- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-09-06
- Bylos Nr.
- 1A-549-387-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-2-00568-2011-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algimantas Valantinas (pirm.), Jolanta Čepukėnienė, Leonarda Gurevičienė
- Nuteistasis
- O. G.
- Nukentėjusysis
- G. S.
- Kategorijos
Pranešėjas Algimantas Valantinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-549-387/2012
Teisėjas Jeugenijuš Jaglinski Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00568-2011-7 Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.7.4.;1.2.28.4.;
1.2.20.15.
2013 m. rugsėjo 6 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios O. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-16 nuosprendžio, kuriuo O. G. pripažinta kalta, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 294 str. 1 d., 245 str., ir nubausta atitinkamai 6 mėnesių laisvės atėmimo bei 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bendrinant bausmes dalinio sudėjimo būdu, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 294 str. 1 d., iš dalies pridėta bausmė, paskirta pagal BK 245 str., vadovaujantis BK 65 str. keičiant dvi laisvės apribojimo dienos į vieną laisvės atėmimo dieną, ir paskirta O. G. galutinė subendrinta bausmė – 7 (septyni) mėnesiai laisvės atėmimo.
Vadovaujantis BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant O. G. :
- per tris mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išsikelti iš namo ir atlaisvinti žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini),
- neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Iš O. G. nukentėjusiojo G. S. naudai priteista 5000 Lt (penki tūkstančiai litų) neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
O. G. nuteista už tai, kad, veikdama pagal 1998-09-22 įgaliojimą, kuriuo G. S. įgaliojo ją naudotis, valdyti ir disponuoti (parduoti, dovanoti, mainyti, įkeisti, nuomoti) jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) ir sodo namu, esančiais sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), veikdama savo interesais, 1998-12-11 Vilniaus miesto 6-ajame notarų biure su savo motina Z. Š. sudarė pirkimo - pardavimo sutartį dėl žemės sklypo ir jame esančio namo adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo, ir iki šiol, neatlygintinai, be savininko leidimo naudojasi adresu (duomenys neskelbtini)esančiu nekilnojamuoju turtu - 600 kv. m. žemės sklypu (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), kurio vidutinė rinkos vertė 134 208 litų, ir jame esančiu nebaigtos statybos 109,16 kv. m. bendro naudingo ploto sodo pastatu (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), kurio vidutinė rinkos vertė 121 000 litų, nesilaikydama įsiteisėjusio 2010-02-02 Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-105-816/2010 grąžinti nukentėjusiajam G. S. jam nuosavybės teise priklausantį nurodytą nekilnojamąjį turtą, toliau savavališkai vykdo savo tariamą teisę naudotis nurodytu nekilnojamu turtu, negrąžina šio turto G. S., neleidžia jam patekti į namą ir sklypą bei jais naudotis, gyvena nurodytame name, tuo padarydama didelę 255 208 litų žalą G. S. teisėms ir teisėtiems interesams. Šiais savo veiksmais O. G. įvykdė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 1 dalyje.
Be to, O. G. nuteista už tai, kad nuo 2010-02-02 nevykdo įsiteisėjusio Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-105-816/2010, išduoto vykdomojo rašto ir antstolio A.Bublio patvarkymo grąžinti G. S. jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Šiais savo veiksmais O. G. padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 245 straipsnyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistoji O. G. prašo panaikinti 2013-05-16 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir bylą nuteistosios atžvilgiu nutraukti. Nurodo, kad tiek Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2011-10-25 nutartyje, tiek ikiteisminis tyrimas, tiek teismas priimdamas 2013-05-16 nuosprendį visiškai neįsigilino į teismų priimtus sprendimus nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-105-816/2010 bei išduotų dokumentų, priimtų sprendimo pagrindu, esmę. Akcentuoja, kad priimtame teismo sprendime civilinėje byloje kalbama apie pirkimo – pardavimo sutarties panaikinimą, bet ne apie įpareigojimą grąžinti turtą G. S.. Teismas pritaikė vienašalę restituciją, grąžindamas nuosavybėn nekilnojamą turtą G. S.. Vadovaudamasis šiuo teismo sprendimu, G. S. atstatė nuosavybę VĮ „Registrų centras“, įregistruodamas turtą savo vardu. Taigi, pasak nuteistosios, 2012-02-02 teismo sprendimas įvykdytas ir realizuotas. Nuteistoji pažymi, kad teismas savo sprendime jokių įpareigojimų jai nenustatė bei nenurodė fiziškai perduoti turtą G. S.. O. G. nuomone, rezoliucinė teismo sprendimo dalis yra visiškai neaiški, nes jeigu manyti, kad nekilnojamasis turtas turi būti perduotas ieškovui kažkokiais aktyviais atsakovų veiksmais, tai turėtų būti apibrėžta kažkokiais terminais. Viso to sprendime nėra, tačiau antstolis, neturėdamas tam nei teisinio, nei faktinio pagrindo, aiškina tą sprendimą plečiamai. Į nagrinėjamo klausimo esmę teismas neįsigilino ir skirdamas O. G. baudą už antstolio nurodymų nevykdymą. Pasak nuteistosios, esmė yra ta, kad šia dienai turtas yra ženkliai pagerintas ir jo vertė skiriasi aštuonis kartus. Tuo tarpu G. S. nenori kreiptis į teismą dėl nuteistosios iškeldinimo, kadangi žino, jog tuomet bus reiškiamas priešieškinys dėl pagerinimų priteisimo. O. G. atkreipia dėmesį ir į tai, kad ji niekada nebuvo šio turto savininke, tad neaišku kaip ji galėtų perduoti G. S. turtą, kuriuo negali disponuoti. Nuteistosios nuomone, susidariusi situacija yra išskirtinai civilinio proceso dalykas, kadangi baudžiamoji teisė – ultima ratio teisė.
Be to, nuteistosios teigimu, apylinkės teismas, atidėdamas jai paskirtos bausmės vykdymą, paskyrė du įstatyme nenumatytus įpareigojimus bei pritaikė netinkamą BK 75 str. redakciją.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu prokuroras ir nukentėjusiojo atstovė prašė skundą atmesti, nuteistoji ir jos gynėjas advokatas prašė skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
BK 245 str. numatyto baudžiamojo nusižengimo normos saugoma vertybė – teismų sprendimų privalomumas. Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Teismų įstatymo 9 straipsnis). Pagal BK 245 str. nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Kolegija pažymi, kad teismo sprendimo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu paskirtos pareigos, suvaržymo, reikalavimo vykdymo, turint objektyvią galimybę juos įvykdyti. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 str. trauktinas tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir kuris veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėdamas. BK 245 str. numatytos nusikalstamos veikos baigtumas siejamas su momentu, kai asmuo nustatytu laiku neįvykdo savo pareigos. Taigi, akivaizdu, kad traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 str., būtina tiksliai nurodyti kokio įsiteisėjusiu teismo sprendimu jam paskirto įpareigojimo, reikalavimo jis nevykdo.
O. G. buvo nuteista už tai, kad nuo 2010-02-02 nevykdo įsiteisėjusio Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-105-816/2010, išduoto vykdomojo rašto ir antstolio A.Bublio patvarkymo grąžinti G. S. jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad pagal BK 245 str. asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik už teismo sprendimų nevykdymą, tad teisėjų kolegija, konstatuodama, kad O. G. yra nepagrįstai įkaltintas ir jos atžvilgiu išduoto vykdomojo rašto bei antstolio patvarkymo nevykdymas, analizuoja tik 2010-02-02 Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo sprendimą, ypatingą dėmesį atkreipdama į jo rezoliucinę dalį. Pastaruoju teismo sprendimu buvo nuspręsta: pripažinti nuo sudarymo negaliojančia 1998-12-11 Vilniaus miesto 6-ajame notarų biure sudarytą žemės sklypo ir jame esančio nebaigtos statybos sodo namo adresu sodininkų bendrija (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr. 1-10876; taikyti vienašalę restituciją, grąžinant ieškovo G. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybėn 600 kv. m žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jame esantį nebaigtos statybos 109,16 kv. m bendro naudingo ploto sodo pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); priteisti ieškovui G. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovių O. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir Z. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis po 100 (vieną šimtą) Lt žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį, po 750 (septynis šimtus penkiasdešimt) Lt atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų; priteisti valstybei iš atsakovių O. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir Z. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis po 350 (tris šimtus penkiasdešimt) Lt žyminio mokesčio už ieškinį, nuo kurio mokėjimo ieškovas buvo atleistas, po 20,62 Lt (dvidešimt litų 62 ct) pašto išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme siunčiant šalims procesinius dokumentus.
Žemesnės instancijos teismas
Taigi, aukščiau nurodytu teismo sprendimu, O. G. nebuvo paskirtas joks konkretus įpareigojimas, taip pat nebuvo nurodytas joks imperatyvus reikalavimas iki tam tikro termino pabaigos išsikelti ir perduoti G. S. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Bylos medžiaga nustatyta, kad kreipdamasis į teismą su civiliniu ieškiniu G. S. prašė pripažinti negaliojančia 1998-12-11 nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, taikyti vienašalę restituciją, grąžinat jo nuosavybėn nekilnojamąjį turtą, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad atskiras reikalavimas dėl nuteistosios iškeldinimo ar jos įpareigojimo perduoti G. S. jam priklausantį turtą, reiškiamas nebuvo, todėl G. S. nepagrįstai plečiamai aiškina 2010-02-02 Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo sprendimo rezoliucinę dalį (sąvoką „grąžinti nuosavybėn“), teigdamas, jog tuo pačiu procesiniu sprendimu O. G. buvo įpareigota fiziškai perduoti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą. Akcentuotina, kad nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo grąžintas G. S. nuosavybėn 2011-04-05, t. y. tą dieną, kai jis Nekilnojamojo turto registre įregistravo savo nuosavybės teisę į jį, tad šiai dienai 2010-02-02 teismo sprendimas yra visiškai įvykdytas. Tokią teisėjų kolegijos išvadą patvirtina ir 2013-06-10 Vilniaus miesto apylinkė teismo nutartis Nr. 2-105-816/2010, kuria buvo atsisakyta priimti O. G. prašymą dėl 2010-02-02 teismo sprendimo išaiškinimo, motyvuojant tuo, kad išaiškinami gali būti tik neaiškūs dar neįvykdyti teismo sprendimai. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad nebuvo padaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl baudžiamasis procesas, pradėtas O. G. atžvilgiu pagal BK 245 str. nutrauktinas.
Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys. Dėl to baudžiamoji atsakomybė tokiais atvejais turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis (kasacinė nutartis Nr. 2K-47/2009). Manytina, kad atgavęs nuosavybės teisę į jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, ir supratęs, jog negali jos tinkamai įgyvendinti, G. S. Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka galėjo kreiptis į teismą dėl nuteistosios iškeldinimo, tokiu būdu apgindamas savo pažeistas teises. Tačiau jis, net nebandęs pasinaudoti civilinio proceso priemonėmis, iš karto kreipėsi į prokuratūrą su pareiškimu dėl galimai nusikalstamų O. G. veiksmų.
Skundžiamu nuosprendžiu O. G. taip pat nuteista pagal BK 294 str. 1 d. už savavaldžiavimą. Jai inkriminuotos veikos esmę sudaro tai, kad ji savavališkai vykdo savo tariamą teisę naudotis nekilnojamu turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), negrąžina šio turto G. S., neleidžia jam patekti į namą ir sklypą bei jais naudotis, gyvena nurodytame name, tuo padarydama didelę 255 208 litų žalą G. S. teisėms ir teisėtiems interesams.
Pagal BK 294 str. 1 d. savavaldžiavimas – tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis). Kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą. Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes. Inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms ir interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia).
Pažymėtina, kad, kaip jau buvo minėta, nagrinėjamos bylos kontekste labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinė nutartis Nr. 2K-409/2011).
Šios nuostatos yra aktualios aiškinant ir nustatant nusikalstamo savavaldžiavimo (BK 294 str. 1 d.) požymius. Pabrėžtina, kad BK 294 str. 1 d. dispozicija yra pakankamai abstrakti, pagrindiniai savavaldžiavimo objektyvieji požymiai (kaltininko vykdomos teisės rūšis, tvarka, kurios nesilaikoma, didelės žalos kriterijai) nesukonkretinti. Be to, įstatymai nustato ne tik baudžiamąją, bet ir administracinę atsakomybę už savavaldžiavimą. Pažymėtina ir tai, kad savavališki veiksmai įgyvendinant tam tikrą teisę dažnai atliekami esant skirtingų interesų sandūrai, civiliniam ginčui, kurio sprendimo pagrindus ir būdus nustato civilinės teisės normos. Todėl savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybes. Įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai negali būti dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties.
Nagrinėjamos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie civilinę nuteistosios ir nukentėjusiojo konflikto prigimtį. Iš bylos medžiagos matyti, kad O. G. faktiškai naudojasi G. S. priklausančiu nekilnojamuoju turtu nuo 1998-12-11 (pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo diena). Pažymėtina, kad pastaroji sutartis teismo buvo pripažinta negaliojančia tik 2010-02-02. Teismo turimais duomenimis, 2010-02-02 teismo sprendimas įsigaliojo 2011-02-22. Taigi, akivaizdu, kad O. G. naudojosi G. S. priklausančiu turtu daugiau nei 12 metų. Jos teigimu, per tą laiką turtas buvo žymiai pagerintas, teismo sprendime nurodytas nebaigtos statybos 109,16 kv. m. bendro naudingo ploto sodo pastatas buvo baigtas statyti ir šiuo metu tai yra daug didesnio ploto gyvenamasis namas. O. G. pažymi, kad šiuo metu ginčo turto vertė yra net aštuonis kartus didesnė nei buvo 1998-12-11, todėl ji atsisako išsikelti negavus jokios kompensacijos iš G. S.. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad tarp O. G. ir G. S. kilęs ginčas yra išskirtinai civilinio pobūdžio. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, atgavęs nuosavybės teises į jam priklausantį turtą, G. S. CPK nustatyta tvarka galėjo kreiptis į teismą dėl O. G. iškeldinimo, tačiau to nepadarė. Taigi civilinėmis teisinėmis galimybėmis nebuvo pasinaudota, tuo tarpu ilgai trukusio baudžiamojo proceso priemonėmis nukentėjusiojo teisė naudotis savo nuosavybe taip ir liko neatkurta. Taip atsitiko ir dėl to, kad nei BK numatytos bausmės, nei BPK numatytos procesinės prievartos priemonės pagal savo pobūdį negali atkurti nukentėjusiojo pažeistų teisių.
Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad nors nagrinėjamoje byloje O. G. nuteista už savavaldžiavimą pagal BK 294 str. 1 d., tačiau esminis šios nusikalstamos veikos požymis – didelės žalos padarymas – nei kaltinamajame akte, nei teismo nuosprendyje neatskleistas, konstatuotas formaliai, be motyvų. Didelės žalos požymis buvo išskirtinai siejamas su nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), verte. Tuo tarpu teisėjų kolegijos jau buvo minėta, kad šuo atveju yra būtina atsižvelgti ir į savavališkų veiksmų pobūdį, pažeistų teisių ir interesų svarbą ir pan.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, konstatuotina, kad byloje esantys duomenys neleidžia daryti neabejotinos išvados, jog savavališki O. G. veiksmai ir jų sukelti padariniai yra tiek pavojingi, kad būtų galima konstatuoti nusikalstamos veikos požymius. Esant tokioms bylos aplinkybėms ir kontekstui, baudžiamoji byla nutrauktina BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-16 nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi O. G. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismas nuspręsdamas panaikinti pirmos instancijos teismo nuosprendį, nepasisako dėl BK 75 str. netinkamos redakcijos taikymo bei įstatyme nenumatytų įpareigojimų skyrimo.
Pareikštas civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., teisėjų kolegija
nusprendė:
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-16 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.
O. G. išteisinti pagal BK 294 str. 1d. jai nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
O. G. išteisinti pagal BK 245 str. jai nepadarius veikos, turinčios šio baudžiamojo nusižengimo požymių.
O. G. paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti - panaikinti.
Nukentėjusiojo G. S. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.