Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. F. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2005 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo M. F. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d. paskirtoji bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio m. apylinkės teismo 2003 m. vasario 26 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 7 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. F. nuteistas už tai, kad 2005 m. sausio mėn., tiksliai nenustatytą dieną, apie 20 val. Panevėžio m. Kniaudiškių g. 36 namo laiptinėje, neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas psichinę prievartą, t.y. ateidamas su keliais asmenimis, kurie stovėjo netoliese, bei žinodamas, kad nukentėjusysis yra nepilnametis ir jaunesnis už jį, iš G. J. atvirai reikalavo perduoti turtą – 50 litų, kaip mokestį už saugojimą, už tariamą „stogą“, kad nebūtų mušamas kitų asmenų.

M. F. 2005 m. balandžio 26 d. apie 9.30 val. tęsdamas savo nusikalstamą veiką, panaudodamas fizinę prievartą prieš G. J. , t.y. Panevėžio m. nuo Kniaudiškių g. 26 namo prievarta, laikydamas už drabužių, nusivesdamas G. J. prie F. Vatkaus g. 2 namo ir ten suduodamas ne mažiau septynių smūgių G. J. į įvairias kūno vietas, taip nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatą, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai reikalavo iš G. J. perduoti turtą – 50 litų, kaip mokestį už saugojimą, t.y. tariamą „stogą“, kad nebūtų mušamas kitų asmenų.

M. F. 2005 m. gegužės 3 d. po pietų, tiksliai nenustatytu laiku, tęsdamas nusikalstamą veiką, Panevėžio m. prie namo, esančio Kniaudiškių g. Nr. 36 sulaikė iš mokyklos pareinantį nukentėjusįjį G. J. , kur grasindamas fiziniu susidorojimu ir panaudodamas psichinę prievartą, t.y. aiškindamas, kad mušimai liausis tik tada, kai G. J. atneš pinigus, atvirai reikalavo perduoti turtą – 50 litų arba mobilų telefoną, kaip mokestį už saugojimą, t.y. tariamą „stogą“.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. F. apeliacinis skundas atmetamas.

Panevėžio apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo M. F. padarytų nusikaltimų aplinkybes, patikrino byloje surinktus įrodymus ir jais pagrindė teismo išvadas. Teismas teisingai įvertino ir nuosprendyje aptarė tiek nuteistojo, nukentėjusiojo parodymus, ištyrė rašytinę bylos medžiagą. Iš nuteistojo apeliacinio skudo matyti, kad pastarasis savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo neginčija, todėl šioje dalyje apygardos teismo nuosprendis neperžiūrimas.

Nors apeliantas skunde tvirtina, kad jam paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, tačiau apygardos teismas, skirdamas M. F. bausmę, vadovavosi Lietuvos Respublikos BK 54 str. nurodytais bausmių skyrimo pagrindais, įvertino nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, atsakomybę lengvinančias aplinkybes. M. F. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 181 str. 2 d., kuris priskiriamas prie sunkių (BK 11 str. 5 p.). Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Šiuo atveju, teismas skirdamas bausmę atsižvelgė į M. F. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailėjimąsi. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Apygardos teismas taip pat atsižvelgė ir į tai, kad nusikaltimas padarytas iš savanaudiškų paskatų ir bausmės vykdymo atidėjimo metu, apelianto asmenybę. Pagal BK 181 str. 2 d. M. F. paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė taip pat yra žemesnė už sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį ir atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl nelaikytina per griežta. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. F. bausmę, atsižvelgė į tai, kad apeliantas nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėmimo metu, todėl vadovavosi BK 64 str. 1 d., 3 d. taisyklėmis ir paskirtas bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu, teisingai.

LR BK 90-94 straipsnių nuostatos, taip pat 82 str. 1 d. 1,2,3,5 punktuose numatytos auklėjamojo poveikio priemonės gali būti taikomos asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję 18 metų, tačiau nebuvo suėję 21 metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ir išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų šio kodekso 80 str. numatytą paskirtį.

Teisėjų kolegija spręsdamas M. F. socialinės brandos klausimą atkreipia dėmesį į šias aplinkybes. Baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 181 str. atsiranda nuo 14 metų amžiaus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, M. F. nusikalstamos veikos darymo metu buvo suėję daugiau, nei 18 metų. M. F. nusikaltimą pagal LR BK 181 str. 2 d., kuris priskiriamas prie sunkių nusikaltimų kategorijos, padarė ne dėl vaikiškumo, o sąmoningai, iš savanaudiškų paskatų, siekdamas užsidirbti pinigų. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, M. F. nusikalstama veika tęsėsi tam tikrą laiką ir jo tyčia buvo nukreipta bet kokiu būdu užsidirbti pinigų, G. J. atžvilgiu panaudojant ir grasinant panaudoti fizinę, psichinę prievartą, taip suprantant savo neteisėtų veiksmų motyvus ir tikslus. Šios aplinkybės nerodo į sulėtintą ar sutrikdytą M. F. protinio išsivystymo, socialinio supratingumo lygį ar nesiorientavimą socialinėje aplinkoje. M. F. gyvena su tėvais, kurie jį išlaiko, baigė 11 klasių, iki suėmimo mokėsi Panevėžio m. Verslo ir paslaugų mokykloje 2 kurse, yra fiziškai tvirtai sudėtas. Akivaizdu, kad M. F. negyveno vien uždarame ir siaurame šeimos rate, tačiau mokėsi, puikiai suvokė jį supančią socialinę aplinką ir mokėjo joje elgtis. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra jokių M. F. asmenybės požymių, kurie leistų jo socialinę brandą prilyginti nepilnamečio asmens socialinei brandai. Kaip matyti iš BK 81 str. 2 d. turinio, specialisto paaiškinimai ir išvada gali tik padėti teismui sprendžiant socialinės brandos nustatymo klausimą. Šios ekspertizės metu galima įvertinti ir nustatyti tik tas asmens psichinės veiklos ar asmenybės bruožų ypatybes, kurios turėjo įtakos jo socialinio vystymosi procesui ir asmens socialinei brandai. Tokios ypatybės yra asmens protinio išsivystymo lygis, individualūs pažintinės veiklos ir asmenybės bruožų ypatumai, socialinio supratingumo lygis, orientacija socialinėje aplinkoje, asmens prisitaikymo joje galimybės. Teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, kad M. F. atžvilgiu taikyti LR BK 80 str., atitinkamai ir BK 90-94 str. nuostatas, nėra pagrindo. Apeliantas skunde nurodo aplinkybes, į kurias apygardos teismas, priimdamas nuosprendį, atsižvelgė. Naujų aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų švelninti bausmę, apeliantas nenurodė. Nors M. F. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nusikalstamą veiką padarė jauno amžiaus, būdamas vos tik sukakęs pilnametystės, tačiau ši aplinkybė nėra pagrindu švelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, ar skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliacinio skundo ribose, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. F. apeliacinį skundą atmesti.