- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-10
- Bylos Nr.
- 2A-1140-555/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas (pirm.), Jolita Cirulienė, Arūnas Rudzinskas
- Atsakovas
- K. S., UAB „Dzūkų žinios“
- Ieškovas
- E. Z.
- Advokatai
- Juozas Šilanskas
- Kategorijos
- 26.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Tamašausko,
sekretoriaujant Diletai Liudžiuvienei, dalyvaujant atsakovui K. S. , atsakovo UAB „Dzūkų žinios“ atstovui advokatui Juozui Šilanskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Dzūkų žinios“ apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. Z. ieškinį atsakovams UAB „Dzūkų žinios“, K. S. dėl tikrovės neatitinkančių žinių, žeminančių garbę ir orumą, paskelbimo ir neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti atsakovų paskleistas žinias žeminančiomis jo garbę ir orumą bei neatitinkančiomis tikrovės ir įpareigoti atsakovą paskelbti savo laikraštyje „Dzūkų žinios“ šio turinio paneigimą – „Žurnalisto V. M. straipsnyje, išspausdintame 2007 m. vasario 7 d. laikraštyje „Dzūkų žinios“ Nr. 11(7604) „Kodėl direktorius bijo viešumo“ pateikta informacija – „-priekaištavo gana nerišliai kalbantis direktorius (...), kaip viešas asmuo ne itin rišliai kalbėjo su žurnalistais. Tenka priminti, kad pokalbis vyko po 16 valandos dar darbo metu“, kuri netiesiogiai nurodo į E. Z. neblaivų stovį pokalbio su žurnalistu metu, yra niekuo nepagrįsta ir tik žurnalisto iškraipytas bei išgalvotas faktas, todėl laikraštis „Dzūkų žinios“ dėl UAB „Lazdijų vanduo“ direktoriaus E. Z. garbės ir orumo įžeidimo atsiprašo“, priteisti iš atsakovų 10 000 litų neturtinei žalai atlyginti, priteisti iš atsakovų jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad dirba UAB „Lazdijų vanduo“, kurios 99 % akcijų priklauso Lazdijų rajono savivaldybei, direktoriumi. Atsakovas K. S. apie 16 val., kaip žurnalistas paskambinęs jam į darbą telefonu teiravosi apie UAB „Lazdijų vanduo“ įsigytą apynaujį automobilį. Po šio pokalbio laikraštyje „Dzūkų žinios“ buvo pateikta informacija, kad ieškovas darbo metu su žurnalistu kalbėjo nerišliai. Ieškovas pripažino, kad neatsakė į žurnalisto klausimus apie automobilį, kadangi šis žurnalistas anksčiau ne kartą neteisingai perteikė jo žodžius, tačiau su žurnalistu jis kalbėjo aiškiai ir suprantamai. Žurnalisto pateikta informacija, kad jis nerišliai kalbėjo darbo metu, yra žeminanti jo garbę ir orumą, nes tokia informacija visiems suprantama kaip buvimas neblaiviu darbo metu. Ši informacija sumenkino jo, kaip didelės įmonės vadovo, reputaciją tiek teikiamų paslaugų vartotojų, tiek įmonės darbuotojų akyse ir jam padarė 10 000 Lt neturtinę žalą, kurią jis prašo priteisti iš atsakovų. Neturtinės žalos dydį ieškovas grindžia tuo, kad žurnalistas K. S. nuolat laikraštyje pateikia neteisingą informaciją apie jį ir jis nori, kad teismo sprendimas būtų pamoka žurnalistams už neteisingos informacijos skleidimą.
Žemesnės instancijos teismas
Lazdijų rajono apylinkės teismas 2007 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino, kad laikraščio „Dzūkų žinios“ 2007 m. vasario 7 d. numeryje Nr. 11(7604) išspausdintame straipsnyje „Kodėl direktorius bijo viešumo“, atsakovo UAB „Dzūkų žinios“ paskelbti teiginiai - „priekaištavo gana nerišliai kalbantis direktorius“, „kaip viešas asmuo ne itin rišliai kalbėjo su žurnalistais“ neatitinka tikrovės ir žemina ieškovo E. Z. garbę ir orumą, įpareigojo atsakovą UAB „Dzūkų žinios“ per 15 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pirmame laikraščio puslapyje, tokio pat dydžio šriftu kaip paskelbto straipsnio pavadinimas ir tikrovės neatitinkantys teiginiai, paskelbti tokio turinio paneigimą: „Laikraščio „Dzūkų žinios“ leidėjas UAB „Dzūkų žinios“ bei redakcija, vykdydami teismo sprendimą, informuoja, kad laikraščio „Dzūkų žinios“ 2007 m. vasario 7 d. numeryje Nr. 11(7604) išspausdintame straipsnyje „Kodėl direktorius bijo viešumo“ paskelbti teiginiai - „priekaištavo gana nerišliai kalbantis direktorius”, “kaip viešas asmuo ne itin rišliai kalbėjo su žurnalistais“, neatitinka tikrovės ir žemina E. Z. garbę ir orumą”, priteisė ieškovui E. Z. iš atsakovo UAB „Dzūkų žinios“ 1000 litų neturtinei žalai atlyginti ir 580 litų teismo išlaidų. Kadangi laikraštyje paskelbtas tekstas, kurį ieškiniu prašoma paneigti, suformuluotas vienaprasmiškai, kaip įvykęs faktas (ne kaip nuomonė), kad ieškovas darbo metu kalbėjo nerišliai, todėl teismas pripažino straipsnio teiginius apie ieškovo kalbėjimo būdą žiniomis, Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 69 punkto prasme. Nurodė, kad tokiu atveju jos turi būti pagrįstos tiesa. Iš ginčijamų teiginių ir kalbamo straipsnio pavadinimo bei konteksto nustatė, kad visos žinios paskleistos šiuo straipsniu yra apie ieškovą. Teismas pripažino, kad atsakovai įrodė, jog vienas iš teiginių, kurį ieškovas prašo pripažinti neatitinkančiu tikrovės: - „Tenka priminti, kad pokalbis vyko po 16 valandos dar darbo metu“, atitinka tikrovę. Kadangi pagal CK 2.24 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę reikalauti paneigti tik tikrovės neatitinkančius ir jo garbę ir orumą žeminančius duomenis, todėl ieškovo reikalavimas pripažinti neatitinkančiu tikrovės šį teiginį yra nepagrįstas ir ieškinį šioje dalyje teismas atmetė. Taip pat nurodė, jog kitų dviejų teiginių, kuriuos ieškovas prašo pripažinti neatitinkančiais tikrovės, atsakovai neįrodė atitinkančiais tikrovei. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, kad žurnalistas sąmoningai panaudodamas netinkamą žodį ieškovo kalbėjimo ir minčių reiškimo būdui apibūdinti elgėsi nesąžiningai - jis siekė pavaizduoti ieškovą būtent kaip neblaivų, kadangi akcentuodamas nerišlų ieškovo kalbėjimą pabrėžė ir vykusio pokalbio laiką, nurodydamas, jog pokalbis vyko dar darbo metu ir tuo siekė paskleisti žinią, kad ieškovas yra neblaivus darbo metu. Nors atsakovai teigė, kad ginčijamais teiginiais straipsnyje norėta pasakyti, jog ieškovas nerišliai kalba dėl nuovargio, tačiau teismo nuomone, kiekvienam protingam skaitytojui iš straipsnio konteksto niekaip negalima susidaryti tokio įspūdžio, nes nei tiesiogiai, nei netiesiogiai straipsnyje nėra jokios užuominos apie ieškovo nuovargį, o darbo laiko nurodymas gali būti suprantama tik vienaprasmiškai kaip netiesioginis girtumo įvardijimas. Atitinkamai ir atsakovas UAB „Dzūkų žinios“, suprasdamas nesąžiningus žurnalisto veiksmus ir neredagavęs žurnalisto pateikto straipsnio, o išspausdindamas jį tokį koks buvo pateiktas, elgėsi nesąžiningai. Teismas nurodė, kad ieškovas nėra viešasis asmuo Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 60 punkto prasme, nors tokiu buvo įvardintas išspausdintame laikraščio straipsnyje, todėl atsakovai negali remtis leistina agresyvesne viešojo asmens kritika ir tuo pagrindu išvengti civilinės atsakomybės. Taip pat teismas, įvertinęs paskelbtos informacijos pobūdį, darė išvadą, kad atsakovai piktnaudžiavo savo teise viešai skleisti informaciją, sprendė, kad neatitinkančiais tikrovės straipsnio teiginiais protingam ir moraliam žmogui sukeliama neigiama nuomonė apie ieškovo asmenį, leidžiama įtarti ieškovą pažeidinėjant darbo drausmę ir būnant neblaiviu darbo metu, taip sumenkinamas jo kaip sąžiningo ir pareigingo vadovo įvaizdis, sumažinamas ieškovo autoritetas jam pavaldžių darbuotojų, jo vadovaujamos įmonės teikiamų paslaugų vartotojų bei įmonės akcininkų akyse. Dėl šių priežasčių teismas pripažino, kad straipsnyje paskleisti teiginiai apie nerišlų ieškovo kalbėjimą žemina jo garbę ir orumą. Ieškovas kreipėsi į atsakovą prašydamas paskelbti žinių paneigimą, bet atsakovas žinių nepaneigė, todėl teismas sprendė, kad ieškovas laikėsi neteisminės ginčo sprendimo tvarkos ir įgijo teisę kreiptis į teismą. Atsakovams paaiškinus, kad laikraščio redaktorius ir korektorius turi teisę kontroliuoti žurnalisto veiklą, redaguoti straipsnius, spręsti ar straipsnį spausdinti ar ne, teismas nurodė, jog pagal CK 2.24 straipsnio 5 dalį ir suformuotą teismų praktiką visa atsakomybė dėl tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimo apie ieškovą tenka atsakovui UAB „Dzūkų žinios“ nors bendraatsakovu ir patrauktas straipsnį parašęs žurnalistas K. S. , todėl atsakovas UAB „Dzūkų žinios“ turi paskelbti tikrovės neatitinkančių ir ieškovo garbę bei orumą žeminančių žinių paneigimą bei atlyginti neturtinę žalą. Kadangi žinių paneigimo būdas turi atitikti jų paskleidimo būdą, todėl atsakovą UAB „Dzūkų žinios“ teismas įpareigojo toje pačioje vietoje - pirmame laikraščio puslapyje, tokio pat dydžio šriftu kaip paskelbto straipsnio pavadinimas ir tikrovės neatitinkantys teiginiai, išspausdinti atitinkamo turinio paneigimą. Ieškovo reikalaujamo ir ieškinyje suformuluoto paneigimo turinį teismas taisė, kadangi CK 2.24 straipsnis numato du garbės ir orumo gynimo būdus teismo tvarka - paskleistų duomenų paneigimą ir neturtinės žalos atlyginimą, todėl ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovus atsiprašyti atmetė. Taip pat teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas reikalavo ne tik realiai patirtos žalos atlyginimo, bet sankcijos už įstatymo pažeidimą, taip pat į laikraščio tiražą, šifrą, pripažino, jog ieškovo reikalaujamas neturtinės žalos dydis yra aiškiai per didelis.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Dzūkų žinios“ prašo Lazdijų rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes bei netinkamai taikė materialinės teisės normas. Nurodo, kad ieškovo minimame straipsnyje nėra nei vieno žurnalisto žodžio apie ieškovo neblaivumą ar girtumą, žurnalistas tik parašė, o laikraštis išspausdino ir pateikė skaitytojams tik tai, kad ieškovas nerišliai kalbėjo, turint omenyje jog UAB „Lazdijų vanduo“ vadovas nepilnai, neargumentuotai, netiksliai, nenuosekliai atsakinėjo į žurnalisto klausimus dėl įmonės įsigyto automobilio. Apelianto nuomone, liudytojų parodymai, jog įmonės vadovas pokalbyje su žurnalistu kalbėjo rišliai, vertintini kritiškai, nes jie visi yra tarnybiškai priklausomi nuo ieškovo. Teigia, kad žurnalisto noras sužinoti kokiu būdu ir kaip buvo įsigytas lengvasis automobilis, buvo visiškai pagrįstas viešumo ir skaidrumo prasme. Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis, kad paskleistos žinios žemina ieškovo garbę ir orumą bei, kad jos neatitinka tikrovės. Nurodo, kad tai, jog ieškovas nerišliai (nenuosekliai) kalbėjo su žurnalistu nėra ir negali būti žinios, neatitinkančios tikrovės, be to buvo siekta visuomenę sąžiningai supažindinti su įmonės vadovo veiksmais, administruojant iš savivaldybės biudžeto išskirtas lėšas.
Atsiliepimo į apeliacinį skundą ieškovas nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta žmogaus laisvė reikšti savo mintis ir teisė turėti savo įsitikinimus, teisė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Tačiau šiomis Konstitucijos nuostatomis numatyta informacijos laisvė nėra absoliuti ir visa apimanti. Teisės į informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis, išreiškiančiomis kitų asmenų teises ir laisves bei būtinus visuomenės poreikius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis nustato, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Asmens garbė ir orumas yra asmeninės neturtinės vertybės, kurias gina teisė. Teisės normos įtvirtina teisinių santykių subjektų teises ir pareigas, t.y. nustato galimo ir leistino elgesio ribas bei atsakomybę už šių pareigų nevykdymą ar teisių pažeidimą. Asmens teisių pažeidimas (šios kategorijos bylose) pasireiškia atitinkamo pobūdžio (žeminančių ir neatitinkančių tikrovės) duomenų paskleidimu. Civilinės teisės yra ginamos, kai apie asmenį yra paskleidžiamos jo garbę ir orumą žeminančios ir tikrovės neatitinkančios žinios. Teismai, atsižvelgdami į konkrečios bylos faktines aplinkybes, kiekvienu atveju turi spręsti, ar apie asmenį buvo paskleistos žinios, t.y. informacija apie faktus ar jų duomenis (reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius) grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo ir įrodymo priemonėmis, ar išsakyta asmens nuomonė, jo subjektyvus duomenų ir informacijos įvertinimas, pagrįstas tikrovėje egzistuojančiais faktais. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nuomonei, t.y. asmens subjektyviam faktų ar duomenų vertinimui, požiūriui, mintims, idėjoms, pastaboms apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais, skirtingai nei žiniai, netaikytinas tiesos kriterijus. Kai asmuo, pareikšdamas nuomonę apie įvykius, reiškinius ar poelgius, paskelbia naujas žinias, ar nuomonę pateikia taip, kad tai sudaro naują informaciją apie asmenį, tai pažeista asmens garbė ir orumas turi būti ginami. Viešosios informacijos rengėjas viešąją informaciją turi pateikti tiksliai ir nešališkai. Žurnalistas turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, turi laikytis žurnalistų profesinės etikos normų (Visuomenės informavimo įstatymo, galiojusio publikacijų išspausdinimo metu, 42 straipsnis). Visuomenės informavimo priemonė, paskelbusi tikrovės neatitinkančią, netikslią ar šališka informaciją apie asmenį, kuri žemina asmens garbę ir orumą, privalo šią žinią paneigti (Visuomenės informavimo įstatymo 15, 45 straipsniai).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2007-02-07 Lazdijų rajono laikraštyje „Dzūkų žinios“ buvo išspausdintas straipsnis “Kodėl direktorius bijo viešumo”(b.l.5). Pagal LR Visuomenės informavimo įstatymo (toliau- VIĮ) 2 straipsnio 36, 37, 39 dalis laikraščio redakcija yra visuomenės informavimo priemonė, per kurią paskleistos žinios. Žinios paskleistos laikraščio “Dzūkų žinios” leidžiamu 3500 tiražu, kuris žinių paskleidimo metu išeidavo du kartus per savaitę, buvo platinamas Lazdijų rajone. Ieškovas E. Z. , kreipdamasis į teismą nurodė, jog atsakovo straipsnyje „Kodėl direktorius bijo viešumo“ atsakovas paskleidė tikrovės neatitinkančias ir jo garbę bei orumą žeidžiančius duomenis - kad "priekaištavo gana nerišliai kalbantis direktorius", „...kaip viešas asmuo ne itin rišliai kalbėjo su žurnalistais“ bei „Tenka priminti, kad pokalbis vyko po 16 valandos, dar darbo metu“. Pirmosios instancijos teismas, kolegijos vertinimu, tinkamai vertino, jog teiginiuose „priekaištavo gana nerišliai kalbantis direktorius“ bei „...kaip viešas asmuo ne itin rišliai kalbėjo su žurnalistais“ yra nurodyti konkretūs faktai ir jų teisingumą galima patikrinti, dėl ko pagrįstai šie teiginiai nelaikyti atsakovo nuomone. Atribodamas žinią (faktą ir duomenis) nuo nuomonės teismas vadovaujasi šiomis sampratomis, jog žinia – tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t .y. reiškinius, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, perduodamos mintys, idėjos bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, o nuomonei jis netaikomas, bet nuomonė turi būti pagrįsta tikrais faktais. Pirmosios instancijos teismas, atribodamas žinią nuo nuomonės, nagrinėjamos bylos atveju analizavo visą straipsnio tekstą, sakinių konstrukciją. Kolegija sutinka su teismo išvada, jog faktas, ar asmuo darbo pabaigoje kalba rišliai, yra konstatuojamojo, o ne vertinamojo pobūdžio duomenys, todėl gali būti patikrinti tiesos požiūriu ir vertinami kaip faktai. Atsakovas, kaip asmuo, paskleidęs tokias žinias, turėjo pareigą įrodyti savo teiginių teisingumą. Kolegija sprendžia, jog atsakovas šių teiginių teisingumo neįrodė (CPK 178 straipsnis). Asmens elgesio įvardijimas labai konkrečiu neigiamą atspalvį turinčiu apibūdinimu, priskiriant jam vieną iš požymių geros moralės požiūriu nepriimtinas savybes, tokias kaip apsvaigimas darbo metu, darbo drausmės pažeidimas, nesusijęs su žurnalisto pateiktu paaiškinimu apie ieškovo išsakytų minčių logiškumą, nuoseklumą. Nurodytų įvykių pagrindu asmens veiksmai įvertinami taip, kad jam priskiriama konkreti savybė, kuri aiškiai išsakyta, taip pat, ar ji atitinka tikrovę gali būti patikrinta, vadinasi yra paskleisti konstatuojamieji duomenys. Tokių žinių paskleidimas protingam, moraliam asmeniui sukelia neigiamą nuomonę apie asmenį, todėl teismas pagrįstai sprendė, jog minėti duomenys apie ieškovą neatitinka tikrovės, jį apibūdina kaip darbo drausmės pažeidėją ir tuo pažeidė jo garbę ir orumą.
Apeliacinio skundo argumentai, jog teismas netinkamai taikė CK 2.24 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes duomenys apie atsakovą yra paskelbti kaip apie viešą asmenį yra nepagrįsti, kadangi spręsti, jog ieškovas yra viešasis asmuo, pirmosios instancijos teismas pagrindo neturėjo, nes žinių paskleidimo metu ieškovas neturėjo viešojo administravimo įgaliojimų, akcinėje bendrovėje, kurio steigėja yra Lazdijų rajono savivaldybė, dirbo darbo sutarties pagrindu (b.l. 86-97).
Kolegija išdėstytų argumentų pagrindu sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas pilnai ir visapusiškai nustačius faktines bylos aplinkybes, teismo išvados pagrįstos byloje sutrinktais įrodymais.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
nutaria:
Lazdijų rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.