Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties netenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo civilinėje byloje Nr. e2-1413-262/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dvirida“ ieškinį atsakovui D. G. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė BUAB „Dvirida“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiu jos su atsakovu 2014 m. lapkričio 25 d. sudarytą sutartinio įkeitimo sandorį, pripažinti neteisėtu įkeistų prekių atsargų perleidimą atsakovui ir taikyti restituciją – priteisti iš atsakovo pastarajam perleistų prekių vertės ekvivalentą pinigais – 394 302,02 Eur, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio sumai areštuoti atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, turtines teises bei lėšas.Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartimi ieškovės prašymą patenkino – 394 302,02 Eur sumai areštavo atsakovui nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o šio turto nesant ar esant nepakankamai, nurodė areštuoti atsakovo lėšas ir turtines teises.Atsakovas 2016 m. spalio 17 d. pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, nurodęs, kad teismas nepagrįstai šioje byloje taikė nurodytas priemones, nes kitose bylose iš esmės dėl tu pačių reikalavimų jo (atsakovo) atžvilgiu tokios priemonės jau yra taikomos. Be to, turto buvo areštuota daugiau, negu reikia ieškovės ir jos kreditorių reikalavimams užtikrinti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 29 d. nutartimi atsakovo prašymo netenkino. Teismas nustatė, kad atsakovas yra padavęs atskirąjį skundą dėl teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kad prašymu dėl nurodytų priemonių panaikinimo atsakovas siekia to paties tikslo, kaip ir atskiruoju skundu. Procesinis sprendimas dėl 2016 m. rugsėjo 16 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo dar nėra priimtas.Teismas sprendė, kad atskirojo skundo pateikimas ir jo nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme yra pakankamas atsakovo teisių gynimo būdas, o papildomo prašymo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones pateikimas yra perteklinis. Kadangi atsakovo prašyme nurodomi argumentai bei aplinkybės bus vertinami aukštesnės instancijos teismo, šiuo metu nėra jokio pagrindo dėl jų pasisakyti.Teismas pažymėjo, kad atsakovo prašyme nurodytos aplinkybes dėl tapačių reikalavimų jam pareiškimo, didesnės, nei pareikštų reikalavimų suma, turto arešto apimties, grindžiami tik paties atsakovo teiginiais, todėl nelaikytinos pagrįstomis.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas – D. G., pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Tai, kad atsakovas pateikė skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutarties, kuri buvo vykdoma skubiai, o atskirojo skundo padavimas nesustabdė skundžiamos nutarties vykdymo, nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo yra perteklinis ir netikslingas. Laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo institutas ir atskirųjų skundų dėl laikinųjų apsaugos priemonių pateikimo institutas yra du savarankiški institutai, reglamentuojantys atskirus atsakovo teisių gynybos būdus, todėl prašymas, pateiktas CPK 149 straipsnio tvarka, gali būti sprendžiamas savarankiškai ir nesulaukus apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dėl atskirojo skundo. Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra realiai įvykdyta ir daro neigiamą poveikį atsakovo turtinėms teisėms, o skundo nagrinėjimas Lietuvos apeliaciniame teisme gali užtrukti iki pusės metų, todėl atsakovas pagrįstai naudojosi visais leistinais savo teisių gynimo būdais.Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atsakovas grindė naujai po 2016 m. rugsėjo 16 d. nutarties priėmimo atsiradusiomis aplinkybėmis – Panevėžio apygardos prokuratūros 2016 m. rugsėjo 29 d. nutarimu, kuriuo buvo areštuotos atsakovo lėšos. Prašymas buvo grindžiamas ir tuo, kad išnyko ieškinio užtikrinimo priemonių taikymo pagrindas – ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, kad pritaikytos priemonės nebeatitinka proporcingumo ir ekonomiškumo reikalavimų. Skundžiamoje nutartyje dėl nurodytų aplinkybių nebuvo pasisakyta. Prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atsakovas buvo nurodęs, kad jo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame ieškovė yra pateikusi civilinį ieškinį dėl 474 507 Eur žalos atlyginimo. Panevėžio apygardos prokuratūra 2016 m. rugsėjo 29 d. nutarimu skyrė laikiną atsakovo nuosavybės teisės apribojimą, kuriuo užtikrinant civilinį ieškinį ir 11 890,76 Eur kitą tariamą turtinę žalą areštavo atsakovo kratos metu paimtas 486 397,76 Eur lėšas. Šiuo metu yra susidariusi situacija, kad iš esmės to paties ieškovės reikalavimo užtikrinimui atsakovo turtas buvo areštuotas du kartus. Iš ieškovės ikiteisminiame tyrime pateikto civilinio ieškinio matyti, kad tiek jo faktinis pagrindas, tiek dalykas praktiškai sutampa su šioje byloje nagrinėjamos bylos faktiniu dalyku ir pagrindu. Ir vienoje, ir kitoje byloje prašoma atlyginti perleistų prekių atsargų vertę. Ieškovė ikiteisminiame tyrime pateiktame civiliniame ieškinyje yra nurodžiusi, kad visa bendrai įmonei padaryta žala sudaro 474 507 Eur (į šią žalą yra įtraukta ir šioje byloje nurodytų prekių vertė), o atsakovo turto, sudėjus prokuratūros ir Vilniaus apygardos teismo nutartyje nurodytą areštų mastą, iš viso areštuota net už 880 669,78 Eur. Kadangi ieškinio reikalavimus šioje byloje užtikrina Panevėžio apygardos prokuratūros nutarimu pritaikytas 486 397,76 Eur areštas, nebeegzistuoja ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė.Ieškovės nurodytos aplinkybės, kad ikiteisminiame tyrime gali būti pareikšta naujų reikalavimų, kad įtarimų atsakovui apimtis ir pobūdis gali išsiplėsti ir pasikeisti, yra tik prielaidos, nepagrįstos jokiais įrodymais. Be to, jeigu tokios aplinkybės ir atsirastų, ieškovė turėtų teisę kreiptis į apygardos teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo suma yra didesnė už visų ieškovės kreditorių finansinių reikalavimų sumą. Šiai dienai nurodyta finansinių reikalavimų suma sudaro 245 439,25 Eur.Actio Pauliana instituto, kuriuo ieškovė grindžia reikalavimus šioje byloje, paskirtis kompensacinė, nes pripažinus pagal kreditoriaus ieškinį skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Taigi ieškovės reikalavimas negali viršyti bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sumos.

Ieškovė – BUAB „Dvirida“, atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad atsakovo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo nurodyti argumentai bei aplinkybės bus įvertinti aukštesnės instancijos teismo. Dėl atsakovo prašymo motyvų ieškovė yra pasisakiusi atsiliepime į prašymą, todėl pakartotinai atsiliepime į skundą jie nenurodytini.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta panaikinti byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.CPK 149 straipsnyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi. Nors šiame straipsnyje nenurodytas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindas, sisteminė CPK nuostatų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, analizė leidžia teigti, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikinamos jei dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas, arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų.Atsisakymą patenkinti apelianto prašymą panaikinti byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones teismas iš esmės motyvavo tuo, kad apeliantas yra apskundęs procesinį sprendimą dėl nurodytų priemonių taikymo, dėl kurio teisėtumo ir pagrįstumo pasisakys apeliacinės instancijos teismas, todėl nurodytą apelianto prašymą teismas laikė pertekliniu. Nepaisant to, teismas pažymėjo, kad apelianto prašymo argumentai dėl jo atžvilgiu taikomų laikinųjų apsaugos priemonių neproporcingumo grindžiami tik jo paties paaiškinimais, todėl nelaikyti pagrįstais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skunde pagrįstai kvestionuojamas skundžiamos nutarties motyvas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, esant apskųstai, tačiau dar apeliacine tvarka neperžiūrėtai nutarčiai taikyti tokias priemones, laikyti pertekliniu ir dėl to iš esmės nepasisakyti dėl nurodyto prašymo argumentų. Apeliantas teisingai nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo institutas (CPK 149 str.) yra savarankiškas, kuriuo, kaip ir skundu dėl procesinio sprendimo taikyti nurodytas priemones, suinteresuotas asmuo gali siekti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės būtų panaikintos. Skundu suinteresuotas asmuo siekia paneigti procesinio sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumą ir pagrįstumą, įrodyti, kad nurodyto procesinio sprendimo priėmimo metu neegzistavo CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytos ieškinio užtikrinimo priemonių taikymo sąlygos. Paminėta, kad CPK 149 straipsnyje nustatytas institutas taikytinas tuomet, kai pasikeičia aplinkybės, kurios sudarė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Nors atskirojo skundo ir prašymo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones motyvai gali būti panašūs, ši aplinkybė nesudaro pagrindo teismui nespręsti nurodyto prašymo, remiantis tuo, kad jį pareiškęs asmuo yra apskundęs procesinį sprendimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir jo skundas dar nėra išnagrinėtas apeliacine tvarka. Suinteresuoto asmens pasinaudojimas viena procesine teise – skųsti teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepaneigia kitos jo procesinės teisės – prašyti nurodytas priemones pritaikiusio teismo jas panaikinti dėl pasikeitusių aplinkybių. Neatmestina galimybė, kad pateikęs ir skundą dėl jo atžvilgiu taikytų ieškinio užtikrinimo priemonių, ir prašymą šias priemones panaikinti, suinteresuotas asmuo siekia kuo operatyviau apginti pažeistus interesus. Atsižvelgiant į tai, kad priėmęs atskirąjį skundą, teismas nustato suinteresuotiems asmenims terminą atsiliepimams pateikti ir tik nustatytam terminui suėjus siunčia skundą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, kuriame skundo nagrinėjimas gali užtrukti ir kelis mėnesius, tikėtina, kad prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, kurį sprendžia bylą iš esmės nagrinėjantis teismas, asmuo siekia greitesnės ir efektyvesnės savo pažeistų interesų gynybos. Nepaisant to, kad netinkamai aiškino nurodytą proceso teisės normą, teismas iš esmės priėmė teisingą procesinį sprendimą atmesti apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (CPK 328 str. 329 str. 1 d.). Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro įvertinęs nurodyto prašymo argumentus.Skunde akcentuojama aplinkybė, kad iš apelianto kratos metu paimtos lėšos jau yra areštuotos Panevėžio apygardos prokuratūros užtikrinant BUAB „Dvirida“ 474 507 Eur civilinį ieškinį, pareikštą prieš jį (apeliantą) inicijuotoje baudžiamoje byloje, nesudaro laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindo. Apelianto atžvilgiu vykdomas ikiteisminis tyrimas ir civilinis procesas nagrinėjamoje byloje yra du skirtingi procesai. Kaip matyti iš kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pateikto pranešimo apie ikiteisminio tyrimo apelianto atžvilgiu pradėjimą, minėtas tyrimas yra susijęs ne tik su apelianto veikla bendrovėje UAB „Dvirida“, tačiau ir kitose įmonės, todėl ikiteisminio tyrimo objektas yra sietinas ne tik su šios bylos ginčo šalių santykiais. Be to, skunde apeliantas pats nurodo, kad kratos metu paimtos lėšos buvo areštuotos užtikrinant ne tik BUAB „Dvirida“ civilinio ieškinio reikalavimą. Neatmestina ir galimybė, kad nurodytos lėšos, įrodžius apeliantą įvykdžius jam inkriminuojamas baudžiamąsias veikas, bus konfiskuotos. Nors skunde apeliantas teigia, kad ieškovės argumentai dėl galimo turto konfiskavimo, įtarimų apimties ir pobūdžio jam (apeliantui) išplėtimo bei naujų reikalavimų dėl žalos atlyginimo pareiškimo yra pagrįsti tik prielaidomis, įvertinus tai, kad šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas ir jo metu nustatytus duomenis (atsakovo neteisėta veika sietina ne tik su UAB „Dvirida“, bet ir su kitomis įmonėmis), nėra pagrindo išvadai, kad nurodytos prielaidos visiškai nepagrįstos. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliantas nepagrįstai teigia, kad išnyko teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatyta ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė (CPK 144 str. 1 d.), kad pritaikytos priemonės neproporcingos ir neekonomiškos (CPK 145 str. 2 d.).Atmestinas kaip nepagrįstas ir skundo argumentas dėl per didelio laikinųjų apsaugos priemonių masto, kurį apeliantas grindžia aplinkybe, kad šioje byloje teismas nurodė areštuoti 394 302,02 Eur vertės jo turtą, nors pareikštu actio Pauliana ieškiniu ieškovė siekia apginti bankrutavusios įmonės kreditorių, kurių finansiniai reikalavimai šiuo metu sudaro 245 439,25 Eur, interesus. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 9 dalis nustatyto, kad kreditorių pareiškimai dėl reikalavimų, susidariusių iki bankroto bylos iškėlimo, patvirtinimo, pateikti po ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatyto termino, priimami iki teismo nutarties nutraukti bankroto bylą arba sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo dienos. Taigi kreditorių finansiniai reikalavimai UAB „Dvirida“ bankroto byloje gali būti teikiami, tvirtinami ir tikslinami iki pat bankroto proceso pabaigos, todėl neatmestina bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų sumos didėjimo galimybė. UAB „Dvirida“ bankroto bylos duomenys įrodo, kad šios įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai buvo ne kartą tikslinami (CPK 179 str. 3 d.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei ginčo sandorio sumą (394 302,02 Eur), nėra pagrindo spręsti, kad apelianto atžvilgiu taikomos neproporcingos laikinosios apsaugos priemonės.Į esminius skundo argumentus atsakyta. Kiti nėra reikšmingi.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisėtą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.