesne garso izoliacija. Tokius Apeliantės argumentus paneigia byloje surinkti įrodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė, įvertino juos tiek kiekvieną atskirai, tiek ir kitų įrodymų kontekste, padarydamas pagrįstą ir motyvuotą išvadą dėl apeliantės tyčios pasišalinti iš įvykio vietos. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šia išvada. Eismo įvykį matęs liudytojas D. M., tiek rašytiniame paaiškinime, tiek duodamas parodymus teisme, nurodė, kad matė iš vandens parko išeinančius neblaivius vyrą ir moterį, pamatė, kad jie įsėjo į Range Rover (prie automobilio vairo sėdo mergina). Matė, kad automobilis pradėjo važiuoti, sustojo, perjungė atbulinę pavarą ir trenkėsi į Saab automobilį. Įvykį stebėjo 40-50 metrų atstumu, susidūrimo garsą girdėjo, tai buvo kaip traškesys, garsas buvo aiškus (b.l. 89-90). Liudytojas D. G. parodė, kad du neblaivūs asmenys išėjo iš Vichy vandens parko, ėjo link aikštelės, po to išgirdo iš automobilio Range Rover triukšmingą muziką, po to išgirdo dūžio garsą. Išėjęs pažiūrėti, pamatė sustojusį automobilį, už kurio vairo sėdėjo panelė, ji pasuko į kairę ir išvažiavo iš stovėjimo aikštelės. Apie eismo įvykį informavo apgadinto automobilio savininką. Buvo apie 30 metų nuo eismo įvykio vietos (b.l. 90-91). Teismas atkreipia dėmesį, kad K. P. vairuojamas automobilis Saab buvo apgadintas pakankamai stipriai. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Transporto priemonių apžiūros ir sugretinimo 2016-03-23 protokole užfiksuota, jog automobiliui Saab apgadintas galinis bamperis iš dešinės pusės, išdaužtas galinis žibintas iš dešinės pusės, trūksta plastmasinės detalės po galiniu žibintu iš dešinės pusės. Šie apgadinimai yra užfiksuoti ir byloje esančiose nuotraukose (b.l. 36). Kaip paminėta, apklausti liudytojai automobilių garsą girdėjo būdami nuo eismo įvykio vietos nutolę nuo 30 iki 50 metrų atstumu, šis garsas atkreipė pastarųjų dėmesį, kontaktas, sprendžiant iš automobiliui Saab padarytų apgadinimų, turėjo būti pakankamai stiprus, ir tokį garsą turėjo girdėti ir automobilyje buvusi pažeidėja. Tuo labiau, kad eismo įvykis įvyko ne judrioje gatvėje, o automobilių stovėjimo aikštelėje. Pašalinis triukšmas automobilių susidūrimo garso užgožti negalėjo. Pažymėtina ir tai, kad nepaisant didelių apeliantės vairuojamo automobilio gabaritų, teismo nuomone, ji kontaktą turėjo ne tik išgirsti, bet ir pajausti, kadangi, kaip minėta, smūgis buvo stiprus, transporto priemonės apgadinimai buvo pakankamai žymūs. Kontaktuota buvo važiuojant atbuline eiga ir gana stiprus atsitrenkimas į bet kokią kliūtį yra juntamas. Taigi apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su skundžiamame nutarime padaryta išvada, jog net ir negirdėjus automobilių kontakto, tokio pobūdžio apgadinimą apeliantė turėjo pajausti.

Pateiktame skunde apeliantė nurodo, kad pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teismas, nustatydamas asmens tyčią pasišalinti iš eismo įvykio vietos, atsižvelgia į įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmos instancijos teismo išdėstytai nuomonei, jog A. V. eismo įvykį sukėlė būdama galimai apsvaigusi nuo alkoholio. Tokią nuomonę teismas grindė tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymais, kad apeliantė vandens parke vartojo alkoholinius gėrimus ir į automobilį sėdo galimai neblaivi. Šios aplinkybės ir leidžia manyti, jog pasišalinimą iš įvykio vietos galėjo nulemti siekis išvengti neblaivumo patikrinimo Be to, kaip pripažino pati apeliantė, eismo įvykio metu, ji neturėjo teisės vairuoti, dėl ko teismo vertinimu, tai taip pat galėjo būti viena iš paskatų pasišalinti iš eismo įvykio vietos.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, jog naikinti apylinkės teismo nutarimą dalyje dėl apeliantės pripažinimo kalta pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Apeliantė taip pat nesutinka su jai paskirta papildoma nuobauda – specialiosios teisės atėmimu. Anot apeliantės pažeidimo padarymo metu teisės vairuoti transporto priemones ji neturėjo (dėl padaryto pažeidimo buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones), tad ji turėjo būti baudžiama kaip asmuo, neturintis teisės vairuoti transporto priemones, tai yra jai turėjo būti skirta bauda arba areštas su automobilio konfiskavimu arba be jo.

Aukštesnės instancijos teismas sutinka su tokia apeliantės pozicija. ATPK 127 straipsnio 2 dalies ir 130 straipsnio 1 dalies normose minimas asmuo, neturintis teisės vairuoti transporto priemones. Iš byloje nustatytų aplinkybių, taip pat iš ATP protokolo bei pirmosios instancijos teismo nutarimo motyvų matyti, kad A. V. buvo laikoma kaip asmuo pažeidimo padarymo metu neturėjęs teisės vairuoti transporto priemones (ši teisė jai buvo atimta už prieš tai padarytą administracinį teisės pažeidimą). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 3 d. nutarimu A. V. paskyrė nuobaudą kaip asmeniui, turinčiam teisę vairuoti motorines transporto priemones, t. y. su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 metams. ATPK 8 straipsnis numato, jog asmuo, padaręs administracinį teisės pažeidimą, atsako pagal įstatymus, galiojančius teisės pažeidimo padarymo metu ir padarymo vietoje. Remiantis ATPK 30 straipsniu, nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų.

Taigi, pirmosios instancijos teismas paskyręs A. V. nuobaudą kaip asmeniui, turinčiam teisę vairuoti transporto priemones už ATPK 130 straipsnio pažeidimą, kuomet nustatomojoje dalyje nurodė, kad jai teisė yra atimta, padarė materialiosios teisės taikymo klaidą - paskyrė nuobaudą, kuri nenumatyta įstatyme (paskyrė sankcijoje nenumatytą nuobaudą) ir tinkamai neapsvarstė klausimo dėl automobilio konfiskavimo. Remiantis teismų formuojama praktika asmens, patraukto administracinėn atsakomybėn, padėtis negali būti bloginama dėl jo paties paduoto skundo. Procesas turi vykti taip, kad būtų garantuotos administracinėn atsakomybėn patrauktajam asmeniui įstatymuose bei tarptautiniuose aktuose numatytos teisės. Viena iš tokių asmens teisių – skųsti, jo manymu, neteisėtus ir nepagrįstus teismo sprendimus. Teismas negalėdamas bloginti A. V. padėties, grąžina bylą iš naujo nagrinėti apylinkės teismui.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu,

nutaria:

A. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. nutarimą dėl nuobaudos paskyrimo ir šioje dalyje grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.