- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-26
- Bylos Nr.
- 2A-1393-656/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Ignotas (pran.), Alma Urbanavičienė, Jūra Marija Strumskienė
- Ieškovas
- D. P., V. P.
- Atsakovas
- AB DNB bankui
- Kategorijos
- 63.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pranešėjo Andriaus Ignoto, teisėjų Almos Urbanavičienės ir Jūros Marijos Strumskienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovų (apeliantų) D. P. ir V. P. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. P. ir V. P. ieškinį atsakovui AB DNB bankui dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarties modifikavimo, byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui antstolei N. J.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovai kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu prašydami:
pripažinti vienašališką atsakovo AB DNB banko, tarp D. P., V. P. bei AB DNB banko sudarytos Kreditavimo sutarties Nr. 2000-2008-36589 (su vėlesniais pakeitimais) nutraukimą, neteisėtu ab initio ir jį panaikinti bei įpareigoti atsakovą vykdyti Kreditavimo sutartį;panaikinti Kreditavimo sutarties Nr. 2000-2008-36589 (su vėlesniais pakeitimais), 44 ir 48.1 punktus, reglamentuojančius Sutarties vienašalį nutraukimą, kaip nesąžiningus ir neteisėtus;pakeisti Kreditavimo sutarties Nr. 2000-2008-36589 (su vėlesniais pakeitimais), bendrosios dalies 40 punktą bei sumažinti šiuo punktu nustatytus 0,08 proc. dydžio delspinigius iki 0,01 procentų dydžio.
Šalies argumentai
Ieškovai nurodė 2008-03-03 sudarė Kreditavimo sutartį Nr. 2000-2008-36589 (su vėlesniais pakeitimais) (toliau ir – Sutartis, Kreditavimo sutartis), kuria Bankas ieškovams suteikė 43 443 eurų (150 0000 Lt) kreditą vartojimo poreikiams. Sutarties įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas ieškovų gyvenamasis namas. Antstolė N. J. vykdo išieškojimą pagal atsakovo reikalavimus. Ieškovų teigimu, išieškojimas iš įkeisto turto galėjo būti pradėtas atsakovui nutraukus su ieškovais Sutartį ir apie tai tinkamai juo informavus, prieš tai nustačius protingą terminą ieškovams ištaisyti Sutarties vykdymo pažeidimus. Kreditavimo sutartis nutraukta neteisėtai, nes ieškovai nebuvo informuoti apie jos nutraukimą, kaip numatyta Sutarties 44 punkte; ieškovai nebuvo gavę iš atsakovo pranešimo dėl vienašalio Sutarties nutraukimo, o Sutarties 44 ir 48.1 punktuose, nustatyti terminai, Sutarties vykdymo trūkumams ištaisyti bei Sutarčiai nutraukti, yra nesąžiningi, kadangi atsakovas turi teisę nutraukti Sutartį su ieškovu per 10 dienų nuo pranešimo apie Sutarties nutraukimą išsiuntimo dienos. Sutartis suteikia teisę atsakovui net neįteikti asmeniškai ieškovo pranešimo apie Sutarties įtraukimą. Ieškovai yra vartotojai, todėl tokie Sutartyje nustatyti terminai negali būti pripažinti sąžiningais prieš ieškovus. Sutartyje nustatytos palūkanos yra baudinės, o ne kompensacinės, todėl yra nesąžiningos ir aiškiai per didelės, atitinkamai mažintinos.
Atsiliepimas
Atsakovas (toliau – Bnakas) prašė ieškinį atmesti, nes ieškovai nevykdė Sutarties, ne kartą buvo įspėti dėl galimo Sutarties nutraukimo. Bankas ieškovams nustatė papildomus terminus įvykdyti Sutartį, tačiau ieškovams ir toliau nevykdant Sutarties, Bankas ją vienašališkai nutraukė ir apie Sutarties nutraukimą, tinkamai informavo ieškovus. Ieškovams 7 metus po Sutarties pasirašymo, tiko tokio dydžio netesybos ir šį klausimą ieškovai iškėlė tik pradėjus priverstinį skolos išieškojimą. Sutartyje nustatytų netesybų dydis, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei suformuotą Lietuvos teismų praktiką, todėl mažinti jų, nėra teisinio pagrindo. Ieškovai taip pat nėra vartotojai, kadangi šalių Sutarties specialiosios dalies 13 punkte nurodyta, kad suteikiamas kreditas nėra vartojimo kreditas.
Teismo sprendimo esmė
Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ir priteisė ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis 1 226,54 eurų atstovavimo išlaidų.
Teismas nurodė, kad šalių Sutartis laikytina vartojimo sutartimi ir jai taikomos specialiosios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Ieškovė paaiškino, kad vyko užsidirbti pinigų į užsienį. Su Banku palaikė ryšį, tačiau paskolos grąžinimui lėšų neturėjo ir negalėjo užtikrinti Banką, jog po tam tikro termino galės grąžinti paskolą, ar mokėti tam tikro dydžio įmokas. Apie vienašalį Sutarties nutraukimą buvo informuoti tinkamai. Prasidėjus priverstiniam skolos išieškojimui, palaikė ryšius su antstole, taip pat ieškojo pirkėjo Bankui įkeistam namui, tačiau nerado. Nesitikėjo, kad iš varžytinių atsiras pirkėjas ir taip greitai bus parduotas turtas. Ieškovai Lietuvoje jų vardu įgaliojo veikti V. L., kuris priima procesinius dokumentus, moka už juos žyminius mokesčius, nors ir procesiniuose dokumentuose ieškovai nurodo, kad jiems dokumentai yra neįteikiami ir V. L. nėra įgaliotas asmuo. Teismo vertinimu, ieškovė teismo posėdžio metu paneigė visas savo ieškinyje nurodytas aplinkybes dėl ko ginčo Sutarties nutraukimas turėtų būti pripažintas neteisėtu, o tam tikros Sutarties sąlygos pakeistos.
Byloje nustatyta, kad ieškovai nevykdė Kreditavimo sutarties sąlygų ir nustatytais terminais nemokėjo įmokų, taip ignoruodami Kreditavimo sutarties privalomumo principą. Įstatymas ir Sutartis imperatyviai įpareigoja paskolos gavėją nustatytu laiku ir tvarka grąžinti paskolą ir mokėti palūkanas paskolos davėjui (CK 6.872 – 6.874 straipsniai). Tuo tarpu, ieškovai netinkamai vykdė įsipareigojimus Bankui, t. y. vėlavo dengti kredito ir palūkanų įmokas, todėl susidarius įsiskolinimui ir ieškovams įsiskolinimo nepadengus, atsakovas teisėtai 2013-08-11 nutraukė su ieškovais sudarytą Kreditavimo sutartį.
Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 43 punktas, suteikia Bankui teisę praėjus 10 dienų terminui po raštiško pranešimo paskolos gavėjui išsiuntimo vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį. Sutarties 46.1 punkte numatyta, kad Bankas turi teisę vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį ir tuo atveju, kai Kredito gavėjas nesumoka bent vienos kredito dalies pagal Sutartį. Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 46 punkte šalys susitarė, kad šių mokėjimo prievolių nevykdymas, t. y. Sutartyje numatyti jos nutraukimo pagrindai yra esminio Kreditavimo sutarties pažeidimo atvejai. CK 6.218 straipsnio 1 dalis, suteikia teisę kreditoriui nutraukti sutartį, jei prievolė neįvykdoma per papildomą terminą, nustatytą Sutartyje, o jei dėl termino nesusitarta, per 30 dienų. Bankas ieškovams nustatė ilgesnį nei 10 d. ir 30 d. terminą pradelstai skolai padengti. Bankas ieškovams 2013-04-08, 2013-05-07, 2013-07-09 siuntė pranešimus dėl prievolių nevykdymo. Pranešimai įteikti tinkamai. Paskutiniu pranešimu, Bankas ieškovas nustatė terminą iki 2013-08-11 sumokėti pradelstus įsipareigojimus, o to nepadarius įspėjo dėl vienašalio Sutarties nutraukimo nuo sekančios dienos. Šis pranešimas 2013-07-12 pasirašytinai buvo įteiktas ieškovui V. P.. Ieškovai Bankui prievolių nevykdė beveik pusė metų, todėl ieškovų argumentai, kad Kreditavimo sutarties sąlyga, numatanti, kad Bankas nustato 10 dienų įspėjamąjį terminą prievolei įvykdyti, yra nesąžininga, neturi jokios teisinės reikšmės. Teismo vertinimu, Bankas neprisiėmė pareigos atsakyti už ieškovų nemokumą. Priešingai, ieškovų nemokumo rizikai apdrausti buvo įkeistas ieškovų turtas, kuris reiškia, kad jeigu skolininkai nebeįstengia tinkamai grąžinti kredito, jis turi būti padengtas iš įkeisto turto. Ieškovų skola Bankui sudarė 89 000 Lt, o ne 4000 Lt, kaip nurodė ieškovai. Sistemingai neįvykdomi ieškovų įsipareigojimai kėlė atvirą grėsmę tikėtinam Kredito sutarties įvykdymui, todėl Bankas, nutraukdamas Kredito sutartį, tinkamai pasinaudojo turima teise bei įvykdė pagrindinę savo pareigą valdyti kredito riziką, susijusią su nemokaus kliento įsipareigojimų vykdymu.
Teismo vertinimu, Sutartyje nustatytas 0,08 proc. dydžio delspinigių dydis yra protingas ir sąžiningas, kadangi skatina kredito gavėją laiku vykdyti pinigines prievoles kredito įstaigai, todėl nėra jokio pagrindo 0,08 proc. dydžio delspinigius mažinti, nes jie nėra laikytini kaip aiškiai per didelės netesybos ir atitinka susiklosčiusią jų dydžio taikymo praktiką.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
Ieškovai pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nes teismas nepakankamai ištyrė visas bylos aplinkybes. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Bankas neinformavo Apeliantų apie papildomų terminų pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti nustatymą bei Kreditavimo sutarties nutraukimą, tame tarpe, apelianto V. P. nepasiekė 2013-07-09 Banko siųstas pranešimas;Bankas Kreditavimo sutartį nutraukė dėl vienos nesumokėtos įmokos, kas prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams;Kreditavimo sutarties pažeidimai nebuvo esminiai, nes neatitinka CK 6.217 str. 2 d. nurodytų kriterijų;Buvo pažeistos Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 09 03 sprendimu Nr. 241-181 patvirtintų Susidariusių klientams nesilaikant finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartis, vykdymo gairių (toliau - Gairės) nuostatos.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiomis aplinkybėmis:
Apeliacinio skundo teiginys, jog apeliantai nebuvo informuoti apie papildomus terminus pradelstoms prievolėms įvykdyti bei nebuvo informuoti/įspėti apie Kreditavimo sutarties nutraukimą yra nepagrįsti, nes prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, pačios apeliantės D. P. paaiškinimams teiktiems 2015-11-18 teismo posėdyje. Pirmosios instancijos teismas teisėtai bei pagrįstai ginčo sprendime konstatavo aplinkybę, kad apeliantai žinojo tiek apie Banko nustatytus papildomus terminus pradelstiems mokėjimams, netesyboms sumokėti, tiek apie įspėjimą dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo, jei iki 2013 08 11 įsiskolinimai nebus sumokėti, tiek apie predėtą priverstinį išieškojimą. Apeliantai ignoruoja CK 6.217 str. 5 d. bei suformuotą taikymo bei aiškinimo praktiką, kurios esmė – šalys gali pačios sutartimi sulygti, kokius veiksmus/neveikimą laikys esminiu sutarties pažeidimu suteikiančiu teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Apeliantai įsipareigojo kiekvieną mėnesį mokėti kredito, palūkanų įmokas. Įstatymas imperatyviai įpareigoja paskolos gavėją nustatytu laiku ir tvarka grąžinti paskolą ir mokėti palūkanas paskolos davėjui (CK 6.872-6.874 str.). CK 6.881 str.1 d. nustato, jog kreditavimo sutartimi kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir sumokėti palūkanas. Pagal CK 6.881 str. įtvirtiną kreditavimo sutarties sampratą piniginių įmokų (grąžintino kredito ir palūkanų) mokėjimas kreditoriui yra esminė kredito gavėjo pareiga ir kreditavimo sutarties sąlyga, todėl įmokų kreditoriui sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka nemokėjimas vertintinas kaip esminis kreditavimo sutarties pažeidimas. Vadovaujantis CK 6.874 str. 2 d., jei paskolos gavėjas laiku negrąžina eilinės paskolos sumos dalies, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priskaičiuotomis palūkanomis. Finansų įstaigos teisė nutraukti sutartį, kai klientas nevykdo sutartinių įsipareigojimų, yra numatyta Finansų įstaigų įstatymo 31 str. 7 d. 4 p. Byloje neginčijamai nustatyta, kad nuo 2013 m. iki kreditavimo sutarties nutraukimo (2013 08 12) Ieškovai netinkamai vykdė Kreditavimo sutartį, t.y. tinkamai bei laiku negrąžino kredito, nemokėjo kredito palūkanų ir/ar mokėjimus atlikdavo pavėluotai ir/ar mokėdavo nepilnas sumas ir pan. Gairės nėra teisės norminis aktas, o vertintinas kaip susisteminta banko paslaugų teikimo praktika (paprotys). Paprotys yra teisės šaltinis, kai yra viešojo teisinio reglamentavimo spraga (CK 1.4 str.). Nagrinėjamu atveju, jokios viešo teisinio reglamentavimo spragos nėra, todėl apeliacinio skundo grindimas Gairių nuostatomis neįrodo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo bei nepagrįstumo. Atsakovo veiksmai nepažeidžia gairių nuostatų.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teismas teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir atsakovo argumentais.
Dėl tinkamo pranešimo ieškovams
Apeliacinio skundo teiginys, jog apeliantai nebuvo informuoti apie papildomus terminus pradelstoms prievolėms įvykdyti bei nebuvo informuoti/įspėti apie Kreditavimo sutarties nutraukimą yra nepagrįsti, nes prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, pačios apeliantės D. P. paaiškinimams teiktiems 2015 11 18 teismo posėdyje.
Kreditavimo sutartyje (2.1. p., 2.2. p.,) ir 2008 09 29 susitarime dėl Kreditavimo sutarties pakeitimo (5 p.), tiek 2008 03 03 hipotekos lakšte (1 p.) buvo nurodytas šis apeliantų gyvenamosios vietos adresas – (duomenys neskelbtini). Minėtas adresas nurodytas pačių apeliantų ieškinyje (patikslintame ieškinyje), apeliaciniame skunde. Kito adreso apeliantai nenurodė. Kreditavimo sutarties 43 p. nurodyta, kad esant Kreditavimo sutarties nutraukimo pagrindams Bankas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą prieš 10 dienų išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą, nutraukti Kreditavimo sutartį. Kartu su atsiliepimu į ieškinį Bankas pateikė 2013 04 08 pranešimą Nr. 2013/30.56-37/1036, 2013 05 07 pranešimą Nr. 2013/30.56-37/1435, 2013 07 09 pranešimą Nr. 30.56-37/2327 bei per AB „Lietuvos paštas“ apeliantams siųstos korespondencijos sąrašus. Nė vienas siųstas laiškas atgal negrįžo. Byloje yra apelianto V. P. asmeniškai pasirašytas 2013 07 12 įteikimo pranešimas, kuriuo buvo įteiktas 2013 07 09 Banko pranešimas Nr. 30.56-37/2327 dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo. Pirmosios instancijos teismas teisėtai bei pagrįstai ginčo sprendime konstatavo aplinkybę, jog apeliantai žinojo tiek apie Banko nustatytus papildomus terminus pradelstiems mokėjimams, netesyboms sumokėti, tiek apie įspėjimą dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo, jei iki 2013 08 11 įsiskolinimai nebus sumokėti. Teismo posėdyje pati apeliantė D. P. patvirtino, kad nemokėjo dėl pinigų trūkumo.
Dėl esminio sutarties pažeidimo
Byloje nustatyta, kad kredito grąžinimo ir palūkanų periodiniai mokėjimai turėjo būti atliekami kiekvieną mėnesį vienodomis įmokomis (Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 9 p.) - vidutiniškai apie 1556 Lt (kredito grąžinimas + palūkanos) bei 0,08 proc. delspinigius, jei mokėjimai atliekami nesavalaikiai. Atsakovas pagrįstai nurodė, kad apeliantų įsiskolinimai gerokai viršija 1556 Lt sumą (2013 04 08 rašte - 6.308,45 Lt (pradelsta kredito dalis - 5406,08 Lt; nesumokėta palūkanų – 640,44 Lt; nesumokėta delspinigių – 261,93 Lt); 2013 05 07 - 4.906,70 Lt (pradelsta kredito dalis – 4182,81 Lt; nesumokėta palūkanų – 518,06 Lt; nesumokėta delspinigių – 205,83 Lt); 2013 07 09 - 6.696,06 Lt (pradelsta kredito dalis – 5915,24 Lt; nesumokėta palūkanų – 334,59 Lt; nesumokėta delspinigių – 446,23 Lt). Pagrįsta išvada, kad apeliantai nevykdė Kreditavimo sutarties esminės sąlygos – kiekvieną mėnesį mokėti kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo įmokas, o nemokėjimai užsitęsdavo po 4 – 5 mėnesius.
Įstatymas imperatyviai įpareigoja paskolos gavėją nustatytu laiku ir tvarka grąžinti paskolą ir mokėti palūkanas paskolos davėjui (CK 6.872-6.874 str.). CK 6.881 str.1 d. nustato, jog kreditavimo sutartimi kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir sumokėti palūkanas. Pagal CK 6.881 str. įtvirtiną kreditavimo sutarties sampratą piniginių įmokų (grąžintino kredito ir palūkanų) mokėjimas kreditoriui yra esminė kredito gavėjo pareiga ir kreditavimo sutarties sąlyga, todėl įmokų kreditoriui sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka nemokėjimas vertintinas kaip esminis kreditavimo sutarties pažeidimas. Vadovaujantis CK 6.874 str. 2 d., jei paskolos gavėjas laiku negrąžina eilinės paskolos sumos dalies, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priskaičiuotomis palūkanomis. Finansų įstaigos teisė nutraukti sutartį, kai klientas nevykdo sutartinių įsipareigojimų, yra numatyta Finansų įstaigų įstatymo 31 str. 7 d. 4 p.
Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas esminiu ar ne. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu konkrečios sutarties sąlygos pažeidimas pagal sutartį vertinamas kaip esminis ir (ar) sudarantis pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį, tai yra pagrindas sutartį vienašališkai nutraukti joje nustatytu atveju (CK 6.217 straipsnio 5 dalis).
Kreditavimo sutarties 46 punktu šalys sulygo dėl šių Kreditavimo sutarties nutraukimo pagrindų. Kreditavimo sutarties 46.1. p. nurodyta: „Kredito gavėjas Sutartyje nustatytais terminais negrąžina Bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, papildomų palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų Sutartyje numatytų mokėjimų“. Kreditavimo sutarties 48 punkte nurodyta, kad: „Sutartyje numatyti jos nutraukimo pagrindai yra esminių Sutarties pažeidimo atvejai“. Konstatavus, kad sutarties nutraukimo metu buvo sutartyje įtvirtinti jos nutraukimo pagrindai, kuriais remiantis sutartis nutraukta, jos nutraukimo teisėtumui konstatuoti nėra reikšmingi CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti esminio sutarties pažeidimo požymiai.“
CK 6.63 str. 1 d. 1 p., 2 p. numatyti atvejai, kai skolininkas laikomas pažeidęs prievolę – neįvykdomos ar netinkamai įvykdomos sutartyje numatytos sąlygos; skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Skolininko kaltė preziumuojama (CK 6.63 str., 6.248 str. 1 d.). Byloje nustatyta, kad nuo 2013 m. iki kreditavimo sutarties nutraukimo (2013 08 12) Ieškovai netinkamai vykdė Kreditavimo sutartį, t.y. tinkamai bei laiku negrąžino kredito, nemokėjo kredito palūkanų ir/ar mokėjimus atlikdavo pavėluotai ir/ar mokėdavo nepilnas sumas ir pan., per Banko nustatytus papildomus kredito grąžinimo bei palūkanų, delspinigių sumokėjimo terminus apeliantai įsiskolinimų nepadengė. Apeliantai prievolių nevykdė nuolatos, sistemingai, ilgą laiką, t.y. sutartinių pažeidimų negalima laikyti vien formaliu. Atsakovas pagrįstai nurodė, kad daugelyje panašių apelaiicnės instancijos bylų sprendžiama, jog įmokų pagal kreditavimo sutartis kreditoriui nemokėjimas yra esminis, o ne formalus sutarties pažeidimas, įgalinantis kreditorių vienašališkai nutraukti sutartį ir kreiptis dėl skolos išieškojimo.
Dėl Gairių nuostatų taikymo
Teisėjų kolegija sutinka, kad Gairės nėra teisės norminis aktas, o vertintinas kaip susisteminta banko paslaugų teikimo praktika. Paprotys yra teisės šaltinis, kai yra viešojo teisinio reglamentavimo spraga (CK 1.4 str.). Nagrinėjamu atveju, jokios viešo teisinio reglamentavimo spragos nėra, todėl apeliacinio skundo grindimas Gairių nuostatomis neįrodo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo bei nepagrįstumo. Be to, gairių 16 punktas nustato bankams teisę nutraukti kredito sutartį, jei finansinių įsipareigojimų nevykdymas tęsiasi ilgiau nei 90 dienų. Byloje nustatyta, kad apeliantai sutartinių įsipareigojimų nevykdė nuo 2013 01 31, o Kreditavimo sutartis nutraukta nuo 2013 08 12 (t.y. praėjus 192 d.). Bankas ragino apeliantus pašalinti Kreditavimo sutarties vykdymo pažeidimus siųsdamas 2013 04 08 bei 2013 05 07 raštus, tačiau apeliantai pažeidimų nepašalino. Gairių 17 punkte numatyta, jog nustačius, kad finansiniai įsipareigojimai yra nevykdomi ilgiau nei 90 kalendorinių dienų, kredito įstaiga turi apie tai pranešti klientui bei nustatyti papildomą terminą (ne trumpesnį nei 30 kalendorinių dienų) prievolei įvykdyti. Paskutiniu 2013 07 09 Banko raštu buvo nustatytas 33 dienų papildomas terminas pradelstiems įsiskolinimams sumokėti. Apeliantai įsiskolinimų nesumokėjo, todėl Kreditavimo sutartis buvo nutraukta nuo 2013 08 12. Taigi, nors Apeliantai buvo prisiėmę pareigą kiekvieną mėnesį mokėti kredito grąžinimo bei palūkanų įmokas, tačiau šių įsipareigojimų nevykdė nei sutartyje nustatytais terminais, nei per papildomus nustatytus terminus.
Apeliacinį skundą atmetus visiškai, atsakovui iš ieškovų priteisiamos atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui AB DNB bankui iš ieškovų D. P. ir V. P. lygiomis dalimis 363 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.