Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja V. Pankauskienė Teisminio proceso Nr. 1-94-2-00024-2010-5

2012 m. balandžio 26 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

nukentėjusiojo atstovui pagal įstatymą A. K., nukentėjusiojo atstovui advokatui Mariui Navickui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šilutės rajono apylinkės prokuratūros, nukentėjusiojo D. K. atstovo pagal įstatymą A. K. apeliacinius skundus dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2011-11-15 nuosprendžio, kuriuo J. K., a. k. (duomenys neskelbtini) pagal BK 155 str. 1 d. išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme.

Nuosprendžiu civilinio ieškovo A. K. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. K. buvo kaltinamas, bet išteisintas dėl to, kad 2010 m. birželio 7 d., apie 14 val. 30 min., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), būdamas supykęs už tai, kad mažametis D. K., gim. (duomenys neskelbtini), kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais vaikais mėtė kamuolį į namo, kuriame jis gyvena, sieną, ne mažiau kaip dėl trijų nenustatyto kerpamo įrankio poveikio iškirpo D. K. galvoje plaukus, taip jį viešai veiksmu užgauliai pažemino.

Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo atstovui pagal įstatymą pateikus prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, J. K. buvo kaltinamas pagal BK 284 str. 1 d. tuo, kad pažeidė viešąją tvarką, o būtent: 2010-06-07, apie 14 val. 30 min., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), elgdamasis įžūliai bei nepagarbiai aplinkiniams ir aplinkai, sugriebęs kieme žaidusiam mažamečiam D. K., gim. (duomenys neskelbtini), už rankos ir nusivedęs prie savo gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini) laiptinės, lauke, ne mažiau kaip dėl trijų nenustatyto kerpamo įrankio poveikių iškirpo D. K. galvoje dalį plaukų ir taip viešoje vietoje, smurtaudamas prieš mažametį, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą apeliaciniame skunde atkreiptas dėmesys, kad visi byloje apklausti liudytojai, neva patvirtinantys J. K. nekaltumą, yra susiję draugiškais, kaimyniškais santykiais su išteisintuoju. Būtent šių proceso liudytojų parodymai proceso metu keitėsi bei prieštaravo vieni kitiems arba kitoms objektyvioms byloje nustatytoms aplinkybėms. Išteisintasis J. K. apklaustas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio dieną matė savo gyvenamojo namo kieme žaidžiančius vaikus. Taip pat kategoriškai nurodė, kad neva prisimenąs, jog nukentėjusiojo D. K. tarp jų nebuvo. Be to, nurodė, kad niekas iš lauke buvusių asmenų nesudrausmino kieme kamuoliu žaidžiusių vaikų, nors pripažino, kad anksčiau yra baręs kieme į namo sieną spardančius vaikus tiek ir per savo gyvenamojo buto langą, tiek ir išėjęs jų drausminti į kiemą. Be to, šios apklausos metu nurodė, kad negali pasakyti, ar tarp kieme žaidžiusių vaikų apskritai būdavo D. K., nes jo nepastebėjęs ir šis jam neįstrigęs į atmintį. Tokiu atveju, jeigu D. K. nebuvo įstrigęs į atmintį, nesuprantama, kaip J. K. galėjo apskritai tvirtinti, jog nukentėjusiojo D. K. įvykio dieną tarp kieme žaidusių vaikų nebuvo. Akistatos su nukentėjusiuoju D. K. metu išteisintasis J. K. jau davė iš esmės priešingus parodymus, t. y. kad yra matęs nukentėjusįjį D. K. net keletą kartų žaidžiantį jo gyvenamojo namo kieme kamuoliu. Be to, jau šios apklausos metu nurodė negalįs patvirtinti, ar tuo metu D. K. buvo tarp žaidusių vaikų, tik kategoriškai nurodė, kad jo tikrai negaudęs. Jau apklaustas teisme J. K. dar kartą pakeitė parodymus kategoriškai nurodydamas, kad nukentėjusiojo D. K. įvykio dieną kieme nebuvo. Be to, šios apklausos teisme metu priešingai nei ankstesnėse apklausose jau įvardijo, kad kieme žaidė jo pažįstamos D. J. anūkai, taip pat nurodė naujas ankstesniems parodymams prieštaraujančias aplinkybes, t. y. kad būtent nukentėjusįjį D. K. jis anksčiau yra keletą kartų sudrausminęs žaidžiantį pas jį kieme, įvykio dieną jis jokių vaikų nedrausmino, nes jų kieme nebuvo. Bet vėliau nurodė, kad tą dieną kieme žaidė S. ir iš Klaipėdos atvažiavę vaikai. Vis dėlto tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo aiškinamasi, tiek ir priimant J. K. išteisinamąjį nuosprendį šie esminiai J. K. parodymų prieštaravimai nebuvo šalinami, nebuvo atlikta jų analizė, nebuvo aiškinamasi, iš kur apskritai išteisintasis žino, iš kokio miesto buvo atvykę kieme žaidę vaikai. Pažymėtina, kad šios aplinkybės dėl kieme žaidusių nepažįstamų galbūt iš kito miesto atvykusių vaikų taip pat visiškai patvirtina nukentėjusiojo D. K. parodymus, kad vaikai, su kuriais jis žaidęs kieme, buvo jam nepažįstami.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Šilutės rajono apylinkės teismas bylos nagrinėjimo teisme metu suvaržė nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą A. K. BPK 256 str. numatytą teisę bylos nagrinėjimo teisme metu pateikti savo kaltinimą. Teismas, atmesdamas šį prašymą, šiurkščiai pažeidė BPK 256 str. numatytą procedūrą, taip pat BPK 28 bei 44 str. numatytas nukentėjusiojo teises. Teismas, atmesdamas nukentėjusiojo atstovo prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, protokolinėje nutartyje nurodė, kad tokių prašymų dėl kaltinimo keitimo, sunkinimo, iniciatyvos teisė priklauso prokurorui, ir jeigu prokuroras nesutinka keisti kaltinimo, tai teismas savo iniciatyva negali to daryti. Tokiu būdu teismas ne tik nesilaikė anksčiau nurodytų imperatyvių įstatymo reikalavimų, bet ir pažeidė tuo klausimu suformuotą kasacinio teismo praktiką. LAT 2009-06-25 BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje yra išaiškinęs, kad atmesti tokį BPK 256 str. nustatyta tvarka pareikštą prašymą teismas turi teisę tik tuo atveju, kai jis neatitinka BPK 256 str. numatytų reikalavimų, pavyzdžiui, nenurodytos iš esmės skirtingos aplinkybės, nepareikštas raštu ir pan. Jokių kitų pagrindų ar motyvų, kuriais remiantis būtų galima atmesti tokį nukentėjusiojo pareikštą prašymą nei įstatyme, nei LAT parengtoje anksčiau paminėtoje apžvalgoje nėra nurodyta. Todėl toks apylinkės teismo sprendimas, kuriuo buvo atmestas šis nukentėjusiojo atstovo prašymas, nesant tam jokio teisinio pagrindo, itin suvaržė nukentėjusiojo atstovo teises baudžiamojo proceso metu bei pažeidė rungtyniškumo principą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo proceso metu daugelis nukentėjusiojo atstovo liudytojams užduodamų klausimų būdavo šalinami. Be to, nukentėjusiojo atstovas už proceso metu liudytojams užduodamus klausimus be jokio pagrindo gaudavo pastabas, kaip už nepagarbą teismui, tai taip pat suvaržė nukentėjusiojo atstovui baudžiamojo proceso įstatyme numatytas teises, pažeidė rungtyniškumo principą bei užkirto kelią teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatyti visas reikšmingas bylos aplinkybes.

Nuosprendis prieštarauja ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotiems imperatyviems reikalavimams. 2003 m. birželio 20 d. LAT senato nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ įsakmiai nurodoma, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje (BPK 305 str. 1 d. 2 p.) teismas pirmiausia išdėsto įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Įrodymai dėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Teismas, aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Visų šių imperatyvių reikalavimų priimant skundžiamą Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendį nebuvo laikomasi. Pagal BPK 301 str. 1 d. nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Jame, be kita ko, turi būti konstatuota, ar byloje surinktų įrodymų pakanka ir ar jie yra patikimi. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Šių imperatyvių įstatymo reikalavimų, priimant nuosprendį, taip pat nebuvo laikomasi. Be to, savo forma ir turiniu nuosprendis turi atitikti BPK 302-307 straipsnius ir oficialiems dokumentams keliamus reikalavimus, surašomas taisyklinga kalba, tiksliai vartojant teisės terminus, turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo. Teismo išvados vertinant įrodymus turi būti pagrįstos. Baudžiamojo proceso įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų įvertinimo (ir jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi Šilutės rajono apylinkės teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turėjo remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje esantys įrodymai turėjo būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys. Tik toks vertinimas galėjo sudaryti prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Paminėta BPK norma įpareigoja teismą įrodymus vertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo ignoruoti kurios nors byloje surinktų įrodymų dalies: savo procesiniame sprendime jis turi aiškiai nurodyti, kuriais įrodymais savo sprendimą grindžia, kuriuos įrodymus atmeta, ir pateikti įtikinamus motyvus, kodėl įrodymus vertina vienaip ar kitaip. Ignoruodamas anksčiau apeliaciniame skunde išdėstytus J. K. kaltę pagrindžiančius įrodymus teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai asmenų parodymai baudžiamojoje byloje gaunami juos apklausiant BPK nustatyta tvarka, teismas privalo vertinti visą apklausos metu gautą su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis susijusią informaciją. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių — t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo. Šilutės rajono apylinkės teisme nagrinėjant bylą buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 3 dalis 3 punktas), sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Teismo nuosprendyje išvardyti įrodymai paminėti kiekvienas atskirai, neanalizuojant jų visumos, nebuvo pateikti motyvai, kodėl J. K. kaltinantys įrodymai be jokių motyvų buvo atmesti, daugelis ištirtų įrodymų nuosprendyje neanalizuoti arba iš viso nepaminėti. Nurodytų BPK normų reikalavimų pažeidimai traktuotini kaip esminiai, sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.

Atsikirtimais į Šilutės rajono apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiojo D. K. atstovo pagal įstatymą A. K. apeliacinius skundus išteisintasis J. K. prašo šiuos apeliacinius skundus atmesti. Nurodo, kad priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, Šilutės rajono apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, tyrė bei įvertino visus byloje surinktus rašytinius įrodymus, ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų duotus paaiškinimus bei duotus parodymus. Teismas pagrįstai nepilnamečio nukentėjusiojo D. K. parodymus vertino kaip nenuoseklius, o tai, kad D. K. jį, J. K., lyg ir atpažino kaip plaukus išskutusį asmenį, kaltės neįrodo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiojo parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys ir teismo posėdžio metu ištirti įrodymai. Nors prokuratūra savo apeliaciniame skunde ir nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė teismo ekspertizės akte konstatuotus faktus apie nukentėjusiojo mažamečio D. K. būseną, tačiau su tuo sutikti negalima, nes teismas vertino teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103M-05 duotą išvadą apie nukentėjusiojo D. K. tam tikrą psichologinį gebėjimą suprasti tam tikrus įvykius ir aplinkybes (b. l. 85–88).Tačiau su konkretaus nusikaltimo padarymu šis specialistų atliktas tyrimas jokios įrodomosios reikšmės neturi. Kad D. K. turi rimtų sveikatos problemų, susijusių su jo psichika ir psichologija, matyti ir iš 2011-04-01 išrašo iš medicininių dokumentų apie tai, kad D. K. po 2009-11-27 įvykusio autoįvykio patyrė didžiulį stresą, dėl to nustatytas potrauminio streso sindromas, (b. l. 64–65). (duomenys neskelbtini) mokyklos 2010-10-04 D. K. charakteristikoje Nr.V3-61 minima, jog D. K. mėgo fantazuoti, pasigirti tuo, ko iš tiesų nebuvo, kartais elgėsi netinkamai tarp savo draugų. Aukščiausiasis Teismas baudžiamoje byloje Nr. 2K-385/2005 yra konstatavęs, kad įžeidimas yra viešas, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje. Šiuo atveju tariamai neteisėtų veiksmų prieš D. K. nematė nė vienas asmuo, todėl yra akivaizdu, kad viešu įžeidimu tokie jo, J. K., veiksmai negalėtų būti vertinami. Neįrodžius dalyvavimo nusikaltimo padaryme, civilinis ieškinys pagrįstai atmestas.

Atsikirtimuose į apeliacinius skundus taip pat nurodoma, kad tai, jog anksčiau yra drausminęs vaikus, ne nusikaltimas, nes niekam nepatiktų kamuolio dunksėjimas į namo sieną, kai visiškai netoli yra mokyklos stadionas, tačiau prieš mažametį nesmurtavo. Dėl apeliantų teiginių apie liudytojų nepatikimumą, tai nukentėjusioji pusė galėjo pakviesti savo liudytojus, be to, liudytojai apklausiami teisme buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jų parodymai procese iš esmės nesikeitė. Dėl nukentėjusiojo atstovo minimų BPK pažeidimų, tai pažymėtina, kad kai nukentėjusiojo atstovas A. K. pasitelkė advokatą, bylos nagrinėjimas iš esmės jau buvo užbaigtas ir turėjo vykti bei vyko baigiamieji šalių pasi­sakymai, iki tol prašymų pareikšta nebuvo, todėl pagrįstai atmestas nukentėjusiojo atstovo prašymas pakeisti kaltinimą. Dėl apeliacinio skundo argumentų apie nukentėjusiojo atstovo liudytojams užduodamų klausimų šalinimą pasakytina, kad kai kurie klausimai nebuvo susiję su byla.

Teismo posėdyje išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti, prokurorė ir nukentėjusiojo atstovai prašė apeliacinius skundus tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliaciniuose skunduose kritikuojamos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvados dėl įrodymų (apklaustų asmenų parodymų, ekspertizės akto, kitų duomenų) vertinimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog skundžiamu nuosprendžiu J. K. pagrįstai išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme.

Apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje gali būti priimamas tik tuo atveju, kai nagrinėjant bylą nelieka pagrįstų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nėra tiksliai nustatytos. Be to, išvados dėl asmens kaltės yra daromos vertinant įrodymų visumą, o ne atskirus įrodymus.

Byloje objektyviai nustatyta, kad D. K. galvos kairėje pusėje ir pakaušyje ne mažiau kaip dėl trijų kerpamo įrankio poveikių yra iškirpti plaukai (b. l. 73, t. 1). Vis dėlto byloje nėra pakankamai duomenų, jog tai padarė būtent J. K.. Nukentėjusysis D. K., taip pat apklausta jo mama kategoriškai tvirtino, jog tai padarė J. K.. Tačiau bylos duomenys leidžia neabejotinai konstatuoti, jog D. K. parodymai dėl asmens, kuris jam išskuto galvos plaukus, buvo nenuoseklūs. D. K. parodymų apie J. K. įrodymų visuma nepatvirtina, o vien tėvų įsitikinimo vaiko parodymų teisingumu nepakanka ir J. K. kaltės neįrodo. J. K. savo kaltę viso proceso metu neigė. Teisiamajame posėdyje D. K. parodė, kad jam su draugais bespardant kamuolį į sieną, atėjo J. K., nuo kurio ėmė bėgti, tačiau pastarasis pagavo, tempdamas nusivedė prie laiptinės ir išskuto plaukus, A. iš pradžių dėl įvykio apkaltino iš baimės (b. l. 180, t. 1), tokias aplinkybes D. K. buvo nurodęs ir akistatos su J. K. metu (b. l. 53–56, t. 1). D. K. parodymus teisme patvirtino jo mama L. K., kuri paaiškino, kad yra įsitikinusi sūnaus parodymų teisingumu, iš pradžių sūnus nurodė, kad plaukus išskuto A., ir jie nuėjo į namus pas A., tačiau ten paaiškėjo, kad tai padarė ne A., sūnus pasakė, kad tai padarė „senis“, ir tada ji su sūnumi nuėjo pas J. K., kuriam atidarius duris, vaikas patvirtino, jog tai tas pats žmogus (b. l. 181, t. 1). Liudytojas R. U., A. K. senelis, patvirtino, kad D. K. su mama tikrai buvo pas juos atėję, kaltino A., jog išskuto D. plaukus, A. verkė. D. mama pasakė savo sūnui, kad jei meluoja, dvi savaites neis į kiemą ir tada jie išėjo (b. l. 14, t. 2). Apie tai, kad L. K. besiaiškinant aplinkybes A. namuose savo sūnui pagrasino, jog jei nepasakys teisybės, bus nubaustas, neis į kiemą, R. U. pakartojo ir apklausiamas įrodymų tyrimo metu apygardos teisme. Nenustatyta, kad R. U. turėtų pagrindą apkalbėti L. K.. Be kita ko, aplinkybę, kad pagąsdino vaiką, jei nesakys teisybės, apylinkės teisme patvirtino ir pati L. K. (b. l. 180, t. 1). Teisiamajame posėdyje apklaustas A. K. patvirtino, kad D. buvo jį apkaltinęs, tačiau, kas išskuto plaukus, nežino (b. l. 14, t. 2). Taigi akivaizdu, kad pirmiausia D. K. dėl jam išskustų plaukų apkaltino savo draugą A., tačiau tik po to, kai nuėjus pas A. į namus, pastarasis nepripažino taip pasielgęs, o mama pagąsdino, jog bus nubaustas, jei nesakys teisybės, D. K. apkaltino kitą asmenį – J. K..

Apygardos teismas pastebi, kad D. K. parodymų prieš J. K. kiti liudytojai faktiškai nepatvirtina. Teisme apklausti asmenys (D. J., S. P., L. S., E. J., S. K., D. J.,) negalėjo patvirtinti arba visiškai neigė tądien dienos metu matę D. K. žaidžiantį kieme kamuoliu, nors, pasak D. K., būtent žaidžiant kieme prie jo J. K. ir priėjęs. Dėl J. K. situacija priešinga, jį kieme matė ne vienas asmuo. Liudytoja S. P. teigė, jog įvykio dieną J. K. su ja ir kaimyne sėdėjo kieme ant suoliuko, tik buvo kuriam laikui išvykęs į servisą (b. l. 183, t. 1). Pats J. K. taip pat nurodė su kaimynais sėdėjęs kieme ant suoliuko, vėliau jam atvarė automobilį, todėl jis nuėjo sumokėti už darbą, pakalbėti (b. l. 179, t. 1). Liudytojas S. P. patvirtino, kad tikrai tvarkė J. K. automobilį, kurį šis buvo jam atvaręs, o paskui jis pats tą automobilį J. K. nuvarė, J. K. tuomet sėdėjo prie laiptinės, atsiskaitė (b. l. 75, t. 2). Liudytoja D. J. taip pat nurodė mačiusi J. K. sėdint kieme ant suoliuko su kaimynėmis K. ir P. (b. l. 183, t. 1). Taigi iš liudytojų parodymų matyti, kad J. K. įvykio dieną įvykio vietoje buvo pastebėtas kelių asmenų, tačiau niekas negalėjo patvirtinti, jog toje pat vietoje tuo pačiu metu būtų buvęs D. K.. Nors D. K. atstovo pagal įstatymą apeliaciniame skunde bandoma sumenkinti liudytojų parodymų teisingumą pažymint, jog dalis jų kaimyniškais ar draugiškais santykiais susiję su J. K., o su D. J. netgi yra buvę konfliktų dėl šuns, tačiau kolegija netikėti sutampančiais liudytojų parodymais neturi jokio pagrindo. Nors apeliaciniuose skunduose taip pat minimi įvairūs liudytojų parodymų neatitikimai, tačiau šie neatitikimai nėra esminiai ir nepaneigia įrodymų vertinimui reikšmingos aplinkybės apie tai, kad įvykio laiku įvykio vietoje D. K. niekas nematė, o J. K. kieme tam tikrą laiko tarpą matė net keli asmenys, kai kurie su juo bendravo. Tiesa, iš J. K. bei kai kurių liudytojų parodymų matyti, jog J. K. yra drausminęs kieme žaidžiančius ir į jo namo sieną kamuolį spardančius vaikus, tačiau ši aplinkybė nepatvirtina, jog būtent jis įvykio dieną D. K. išskuto galvos plaukus.

Nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde minimi procesiniai pažeidimai, susiję su nuosprendžio surašymu, kadangi nuosprendyje aptarti ne visi liudytojų parodymai. Iš tikrųjų nuosprendyje dalis teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų nepaminėti, jų parodymai su kitais įrodymais nevertinti. Nagrinėdamas apeliacinius skundus, siekdamas pašalinti apeliantų paminėtus liudytojų parodymų prieštaravimus, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą bei dar kartą apklausė L. K., D. J., V. U., R. U., S. P., tačiau naujų aplinkybių liudytojai nenurodė, niekas, išskyrus D. K. mamą, negalėjo patvirtinti, jog būtų įvykio metu matę D. K. kieme ar juolab su J. K..

Apygardos teismo nuomone, svarbi ir tai, jog J. K. yra ligotas žmogus, jam nustatytas tik 40 proc. darbingumas (b. l. 132, t. 1), sprendžiant pagal darbingumo lygio pažymoje nurodytus TLK kodus, nustatyti net keli sveikatos sutrikimai dėl širdies ligų. J. K. teisme nurodė, kad jo sveikata neleidžia vytis vaikų. Apie silpną J. K. sveikatą užsiminė ir liudytojai S. P., V. U.. Paminėtos aplinkybės taip pat verčia abejoti D. K. parodymų teisingumu apie tai, kad jį bandantį pabėgti pagavo J. K., kadangi neįtikėtina, jog širdies ligų kamuojamas žmogus būtų sugebėjęs gaudyti guvų žaidžiantį vaiką ir juolab, jog to niekas nebūtų pastebėjęs.Kita vertus, visiškai realu, jog net ir pagautas vaikas būtų priešinęsis, muistęsis bandydamas ištrūkti iš svetimo žmogaus rankų ir tai būtų galėję palikti pėdsakų ant nukentėjusiojo kūno, tačiau specialisto išvadoje pažymėta, kad jokių objektyvių sužalojimų D. K. nekonstatuota.

Apeliaciniuose skunduose didelė reikšmė teikiama ekspertizės aktui (b. l. 85–88, t. 1), kaip D. K. parodymus patvirtinančiam įrodymui, tačiau ekspertizės aktas yra vertinamas kitų bylos duomenų kontekste ir neturi išskirtinės reikšmės prieš kitus įrodymus. Ekspertizės aktas, nepaisant to, jog jame užfiksuota, kad D. K. nenustatytas padidintas polinkis į įtaigumą ar padidintas polinkis fantazuoti, nepatvirtina, jog D. K. parodymai apie J. K. yra neabejotinai teisingi, juolab, kad jie neatitinka didžiosios dalies liudytojų parodymų. Kita vertus, vien pats D. K. parodymų nenuoseklumas verčia abejoti jų teisingumu, ir kas gali paneigti, jog vaikas iš pradžių dėl veikos apkaltinęs vieną asmenį, tačiau vėliau nurodęs kitą asmenį, tai galėjo padaryti iš baimės ar sutrikimo, kai draugo A. namuose suaugusių žmonių akivaizdoje kilo šioks toks sąmyšis (kaip nurodė R. U., A. verkė, pats R. U. pradėjo klausinėti apie plaukų išskutimo aplinkybes, mama pagąsdino uždrausianti eiti į kiemą).

Nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą apeliaciniame skunde teigiama, kad buvo suvaržyta nukentėjusiojo teisė dėl kaltinimo pakeitimo. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo atstovui pagal įstatymą buvo leista pateikti prašymą dėl kaltinimo J. K. pakeitimo, kaip matyti iš bylos duomenų, prašymas dėl kaltinimo pakeitimo J. K. įteiktas. Tačiau net ir pateiktas naujas kaltinimas priimto sprendimo esmės dėl J. K. kaltės nekeičia, kadangi nenustatyta pagrindinė veikos kvalifikavimui reikšminga aplinkybė – neįrodyta, kad būtent J. K. išskuto D. K. galvos plaukus, todėl nėra pagrindo kalbėti apie kokią nors J. K. nusikalstamą veiką nei apie BK 155 str., dėl kurios išteisintas skundžiamu nuosprendžiu, nei dėl BK 284 str. 1 d., dėl kurios pateiktas prašymas pakeisti kaltinimą apeliacinės instancijos teisme.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šilutės rajono apylinkės prokuratūros bei nukentėjusiojo D. K. atstovo pagal įstatymą A. K. apeliacinius skundus atmesti.